Paulius Širvys – vis labiau tolstantis į savo tolius, bet sykiu ryškėjantis mūsų poezijos istorijoje. Tai patvirtina nauji jo eilėraščių leidimai, solidi Valdemaro Kukulo monografija apie poetą, atsiminimų knygos. P. Širvio vardas reikšmingas ir „Nemunui“ – jo eilėraščiai pirmajame numeryje 1967-ųjų balandį palydėjo šį leidinį į sėkmės kelią.

***

Mūsų tėvų metų skirtumas buvo didžiulis. Tėvas vyresnis už motiną apie 20 metų. Motinos beveik neprisimenu. Menu tik tiek, kad ji labiau mylėjo Paulių. Motina sakydavo: „čia užaugs mano poetas“. O Paulius visą gyvenimą mėgo „zbitkas“ daryti. Gyvas, išdykęs buvo. Po tėvų mirties Paulius, kaip vyresnis, namus atidavė renton. Iš tos rentos ir Salų žemės ūkio mokykloje mokėsi. Vėliau parvažiavęs gyvendavo vienas tėviškėje, čia ir mergų atsivesdavo. Jaunystėje Paulius beveik visai negėrė, kaip ir tėvas. Gerti pradėjo po karo.

Kai išsiskyrė su žmona Birute, gyveno labai sunkiai ir skurdžiai. Tačiau dėl to jis visiškai nesisielojo. Materialinė gerovė Pauliaus nedomino. Jis mėgdavo sakyti: „Jūs numirsta, ir viskas numirs, o aš numirsiu – viskas išliks.“

Paulius buvo geras žmogus kitiems, bet sau blogas. Kitam galėjo viską atiduoti. Kitus jis mylėjo, tik nemokėjo savęs valdyti. Garbės netroško, nors mėgo, kai kviesdavo jį į poezijos vakarus, kai prašydavo žmonės autografų. Kai dirbo žurnale „Nemunas“, labai draugavo su Mykolu Karčiausku ir Marija Macijauskiene. Nakvoti pas mane neateidavo, likdavo pas bičiulius arba redakcijoj.

Leonas Širvys, brolis

***

Pauliaus motina tarnavo Rokiškio viešbutyje, bet į namus parvažiuodavo. Širviai buvo vidutiniokai – turėjo 12 hektarų. Tėvas Pranciškus buvo senas, ligotas. Kaimynai iš pusės dirbo Širvių žemę. Visi Širviai buvo įdomūs žmonės: lėto būdo, kresni, stiprūs ir mažakalbiai. Su Povilu ėjom kartu pradžios mokyklon Aleksandravėlėn. Jis buvo toks pat, kaip ir kiti vaikai. Kai Kaune 1967 m. steigėsi žurnalas „Nemunas“, leidžiant pirmuosius numerius, Paulius čia dirbo. Bet, būdavo, geria ir rūko, ir taip ištisai – vieną po kitos.

Prieš karą mažai gėrė. Dėl Ernos labai išgyveno. Kai buvo išvežtas į Vokietiją, pamilo merginą, ūkininko dukterį. Paulius pasakojo, kaip jų meilė prasidėjo: vežė šieną, o jinai mynė. Erna jį erzino, pradėjo gaudytis... Vėliau pamilo vienas kitą. Paulius buvo labai gražus, šviesiaplaukis. Vokiečiai jį laikė savu. Paulius su Erna beveik kartu gyveno. Apie tai žinojo tik jos teta. Tai ji Povilą Širvį pavadino Pauliumi.

Vladas Žuklys, skulptorius

***

Užkandinėje ant durų buvo prisegta Širvio sąskaita. Padavėja užrašydavo, kiek ko Paulius paėmęs „bargan“. Skolą sąžiningai grąžindavo. Jis kaip žmogus geras buvo. Dirbdamas redaktoriumi parašė tik vienintelį papeikimą – valytojai, kuri vos nesudegino redakcijos pastato. Rokišky, Pandėly – visi jį prisimena ir myli. Su visais jis sutardavo. Vieną kartą einam gatve, o senis pardavinėja šluotas. Bet niekas neperka. Paulius paklausė, kiek kainuoja, užmokėjo už visas, nes buvo gavęs algą, ir paėmė tas šluotas.

Kartą nuėjom į svečius pas „arkitektą“ Lionginą Šepką. Jis gyveno iš molio trobą nusidrėbęs. Drožia medį, apsmukęs visas, neturi ko apsirengti. Tai Paulius savo švarką nusivilko ir paliko.

Paulius iš rašytojų mėgo Jacką Londoną, Robertą Burnsą, Sergejų Jeseniną. Yra išvertęs jo eilėraščių. Tačiau negirdėjau garbinant lietuvių rašytojų – gal tik Salomėją Nėrį. Į gyvenimą jis žiūrėjo tarsi pro literatūrinius akinius. Kariniais savo nuopelnais nesigirdavo, nesipasakodavo. Ir poetų kompanijose nesigarsindavo. Jam nebuvo svarbu su kuo bendrauti – su paprastais žmonėm dar geriau. Jaunystėje eidavom į gegužines, buvo geras šokėjas, senybiškai „polką“ šokdavo. Smagus buvo vyras, populiarus labai, o pats jokiom draugystėm nesigirdavo. Vedė Birutę – ji buvusi mano mokinė, simpatinga ilgakasė. Mačiau juos laimingus, kai sugrįžo iš Maskvos mokslų. Tada buvo Pauliaus kūrybinio klestėjimo metai, ką tik išleista eilėraščių knyga „Ošia gimtinės beržai“. Aš juos tada motociklu nuvežiau pas Birutės gimines. Manau, jei Paulius nebūtų patekęs į Vilnių, gal būtų viskas kitaip buvę. Su Birute išsiskyrė, kad ji nevertina poezijos, viską vertina rubliu, nesupranta jo. Paulius nebuvo šeimyniškas žmogus, tačiau dukterį Dangę labai mylėjo.

