Pernai spalį vykusioje neeilinėje Šeimos sinodo sesijoje buvo analizuojama esama situacija, svarstomi su šeimų sielovada susiję klausimai. Spalio 4 d. prasideda antroji Vyskupų sinodo dalis, kurios metu ketinama aptarti šeimos pašaukimą ir misiją Bažnyčioje bei pasaulyje. Šiame aukšto rango Katalikų Bažnyčios atstovų susitikime dalyvauja ne tik vyskupai iš viso pasaulio, bet ir apie 50 stebėtojų, įvairių sričių ekspertų, tarp jų ir 18 sutuoktinių porų. Lietuvai šiemet atstovaus kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris vadovauja Lietuvos vyskupų konferencijos Šeimos reikalų tarybai.

Su kokiu nusiteikimu ruošiatės vykti į Sinodą?

Su didžiule viltimi, su pasitikėjimu, kad Šv. Dvasia veikia Bažnyčioje. Susirinksime kartu ne abstrakčioms teologinėms studijoms, bet ieškoti konkrečių atsakymų į iššūkius ir problemas, iškeltas per pirmąją Sinodo sesiją. Pernai išstudijavome šeimos situaciją, iššūkius, su kuriais jai tenka susidurti dėl įvairių priežasčių. Dabar reikia į juos atsakyti, ir Bažnyčia turi pasirodyti esanti Motina, kuri atvirai priima visus, net ir tuos, kuriems, sakytume, šeimos gyvenime nepasisekė. Turime parodyti gailestingumą, apie kurį vis kalbame, – nors kiti iškart nuogąstauja, kad taip nukentės tiesa, tai, ko Kristus nori.

Dabar, pavyzdžiui, skyrybas išgyvenę žmonės jaučiasi atstumti ir, sakyčiau, dėl Bažnyčios suformuluotų, dėl žmogiškų taisyklių. Žinoma, yra dalykų, dėl kurių negalima nusileisti, nes tai yra tiesa ir reikia ją įvardyti: nepasisekė santuoka, sugriuvo šeima ar pan., bet nereikia už tai pasmerkti žmonių, sakyti, kad gyvena nuodėmėje, yra Dievo atmesti ar pan.

Nežinau, kaip konkrečiai tai padaryti. Tikiu, kad bus konkrečių pasiūlymų. Buvo surengta ne viena apklausa, universitetai atliko analizių ir tyrimų, įvairiose pasaulio vietose vyko simpoziumai, buvo išklausomos įvairios pozicijos, – manau, kad tikrai netrūks įžvalgų.

Mes atvirai pasikalbėsime ir parengsime galutinį dokumentą, jo pagrindas jau pateiktas ir jame išskiriamos trys svarbiausios sritys. Viena – tai iššūkiai, gerai matome padėtį, neturime jokių iliuzijų. Tai ir asmeninės krizės, šeimos suirimas, karo pabėgėlių situacija, šeimai nepalankios darbo sąlygos ir t. t. Tačiau šįkart norime susitelkti ne į tai, o bendrai į santuoką ir šeimą, norime pasauliui pasakyti, kokia ji yra svarbi – didžiausias visuomenės turtas. Kad jos tokios troško Dievas. Viską darykime, kad padėtume šeimai atskleisti visą jos grožį. 

Galvoju, kad dar per mažai buvo pabrėžiamas vaikų likimas – ypač skiriantis tėvams. Jie yra traumuojami, plėšomi tarp vieno ir kito gimdytojo... Kartais šeima mums gali būti panaši į skęstantį laivą, tačiau mūsų uždavinys – ne padėti jam nuskęsti, o gelbėti nuo audrų.

Drįstu teigti, kad šiandien Bažnyčia, ypač Katalikų Bažnyčia, gal kartu su ortodoksais, esame vieninteliai, kurie ginam šeimą nuo tos pasaulio dvasios, kuri nebenori net pripažinti, kas yra vyras, kas moteris – visi neva turi būti vienodai traktuojami.

