EPA nuotrauka

Rugsėjo 25–27 dienomis Niujorke vyko darniam vystymuisi skirta jubiliejinė, 70-oji Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos sesija, į kurią susirinko rekordiškai daug valstybių vadovų, o sveikinimo žodį tarė JAV viešėjęs popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas ne atsitiktinai ragino politikus ginti aplinkos ir vargšų teises akcentuodamas, kad „žmogus gali vystytis ir išgyventi tik palankioje aplinkoje, todėl kiekviena žala aplinkai yra žala žmonijai“. Vienas pagrindinių valstybių lyderių uždavinių buvo patvirtinti grandiozinį „Darnaus vystymosi planą 2030“. Kaip rašoma deklaracijoje, dar niekada pasaulio lyderiai nebuvo sutarę bendromis pastangomis vykdyti tokio plataus masto politinės darbotvarkės, įtraukiančios 17 tikslų ir 169 uždavinius. Jos pagrindinis tikslas – iki 2030-ųjų išnaikinti pasaulyje kraštutinį skurdą bei alkį ir užtikrinti darnų ekonominį ir socialinį vystymąsi. Šis planas – tai „Tūkstantmečio darnaus vystymosi tikslų“ pratęsimas. 2000 m. JT susirinkę pasaulio lyderiai užsibrėžė 8 tikslus, kaip per 15 metų išnaikinti pasaulyje kraštutinį skurdą ir suteikti visiems žmonėms orias gyvenimo sąlygas. Ar galima tikėtis šių skambių tikslų įgyvendinimo? Pažvelkime į tai, kas buvo nuveikta per 15 metų ir kas planuojama toliau.

Nuolat sulaukiant naujienų apie dramatišką skurdą ir badą pietų kraštuose, matant didmiesčių gatvėse miegančius benamius ir milžiniškus lūšnynus Afrikos bei Pietų Amerikos valstybėse, siekis išnaikinti skurdą pasaulyje atrodo skambi utopija. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei milijardas žmonių arba – kas septintas planetos gyventojas. Nustatytoji kraštutinio skurdo riba – 1,25 JAV dolerio žmogui per dieną. Tačiau, lyginant su XX a. statistika, negalima neįvertinti ir padarytos pažangos. Jungtinės Tautos paviešino iškalbingą „Tūkstantmečio vystymosi tikslų“ ataskaitą.

Pirmasis iš aštuonių Tūkstantmečio tikslų buvo išnaikinti ekstremalų skurdą. 1990 m. kraštutiniame skurde gyveno beveik pusė (47 proc.) besivystančių šalių gyventojų, kurių pajamos nesiekė 1,25 JAV dolerio per dieną. 2015 m. tokių žmonių buvo jau tik 14 proc. Globaliai skurstančių žmonių skaičius sumažėjo daugiau nei perpus. Tuo tarpu viduriniajai klasei priklausančių žmonių, turinčių didesnes nei 4 JAV dolerių pajamas per dieną, nuo 1991 m. patrigubėjo. Šiuo metu elektrą savo namuose jau turi keturi iš penkių arba 80 proc. pasaulio gyventojų. 1940 m. elektra naudojosi tik kas ketvirtas žmogus, o 1970 m. – kas antras. Jeigu ši ketvirčio amžiaus tendencija išliktų ir artimiausioje ateityje, skurdas galėtų būti pašalintas per ateinančius penkiolika metų.

Rūtos Mazgelytės nuotrauka

Antrasis tikslas – užtikrinti visuotinį pradinį išsilavinimą. Kalbant apie švietimą, šiuo metu pradinę mokyklą pasaulyje lanko devynios iš dešimties mergaičių. Dar prieš šimtmetį galimybę mokytis turėjo tik trys iš dešimties, o prieš 60 metų – šešios iš dešimties mergaičių. Per 25 metus perpus sumažėjo mokyklos nelankančių pradinių klasių amžiaus vaikų. Didžiausią pažangą padarė Užsachario Afrikos šalys, kur 1990 m. pradinę mokyklą lankė tik 52 proc. vaikų, o 2015 – jau 80 proc. arba keturi iš penkių.

Kalbant apie lyčių lygybės tikslą, priėmus Tūkstanmečio tikslus, per dvidešimt metų 156 valstybėse padidėjo moterų skaičius nacionaliniame Parlamente. Tačiau lig šiol parlamentuose moterys sudaro tik penktadalį.

