„Mokydamiesi iš praeities ir vykdydami švietėjišką misiją dabartyje, mes darbuojamės tam, kad ateityje užkirstume kelią genocidui ir masinėms žudynėms“, – skelbia organizacijos „Yahad - In Unum“ šūkis. Ši kunigo Patricko Desbois iniciatyva įkurta organizacija ketvirtadienį Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre pristatė parodą „Sušaudyti: Yahad – In Unum tyrimų dešimtmetis“.

„Yahad – In Unum“ (hebrajų ir lotynų kalbomis – „kartu, drauge“) yra katalikų kunigo prancūzo Tėvo Patricko Desbois 2004 metais įkurta humanitarinė organizacija, kurios veiklos tikslas – identifikuoti, dokumentuoti ir sisteminti Rytų Europoje esančias vietas, kuriose nacių mobilieji žudymo daliniai Antrojo pasaulinio karo metais masiškai naikino žydus.

Po dešimtį metų trukusio tyrimo „Yahad – In Unum“ išaiškino pagrindinę nacių vykdytų nusikaltimų schemą. Per 79 tiriamąsias ekspedicijas buvo identifikuotos 1700 masinių žudynių vietos ir surinkta 4000 vietinių ne žydų tautybės žmonių liudijimų Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Makedonijos Respublikoje ir Lenkijoje. Nuo 2013 m. organizacija vykdo tyrimus ir Lietuvoje. Per dvejus metus „Yahad – In Unum“ užfiksavo 243 liudininkų parodymus, kurie nurodė 131 masinių žudynių vietą.

Su organizacijos atstovais Emmanueliu Cortey ir Michalu Chojaku kalbėjomės apie pačią parodą ir organizacijos „Yahad – In Unum“ misiją.

Pradėsiu veikiausiai nuo klausimo, kurį girdite kiekvieno interviu metu. Kaip gi gimė šita paroda?

E. Cortey: Šita paroda gimė po dešimt metų trukusių tyrimų. Prieš pereinant prie pačios parodos, veikiausiai reikia pasakyti ir kelis žodžius apie pačios organizacijos istoriją. Organizaciją „Yahad – In Unum“ 2004 metais įkūrė katalikų kunigas iš Prancūzijos Patrickas Desbois. Įkurti organizaciją jį paskatino asmeninė istorija – jo senelis Antrojo pasaulinio karo metais kaip politinis kalinys buvo išvežtas į Ukrainos Ravo-Ruskos miestelį. Kunigas P. Desbois jau vėliau sugrįžo ten, nes atsiminė savo senelio žodžius: „Koncentracijos stovykloje sąlygos buvo pragariškos, tačiau tiems už stovyklos ribų buvo dar blogiau.“ O tie už stovyklos ribų buvo žydai. Jie buvo sušaudyti ir užkasti masinėse kapavietėse. P. Desbois sugrįžęs į Ravo-Ruską rado tuos masinius kapus viduryje miško visiškai užmirštus. Po šio savo atradimo jis suprato, kad tą patį ieškodamas masinių kapaviečių jis gali padaryti ir likusioje Rytų Europos teritorijoje.

Emmanuelis Cortey

Savo istoriją jis papasakojo Paryžiaus arkivyskupui Jeanui-Marie Lustigeriui. Jis puikiai žinojo šią istoriją, nes ir paties arkivyskupo šeimos nariai buvo nužudyti Lenkijoje. Kardinolas Lustigeris padėjo įkurti „Yahd – In Unum“ kartu Israeliu Singeriu, kuris buvo Tarptautinio žydų kongreso generalinis sekretorius. Šios organizacijos misija tapo siekis surasti visas užmirštas Holokausto metu nužudytų žydų masines kapavietes Rytų Europoje. Tai vyko 2004 metais. Tuo tarpu šiandien, prabėgus dešimtmečiui, esame čia su paroda „Sušaudyti“, kuriai parengti kasmet buvo rengiamos mokslinės ekspedicijos.

