Nemuno dugnas. 2015 vasara

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 26-oji

Vakar mane užpuolė bitė. Viena pikta bitė. Aš žinau, kad dirbanti bitė negelia, bet šita buvo nedirbanti ir labai pikta. Puolė du kartus, ir aiškiai supratau, kad ta pati. Tas pats piktumas. Ir įgėlė į žandą. Ištino. Pradėjo niežėti jautrias vietas, bet nesmarkiai. Gal darausi mažiau alergiškas, o gal nesuleido visos nuodų porcijos, nes nubraukiau ją kartu su akiniais į žydinčias sukatžoles. Dar žydi sukatžolės, nes prieš mėnesį nupjoviau bepražystančias, o paskui per sausrą vis laisčiau, ir jos išdavė naujus žiedynus. Gerokai suvėlinau žydėjimą, taigi eksperimentas pavyko.Bet bitė buvo labai pikta. Puolė kaip įsiutęs žvėris. Grįžau iš Druskininkų suprakaitavęs, nusirengiau ir išėjau kieman praustis, ant laiptų ir puolė piktai zyzdama, aš ją nubloškiau ir įbėgau vidun. Po minutės vėl išėjau, vos tik nusileidau laiptais – ir vėl puolė. Ta pati, iš pikto zyzimo supratau, kad ta pati, ir, rodos, palaukė šiek tiek, kad nebespėčiau pasislėpti name. Baisi bitė, retai tokia pasitaiko, matyt, kažkas kitas ją įsiutino, o nukentėjau aš, nes buvau prakaituotas, bitei atrodė, kad jos priešas taip ir turi kvepėti. O gal toks nuotykis dėl kaitros. Sausra ir kaitra tęsiasi, ir aš prisimenu, kas darėsi 1992-aisiais liepos mėnesį, kai visus nepaprastai vargino sausra ir karštis, kai bulvės nušalo liepos devintąją, o paskui ir vėl kaitino, kai nuolat jautėme svilėsių kvapą, nes degė miškai, ypač Baltarusijos pusėje. Tai buvo ne čia, o Darželiuose, netoli Marcinkonių, visi kaimo vyrai pasidarė pikti ir pradėjo vemti. Jie sakė, kad kaitra tik vyrus šitaip veikia. Moterys laikėsi tvirčiau. Pasižadėjau nevemti, bet vieną rytą ir aš prižiaukčiojau ant cementinių Darželių girininkijos laiptų, o vis tiek išvažiavau dviračiu prie Skroblaus lepeškauti. Keistas dalykas: tvyrojo karščiai, viskas išdžiūvo, o eglynuose tarp Kapiniškių ir Dubininko lepeškos dygo neblogai ir buvo brangios. Tada mus vargino ne tiktai karščiai, bet ir muselės. O reikėjo šienauti. Bandėm gintis tinkleliais, irgi blogai, nes labai dusina.Vieną rytą, ketvirtą valandą, ateinu į Grūdos pievą, iš tolo matau, kad kažkokia baidyklė didele balta galva šmėžuoja. Tarsi ufonautas, tarsi Apokalipsės pranašas. Prieinu arčiau – Vladas Lagūnas. Nusiplėšė tą apsauginį tinklą, nebegaliu, sako, maniau, kad naktį bus ramiau, dar aršiau puola, choleros, o dar ir pelėdos šaukia – visai gūdu. Einam pas mane, turiu trauktinės, išgersim ant nervų.Taip, muselės tada labiausiai ir vargino nervus... Tų metų rudenį žurnalistas Feliksas Žemulis „Mūsų gamtos“ žurnale rašė: „Vasara buvo lyg žaizdras.“ Gera, teisinga antraštė, bet mes visi tada jautėme, kad jokiais žodžiais neįmanoma perduoti to slogaus jausmo, kai išeini, būdavo, anksti rytą kieman ir jauti dūmų tvaiką, ir žinai, kad vėl nebus lietaus... Šią vasarą taip dar nebuvo. O šią naktį staiga visai netikėtai ūžtelėjo trumpa liūtis. Pirmiausia pabudo anūkas Rokas, pradėjo verkti, matyt, kažką susapnavo. Močiutė jį nuramino, kažką dar pasakė, ir abu pradėjo juoktis. Juokėsi ilgai, garsiai, su atodūsiais. Atgauna kvapą ir vėl juokiasi. Ir tada pradėjo lyti. Laukėm lietaus pusantro mėnesio, ir sinoptikai vis nedžiugino, o štai antrą valandą nakties tas būsimasis pirmokas besijuokdamas iššaukė lietų. Vaikas visada teisus. Dieną paklausiau Roko, ar jau turi jis mokyklines knygas. Turiu, sako, pažiūrėk, kokia stora nauja knyga apie Karlsoną, kuris gyveno ant stogo. Ne, sakau, mokyklinės knygos yra kitokios – aritmetika, lietuvių kalba. Nu, taip, sako Rokas, aritmetiką turiu, ten vadinasi ne aritmetika, o „Riešutas“, bet aš jo neatsivežiau, ir taip žinau, kiek bus dukart du... Gerai, kad žinai, o pasakyk, kiek bus šešis kartus po šimtą aštuoniasdešimt, a?.. Ne, seneli, šitaip niekas tau nepasakys... Betgi čia labai paprasta, aiškinu aš Rokui, šimtas aštuoniasdešimt laipsnių yra pusė apskritimo, ir šešis kartus po šimtą aštuoniasdešimt bus tiek pat, kiek tris kartus aplinkui.Žinai, kaip aš tą uždavinį sukūriau? Vienoje Rimanto Šavelio knygoje toks bernas nepraustaburnis vis sako – apsikakok tu trim eilėm aplinkui. Ir tas vyriokas vieną sykį gavo per sprandą už tą visur kišamą priežodį. Gal ir gerai, kad gavo, o aš beskaitydamas ir sugalvojau tą rebusą: kiek bus šešis kartus po šimtą aštuoniasdešimt? Ogi bus tiek, kiek triskart aplinkui, nesvarbu, ar tu storas, ar plonas, bus tiek pat. Matai, Rokai, ką nors mokantis, reikia ir gudrumo, ne tik proto. Iš tų rašytojų realistų visada gali ko nors pasimokyti, o paskaityk kokį nors postmoderną, tai nuo tų svaičiojimų tau greitai pasidarys bloga.

