Thomas Merton. Jonos ženklas. Trapistų vienuolio, teologo, mistiko, rašytojo dienoraštis. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015. 454 p.

Šiemet lietuvių kalba pasirodęs vieno žymiausių XX a. trapistų vienuolių, rašytojo Thomo Mertono (1915–1968) dienoraštis „Jonos ženklas“ nejučia privertė prisiminti kiek senesnį įvykį – 2012-ųjų Vilniaus knygų festivalį, kuriame pristatyta tuomet naujausia jo knyga lietuvių kalba – autobiografija „Septynaukštis kalnas“. Kunigas Julius Sasnauskas OFM visiems norintiems pažinti tikrą (autentišką) vienuolį tuomet siūlė skaityti Mertono dienoraščius. Tačiau tokios ir panašios nuorodos menkai padeda nepaklysti tarp daugiau nei penkiasdešimt vien Mertonui esant gyvam išleistų knygų. Knygos dažnai rengtos dienoraščių pagrindu, perrašytos meldžiantis. Be to, dalis tekstų paties vienuolio (dėl asmeninio rūpinimosi pradėtomis kaupti kūrinių kolekcijomis), draugų dėka išliko, dalis dingo, virto pelenais, o privatūs dienoraščiai vienuolio nurodymu publikuoti tik praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo mirties. Todėl Lietuvoje pagaliau pasirodęs 1953-iaisiais pirmą kartą publikuotas dienoraštis „Jonos ženklas“ kelia didžiulį susidomėjimą.

Pasak vieno privačių Mertono dienoraščių tomo sudarytojo Jonathano Montaldo, „Jonos ženklo“ tekstai (kas pateko ir kas nepateko į knygą) rodo Mertono norą būti geru rašytoju ir vienuoliu. Apie publikavimą pats Mertonas laiške agentei Naomi Burton užsiminė tik 1950-aisiais ir pripažino, kad „rašyti dienoraštį ir jį publikuoti – du skirtingi dalykai“. „Jonos ženklas“ pildytas komentarais, apžvalginiais tekstais skyrių pradžiose, kupiūruotas ir perrašytas. Prologe pripažįstama, kad savaisiais dienoraščiais vienuolis pažeidė brolių privatumą – tikraisiais vardais knygoje vadinami abatai ir viešai žinomas autorius tėvas Raymondas Flanaganas. Tačiau knyga vertinga net ir atmetus pretenziją į autentiškumą. Kodėl? Pirmiausia – dėl sąsajos su autobiografija, kai įtekstinta patirtis, o ne tiksliai suformuluoti teologiniai teiginiai yra išliekančio knygos aktualumo priežastis.

Mertonas, įkvėptas Dykumos tėvams būdingų trumpų pamokymų ar šv. Kryžiaus Jono užrašytų pasakymų, rašo „Septynaukštį kalną“. Jis fiksuoja savo apmąstymus, medituoja, juos perrašo ar supoetina. Taigi, prieš akis turint du skirtinguose leidiniuose pasirodžiusius tekstus (pvz., žymųjį nakties budėjimo aprašymą iš „Jonos ženklo“, kurį filosofas Jacques’as Maritainas laikė geriausia, ką Mertonas parašė), svarbūs ne vien dienoraščio kupiūravimo ir redagavimo momentai. Patirtis aprašoma ieškant analogijų, žodžių, kurie galėtų padėti išreikšti tai, kas neapibūdinama. Neapibūdinama taip, kaip savosios patirties negalėjo apibūdinti ir mistikai. Šios tradicijos įtaką Mertono kūrybai atskleidžia ir kūriniams bendras motyvas – kelionė per dykumą. Tai ėjimas susiduriant su nuodėminga prigimtimi, vidine tuštuma.