Tik vieną kartą mačiau jį gaspadarną – per Birutės sesers vaiko krikštynas. Viskuo rūpinosi, negirtas buvo.

Petras Prascienius, jaunystės bičiulis

***

Susipažinome 1945 m. rudenį, kai aš buvau 18 metų mergina. Tada aš visai nenujaučiau ir nepagalvojau, kad tas susitikimas bus mūsų meilės pradžia. Susitikdavome labai retai, nes mus skyrė 25 kilometrų atstumas, o tais laikais tai buvo gana toli. Savo mintis ir jausmus išsakydavome laiškuose. Turiu išsaugojus keletą Pauliaus laiškų. Draugavome apie 4 metus. Per tą laiką laiškams popieriaus buvo nemaža sunaudota, daug gražių minčių ir žodžių juose išsakyta. Paulius rašydavo ilgus ir įdomius laiškus, kuriuose ryšku buvo jo pasišventimas būti gyvenimo draugu amžinai. Bet man buvo neramu, nes žinojau, kad Paulius nenorės gyventi kaime ir dirbti kolūkyje. Gal būtų sutikęs tai padaryti dėl manęs, bet to meto kaimo gyvenimas buvo rūstus.

Pradžioje aš jį pamilau, kaip daugelį vargų iškentėjusį fronto kareivį ir kaip brolį. Man jo buvo gaila, kai jis pasakodavo baisius fronto išgyvenimus. Kaip jo nieks nelaukė sugrįžtančio, nes tėvų jis jau neturėjo. Man jis atrodė kaip brolis, nes mano brolis iš fronto nesugrįžo. Mes žinojome, kad jo jau nebėra.

Visa mūsų draugystė su Pauliumi buvo lyg graži pasaka, lyg nuostabus sapnas. Visi jo išgyvenimai vaizdžiai atsispindi eilėraščiuose.

Alfonsa Žegliūnaitė, jaunystės mylimoji

***

Asmeniškai man Paulius dar priminė klajojantį riterį, amžinai besiilgintį savo puikiosios damos, savo širdies mergelės (tik, aišku, ji niekad nebūtų sutikusi tapti kasdieniška jo žmona…). Net poeto pamėgta paprasta lūpinė armonikėlė sielvartingai giedojo apie tą patį: niekuo nenumaldomą taurios, romantiškos meilės ilgesį. Švari ir skaidri – ir be galo jaudinanti buvo ši negudri melodija. Todėl net aš su savo traumuojančiu kitokumu svajonėse leisdavausi jos vedama anapus nešvarios, sujauktos, nepriteklių kamuojamos realybės. „…kad Tavo Dainos ir toliau skambėtų, toliau už tolimų vaivorinių miškų – Paulius Širvys. 1977. XI. 17.“ – skaitau anais tolimais metais išėjusioje ir jo padovanotoje rinktinėje „Ilgesys – ta giesmė“. Išties, poeto draugijoje nuo pat pradžių (nūnai atrodo, jog buvom pažįstami visada!) jaučiausi jaukiai ir saugiai, netgi savotiškai išskirta ir pagerbta. Nes jo žvilgsnis į bet kurią moterį niekad nebuvo gašlus ar žeminantis. Veikiau pakylėjantis ar net idealizuojantis. Ir dažnai sudrausminantis kitus, aistresnius ar palaidesnius. Ir drauge – tartum atveriantis perspektyvą, praplečiantis horizontus kūrybiniam kitos sielos skrydžiui…

Onė Baliukonė, poetė

***

Neįmanoma galvoti apie Pauliaus Širvio poeziją, neprisimenant paties poeto, jo taurios asmenybės. Pauliaus Širvio poezijoje nėra nė vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtim. Kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje, iškentėtas, aplaistytas savo krauju ir ašarom. Net ir poeto džiaugsmas, tyras meilės jausmas, kuris trykšta iš daugelio jo eilėraščių, – kažkoks sunkus, tragiškas, kaip buvo tragiškas ir laikas, tie lūžio metai mūsų tautos istorijoje, kurie gulė ant jaunų būsimo poeto pečių. Iki gyvenimo pabaigos jis liko kareiviu, niekaip negalinčiu grįžti iš karo. Todėl negalima įsivaizduoti Širvio poeto be Širvio žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip ir sunku įsivaizduoti Širvį žmogų be Širvio poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas, kaip Pauliaus. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė, ir jo prakeikimas – kaip ir visų didelių poetų.

Algimantas Baltakis, poetas

Parengė Alfas Pakėna