Juozas gaudo bitę. 2014 m.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio 27-oji

Kai lietuvių literatūros klasikus bandau palyginti su šiandieniniais egzotiškų knygų autoriais, su tuo vadinamuoju postmodernu, iškyla vaizduotėje ir tokia šių dienų paralelė: upių santakoje stūksantis piliakalnis, menantis gilią senovę, – ir metalu žvangantis apžvalgos bokštas ant bevardės aukštumos. Šitie mūsų kraštovaizdžio ženklai gali būti netoli vienas kito, taip jau dabar ir yra. Ir nuo to niekur nepabėgsi. O žiniasklaida vis praneša apie naujus, tiesiog fantastiškus apžvalgos bokštus bei prašmatnius takus, ir visa tai lyg tai turėtų būti mūsų gerovės ženklas. Iškyla amžinas klausimas: kiek šių dienų naujovės priartina mus prie Lietuvos, ar šitaip atsiranda tikras noras ne tik pamatyti, bet ir pajausti bei suprasti. Kopimas į naująjį bokštą yra ritualas, bet jis visame krašte darosi vienodas – ir keliai geri, ir mašinos naujos. O kadaise atsargus lipimas į medinį trianguliacijos bokštą ant Jogailos kalno buvo ne tiktai ritualas. Pirmiausia tą bokštą reikėjo surasti. Iš Marcinkonių keliaujant į Musteiką šilų keliukais, kairėje pusėje vis jaučiant Čepkelių raistą, reikėjo žinoti, kada dar labiau priartėti prie tos didingos aukštapelkės ir išvysti pušinių rąstų kuorą. Slėpėsi čia ir menkas užrašas, kurį tada sukūrė girininkas Antanas Dzevočka: „Žmogau, pasuk kairiau / Ten ant Jogailos kalno... / Pažvelk į dar išlikusią Gamtos didybę...“ Visi žygeiviai, keliaujantys prie paslaptingojo Karaliaus šulinio ar į senąją Musteiką, labai nudžiugdavo suradę tą medinę rodyklę su kviečiančiu užrašu, sukdavo kairiau, kopdavo į girgždantį, pavojingai svyruojantį bokštą, ir šio krašto didybę tikrai pajusdavo. Jausdavosi visai kitaip nei Papilėje, ar Mosėdyje. Dabar galima galvoti, kad tas paprastumas radosi iš neturto, bet kokia aiški ten buvo kraštovaizdžio harmonija. Iš dervingų pušų sumaniai suręstas kuoras tikrai nebuvo šilų krašto svetimkūnis. Žinojome tada, ko pirmiausia reikia ieškoti ir Papilėje, ir Mosėdyje, ir ant Rambyno kalno, o Veliuonoje rūpėjo įsitikinti, kad ir ten stovi paminklas Vytautui, ne tiktai Perlojoje. O Šilutės krašte galėjome pastovėti pievoje, kuri puikiausiai žaliuoja žemiau jūros lygio. Ir nereikėjo jokių informacinių plastikinių lentų, jokių bokštų. Garbės reikalas buvo aplankyti Medininkų pilį, nesvarbu, kad visai sugriuvusią. Šiandieniniai statybų projektai istorinėse ir išskirtinio kraštovaizdžio teritorijose vis dėlto labai unifikuoti ir vykdomi skubiai (arba tu statai tą ir aną, arba negauni jokių pinigų), ta skuba varo mus į kampą, ir gal net turėtų priminti, ką nelabai seniai kalbėjo ir rašė Romualdas Ozolas: jie nori mus iš čia išmėžti...