Ši knyga – per penkerius gyvenimo vienuolyne metus sukaupti trumpi, kasdieniai, proziški pastebėjimai. Dedikacija rodo, kad knyga apie vienuolį, kurio vidinio gyvenimo vadovė ir tapimo kunigu priežastis yra Dievo Motina (jo vardas vienuolyne – tėvas Louisas Marija, meile jai pasižymėjo XII a. cistersai), apie vienuolinį, kartu ir visų krikščionių, pašaukimą, nes „pranašo Jonos ženklas buvo Kristaus prisikėlimas, Jėzaus pažadėtas jo nesupratusiai kartai. Kiekvieno vienuolio, kunigo, kiekvieno krikščionio gyvenimas pažymėtas Jonos ženklu, nes mes visi gyvi Kristaus prisikėlimo galia“ (p. 7). Dienoraštinis pasakojimas leidžia pažinti XX a. trapistų vienuolio vienumos paieškas, kintančią visuomenę. Religijotyros profesorius Christopheris J. Kelly mano, kad knygoje užfiksuotas dvejones dėl savo dvasinio gyvenimo galime lyginti su tuo, ką šv. Kryžiaus Jonas vadina tamsiąja sielos naktimi. Via negativa patirtis, kai Dievas lieka neįvardijamas ir neapibrėžiamas (ir bandomas užčiuopti per tai, kas jis nėra), vienuolio rašytojo paradoksas, kontempliatyvus dvasingumas Mertonui yra priežastis rašyti. Vėliau – dar kartą reflektuoti tai, ką užrašė. Nejučiomis imi klausti, ką reiškia palikti pasaulį ir kokią prasmę šv. Benedikto contemptus mundi įgyja Mertono gyvenime. Juk „Septynaukštis kalnas“ ilgainiui vienuoliui ėmė atrodyti per daug radikalus, tad kaip pastarųjų klausimų kontekste nagrinėti „Jonos ženklą“?

Rašantys mistikai: kaip ir kam įvardyti vidinę patirtį

Pirmiausia reikia pasakyti, kad „Jonos ženklas“ – tikinčiojo gyvenimo refleksija. Gyvenimo, kuris vienaip ar kitaip ribojamas vienuolyno sienų, kur kasdienė patirtis tampa Dievo artumo liudytoja. Čia rašoma apie „Septynaukščio kalno“ pasirodymą, iškilmingus įžadus, kunigystės šventimus, scholastikų magistro tarnystę. Visas šias temas jungia kita – vienumos paieškos. Mertonas nuolat klausia, ką reiškia būti vienuoliu, o vienu iš galimų atsakymų tampa 1952-ųjų liepos ketvirtosios naktinis budėjimas.

Tai kelionė po skirtingas vienuolyno erdves. Kiekviena jų nusako vidinę būseną, prisimenami praeities įvykiai – vienuolynas Mertonui tampa pabaisos, prarijusios pranašą Joną, pilvu (Šeolo mirties buveine), religiniu miestu. Miestu, kurio viršūnėje išgyvenama mirtis ir sutinkamas Dievas. Teologijos profesorius Lawrence’as S. Cunninghamas rašo, kad „kopimo aukštyn ir leidimosi žemyn motyvai asketiškoje literatūroje yra tradiciniai. Tam tikra prasme „Septynaukštis kalnas“ yra knyga apie kopimą aukštyn, o „Jonos ženklas“ – apie leidimąsi žemyn (į jūrų pabaisos pilvą).“ Tokia išvada, viena vertus, supaprastina šių knygų turinį, kita vertus, leidžia įžvelgti panašumus, jas abi sieti su mistinės literatūros tradicija: Vergilijaus, Dantės, šv. Augustino, šv. Jono Klimako, šv. Bernardo Klerviečio, šv. Bonaventūro, šv. Kryžiaus Jono ar kitų darbais. Cunninghamas atkreipia dėmesį, jog epilogo pradžioje pateikta nuoroda į Izaijo knygos sargybinį: „Žmogus bokšto viršūnėje, aprašomas Izaijo knygoje ir Kentukio miškuose, turėjo labai aiškią užduotį: sergėti nuo tikro ar galimo pavojaus.“ Mertono užduotis – saugoti nuo galimos ugnies. Paradoksalu, tačiau netrukus po „Jonos ženklo“ pasirodymo jam buvo pasiūlyta tapti tam tikros Kentukio valstijos srities nuolatiniu naktiniu sargu. Ši tarnystė iš pažiūros būtų atliepusi vienuolio eremitiškąjį pašaukimą, tačiau jis neišmoko vairuoti vienuolyno džipo. Viskas baigėsi kiek komiškai – pirmojo savarankiško pasivažinėjimo džipu metu jis vos liko gyvas ir grįždamas į vienuolyną giedojo: „O Marija, myliu tave.“ Po šio įvykio jam buvo uždrausta vairuoti. 1955-aisiais jis tapo novicijų magistru.