Teigiama, kad gender ideologija – mėginimas spręsti lyčių nelygybės problemą: kadangi žmonės diskriminuojami, remiantis lytimi, panaikinkime lytį kaip tokią. Kadangi šeimoje apstu rimtų problemų – dekonstruokime šeimą ir perimkime jos funkcijas. Jūsų manymu, ar teisingas toks kelias?

Turime pripažinti, kad šeimoje pasitaiko daug neteisingumo, pavyzdžiui, vyras smurtauja prieš žmoną arba traktuoja ją kaip savo vergę. Problemos labai priklauso ir nuo įvairių kultūrų. Šiandien būtinai reikia į tai reaguoti. Tačiau iškelti asmenų lygybę nereiškia sutapatinti vyrą ir moterį, paneigiant realius jų skirtumus. Kiekvienas jų turi savo pripažintą orumą, teises, bet šeimos gyvenimas yra dviejų skirtingų žmonių bendrai kuriamas, jie turi rasti jame gyvenimo ir meilės bendrystę, priimdami vienas kito skirtumus: charakterio, temperamento, prigimties.

Manau, kad einama klaidingu keliu: viena vertus, panaikinami kai kurie trūkumai, kurie tikrai realūs ir neteisingi – daug kur moteris užėmė žemesnę vietą nei vyras, – tačiau, gal klystu, bet manau, kad moters pašaukimas ir motinystė yra toks brangus dalykas, kurio niekas negali atstoti. Reikėtų jai padėti, jeigu ji nori, pavyzdžiui, tobulėti profesinėje srityje, bandyti suderinti jos poreikius, o ne skatinti atsisakyti motinystės. Juk motinystė – gražiausia dovana moteriai.

Minėjote, kad Sinode išgirstama įvairių balsų, pavyzdžiui, akademinės bendruomenės. Kaip Sinode dalyvauja, yra atstovaujamos Lietuvos katalikiškos šeimos? Kaip bus išgirstas jų balsas? Kaip jos yra įtraukiamos į sielovados gairių nustatymą? Ar išvis yra toks balsas?

Ruošdamasis Sinodui, išklausiau, kiek galėjau, įvairius šeimų sambūrius, susitikau su išsiskyrusiųjų grupėmis ir pan. Matau, kad gyvas ne tiek pagalbos šauksmas, kiek prašymas: „Būkit mums gailestingi. Jeigu mums nepasisekė, padėkite mums, neatskirkite nuo kitų.“

Kita vertus, Bažnyčia turi daug labiau glaustis prie šeimos, jai padėti nuo pat pradžių, o ne vien rūpintis išsiskyrusiaisiais. Sakyčiau, kad Bažnyčia Lietuvoje dar per mažai yra padariusi. Visi jaučia, jog trūksta dėmesio šeimai iš Bažnyčios pusės. Tai prasideda, žinoma, nuo paruošimo seminarijoje, kunigų laikysenos šeimų atžvilgiu ir t. t.

Kaip konkrečiai turėtų atrodyti Bažnyčios artumas šeimai?

Dar nežinau. Tik viena aišku, neturėtume laukti, kad vien kunigai globotų šeimą. Kiek esu matęs šeimos krizių, patyriau, kad geriausiai sunkumus patiriančiai šeimai gali padėti kita šeima. Kuri gyvena krikščioniškai, pati yra perėjusi savo krizes, yra įsikibusi į Kristų, Dievo malonę ir kuri padrąsina kitą pasitikėti Dievo malone.

Manau, kad, viena vertus, mes, kunigai, turime geriau pasiruošti bendrauti su šeimomis, kita vertus, matau, koks svarbus yra pačių šeimų vaidmuo – jos pačios turi pradėti viena kitai padėti. Lietuvoje yra ne viena šeimų grupė, pradedant Šeimos universitetu, Nazareto bendruomene ir daug kitų – tai nuostabus ir svarbus dalykas.

