Evgenios Levin nuotrauka

Man tai labai patiko. Norėčiau, kad jiems pavyktų. Todėl noriu tai jums pasakyti.

Įvesdinimas

Visų pirma man patiko pats garsas. Galima sakyti – garso tembras, kuriuo ar tik ne prieš porą metų pasklido ši žinia. Ji skambėjo atsargiai, lyg pati išrankiai rinktųsi adresatą, gal net tikėdamasi ar žinodama, kad klausantysis išgirs ją pats. Taip vienos rūšies žolynai išgirsta vieni kitus pievose ir susisiekia šaknimis, kad neišnyktų, taip poruojasi tos pačios genties paukščiai, taip perkimštuose troleibusuose plaukų galiukais susiliečia giminingos sielos žmonės, palaikydami važiavimo ir visatos pusiausvyrą.

Antra – mane sunervino pačios idėjos prigimtis. Kad ji nelogiška. Įžūli. Provokuojanti. Pasišiaušusi. Pasiruošusi būti nuskriausta ar visiškai pralaimėti.

Kaip tai siutina! Užveda. Baimina. Nes kiekvienąkart rizikuoji, kad būsi suvedžiotas, pavaišintas dar viena tikrojo garso, tikrosios kūrybos, autentiškos motyvacijos imitacija.

Matrica – tyla

Nors labai keistai jaučiausi, pirmą kartą važiuodama į Gariūnus klausytis klasikinės muzikos, atliekamos „Steinway and Sons“ koncertiniu fortepijonu, tąkart virkdomu berods Petro Geniušo, buvo pasiutusiai smalsu. Gariūnų mėnulio peizažuose mus pasitikę apsauginiai buvo malonūs, šampanas gardus, susirinkusiųjų šnabždesiai įelektrinti nuotykio nuojautų, Steinway’jus pasidavė, kaip kaubojaus užhipnotizuotas neprajodytas žirgas, muzika skambėjo tiksliai ir tyrai, jos sutikimo ir palydėjimo vibracijos buvo paprastos ir autentiškos. Mėgavausi pajauta, kad ledai, gerai išgalandus ledlaužio ašmenis, tebelūžta. Buvau pasirengusi įtempti savo kalbos raumenis ir pranešti pasauliui žinią: ponai, visos desakralizuotos erdvės yra vertos išganymo menu! Bet buvau sustabdyta sumanymo autorių: esą geriau visa tai tevyks anapus reklaminio triukšmo. Tyla pati susirinksianti savo vaikus.

Dar vienas išsišokimas, primenantis pirmykščio žmogaus pasitikėjimą pasaulio klausa.

Ir jos vaisiai

Po to dar vienas ir dar vienas, ir dar keli koncertai, ir mano estetinių poreikių sandėliuke lizdą susisuko prieraišumas šiam eksperimentui. Todėl kaip nešoktelės nuo darbo stalo kasdienybė, išgirdusi, kad Naujosios muzikų kartos ir Gariūnų verslo centro kūrybinės grupės ledlaužis laužia kelią tarptautiniam festivaliui, vardu „Intermezzo“. Gimtosios kalbos reikšmėse ir semantikoje – „muzikinis intarpas“. Galima sakyti – išsišokimas, įšokimas, matuojamas jau nebe vieno vakaro, o visos savaitės laiko fragmentais. Ir ne tik į „profanišką“ erdvę, bet ir į rutinos sustyguotus mūsų tvarkaraščius, „patogaus susisiekimo“ klišes, išbandytą komfortą…

Pirmasis kvapsnis jau rytoj, spalio 1-ąją. Visa savaitė – aukščiausio muzikos pulso – nuo Bacho iki Bartóko, nuo smuiko solo, fortepijoninio rečitalio iki didelės apimties kūrinių fortepijonui ir simfoniniam orkestrui.Taigi, taigi – būtent Gariūnuose nusileis tikras žvaigždynas iš devynių pasaulio šalių. Iškęsime šį kultūrinį chuliganizmą? Kam trukdo kokios nors ribos, prieš jas peržengdami įkvėpkite giliau, nei esate pratę, padės. Išgirsite ne vien tai, kaip maloniai jos traška – daug daugiau.

Trys klausimai Jurgai

Jurga Mackelaitė, Naujosios muzikų kartos vykdančioji direktorė

Jurga, na, kodėl nerimstate? Juk pilnos salės muzikos – šį rudenį, kaip ir ankstesnius. Kodėl panūdote išmušti iš vėžių įprastas klišes apie Gariūnus? Apie rimtus muzikantus, kurie, manoma, vengia tokių nesakralių vietų kaip verslo centrai, gimę turgaviečių vietose?