Krūčius 1998 m.

Rugsėjo 1-oji

Prieš daugelį metų skaičiau apie tokią Kanados fotografo Kriso Kraislerio patirtį: juostoje užfiksuotas natūralus gyvūno elgesys laukinėje gamtoje yra grynuolis, ir tokių grynuolių per metus atsiranda tiktai vienas ar du. O štai šiandien vartau „Lututės“ leidyklos išleistus įspūdingus albumus, ir atrodo, kad mūsų fotografams tie grynuoliai yra beveik kasdienis reiškinys. Kas atsitiko po to, kai Kanados fotografas ištarė tokius kategoriškus žodžius? Labai daug atsirado kantrių fotografų? Tie kantruoliai dabar yra kartu ir biologai, žinantys, ko reikia tikėtis kiekvieną akimirką? Labai patobulėjo aparatai?...

Koks fotografijos kritikas galėtų atsakyti į šiuos ir kitus klausimus, jeigu jis susipažintų su mūsų fotografų darbais. Galvoju, žinoma, apie specifinį žanrą – apie unikalias nuotraukas laukinėje gamtoje. Visi tie estetiški gyvūnai, kurių tarsi ir natūralų elgesį rodo „spalvotos dėžutės“ bei dienraščiai, yra nelabai laukiniai. Ir sinantropinėje aplinkoje galima sukurti keisčiausias situacijas, užfiksuoti estetišką gyvūno portretą, bet laukinės gamtos fotografai tokiomis nuotraukomis niekada nesižavės. Nors spausdindami tikrus grynuolius kartais jie ir parašo, kad šis laukinio gyvūno elgesys yra atsitiktinis, neplanuotas – žvėris staiga atsirado priešais objektyvą. Vis dėlto palyginę tokias nuotraukas lengvai pamatysime, kur ta žvėries nuostaba yra tikresnė. O tada ir pagalvosime, kiek kilometrų reikia nueiti, kiek valandų „kaboti ant šakos“ (Broniaus Šablevičiaus žodžiai), kad paukštis, žvėris ar vabalas būtent šitaip tau atsirastų prieš objektyvą.

Priešpaskutinę kelendorinės vasaros dieną į Sodą prie Krūčiaus atėjo pulkelis vyrų ir moterų iš Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo ir padovanojo man net penkis savo albumus, kuriuose – patys rečiausi mūsų krašto gyvūnai. Tai tikrai yra lobis, ir negalima jo užkasti (tikintis, kad suras kitos žmonių kartos), reikia dabar juo džiaugtis ir visiems rodyti. Pirmiausia, žinoma, medžiotojams. Nejaugi jų sumeistrauti tykojimo bokštai jiems patiems neprimena tų sargybos kuorų, iš kurių naktimis šaudoma į viską, kas juda. O juk atvažiuoja iki tų pasalos tvirtovių su džipais, juk atvežami čia visokie skanėstai – ryškiai spalvoti druskos gabalai, grūdai, pelai ir bulvės. Plėšrūnams privilioti atvelkama naminė gaišena. Tyko medžioklėlis vilko šiltai sėdėdamas ir kavą gerdamas.O prisiminkime, ką rašė biologas ir medžiotojas Jonas Tauginas: vilkus galima medžioti tiktai gilią žiemą, tiktai per pūgą, kai šis taurus žvėris turi daug šansų pabėgti, nors tavo šautuvas geras, o slidės naujausiu tepalu suteptos. (Poetas Alis Balbierius šiam nepaprastam Gamtos žmogui, dabar jau a. a., yra paskyręs eilėraštį „Vilkas“, kurio pirmoji eilutė yra tokia – štai bėga vilkas, vienišas klajūnas)... Reikia laukinės gamtos fotografijas rodyti ir ūkininkams, kurie į mišką išveža suplėkusį šieną ir šiaudus, išverčia viską, ko nebepajėgia savo kieme sudoroti. Ūkininkai dar nesuvokia, kad šitokiu būdu jie siaurina laukinės gamtos plotus. Reikia rodyti ir tiems kaimo sodybų šeimininkams, kurie per naktis žibina didžiausias lempas paežerėse ir žudo naktinius drugius... Pirmiausia turi atsirasti pagarba. Nuostaba ir pagarba. Šito galima mokytis iš laukinės gamtos fotografų: verčiu albumų puslapius ir nematau, kad taurus paukštis būtų tykotas prie lizdo. Visi žino, kad lengviausia retą paukštį pasergėti būtent prie lizdo, dabar yra net prietaisai, galintys sekti kiekvieną sparnuočio judesį, akyse paseno virvinė technika, atsirado dronai, patikimai užkeliantys fotoaparatą į bet kokį aukštį, bet mūsų fotografai eina kitu keliu. Tas kelias sunkesnis, bet tikresnis. Technika tobulėja, o fotografas gamtininkas pirmiausia turi galvoti, kad jo veikla niekam nepakenktų. Net ir tiems, kurie yra nematomi.