Buvau nustebęs, girdėdamas nusiskundimų, kad, porai kreipiantis į kunigą, iškart išgirsta atsakymą: „Reikia pažiūrėti, gal galima anuliuoti santuoką“... O juk žmonės ėjo tuoktis, norėdami išlikti šeimoje visą gyvenimą, tikėjo sakramento malone, tad jiems būna skaudu girdėti, jog vienu brūkšniu bus viskas nubraukta.

Žiniasklaida iškelia tik pora dalykų: pavyzdžiui, komuniją antrą kartą susituokusiems, o aš sakyčiau, kad daug šeimų ne tai laiko esminiu dalyku – jie nori gailestingo Bažnyčios žvilgsnio: „esame Bažnyčios nariai, nors atsitiko nesėkmė, norime eiti toliau. Padėkite.“

Ką galima pasiūlyti konkrečiai? Esu įsitikinęs, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas. Dalis išsiskyrusiųjų – tikrai visiškai nukentėjusi pusė, auka. Kita dalis turėtų pripažinti savo atsakomybę. Pirmas žingsnis yra pripažinti, kad buvo nesėkmė, gailėtis dėl to, kas sukėlė tokią situaciją, ir tada žiūrėti, kaip galima eiti toliau. Nemanau, kad įmanoma pateikti bendras taisykles visam pasauliui, kurios tiktų visiems kiekvienu atveju.

Naujoji santuokos pripažinimo negaliojančia tvarka palengvina patį procesą, bet perkeliama didesnė atsakomybė pačiam vyskupui. Vyskupas tam tikrais atvejais pats gali spręsti – tai didžiulė atsakomybė, kurios, jei dar būčiau arkivyskupas, net bijočiau.

Svarbu, iškelti ir šeimos svarbą bei grožį. Nei Bažnyčia, nei žmonija negalės gyventi, jei suardysime tą brangiausią visuomenės ląstelę: galimybę būti kartu, mylėti, būti vienas kitam ištikimi. Tai rimti pažadai, ir jie rodo, kokiu keliu reikia eiti, nors jis nėra lengvas.

Artimai bendrauju su „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomene ir gerai žinau, kokią dramą išgyvena šeima, susilaukusi neįgalaus vaiko. Kaip dažnai tėvas pabėga, palikdamas visą naštą motinai. Tačiau yra tiek daug šeimų, kurios nors ir sunkiai, ne iš karto, bet sugeba priimti ir atrasti grožį. Atsimenu, kai teko lankytis Meksikoje, vienoje vaikų ligoninėje – išties tai skaudi vieta, kur gydomi neįgalūs vaikai, – ne vienas jų atrodo vos kelių mėnesių, nors yra kokių 5 metų. Tačiau motinos su meile laiko juos savo rankose, – viena jų man labai paprastai pasakė: „Čia Dievo dovana.“ Be jokio pykčio ar gailesčio sau. Žavėjausi tokia motinų laikysena. Ateini jų paguosti, o pamatai, kaip jos prisirišusios, kaip brangina neįgalų vaikelį...

Tad visi įstatymai, mes visi turėtume padėti šeimai: tai svarbiausia užduotis šių dienų pasauliui.

Šeimoje labai ryškiai atsispindi visos visuomenės situacija. Tampa vis sunkiau dalintis erdve su kitu, su kitokiu...

Taip. Manau, svarbu matyti ir vaikų situaciją. Lietuvoje jau pradėjom susiimti dėl vaikų namų, matydami, kad kitur pavyko šias institucijas panaikinti, jos dažniausiai vaikams nepadeda. Dažnai čia užauga pikti, agresyvus žmonės, nes niekada nejuto meilės – nesakau, kad visi, yra ir išimčių. Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo apie šeimos gramatiką: šeimoje išmokstami meilės žodžiai, kaip mylėti...

Tačiau jeigu šeimą sukūrę žmonės nemoka tos „meilės gramatikos“?

