Keliant klausimą, ar politinė mintis literatūroje yra vien ideologija, bandoma įspausti į meninės kalbos normas, visų pirma reikėtų susimąstyti, kas yra politika. Paprastai kalbant, jei net ne visuomenės valdymo forma, tai yra santvarka, kurioje mes gyvename ir kuri lemia mūsų egzistenciją.

Literatūros ir politinės minties joje sąsajos gali būti pačios įvairiausios. Nuo ideologizuotoje visuomenėje, totalitarinėje santvarkoje, dažnai priverstinai rašytų kūrinių iki to, kaip vieno ar kito rašytojo kūrinyje atsispindi egzistencinis ne tiek santvarkos, o kiek jos nulemtos žmogaus gyvenimo patirties asmeninis išgyvenimas. Taip pat gal tai moderniajai literatūrai kiek mažiau aktualu, poetinėje kalboje gali skleistis ir subjekto tiesioginis įsimąstymas į savo tautos likimą.

Pastaroji aplinkybė bene ryškiausiai skleidėsi XIX a. ir XX a. pačioje pradžioje, kai šviesuomenė jautėsi atsakinga už besikuriančios tautos pamatus. Labai daug dėmesio tam skyrė Juozas Tumas-Vaižgantas. Galbūt grožinėje literatūroje ne tiek tiesiogiai tas buvo išsakoma, jam buvo labiau būdingas gręžimasis į individą, tačiau kaip rašytojas save labai ryškiai tapatino su politika, jautėsi atsakingas už tautos budinimą. Šios literatūros pakraipos išsamesniam apmąstymui norėtųsi pasitelkti Antano Baranausko pavyzdį, ypač jo poemą „Pasikalbėjimas giesminyko su Lietuva“. Joje poetinėje kalboje iš tiesų ieškoma, koks turėtų būti laisvės siekiančios tautos kelias. Kas svarbiausia – poema parašyta dialogo forma. „Giesminykas“ – poetas klausia tautos, ką galima suprasti, kaip įsiklausymą į tautos būdą, istoriją, bendrą išmintį. Poemos struktūra – trys eiliuoti klausimai su iš įvairių kultūrų pavyzdžių pasiimtomis idėjomis, kokiu modeliu tauta turėtų gyventi, į ką orientuotis, bei Lietuvos atsakymai, kurie nepriima nė vieno iš „Giesminyko“ pasiūlytų būdų, visur įžvelgia ir gero ir blogo, skatina laikytis vidurio kelio, remiamasi į krikščioniškos išminties šaltinį, taip išsklaidant visas kraštutines ideologijas.

Svarbiausias momentas, kad subjektas šioje poemoje į savo tautą visada kreipiasi su meile, mažybiniais, liaudies dainų estetikai artimais kreipiniais. Tokiu pačiu tonu girdi ir jam atsakantį tautos balsą. Pabrėžtina tai, kad giesminykas, kuris poemoje suprantamas kaip galimas tautos vedlys, atsakymo, kaip vesti tautą, ieško pačios tautos sąmonėje. Nors šioje poemoje apie politiką kalbama beveik tiesiogiai, tačiau to visiškai neįmanoma pavadinti ideologija, greičiau ieškojimu būdo, tiesa, tas ieškojimas vyksta menine kalba, kaip tauta turėtų gyventi. Žvelgiant į tolesnį A. Baranausko kūrybos kontekstą, nors ir ieškoma, tačiau atsakymas beveik visada numanomas, iš anksto žinomas, nors į jį ypač dabar plačiau nagrinėjamame kūrinyje einama per argumentus. Nepaisant šio išankstinio žinojimo, į kurį einama, A. Baranausko politinės minties literatūroje, nors ir ši susipynusi su religine mintimi (religija kaip tautos gyvybingumo sąlyga).