Rugsėjo 2-oji

Vakar buvo 32 laipsniai karščio. Kažkur Lietuvoje užfiksuotas rekordas, labai retai pasitaiko šitoks rugsėjo karštis. O savanoriai Krūčiuje gaudė šližius, tokius keistus, mažus žuveliokus. Šližiai visada tūno pasislėpę po slidžiais akmenim, tuos akmenis reikėjo judinti, keičiant upelio farvaterį ir darant dar vieną atodangą tulžiams. Taigi besislapstančias žuveles turėjome perkelti į kitą akmenų rėvą. Svarbiausia, kad gąsdinanti sinoptikų prognozė mums atrodė visai netikra – nejutome jokios kaitros.

Krūčiaus vanduo niekada nebūna šiltas, bet šiemet jis dar šaltesnis, nes pasitvirtina tokia keista taisyklė: kuo karštesnė ir sausesnė vasara, tuo šaltesnis Krūčius. Todėl, kad smarkiai sumažėja šiltesnio vandens, ištekančio iš Liškiavio ežero, o į upelį srūvančių šaltų šaltinių debetas visada toks pat. Vėsus upelio vanduo gaivina visą Krūčiaus slėnį, o ir juodalksnių lajos dar gerai žaliuoja – apsaugo visus čionykščius autochtonus nuo saulės kaitros. Dar žydi šaltiniuotose Krūčiaus pakrantėse šaltininės veronikos, vandeninės mėtos, šaltmėtės, kurios čia yra pasodintos ir neblogai plinta. Juodas uogas jau sunokino gervuogės, kasdien vis labiau tamsėja didžiulės šeivamedžių kekės. Bet vis tiek nesunku pajusti, kad ruduo yra nenormalus. Tai labiausiai parodo baravykų tropelės – gali eiti jomis ilgai ir nieko nerasi. Maži, kolonijomis augantys blyškūs šalmučiai, panašūs į kelmučius, jau pradeda atsirasti. Reikia sulaukti jauno mėnulio, tada gali pasirodyti ir tikri grybai, ne vien „mokslagrybiai“. Pažinti, aišku, reikia visus. Štai mums besidarbuojant Krūčiuje, atėjo botanikas Mindaugas Lapelė ir atnešė saujoje dviejų centimetrų aukštumo baltais žiedeliais žydintį augalėlį – vandeninę dumblenę. Auga jis, pasirodo, Krūčiaus žiotyse, taigi jau prie Nemuno. Žolynėlis labai mažas, gal dėl to ir apibūdinamas kaip gana retas. Bet jis yra, žydi sau smėlėtame krante, nors iš toliau pažvelgęs galėtum pasakyti, kad nieko ten nėra.