Tada kyla problemų, ir jiems reikia padėti. Labai svarbūs yra parengimo santuokai kursai, tačiau jie neatstoja paruošimo, kurį galėtum gauti savo šeimoje. Esu sutikęs daug žmonių, kurie, kurdami šeimą, trokšta, kad jų vaikams netektų eiti tuo pačiu kryžiaus keliu.

Kita vertus, tos nelaimės kartais sukelia dar didesnę meilę, gailestingumą ir didesnį pasiaukojimą.

Atlikta daugybė tyrimų, analizuojant iš ekonominio taško – gimstamumo mažėjimas ir pan., tačiau pasigendu rimtos šeimos santykių situacijos analizės. Palaimintas kraštas, kuris turi gerus įstatymus. Lietuvos Konstitucija – išties nebloga, tik mintis atskirti šeimą nuo santuokos, sakyčiau, yra grynas žodžių žaismas juridiniu požiūriu. Tarsi teisėjas, užimdamas psichiatrų ar panašių specialistų vietą, mėgintų įvertinti, ar esamas „meilės kiekis“ jau sudaro prielaidas šeimos santykiams... Šeima gimsta iš santuokos, ir manau, kad dauguma lietuvių tai pripažįsta, nes dar yra daug sveiko proto.

Kokia yra pagrindinė geroji naujiena šeimai? Ką Bažnyčia norėtų pasakyti šeimai? Ką Bažnyčia norėtų padaryti dėl šeimos, kartu su šeima?

Yra daug šeimų, kurios, nepaisydamos visko, išlaikė meilę ir ištikimybę, ir jos laukia padrąsinimo, palaikymo.

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai žmonės nebenori įsipareigoti visam gyvenimui, dominuoja individualūs interesai ir poreikiai. Manau, kad tai neatitinka Dievo plano. Tačiau jis yra geras, gailestingas, žino, kad esame silpni, galim suklupti, atsikelti. Mes turime būti šalia tų žmonių ir jiems padėti rasti teisingą kelią.

Bendraudamas su išsiskyrusiaisiais patiriu, kokios gilios žaizdos lieka širdyse, nes žmonės mylėjo vienas kitą, nepaisant to, bendras gyvenimas baigėsi tragedija. Nėra taip, kad galima paprasčiausiai atversti naują lapą – ačiū Dievui, kad yra tokios grupės, kaip „Bendrakeleiviai“ ar kitos, kurios padeda žmonėms atsitiesti. Tų žmonių liudijimas labai svarbus, norint suprasti, ko jie ieško, ko laukia iš Bažnyčios.

Reikia žiūrėti, kur yra Dievo įstatymas, aiškūs Kristaus žodžiai, kurių niekas negali pakeisti, o iš kitos pusės matyti, kaip Kristus sugebėjo gailestingai priimti visus, jų nenubraukti. Tai liečia pirmiausia kunigus, tačiau ir visa bažnytinė bendruomenė turėtų nusiteikti kitaip, nediskriminuoti tokių žmonių: „Nepavyko santuoka? – Tada esi antrarūšis katalikas“. Taip nėra. Žmonės gali gebėti labai stipriai mylėti, gebėti pasiaukoti dėl kitų, padėti kitiems, būti pavyzdingi krikščionys, nors ir nepasisekė santuokoje.

Atsakymų neturiu, bet žiūriu, kur link einama, ir manau, kad gailestingumas yra tas ieškomas raktas. Šventasis Jonas Paulius II pabrėžė, kad trečiasis tūkstantmetis bus pažymėtas gailestingumo ženklu. Manau, kad Bažnyčia turi eiti šiuo keliu – ne vien mokyti teologinių tiesų, ne vien bandyti viską labai griežtai sudėlioti į kanonų normas ar pan., bet į žiūrėti į kiekvieną žmogų, padėti jam eiti pirmyn.

