Šis straipsnis publikuotas žurnalo „Artuma“ 2015 m. Nr 9.

Amerikietė psichologė Janelle Hallman, šiuo metu žymiausia pasaulyje moterų homoseksualaus potraukio tyrėja, šiltai kalba apie merginas, besiilginčias moters, o ne vyro meilės. Jos dažnai pasižymi aukštu intelektu, aštriu teisingumo jausmu ir drauge ypatingu emociniu jautrumu, tad lengviau emociškai sužeidžiamos vaikystėje. Kas gi atsitinka?

Visos tokio sužeidimo istorijos yra savitos ir turi bendrų bruožų. Vyrų potraukio tai pačiai gimčiai šaknys glūdi silpname tėvo ir sūnaus ryšyje ir pernelyg stipriame ryšyje su mama. Mergaitės vystymąsi homoseksualumo kryptimi labiausiai paskatina ryšio su mama sunkumai, kita vertus, ir per didelis artumas tėvui. Tai pastebi ir Jeanas Vanier, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas, savo knygoje Man and woman He made them („Jis sukūrė juos vyrą ir moterį“). Kita vertus, ir su tėčiu tokios mergaitės santykiai būna labai prieštaringi. Tai atsispindi toliau pasakojamoje istorijoje.

Emocinis trikampis

Emilija augo šeimoje kartu su dvyne seserimi ir trejais metais vyresniu broliu. Tačiau būtent ji tapo artimiausia tėčio drauge: kartu taisydavo dviračius, paduodavo įrankius garaže, eidavo žvejoti. Atidžiau pasižiūrėjus, nesunku pamatyti, jog tėtis, kurio santykiai su mama buvo aštrūs ir skaudūs, šiame bendravime ieškojo paguodos ir atramos. Kaip rašo Jeanas Vanier, jei artumo troškimas santuokoje nėra išpildomas, tėvas rizikuoja per daug prisirišti prie dukros, o mama – prie sūnaus.

Dukra labai mylėjo tėtį, tačiau pasijusdavo jam tokia artima, kad darėsi nebejauku būti mergaite. Tėtis ir vadino ją „Emiu“ – lyg ji būtų berniukas. Tėčio ji ir bijojo: jis dažnai būdavo piktas ir valdingas; apšaukdavo gavęs ne tą įrankį iš Emilijos rankų, net meškerės Emilijai nepavykdavo i6laikyti taip tiksliai ir tobulai, kaip tėtis reikalaudavo. Dar piktesnis tėtis būdavo po dažnų triukšmingų barnių su mama.

Kaip pamenate iš ankstesnių ciklo skyrių, čia matome emocinio trikampio dinamiką. Ją išsamiai aprašė Šeimos sistemų psichologijos mokykloje (JAV) vyrų homoseksualumą tiriantys Irvingas Bieberis, Charlesas Socaridesas ir kiti. Kai žmona nėra vyrui atrama, o vyras – žmonai, patys to nepastebėdami, jie ima ieškoti paguodos santykyje su dukra ar sūnumi. Dažniausiai tėvo dėmesys krypsta į dukrą, o mamos – į sūnų, tačiau ne visada – prie dukros per daug prisirišusi gali būti ir mama, taip kompensuodama artumą, kurio nejaučia bendraudama su jos tėvu.

Nesmagūs pojūčiai

Emilijos tėtis, stokodamas ryšio su jos mama, dukrelę labai mylėjo. Nors neretai būdavo irzlus ir reiklus, taip pat dažnai dukrelę glostydavo ir myluodavo. Ir, regis, per daug. Kartą, jau būdama devynerių, Emilija išsigando: jai pasirodė, jog tėčio švelnumas yra ne visai tinkamas – per daug intensyvus ir, kaip jau suaugusi įvardijo, susijęs su seksualiniu susijaudinimu. Ne, jų ryšys nenužengė tokia netinkama kryptimi per toli, kaip būna vaiko tvirkinimo atvejais. Tačiau mergaitė augo išgąsdinta.

Pasiguosti mamai ji negalėjo, bijodama, kad bus išbarta, išvengti tėčio dėmesio – taip pat. Ji augo, panašėdama į berniuką: mūvėjo tik kelnėmis, trumpai kirposi plaukus, slėpė savo bundantį moteriškumą. Taip buvo lengviau – būti truputį neutrum (niekatrosios) giminės. Prieraišumas tėčiui buvo sumišęs su baime, o nelabai mandagus „kūniškas“ klasės berniukų dėmesys mergaitėms jai buvo nemalonus. Lygiai taip pat yra ir kalbant apie per didelį berniuko artumą mamai. Didžiulę patirtį turintis amerikiečių psichoterapeutas Godfrey Floydas, rašydamas apie savo gyvenimą ir jaunystėje patirtą homoseksualų potraukį, įvardija, jog tai išgyveno ne vienas šitaip besivystantis berniukas. Godfrey buvo toks artimas mamai, jog jausti gimtišką potraukį mergaitėms jam atrodė lygiai taip nepriimtina, kaip jausti jį mamai ar seseriai. Kaip pamename, jau Sigmundas Freudas buvo pastebėjęs šį homoseksualaus potraukio formavimosi aspektą. Per arti mamos augantis berniukas gali „nenorėti“ užaugti vyriškas, per arti tėvo esanti mergaitė – moteriška.

Vyro baimė ir moters ilgesys

Per didelį tėvo artumą patyrusiai Emilijai vaikinai siejosi su dominavimo, asmenybės užgožimo patirtimi. Kita vertus, jos santykiai su mama vaikystėje buvo gana atokūs. Tėčiui pasirinkus dukrą „sąjungininke“ ir „užuovėja“ nuo žmonos, mama, galbūt pati to nepastebėdama, Emilijai buvo kritiškesnė, negu jos seseriai ar broliui. Emilija augo ir pykdama, ir ilgėdamasi mamos.