Užrašytas tekstas žymi rašytojo ir vienuolio pašaukimų, skirtingų erdvių (palikto pasaulio ir vienuolyno) sąsajas. Su gyvenimu pasaulyje sietas pašaukimas ilgainiui tampa būdu melstis. Rašyti – tai vienuolystę suvokti kaip tapsmą, fiksuoti ir nuolat susidurti su paradoksu – turi aprašyti, kuo tapai (tam irgi kartais trūksta jėgų, žodžių). Ir pagaliau – rašant atrasti vienumą ir į ją pakviesti daugybę savo draugų.

Vienas su pasauliu: savosios tapatybės paieškos

Mertono trokštama vienuma ir kova dėl jos – būdas būti pasaulyje. Pirmiausia – dėl rašytojo pašaukimo (korespondencija ir įsipareigojimas rašyti – vieni didžiausių kryžių), tarnysčių bendruomenėje, vaikystės ir jaunystės patyrimų, kurių ieškoma ir kurie atpažįstami vienuolyne. Ko verta vien pastaba, kad labiausiai jam patikusi „Septynaukščio kalno“ dalis – vardų rodyklė: „Buvau sužavėtas. Rodyklė nuostabi. Tartum visi žmonės, kuriuos pažinojau, būtų susirinkę atšvęsti knygos išleidimo į kviestinius pietus, ir tai yra tarsi laidas, kad jie kažkaip priklausys man kaip trofėjai – arba aš kaip trofėjus priklausysiu kai kuriems “ (p. 139). Nuo žmonių nebėgama, o pirmą kartą 1948 m. išvykęs iš vienuolyno Mertonas sakosi jiems jautęs gailestį. Dėl kunigo tarnystės pasaulį neigianti laikysena iš viso atrodo negalima, mat jau 1949 m. jis nebepriklauso pats sau.

Pasaulį, kuris paliekamas neturint ko iš jo pasiimti, galime sieti su nuodėme ar sekuliarumu – ne fiziniu, bet malone ir valia grindžiamu atsiribojimu. Tuomet radikalios laikysenos priežastis gali būti ir tavo paties puikybė. Pasak Kelly, „Mertono contemptus mundi nėra visiškas pasaulio atmetimas. Tai sekuliaraus progreso mito, dominuojančių, efektyvumu paremtų sistemų atmetimas, atmetimas subjekto / objekto dualizmo, kuris atskiria žmoniją nuo jos tikrosios prigimties.“ Štai 1949-ųjų Kūčių vakarą Mertonas rašo:

Man aišku, kad vienuma – mano pašaukimas – man yra ne pabėgimas iš pasaulio, bet mano vieta pasaulyje, nes rasti vienumą man reiškia atskirti save nuo visų jėgų, kurios griauna mane ir istoriją, tam, kad susivienyčiau su Gyvenimu ir taika statyti Dievo miestą istorijoje ir gelbėti Dievo vaikus nuo pragaro.