Mes siekiame perduoti Holokausto istoriją, padaryti ją suprantamą plačiajai publikai ir puoselėti aukų atminimą.

Jūs kalbate apie tai, kad ieškote masinių žudynių vietų, siekiate jas sužymėti. Visa tai reiškia viena – tuo iki šiol nebuvo rūpinamasi. Tos vietos buvo užmirštos, dažnai netgi specialiai išstumtos iš atminties kaip trikdis, jas gaubė tyla. Ar, turint mintyje visą šią tylą, jums buvo lengva prakalbinti liudininkus apie šiuos skaudžius įvykius?

M. Chojakas: Mano atsakymas susidės iš dviejų dalių. Pirmiausia tenka pripažinti, kad, taip, visą šią Holokausto istoriją gaubė paslapties šydas. Tačiau tam yra paaiškinimas. Tik dešimto dešimtmečio pradžioje buvo pradėta kalbėti apie tą Holokaustą, kuris buvo vykdomas ne koncentracijos stovyklose ir mirties fabrikuose, o šaudant žydus masinių žudynių vietose. Iki to laiko sovietinėje eroje nebuvo įmanoma prieiti prie archyvų. Tyrėjams pastarieji atsivėrė tik po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Tada ir buvo pradėta labiau domėtis ir dokumentuoti šią istoriją.

Kalbant apie liudininkus, tai visada didžiausias mūsų organizacijai tenkantis iššūkis kiekvienos ekspedicijos pradžioje buvo surasti liudininkų ir juos prakalbinti. Dabar po dešimties darbo metų mes išvystėme ir tebevystome savo pačių metodologiją. Daugėja žmonių, kuriuos mes patys išugdėme, parengėme darbui. Į kiekvieną ekspediciją vyksta 11 žmonių: vienas komandos lyderis, kuris vadovauja visiems interviu, vienas žmogus, kuris rašo ekspedicijos ataskaitą, du vertėjai, fotografas, operatorius, nes visi interviu yra filmuojami. Be to, vyksta ir du tyrėjai, kurie į ekspedicijos vietą nukeliauja pirmieji. Anksčiau buvo kitaip, ir tuomet kiekvienas vietinę kalbą mokantis komandos narys vaikščiodavo po vietinių namus, belsdavosi į duris ir klausinėdavo apie potencialius liudininkus. Dabar turime parengtų tyrėjų, kurie žino, kaip užmegzti kontaktą su vietiniais.

Tiesą pasakius, bendrauti su liudininkais yra paprasta. Daugelis jų niekada neturėjo progos pasipasakoti, išsakyti, ką patyrė. Dalis jų būna laimingi galėdami papasakoti tai, ką žino, nes anksčiau niekas tuo nesidomėjo. Dalis liudininkų dėkoja už apsilankymą, už galimybę prisidėti prie to, kad būtų papasakota visa istorija.

Iš to, ką pasakėte, natūraliai kyla klausimas, tad kodėl tose Rytų Europos valstybėse Holokausto temą gaubė tyla ir niekas nesivargino pakalbinti liudininkų. Dėl sovietinių laikų tai gana suprantamas dalykas, nes tada apie nužudytus žydus tekdavo kalbėti kaip apie nužudytus tarybinius piliečius. Tačiau kodėl ta tylos siena taip sunkiai buvo pramušta nepriklausomybės laikais? Ar visa ši tyla bent iš dalies nepaaiškina to, kad nebuvo norima pažvelgti į skausmingą faktą, kad su Holokausto vykdymu yra susiję ne tik naciai, tačiau ir dalis vietinių jų kolaborantų?

M. Chojakas:Taip, iš dalies tai, ką sakote, yra tiesa. Ant sovietinių Holokausto memorialų dažniausiai būdavo užrašyta, kad čia nužudyti tarybiniai piliečiai. Tokia buvo sovietinė istorijos politika.