Tai sunkus kelias, bet atsiverskime Evangeliją – su kuo Kristus labiausiai kovojo? Su fariziejus: „Uždedate žmonėms naštas, kurių patys nepakeliate...“ Žiūrėkime, kad mes, kad aš nebūčiau fariziejus, mes visi kunigai, taip pat ir visa Bažnyčios bendruomenė turi išsijudinti ir būti svetinga kaip Motina, gebanti visus priimti. Paradoksalu, tačiau kartais nepasisekimas tampa paskatinimu atsiversti į radikalesnį krikščionišką gyvenimą.

Mes dažnai pabrėžiame psichologinį aspektą, tačiau reikia akcentuoti ir tikėjimo plotmę: jeigu tikime sakramentu, turime tikėti, kad veikia ir Dievo malonė. Santuoka yra sandora ne tik tarp vyro ir moters, kurie patys teikia vienas kitam sakramentą, bet ir Dievas joje dalyvauja.

Kartais kalbame, kad jeigu kunigas neturės gyvo ir karšto maldos gyvenimo, gali ir neišlaikyti savo kelyje, sakyčiau, tas pat tinka ir šeimai: jeigu nėra tikėjimo ir maldos gyvenimo, kiekviena krizė ar sunki situacija atrodys nepakeliama našta. Reikia tikėti, pasitikėti Dievo gailestingumu ir jo pagalba.

Tad būkim gailestingi. Kaip tai išreikšti normose, įstatymuose ir taisyklėse – tai kitas reikalas. Neįmanoma tų dalykų pamatuoti, turi būti bendra visų laikysena, bendras siekis. Visi esam silpni ir nusidėjėliai, bet visi randame vietą Bažnyčioje, tad ir visos šeimos turėtų rasti čia vietą, kad ir kas būtų atsitikę jų gyvenime, ir kartu eitų toliau.

Yra ir kitų sunkumų. Pavyzdžiui, ką darysime su pabėgėlių antplūdžiu? Kiek tarp jų yra šeimų, praradusių tėvą ar motiną, šeimų, kurios nieko neturi ir pradeda savo gyvenimą nuo nulio, ištremti iš savo žemės. Turime žiūrėti, kaip jiems padėti.

Gailestingumas turi būt gyvas ir pačioje šeimoje, tarp jos narių: gebėti atleisti, atsiprašyti, susitaikyti. Ne pamokslai, ne doktrina, reikia konkrečiai tuo gyventi. Aš manau, kad viltis yra, yra galimybė mažus žingsnelius žengti ta kryptimi.

Koks yra popiežiaus vaidmuo Sinode?

Šventojo Tėvo buvimas ir paraginimas nebijoti ieškoti kelio, manau, yra labai svarbus dalykas. Galutinius sprendimus ne mes padarysime, tai bus tik pasiūlymai popiežiui, kuris, mano galva, turi pakankamai ryžto paskui apsispręsti ir eiti toliau. Štai jau turime konkretų dokumentą Santuokos teismų klausimu – šie prašymai buvo išsakyti pirmojoje konsistorijoje, iškart po jo išrinkimo. Buvo iškeltos šeimos problemos, raginama apie tai kalbėti, atkreiptas dėmesys į teismo procedūrų sunkumus, ir popiežius į tai atsižvelgė. Sinodas visa tai aptarė pernai rudenį, o popiežius ėjo toliau, pabrėždamas, jog reikia palengvinti procesą, taisyklės turi būti lankstesnės, kad būtų labiau pasitikima vyskupu, decentralizuoti...

Man įdomus įvairių kultūrų susidūrimas: nemanau, kad šiandien Europos teologai gros pirmuoju smuiku, nors jų gal bus daugiausia. Labiau galvoju apie Filipinus, apie Afriką, kur labai gausios katalikų bendruomenės... Jie turi tokių turtų, kuriuos mes užmiršome ir kuriais galėtų pasidalinti su mumis.

Ką manote apie Lietuvos šeimų situaciją?