Svarbu yra įsimąstyti į dvi žodžio klausyti reikšmes, kurios Baranausko kūryboje vėlgi yra susipynusios. Klausyti(s) – girdėti; klausyti – paklusti. Paklusimas yra to, kas girdima, įsileidimas į save, suvokimas ir įgyvendinimas. A. Baranausko tekstuose, ypač „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“ ar „Anykščių šilelyje“, tame pačiame žodyje galime įžvelgti abi šias prasmes, kaip ką tik įvardytus etapus.
Iš esmės skaitant „Giesminyką“ svarbu įsivardyti kelis jo perskaitymo būdus ir pamatyti jų sąsają, kuri būtent ir gali tapti esminiu poemos supratimo veiksniu. Svarbus yra Pauliaus Subačiaus įvardytas biblinio Pirmojo laiško korintiečiams architekstas bei kūrinio istoriosofiškumas, kurį šiek tiek nagrinėjo A. Maceina jau minėtame atvirame laiške Bernardui Brazdžioniui „Aiduose“, įskaitydamas šiame kūrinyje įrašytas pagrindines grėsmes tautai, kylančias iš gilios istorinės refleksijos. Galbūt greta to būtų įdomios ir kitų Maceinos veikalų mintys apie tautiškumo esmę. Pvz., „Tautinės žymės arba tautinė individualybė ne tada atsiranda, kai žmonės susiburia draugėn, bet jie dėl to ir susiburia, kad jie yra lenkiami kažkokio išvidinio bendrumo. Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, arba už vad. tautinę sąmonę, nes pirma reikia būti, o tik paskui susiprasti. Istorinis tautos pasirodymas, arba, kaip sakoma, išėjimas istorijos vaidyklon, visados atsiremia bent į nedidelį tautos išsivystymą. Tauta tik dėl to istorijoje ir pasirodo, kad jau yra pribrendusi gyventi. Bet ligi šio svarbaus momento josios kelias yra labai ilgas.“ Svarbus būtų filosofo minimas savaime egzistuojantis vidinis bendrumas, kuris jungia žmones, susiprantančius kaip tautą, o ne kuriamas išoriškai. Iš to ir išplaukia įsiklausymas į savaime egzistuojančias vidines struktūras, pagal kurias tos bendruomenės žmonės turėtų gyventi.

Tiek Lietuvos, tiek „Giesminyko“ pirmojo pokalbio esmė yra nelaimės, sutrikusios normalios tvarkos fiksavimas, reikiamybės kažką keisti išgyvenimas. Ankstesniuose darbo skyriuose tai jau buvo įvardyta kaip būdingas A. Baranausko kūrybos bruožas. Kaip jau fiksavo tyrinėtojos R. Mikšytė ir D. Čiočytė, kiti du pašnekesiai kalba apie dvi tuometines sroves, kuriomis autoriaus epochoje buvo viliamasi „pakeisti pasaulį“. Įdomiai šiuos dalykus interpretuoja literatūros tyrinėtoja Dalia Čiočytė kreipdama dėmesį į kūrinio polilogiškumą, kad Lietuvos balsas yra vienas subjekto vidinių balsų, kartu ir meninė Katalikų Bažnyčios ideologijos interpretacija, giesminyko balsu interpretuojamos kitos ideologijos (romantizmo, pozityvizmo) ir „visų įdomiausia, kad šiame A.Baranausko poliloge matyti stebėtinai modernus atsisakymas propaguoti kurią nors vieną „galutinę tiesą“. Priešingai, įvairios viena kitai oponuojančios pozicijos kuriamos pagerbiant jų vidinius mąstymo dėsningumus. Antrame pašnekesyje apmąstomi visi romantinės pasaulėvokos „už ir prieš“, trečiame – pozityvistinės. Verta kreipti dėmesį į būtent šio kūrinio pranašingumą, kurio, kaip jau buvo minėta, nesuprato nemenka dalis amžininkų. „Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais, / Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų. / Mokės žemę dirbti, kaip už marių dirba, / Mažiau arę, mažiau sėję, turės daugiau duonos.“ Tai poetinė technologijos mito parafrazė. Išties stebėtina, kaip įžvalgiai A. Baranauskas jau XIX a. viduryje žinojo, jog technologijos pažangos žadama laimingesnio gyvenimo viltis tėra mitas: pati savaime technologijos pažanga laimės atžvilgiu neutrali, laimės teikti ji galėtų tik dorinio tobulėjimo terpėje: „Ką tau padės visi mokslai, jei blogai gyvensi.“