Netrukus gims Kristus. Jis yra atsiskyrėlis ir istorijos centras. Savo vienumą jis padarė bendrijos Širdimi [...] Rytoj aš gimsiu iš mergelės, kad mirčiau nuo skaistumo ir visus dalykus patraukčiau pas Kristų. (p. 325)

Getsemanė dar tuomet, kai pirmą kartą apsilankė vienuolyne, Mertonui buvo motinos namai, kuriuos sunku palikti. Ji, tobulai priėmusi Dievo šviesą, pagimdžiusi Kristų, mokė jį gyventi kontempliatyviai, buvo kunigo tarnystės priežastis – dienoraščiuose prisimenama ir Kuboje aplankyta Kobrės Dievo Motina, kurios prašė padaryti jį kunigu ir kuriai aukojo pirmąsias savo votyvines (ankstyvąsias) mišias. Atsiskyrėliško buvimo pavyzdys – Kristus, todėl kelias, kuriuo einama, kad įvykdytų savo krikščioniškąjį pašaukimą, – pasiaukojimas ir mokymasis iš Dievo Motinos.

Pasak teologijos profesorės Bonnie Thurston, „viena puikiausių (Mertono – A. Ž.) egzistencinių ir teologinių įžvalgų yra ta, kad neįmanoma, atsiskyrus nuo kitų, būti autentišku savimi“. Tapatybė atrandama Dieve ir kitame, bendroje Kristaus gimimo neišvengusios žmonijos prigimtyje. Paneigę, nutraukę ją ir atsisakydami šios bendrystės, gyvename tarsi egoizmo nelaisvėje, iliuzijoje. Todėl galime teigti, kad Mertonas tikrojo ieško ne atribodamas save (išorinė aplinka ir netgi rašymas, kai gali būti vienas, žinoma, padeda), o kasdienybėje: dirbdamas laukuose, melsdamasis, nuolat pripažindamas savo bejėgiškumą. Šioje, vienuolio, kasdienybėje kiekvienas įvykis galėjo būti rašymo, o kartu ir visa apimančios mišių aukos dalis, kontempliatyvios maldos priežastis.

Kelios pabaigos įžvalgos

Mertono „Jonos ženklas“ pirmiausia liudija jo paties kaitą. „Septynaukščiame kalne“ neigtas (nešventas) pasaulis už vienuolyno sienų niekada nebuvo paliktas. Todėl Mertono gyvenimas – gyvenimas paradokso pilve. Norėjęs pabėgti nuo pasaulio, jis stebino užsidegimu gyventi tokia griežta regula. Rašytojo šlovė užgulė kaip kryžius, trokštama vienuma skatino reflektuoti paribyje atsidūrusiojo būtį. Tokia būtis, beje, būdinga poetams, regėtojams, į Senojo Testamento pranašus panašiems atsiskyrėliams. Jie, žinoma, nėra ribojami vienuolyno ar kitų sienų, nes jų kelionės vidinės, o veikla – dažnai per daug paprasta, neužčiuopiama ir neįvardijama. Labai reikalinga ir svarbi veikla.

Tokios reikalingos ir svarbios veiklos vaisiumi ir laikyčiau šiemet lietuviškai išleistą dienoraštį. Telieka tikėtis, kad šalia autobiografijos, kontempliatyvios maldos, maldos vienumoje gaires nusakančių dienoraštinių tekstų kada nors į lentyną dėsiu ir socialinę laikyseną fiksuojančias, visuomenės problemas analizuojančias Mertono knygas. Juk pastarosios tikrai puikiai papildytų lietuviams jau neva pažįstamą, o iš tiesų visuomet dalinį ir nuo skaitomų knygų priklausantį vienuolio paveikslą. Kad ieškodami autentiškos ar tikros patirties neužmirštume esantys visuomenės, kuriai mes reikalingi, dalis.

Šiaurės Atėnai