Michalas Chojakas

Be to, mes per savo ekspedicijas kalbinome žmones, kurie Holokausto metais buvo vaikai ar paaugliai. Reikia pridurti, kad po karo buvo sovietinė komisija, kuri apklausinėjo žmones, tiesa, tų mūsų intervietų žmonių dėl jauno amžiaus neapklausinėjo. Tad dalis istorijos yra užrašyta ir dėka tų archyvų mes turėjome atspirtį savo ekspedicijoms. Prieš kiekvieną ekspediciją po kelias savaites praleisdavome.

Mūsų archyviniai duomenys buvo pagrinde iš dviejų šaltinių – Ypatingosios sovietinės komisijos ir KGB, taip pat iš Federalinio Vokietijos archyvo. Naudodamiesi šiais archyvais, mes galime turėti žinių apie vietas, kuriose buvo vykdomos masinės žudynės.

E. Cortey: Aš tik norėčiau pridurti, kad mes kalbiname liudininkus, į kuriuos iki to laiko nebuvo atkreiptas dėmesys. Tai dažniausiai yra kaimo žmonės, ūkininkai, žmonės, kurie regėjo nusikaltimus, tačiau istorija juos dėl įvairių priežasčių išleido iš akiračio. Manau, kad „Yahad – In Unum“ įnašas šioje vietoje yra svarbus – mes leidome suprasti, kad ir tie žmonės, kurie Holokausto metais dar buvo vaikai, turi ką papasakoti. Mes į istoriografiją įtraukiame naujų šaltinių. Tie žmonės, kurie anksčiau nebuvo prakalbinti, papasakojo daug naudingų detalių, padedančių geriau suprasti, kaip buvo vykdomos masinės žydų žudynės.

Kaip jūsų vykdyti tyrimai pakeitė patį Holokausto naratyvą tose Rytų Europos valstybėse, kuriose vykdėte ekspedicijas?

M. Chojakas: Atsakyti yra sunku, nes tai priklauso nuo konkrečios šalies. Tačiau svarbiausias pokytis buvo tas, kad anksčiau ši istorija buvo praktiškai nežinoma. Apie tai būta labai mažai darbų. Didžiausias mūsų indėlis yra tai, kad mes renkame tai, kas gali būti pavadinta „mikro“ lygmens istorija, t.y. asmeninius liudijimus.

Į parodos atidarymą kvietėte mokytojus, kuriems rengėte ir seminarą. Kas paskatino tokį scenarijų? Ar galima teigti, kad jūsų tikslinė auditorija būtent ir yra jaunoji karta, mokiniai, kuriems turi būti perduoti šie liudijimai?

E. Cortey: Mes tiesiog jaučiame, kad seminaras mokytojams puikiai dera su mūsų paroda. Tai yra mūsų pastanga siekti, kad žinios būtų kuo plačiau perduodamos. Mes norime sudominti žmones, puoselėti aukų atminimą. Šią parodą gali lankyti tiek žmonės, kurie apie Holokaustą žino daug, tiek tie, kurie informacijos apie turi mažai.

Tačiau mes privalome skirti išskirtinį dėmesį švietėjams, žmonės, kurie skleidžia žinias. Kaip sakė Michalas, turime per metus išvystytą metodologiją. Mes tuos įrankius galime perduoti mokytojams. Mes taip pat galime pristatyti naujus būdus, kaip mokiniams dėstyti apie Holokaustą. Mes tai regime kaip savo misijos dalį.

M. Chojakas: Čia yra mūsų bent mažas indėlis suteikiant mokytojams daugiau įrankių, kuriais remdamiesi jie galėtų pasakoti apie Holokaustą.