Kiekvienas „Giesminyko“ kreipimasis yra bandymas išgirsti. Lietuvos kalboje matomas negirdėjimo, kaip pagrindinės nelaimių ir griūties priežasties, įvardijimas.
Nors ir pirmasis Lietuvos kalbėjimas iš pat pradžių verksmo priežastimi nurodo išorines įtakas, tačiau vėliau kur kas didesnis dėmesys yra skiriamas vidinei problemai – ne(be)girdėjimui.

„Praszalnikai spaudza isz k‘aturiu szonu:/ Geidza trokszta mono sm‘artes ir waikelu golo“ – prašalnykai (svetima=bloga), prisiminus mitopoetines sąvokas, yra geidžiančioji laikysena, kryptingai nusiteikęs blogis, tačiau jų galios priežastis yra puolamojo vidinis silpnumas, sukeltas negirdėjimo. Būtent negirdinčiuosius paveikia prašalnykų balsas. „N‘abasklouso mono balso ir zabungosn landa“. Tolesnėje eilutėje – „Nei s‘anuju n‘ab‘aklouso, prasimoki nieku“ – kaip viena iš galimybių išgirsti centrinį balsą įvardijama senųjų kalba. Tęsiant mintį apie girdėjimą kaip tautos išlikimo garantą, logiška, kad tai, kas girdima, turi būti įvardijama kaip kalba. Esmingas po griūties veiksnių išvardijimo suklaidinimo svetimoms jėgoms išmokus kalbą, kuri būtų atpažįstama vaikeliams, pavojaus įvardijimas. Svarbi įžvalga, kad gali būti iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodančių idėjų, tačiau savo esmėje jos bus klaidingos ir klaidinančios dėl ydingą kryptį diktuojančio šaltinio. Poemos pažiūrų sistemoje vienintelis teisingas šaltinis yra dvasinis – „bo gyvenu aš Bažnyčioj už Dievo altoriaus“. A. Baranausko pažiūrų sistemoje visi išoriniai tapatybės elementai yra rikiuojami pagal krikščioniškos pasaulėjautos tvarkos principą. Krikščioniška pažiūra tampa struktūros centru, nusakančiu visų tautinės tapatybės elementų tvarką.

Per visą poemos struktūrą svarbus įsiklausymas iš pradžių į viršutinio klodo – kaip būti – elementus, vėliau palaipsniui einama teisingą kasdienį buvimą diktuojančio elemento – dvasinio prado link. Pačiame pirmame giesminyko kreipimesi į Lietuvą kreipiamasi kaip į motiną – apskritai būdinga liaudies dainoms artima stilistika. Toliau pirmajame kreipimesi tarsi punktais išvardijama, kas yra prigimties kultūra (kasdienis buvimo būdas – melstis ir vargelio vargti; tarpusavio santykių struktūra – klausyt tėvų ir senelių, su žmonėm gyventi; viso to šaltinis – dvasinis pradas), tačiau klausiama, nes norima aiškiau suprasti, įsivardyti. Eilute „Kožnas didžiu eina, nori pranešt kito“ – beveik tiesiogiai nurodoma viena iš girdėjimo praradimo priežasčių ↔ pasekmių – egocentriškumas, su kuriuo ateina konkurencija, nebelieka bendruomenės.