Ketvirtuoju tikslu buvo įvardytas kūdikių mirtingumo sumažinimas. Nepaisant populiacijos augimo besivystančiuose regionuose, vaikų iki penkerių metų mirtingumas sumažėjo nuo 12,7 mln. (1990) iki beveik 6 mln. (2015). Tačiau sparčiausiai žmonių populiacija auga būtent skurdžiausiuose kraštuose – tarp jų Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Afganistane. Jose viena moteris vidutiniškai pagimdo 5-6 vaikus, tačiau miršta kas dešimtas iš jų. Visgi šis skaičius rodo, kad kiekvieną tėvą ateinančioje kartoje pakeis du ir daugiau vaikų, o tai bus iššūkis siekiant suteikti jiems visaverčio gyvenimo sąlygas. Vien skiepai nuo tymų per penkiolika metų padėjo išgelbėti daugiau nei 15 mln. gyvybių. Tuo tarpu gimdyvių mirtingumas per ketvirtį amžiaus sumažėjo beveik perpus, o didžiausia pažanga buvo padaryta po 2000 m., kada buvo priimti Tūkstantmečio darnaus vystymosi tikslai.

Šeštasis siekis buvo pažaboti tokių pragaištingų ligų kaip ŽIV/ AIDS ir maliarija plitimą. Nors dažnai girdime apie tebesitęsiančią milžinišką sergamumo AIDS problemą, tačiau nuo 2000 iki 2013 m. sergančiųjų šia liga sumažėjo nuo 3,5 mln. iki 2,1 milijono atvejų. Pavyko pažaboti ir maliariją – susirgimų skaičius sumažėjo 37 procentais, o mirtingumas – beveik 60 procentų. Per dešimt metų Užsachario Afrikos šalyse, kur nuo maliarijos miršta daugiausiai žmonių, o ypač vaikų, buvo išdalinta 900 mln. insekticidais apdorotų tinklelių nuo uodų. Bendromis pastangomis pavyko gerokai sumažinti ir pasaulinį sergamumą tuberkulioze.

Septintuoju tikslu JT lyderiai iškėlė aplinkos tvarumą. Nors ne veltui JT Asamblėjoje posėdžiaujantiems vadovams žeriama kritika, kad jie nedrįsta imtis drąsių ir ambicingų sprendimų, kaip pažaboti klimato kaitą, tačiau per dvidešimt perkerius metus visgi buvo ir pažangos. Priėmus tarptautinius susitarimus, iš pramonės eliminuotos beveik visos (98 proc.) ozono sluoksnį ardžiusios medžiagos. Be to, stipriai išaugo saugomų sausumos ir jūrinių teritorijų skaičius. Nuo 1990 m. beveik du milijardai žmonių gavo prieigą prie vandentiekio ir švaraus vandens. Per penkiolika metų ketvirtadaliu sumažėjo miestų lūšnynuose antisanitarinėmis sąlygomis gyvenančių žmonių.

Galiausiai aštuntas tikslas buvo didinti globalų bendradarbiavimą darnaus vystymosi srityje. Nepaisant nuolatinių aštrių debatų dėl paramos besivystančioms valstybėms ir išsivysčiusių šalių nenoro prisiimti atsakomybę, bendra parama nuo 2000-ųjų išaugo net 66 procentais. Danija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė darniam vystymuisi kasmet skiria daugiau nei privalo.

Taigi, nors prieš 200 metų kraštutiniame skurde gyveno net 85 proc. žmonių, o šiandien – tik 14 procentų, labai sparčiai augant žmonių populiacijai ir mažėjant mirtingumui, šiuo metu skursta tiek pat žmonių, kiek ir 1800 m. – apie 1 milijardą pasaulio gyventojų. Vadinasi, valstybių vadovų laukia nemažėjantys iššūkiai. Visgi patirtis rodo, kad, sudarius konkretų veiksmų planą, galima siekti net ir tokių iš pirmo žvilgsnio utopinių tikslų, kaip visiškas skurdo išnaikinimas. Susitarimą priėmusios valstybės įsipareigojo padidinti darniam vystymuisi skiriamą bendrųjų nacionalinių pajamų dalį ir ypatingą dėmesį skirti pasauliniam kovos su klimato kaita susitarimui per JT Klimato kaitos konferenciją gruodį. Pusmetį prieš šią Tarptautinę konferenciją savo encikliką „Laudato si“ išleidęs popiežius Pranciškus tvirtina, kad, nepaisant aplinkos degradacijos ir didžiulės tebeegzistuojančios socialinės atskirties, dar ne vėlu pakeisti situaciją: „Viltis skatina mus pripažinti, kad visada yra išeitis, visada galime pakeisti kursą ir padaryti ką nors problemoms išspręsti“ (61 str.). Tad didelėms problemoms spręsti reikia įgyvendinti didelius tikslus, kuriuos savaitgalį užsibrėžė pasaulio valstybių lyderiai.