EPA nuotrauka

Panašu, jog homoseksualių žmonių klausimas ir tai, kaip Bažnyčia turėtų juos priimti, bus vienas iš karščiausiai diskutuotinų šio mėnesio Sinode. Ypač po popiežiaus vizito Jungtinėse Valstijose ir neseniai paviešinto lenko kunigo Krysztofo Charamsos pasisakymo, kad jis esąs gėjus ir laimingai gyvenąs su savo partneriu, o Bažnyčia homofobiška ir atsilikusi. Šis kunigas keliolika metų priklausė Tikėjimo doktrinos kongregacijai. Tuo tarpu Afrikos Bažnyčia, kai kurių apžvalgininkų nuomone, išgelbėsianti Sinodą savo stipria konservatyvia stovėsena, šiuo klausimu elgiasi dviprasmiškai. Vienas ryškiausių – Nigerijos pavyzdys.

Vietinės vyskupų konferencijos atstovas br. Chrisas Anyanwu turėjo paneigti, kad šalies vyskupai rėmė vadinamuosius antigėjų įstatymus, galiojančius Nigerijoje. Įstatymuose numatytos bausmės siekia iki dešimties metų įkalinimo kiekvienam, kas prisijungia prie gėjų asociacijos ar padeda jiems, net jei tai gydytojai. „Kai kurie žurnalistai yra tiesiog apsėsti griežto gėjų ir lesbiečių baudimo, todėl stengiasi iškreipti vyskupų pasisakymus, kad pagarsintų savo pačių nuomonę“, – komunikate teigia Chrisas Anyanwu. „Nigerijos katalikų vyskupai yra atsakingi ganytojai, kurių tikslas ne nubausti darančius klaidas ar įmesti juos į kalėjimą, tačiau padėti pasiekti išganymą“, – pridėjo jis.

Šie pasisakymai buvo savotiška nuoroda į vėliausią vyskupų plenarinę sesiją, kuri vyko rugsėjo 10–18 dienomis. Baigiamajame dokumente, kurį pasirašė Nigerijos katalikų vyskupų konferencijos prezidentas arkivyskupas Ignatius Kaigama, rašoma: „Su dideliu susirūpinimu stebime homoseksualios orientacijos pakilimą, kaip ir biseksualų ar transseksualų aktyvumą daugelyje pasaulio vietų (neišskiriant ir mūsų pačių šalies). Mes pakartojame besąlyginį viso homoseksualaus elgesio pasmerkimą, kaip nuodėmingo ir priešingo prigimtiniam įstatymui.“ Negana to, prelatai paragino vyriausybę „ir toliau priešintis kai kurių išorinių vyriausybių ir agentūrų pastangoms primesti tos pačios lyties sąjungų patvirtinimą.“ Kita vertus, dokumentas pabrėžia, kad „šias orientacijas turintiems žmonėms reikia teikti sielovadinę, dvasinę ir psichologinę pagalbą, gerbti jų, kaip sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą, orumą“.

Taigi nėra ženklų, kad Bažnyčia kriminalizuotų homoseksualumą, tačiau jos pozicija atrodo dviprasmiška. Taip pat atsitiko, kai 2014 m. pradžioje Respublikos prezidentas Goodluckas Jonathanas paskelbė naujus įstatymus prieš homoseksualumo propagavimą. Dieną po to vyskupai nusiuntė pastoracinį laišką liaupsindami valdžią, kad „nesilanksto tarptautiniam spaudimui skatinti homoseksualias sąjungas ir kitas ydingas neetiškas praktikas“. Netrukus po to tas pats arkiv. Ignatius Kaigama interviu Daily Trust sakė: „Jeigu kas nors yra gėjus iš prigimties ir tiesiog jaučia trauką tai pačiai lyčiai, nenoriu kaltinti asmens, kaip ir neturėčiau kaltinti to, kuris yra heteroseksualus ir traukiamas priešingos lyties.“

Nigerija nėra vienintelis atvejis. Pavyzdžiui, Ugandoje radikalesnės „evangelinės“ denominacijos pasiekė, kad būtų priimtas įstatymas prieš „homoseksualumo propagavimą“ (nors jis vėliau buvo pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai), kuriame buvo numatytas ir įkalinimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl šis klausimas bus diskutuojamas ir po Sinodo debatų bei gali vėl iškilti būsimos popiežiaus kelionės į Afriką metu. Tai taikoma Ugandai (kur prezidentas Yoweri Museveni, priėmęs anksčiau minėtą įstatymą, bandė numalšinti įtampas teigdamas, kad šiuo metu naujas įstatymas šioje srityje yra „nereikalingas“) ir Kenijai.

Kai kurie Afrikos ganytojai, tokie kaip Souraphiel iš Kenijos ir Palmer-Buckle iš Ganos, pritaria daugumos Afrikos Bažnyčių požiūriui į diskusijas apie Bažnyčios elgesį su homoseksualais pernai metų Sinode. Jie įtariai žiūri į tendenciją, kuri yra laikoma „ne afrikietiška“. Tuo tarpu Pietų Afrikos vyskupų požiūris šiuo klausimu skiriasi. Praėjusių metų sausį katalikų savaitraštis „Pietų Kryžius“ (kurio pagrindinė akcininkė ir Pietų Afrikos vyskupų konferencija) apibūdino šį požiūrį kaip „fikciją“, gryną fantaziją.

„Išankstinis nusistatymas ir homoseksualų persekiojimas yra nepaklusnumas Katalikų Bažnyčios doktrinai“ rašoma vedamajame laikraščio straipsnyje apie Afrikos antigėjiškus įstatymus, patvirtintus Nigerijoje ir Ugandoje. Tekste cituojamas Katalikų Bažnyčios Katekizmas, kuriame sakoma, kad „kiekvienas neteisingos diskriminacijos ženklas jų [homoseksualų] atžvilgiu turėtų būti vengiamas“. Toks pat tekstas buvo ir neeilinio Sinodo baigiamajame dokumente, kuris negavo reikiamų dviejų trečdalių balsų.

Tuo tarpu Sinodo tėvai sako, kad kalbės apie homoseksualumą, tačiau ne apie konkretų kun. Krysztofo Charamsos atvejį. Sinode dalyvaujantys vyskupai įsitikinę, kad Vatikano asamblėja yra visiškai atskirta nuo kun. Charamsos skandalo žiniasklaidoje.

Vyskupai patvirtino suprantantys savo misijos svarbą ir yra pasiryžę ją apsaugoti. Teologas Gianni Gennari sakė, jog „Charamsa išdavė savo celibato priesaiką ir suklydo kalbėdamas prieš Sinodą. Savo veiksmais jis tik padarė paslaugą Bažnyčios konservatoriams, kurie stengiasi užtverti popiežiaus Pranciškaus atsinaujinimo kelią.“

EPA nuotrauka

Charamsos skandalas nesukuria gero klimato sutaikinimui: panašu, kad diskusijos gali tapti vis karštesnės, ir popiežiui teks pasitelkti visus turimus tarpininko sugebėjimus. Charamsos prisipažinimas sprogo kaip bomba tarp diskutuojančių inovatorių ir tradicionalistų. Dabar svarbiausia užduotis yra „nukenksminti bombą“, kad tikros problemos galėtų būti iškeltos be manipuliacijų, spąstų ar incidentų. „Mes čia kuriame istoriją, o ne karą“, – teigė kardinolas Lorenzo.

Pagal „Vatican insider“ publikacijas parengė Monika Midverytė OFS