Rugsėjo 20-oji

„Vasara buvo lyg žaizdras“ – tai ne meteorologo, o metraštininko Felikso Žemulio žodžiai apie 1992-uosius. Apie anos vasaros išskirtinumą kalbėjo ir meteorologai, tiktai kitokia, skaičių kalba. Bet mes užmirštame, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus, ir galvojame, kad štai šitoji, 2015-ųjų, vasara tikrai yra ypatinga.O pažvelgus į dar labiau nuo laiko pageltusius margioniškio mokytojo Vaclovo Balevičiaus dienoraščio puslapius, nesunku suprasti, kad 1937-ųjų metų vasara pranašavo ir badmetį: kaimo moterų maldos jau niekuo negelbėjo, vyrai naktį arė Skroblaus upelį plūgu, tikėdamiesi prišaukti lietų ir išgelbėti nors grikių derlių. Būna, kad magija ir burtai žmonėms suteikia vilties. Ir 1992-aisiais, ir 1937-aisiais degė miškai, o pasėliai kentėjo ne tik nuo sausros, bet ir nuo vėlyvų pavasarinių šalnų.

Šių metų vasaros sausra nebuvo tokia baisi. Kai kas per anksti sudžiūvo, kai kur prapuolė vanduo šuliniuose, gerokai pasikeitė pelkės ir maži upeliai. Anksti pagelto liepos, jaunos liepaitės jau liepos pabaigoje liko be lapų. Bet štai alpinio dobilo miškapievėje augantis mandžūrinis riešutmedis dar ir dabar nė kiek nepageltęs. Virš didelių, tamsžalių ne mūsų krašto riešuto lapų lėtai siūbuoja žalios senų pušų skarotos šakos, o dar aukščiau – balti kamuoliniai debesys. Šiltas šitas rugsėjis, dienos dar vasariškos. Ir nelaukiu bobų vasarai būdingo klevų raudonumo nei rudeniško nurudusių viksvų šiurpoko gaudesio prie Bamblyno ežerėlio. Kiekvieną rudenį nuvažiuoju ten, bet ta kelionė nei laukiama, nei planuojama. O dabar dar galiu prisiminti, kokios ilgos buvo vaikystės vasaros. Laiko neatsuksiu atgal, bet gal tas ilgas žiūrėjimas į baltus rugsėjo debesis ir yra bandymas sugrįžti į tėviškės vasaras, kai vakaro saulė ryškiai apšviesdavo Tolučių vienkiemius anoje Ventos pusėje ir tokiu būdu pailgindavo dieną... Būdamas dabar prie Krūčiaus, nelaukiu tos ypatingos kraštovaizdžio permainos, nors gerai suprantu, ką sako dailininkė Albina Žiupsnytė: „Dienų dienas rudenį galiu prabūti baltų, pražilusių smilgų lauke (…) Mano didžiausios rekolekcijos – sėdėti ant slenksčio ir stebėti, kaip gelsta medžiai.“ (Kelionė su Bernardinai. lt, 2015, nr.III, Vaivos Lanskoronskytės pokalbis su Albina Žiupsnyte).Tikriausiai todėl tiek daug geltonos spalvos atsiranda Albinos Žiupsnytės paveiksluose. Geltonos šventųjų aureolės, gelsvos žvaigždės, geltoni obuoliai, nukritę nuo pasakiško medžio... Vokiečių mokslininkas Ernestas Michaelis Kranichas rašo, kad pavasarinė geltona kroko spalva yra tikras džiugesys. Gal geltonumas gali reikšti ne tiktai praeinantį, bet ir ateinantį gyvenimą. Žmogaus sielos judesiai anot E. M. Kranicho yra harmonijoje su žiedais, kurie kinta, atsiliepdami į saulę. Tikriausiai taip ir yra, jei žmogus dar jaučia tas vilnijančias žiedų bangas. Bet juk mums kartais yra svarbūs ir konkretūs, buitiški patarimai, pavyzdžiui, tokie: pupos atbaido šmėklas ir raganas, reikia nešiotis jas burnoje ir spjauti svečiui į veidą, kai tik pasitaiko proga.Taip buvo senovės Romoje, o užrašė šitą burtą Lena Eltang, kurios romaną „Akmeniniai klevai“ iš rusų kalbos neseniai išvertė Vladas Braziūnas, o išleido „Vaga“. Gali būti, kad čia ne tiktai prietaras, ne tiktai magija. Štai Anatolijus Onegovas knygoje „Karelijos takai“ (Vaga, 1982) rašo, kad senutės daržininkės šiaurietiškame karelų krašte sėklas ne pasėja, o išspjaudo į plačią lysvę, ir taip tiksliai, kad auga senoviškos ropės vienodu atstumu, net retinti jų nereikia... Vėlų vakarą surenku sėklinius agurkus – rudus, didelius lyg begemotus, ir kraunu ant stalo kieme. Išimsiu rytoj sėklas. O pavasarį bandysiu spjaudyti į plačias lysves, negali juk be naudos prapulti gera karelų patirtis.