Tiesiog nemokame eiti lengvesniu keliu. Savo veikloje pasiekę kokias nors lubas visada pradedame ieškoti naujų iššūkių. O ar gali būti didesnis iššūkis nei šis festivalis? Tai viena priežasčių, atvedusių prie festivalio idėjos.

Antroji – tai atsitiktinė mūsų, Naujosios muzikų kartos, pažintis su Gariūnų centru, taip pat visiškai netikėtai įsigijusiu naują koncertinį fortepijoną Steinway and Sons ir atsigabenusiu jį net iš JAV. Sužavėjo šio centro įkūrėjų požiūris į klasikinę muziką, į vertybes apskritai. Pradėjome nuo pavienių koncertų jų kamerinėje salėje – puikioje, naujoje koncertų erdvėje, Vilniuje. Po šios salės atidarymo mūsų atlikėjas, tą vakarą grojęs koncerte, puikus smuikininkas Nikita Boriso-Glebsky, nusileido į verslo centro apačią ir užgrojo ten. Erdvę užliejo dieviška muzika. Visi, kas buvo aplinkui, sustingo, atrodė, nė nekvėpavo. Visiems tapo akivaizdu, jog šioje vietoje akustika tiesiog nuostabi. Tą akimirką mūsų įstaigos pianistui ir idėjiniam vadui Kasparui Uinskui kilo mintis: o kodėl šioje erdvėje nepadarius kažko didesnio, labiau sutelkto, kažko verdančio, kad tokioje geroje akustikoje kur kas daugiau žmonių galėtų išgirsti tikrai puikią muziką?

Žinoma, ši erdvė yra labai nestandartinė, neįprasta. Nemažai daliai žmonių Gariūnai siejasi su tam tikrais stereotipais. Nemažai klausytojų, tarkim, klausė, ar reikės atvykti ir sėdėti su striukėmis, kailiniais, manydami, kad koncertai vyks palapinėse. Festivalio koncertais norime šį stereotipą sulaužyti, parodyti, kad tada, kai čia baigiasi prekyba, gali pradėti skambėti muzika. Mus ypač įkvepia šios erdvės įkūrėjų palaikymas, vizija ir požiūris, atsisakymas kokybės sąskaita daryti kompromisus. Be jų įvairiopos paramos festivalis, be abejo, nebūtų įmanomas.

Pasaulyje gana dažnai festivaliai rengiami ne įprastinėse koncertų salėse, o, tarkim, palapinėse, apleistuose pastatuose. Tuo festivalis ir įdomus, tuo jis ir išsiskiria, kad sukuria savo ir tik savo erdvę, kur klausytojai kiekviename koncerte gali jaustis tarsi kino filmo žiūrovai, stebintys vis naują seriją.

Ar daug sienų pasirodė nepramušamos? Kaip jas įveikėte? Ko labiausiai bijote šiandien, festivalio išvakarėse?

Nuolat susiduriame su vieninga reakcija: klasikinės muzikos koncertai KUR?? GARIŪNUOSE?? Jau išmokau ir tarsi litaniją visiems kartoju mintinai, kad ši netradicinė erdvė tik iš pradžių gali pasirodyti keistai. Daug žmonių atsiveria šiai idėjai ir ja užsikrečia, tačiau yra ir skeptikų... Na, ką gi, teks juos įtikinti priešingai (šypsosi).

Nežinau, ar tai vadinti baime... gal greičiau jauduliu: o kaipgi viskas pasiseks? Juk ši erdvė koncertų sale pavirs specialiai festivaliui. Kankina nežinia, kaip gros visos festivalio „stygos“, ar akustika išliks tokia pat gera, jai prisipildžius žmonių, ar susirinks pakankamai klausytojų, ar scena bus patogi atlikėjams, ar viskas vyks sklandžiai. Kai rengiame koncertus įprastose vietose, dėl daugelio dalykų galime būti visiškai ramūs, nes jie jau šimtus kartų patikrinti. O čia bus pats tikriausias erdvės ir festivalio debiutas.

Kai nepasiseka, žmonės raukia kaktą, nežiūri kitiems į akis, nemiega ir kitaip kenčia. Ką darysite, kaip švęsite džiaugsmą, jei festivalis (o juk tikėtina) pavyks?

Nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Apie tai negalvojame. Prieš akis milžiniškas darbas, į jį šiuo metu ir esame susitelkę. Didžiausias džiaugsmas ir šventė bus, jei klausytojai širdyje išsineš muzikos padovanotas emocijas, jei garsai palies jų širdis, jei jie bent trumpam pajus, jog sustojo ir tiesiog gyveno šia nuostabios muzikos akimirka..

Šaukinys nuskambėjo. Veržlaus ir gyvybingo smūgio į muzikinę kasdienybę nuojauta virpina nuotykio linkui skubantį laiką. Sveiki, išgirdusieji. Susisieksime plaukų galiukais.