Kalbant apie Lietuvą, esu gana optimistas, turiu omenyje ne tiek statistiką ar socialinius tyrimus, bet matau, kad yra daug žmonių, kurie ieško ko nors gražaus savo gyvenime, kurdami šeimą ieško ne tik asmeninės laimės, bet trokšta sukurti platesnę meilės bendruomenę. Yra daug trokštančiųjų gražios šeimos – gal jiems ne visada pasiseka – bet nemanau, kad pas mus vyrauja išankstinis lengvabūdiškas nusistatymas santuokos atžvilgiu. Bent jau tas nusistatymas nėra toks stiprus kaip kitur Europoje, kur žmonės nusprendžia geriau kartu gyventi, užuot siekę Santuokos sakramento.

Lietuvoje taip pat daugėja jaunų žmonių, kurie teigia, kad dar neturi finansinio pagrindo santuokai, tad tik gyvena kartu, nes taip pigiau išlaikyti butą...

Reikia juos suprasti ir galvoti, kaip jiems padėti. Kai kurie yra teisingai pastebėję, kad pats faktas, jog du žmonės gyvena kartu, augina vaikelį, puoselėja ištikimybę – yra geras žmogiškas pagrindas, leisiantis gal vėliau atrasti ir Santuokos sakramento, pačios santuokos vertę. Praktiškai taip išreiškiamas tam tikras pastovumo troškimas.

Nereikia vien smerkti. Taip, netvarkinga situacija, tačiau tai nereiškia, kad esi visiškai atmestinas.

Mes negalime atsižadėti šeimos kaip tokios, kaip Dievo norėtos bendruomenėlės – namų Bažnyčios – tai gražūs žodžiai, tačiau ji tikrai Dievo norėta, ir manau, kad reikia atrasti tą Dievo planą, Dievo norą ir siekti, kad kiekviena šeima atrastų, ką reiškia pašaukimas santuokai.

Kai kurie „geri katalikai“ dar ir šiandien kaltina popiežių, kodėl jis nuolat nesmerkia tokių žmonių ir pan. Tačiau, tiesą sakant, popiežius nebijo nuvykęs į JAV labai paprastai pasisakyti prieš abortus, mirties bausmę... Turime mokytis iš popiežiaus sakyti tiesą, kartu ieškoti išeičių, palydėti žmones.

Palydėjimas yra gražus žodis, bet kaip jį įgyvendinti? Praktiškai į seminarijas turėtų ateiti dėstyti šeimos, kad būsimi kunigai išmoktų bendrauti su šeimomis, ne vien pasakyti joms, kas galima, kas ne, bet ir mokėti patarti kurti šeimos santykius. Reikia prie žmonių liestis su didžiausiu švelnumu ir atsargumu. Šv. Tėvas nuolat kalba: „Nebijokit švelnumo.“ Esu girdėjęs – kai kuriems kunigams atrodo, kad popiežius per daug kalba apie švelnumą, tačiau švelnumas nereiškia pasiduoti tik jausmams.

Popiežius visiems rodo didelę pagarbą: gal taip jis supranta švelnumą?

Taip, mes neturime būti vien cenzoriai. Didelis pavojus manyti, kad mes viską žinome. Tikrai galime tapti fariziejais. Jei prisilieti prie žmogaus, reikia tai daryti jautriai, gailestingai, neprasilenkiant su tiesa, nebijant ją pasakyti: „Bažnyčia negali priimti tokio dalyko ar pan.“ Reikia tą padaryti su dideliu supratimu, didele meile. Ne kartą esu girdėjęs, kad kai žmogui švelniai pasakoma tiesa, ją priima. Anksčiau čia, Lietuvoje, buvo įprasta sakyti žmonėms, kad „jie gyvena nuodėmėje“, ir jie jausdavosi pasmerkti ir atmesti. Tačiau kiekvienas žmogus gali savyje turėti daug Dievo meilės ir, užuot tai nubraukę, vertinkime. 

Kviečiu visus nuoširdžiai melstis už šį susitikimą, kad Šventoji Dvasia vestų, įkvėptų ir atnaujintų ne tik Sinodo dalyvius, bet ir visą Bažnyčią.

Kalbino Saulena Žiugždaitė