Įžengdama į jaunystę, Emilija pradėjo aiškiai suprasti, kad moteriškas švelnumas, gražūs ir jaukūs santykiai tarp merginų ją traukia labiau, nei įtemptas ir bauginantis bendravimas su vaikinais. Be to, būdama berniukiškos išvaizdos, ji labai žavėjosi tomis mergaitėmis, kurios, jos manymu, atitiko grožio etaloną. Vieną tokią ji ir įsimylėjo būdama šešiolikos. Jos meilė šiai draugei kilo iš menkai patirto mamos švelnumo, supratimo ir intymumo ilgesio. Panašiai kaip viena Janellės Hallman konsultuojamų merginų, Emilija jautė, jog tėtis jos moteriškumą pavertė tarytum pavojingu dalyku, o mamos žvilgsnyje ji nematė savęs, kaip mergaitės, įvertinimo ir palaikymo.

Jau minėjome, kad Emilija turėjo dvynę seserį. Dvynės nebuvo monozigotinės, t. y. atrodė kaip paprastos seserys. Galbūt kažkoks Emilijos temperamento ypatumas, specifinė, dar Alfredo Adlerio aprašyta „šeimos konsteliacija“, kai broliai ir seserys būna nevienodai „arti“ tėvo ar mamos, nulėmė, kad būtent Emilija tapo tėčio „guodėja“ ir tartum sūnumi, o su mama jos santykiai buvo atokūs. Emilija augo giliai liūdėdama, nedrąsi ir linkusi izoliuotis.

Milžiniška Janellės Hallman patirtis

Savo knygoje The Heart of Female Same-Sex Attraction („Moters potraukio tai pačiai gimčiai širdis“) psichoterapeutė reziumuoja turtingą ilgametę savo patirtį apie draugystę su gilius sielos sužeidimus patyrusiomis moterimis. Be gydymo „neutralia“ ir „moksline“ prasme, tai būtent patirtis draugystės ir meilės, kuri jos darbe ir yra svarbiausias gydymo veiksnys. Hallman moters sielos pažinimas nepaprastai jautrus ir spalvingas, gydymas – kuriantis saugų prisirišimą ir gilų tarpusavio supratimą, dėl to jos konsultuojamos moterys palaipsniui ima atrasti ir nepakartojamą savo vertę, ir savo tikrąjį „aš“.

Emilija, kaip kalbėjome, užaugo vieniša ir liūdna. Hallman aprašo ir kitas tris homoseksualų potraukį jaučiančių moterų asmenybes. Patyrusios seksualinį išnaudojimą, sunkų emocinį ar fizinį žiaurumą, mergaitės neretai užauga kieto, pikto, sarkastiško ir uždaro būdo. Emociškai jautrios ir meniškos mergaitės gali būti sužeidžiamos ne tik akimi matomų atšiaurių santykių, bet ir subtilios šeimos santykių dinamikos. Pavyzdžiui, dukrelė, užjausdama nuo depresijos ir nerimo kenčiančią mamą, imasi ją emociškai „gelbėti“ ir pati nepatiria mamos globos ir meilės tokiuose iš pirmo žvilgsnio artimuose santykiuose. Tokios mergaitės užauga itin jautrios, emocingos, linkusios gelbėti kitus, jų problemose pačios paskęsdamos... Trečiosios nuo skaudžios vaikystės santykių mikrodinamikos apsisaugo užaugdamos pragmatiško, šalto būdo ir demonstruoja pabrėžtiną pasitikėjimą savimi, padedantį bent kiek pridengti vidinį trapumą ir įsiskaudinimą.

Kad ir koks būtų merginos ar moters apsigynimo nuo nerimo „profilis“, emocinių sužeidimų gydymas panašus į tą, kurio reikia vyrų potraukiui tai pačiai gimčiai gydyti. Vyras turi suprasti, kad nėra „silpnas“, moteriai svarbu atsikratyti įsitikinimo, kad ji negraži. Terapeutė, kurdama su mergina saugų prisirišimą, kurio ši nepatyrė su savo motina, sustiprina ir „išmyli“ pacientę iki to, kad toji ima jausti, jog pasitikėjimas tampa jos pačios vidine tikrove, jog ji yra puiki asmenybė ir šauni moteris. Žinoma, tokia pagalba reikalauja aukštos kvalifikacijos: terapeutė netaps pacientei motina, ji turi saugiai išlaviruoti tarp šilto, gero ryšio ir erotinių prisirišimo aspektų; mergina atkartos ir išreikš terapeutei pyktį, kuris buvo sukauptas per ilgus vaikystės ir paauglystės metus kitų žmonių atžvilgiu. Kaip rašo Josephas Nicolosi, gal dėl tokio aktyvaus, globojančio ir kartu subalansuoto santykio su pacientu trūkumo Sigmundas Freudas ir kiti ankstesnių kartų psichoanalitikai negalėjo pasigirti geresniais potraukio tai pačiai gimčiai gydymo rezultatais, nors problemos esmę jie giliai suprato.

Kaip ir kalbant apie vyrų potraukį tai pačiai gimčiai, moters ilgėjimasis kitos moters draugystės yra natūralus sužeistos sielos šauksmas. Psichoterapijoje jis suvokiamas, įvertinamas ir išgyvenamas santykyje su terapeute. Vėliau, sustiprėjus pasitikėjimui savimi, erotinis aspektas pamažu nyksta ir draugystėje su kitomis moterimis. Juk traukia tik tai, ko patys savyje neturime.

Straipsnių ciklas „Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė“ (XV) – apačioje