Šioje parodoje daug dėmesio yra skirta mikrolygmeniui, individualiems pasakojimams. Tuo tarpu daugelyje istorijos vadovėlių mes galime skaityti gana plačią Holokausto apžvalgą, kur pateikiama statistika, atsakingų žmonių vardai, jų vykdytos politikos apžvalga, vykusių procesų analizė. Asmuo ten kažkur tarsi paskęsta, tampa tik istorinių, politinių jėgų žaislu. Kodėl, jūsų manymu, taip svarbu pabrėžti tą mikrolygmenį ir asmeninių atsiminimų svarbą pasakojant ne tik apie Holokaustą, tačiau ir kitus įvykius?

E. Cortey: Individualus lygmuo yra labai svarbus dekonstruojant visą procesą ir parodant jį kaip siaubingo masto nusikaltimą. Padėti žmonėms pamatyti tą nusikaltimą yra mūsų parodos esmė. Juk žmogus žudė žmogų. Be to, tėvas. F. Desbois pabrėžia, kad būtent šis Holokaustas sušaudant yra modelis šiandienėms masinėms žudynėms. Dabartinės žudynės nėra modeliuojamos remiantis Aušvico modeliu, nes nusikaltėliai žino, kad koncentracijos stovyklų kūrimas padarytų juos pernelyg pažeidžiamus istorijos atžvilgiu. Aukos sugrįš ir Aušvicas tą parodė tapdamas atminties simboliu.

Šiandieniai nusikaltimai todėl ir yra modeliuojami pagal Holokaustą sušaudant. Todėl mes didžiausią dėmesį ir skyrėme tam, kaip viskas vyko vietiniu lygmeniu. Mes mokome žmones atpažinti, kas yra masinis nusikaltimas, kad jie galėtų tam pasipriešinti.

M. Chojakas: Mes tęsiame savo tyrimus. Problema yra ta, kad mūsų kalbinami žmonės yra jau garbaus amžiaus, tad laikas nėra mūsų sąjungininkas. Gaila, kad šiuo metu negalime dirbti rytinėje Ukrainoje, kur yra daug dar neatrastų, nesužymėtų masinių žudynių vietų. Šiuo metu mūsų komanda darbuojasi Lenkijoje, netrukus komanda vyks į Rusiją. Siekiame surinkti kuo daugiau liudijimų, kad išsaugotume juos ateities kartoms.

E. Cortey: Mes siekiame, kad būtų atminta kiekviena Holokausto auka. Tik tokiu atveju galime kurti Europą. Negalime kurti geresnės Europos ant masinių kapaviečių, užmirštų aukų. Mums ypač svarbu, kad mūsų žinia pasiektų jaunąją kartą. Negalima leisti, kad visa tai pasikartotų.

Mes dažnai sakome, kad istorija yra dėstoma tam, kad žmonės nebekartotų praeities klaidų. Kartais tai tampa nuvalkiota kliše, ypač, kai regime tai, kas šiandien vyksta aplinkui – Sirijoje, Irake, rytinėje Ukrainoje ir kitur. Ar apskritai žmogus yra pajėgus ir norintis mokytis iš istorijos? O gal galima klausti ir kitaip: gal istorija šiandien dėstoma taip, kad paprasčiausiai išmokstame faktus, reikalingus egzaminui, tačiau visa tai nepaliečia mūsų širdžių?

E. Courtey: Taip, tai yra mūsų užduotis – pasiekti tą persilaužimą, kad žmonės suvoktų, kas yra genocidas, kas yra masinės žudynės, kaip visa tai vyksta, kaip visam tam pasipriešinti. Mes privalome perduoti šią istoriją, kad žmonės neliktų abejingi.

M. Chojakas: Mes ne tik stengiamės suteikti įrankius dėstyti apie praeitį, tačiau ir tai, kas vyko, bandome susieti su dabartimi. Tai yra nauja prieiga, nes žmonės dažniausiai kalba apie praeitį, kad užkirstų kelią smurtui ateityje, tačiau jie atsimena tik pirmąją šio sakinio dalį, t. y. praeitį, tačiau pamiršta tai, kas vyksta dabar.