 Įdomu, kad pirmuoju tapatybės griūties vaizdiniu yra nusakomas savos kalbos išsižadėjimas. Per kalbą rodoma galimybė susikalbėti, išgirsti ir vidinį balsą, kuriam poemoje atstovauja Lietuvos – šiuo atveju kaip tapatybės – kalbėjimas. Nešenėlę – rūbai dažnas vaizdinys Baranausko kūryboje – tai galėtų būti vienas iš buvimo, kasdienybės būdų nurodymų – net ir išoriškai buvimo būdas turi būti savas, tai nurodo, kaip būnama. Galima šioje vietoje prisiminti ir „Kelionės Petaburgan“ fragmentą, kuriame dar nepraradę senųjų buvimo formų, bet jau pamiršę jų prasmę žmonės, atpažįstami kaip savi. (9–10 dalys) Devintojoje poemos dalyje žvilgsniu fiksuojamas pažįstamas vaizdas, bet vėliau suprantama, kad „Ruskej kalba cze swetelis, cerkwes ejna spaustas - / Ruskej kalba ir lotwiszkej kaj kurios uliczios/ Cze nesgirdis kalbos jusu nej jusu Bazniczios“. Vėliau kalba istorinė subjekto atmintis, jo tapatinimasis su unijine tradicija, dabartinį būvį interpretuojant kaip griūtį. „Melas Dewe ag szioj zeme po letuwu buwo/ Kodel dabar po Maskolejs ju wera prazuwo“, – ir vėl šiose eilutėse galima išskaityti, kad tam tikra prasme tapatybę nusakančiu pagrindiniu matu tampa žodis wera. Tarsi pražuvus šiam matmeniui dingsta ir bendra lietuviška tapatybė – savumas. Tačiau svarbia tampa pati žemė, taip pat likę medžiaginiai ženklai, kurie dar saugo atmintį. Tačiau tiek šiose eilutėse tiek klasikinės maldos intertekstu užbaigiamoje poemos dalyje galima perskaityti, kad tarsi nebelikę gyvybės tam tapatybės atkūrimui, tiesiog apgailima to, ko netekta. „Nesusiekti kelej towo szwintos towo redos./ No letuwos attatolink tejp dideles bedas“ – iš pirmos citatos eilutės suprantame tam tikrą skausmingą susitaikymą, o iš antros – kad reikia stengtis stiprinti ir saugoti  tai, kas dar likę su sava tapatybe. Dešimtoji poemos dalis tarsi paaiškina tos išsaugotinos ir brangintinos tapatybės formavimąsi per istoriją. Kaip ir būdinga Baranauskui, istorinio mąstymo centru, įvykių interpretavimo atskaitos sistema tampa tautos istorijos santykis su apsikrikštijimu ir po to – Romos Bažnyčia. Visi, praradę ryšį su Romos Bažnyčia, tampa svetimi.

Klausymas, tik čia labiau girdėjimo prasme, svarbus yra ir netgi J. Tumo išgirtame eilėraštyje-dainoje „N‘aramumas“. Nors ir tiesiogiai žodis „girdėčia“ yra pasakomas tik paskutinėje strofoje, tačiau jau nuo pat pradžių per garsų įvardijimą yra pasakoma mintis – negirdžiu, girdžiu ne tai, ką man reikėtų girdėti. Priešpaskutinėje strofoje kryžminiu rimu surimuojamos eilutės „Cza mon szirdi skoudża grioudża/ Sw‘atima szałełe:/ Kad n‘askumba, kad n‘asioudża/ Aszaru giesmełe“ – širdies būsena taip susigretina su tuo, kas (ne)girdima, tačiau viduje (širdyje) žinoma, kad turėtų būti girdima. Paskutinėje strofoje tuo pačiu principu susirimuoja – girdėčia-pamylėčia. Taip tarsi prasitęsia anksčiau išsakytos mintys, kad įsiklausymas vyksta per atpažinimą, nes žmogus atpažįsta ir klauso to, kas atitinka jo vidinę struktūrą. Tik girdėdamas ir klausydamas to, kas atitinka tą vidinę struktūrą, žmogus žinos, kaip jam gyventi, ir bus laimingas. A. Baranausko kūrinyje tarsi imamasi nurodyti, kaip atpažinti tai, į ką reikėtų įsiklausyti, todėl dar kartą norisi grįžti prie „Giesminyke“ minėto Lietuvos nerimo, kad tautos žmonės gali būti suvilioti svetimų jėgų, kurios išoriškai atrodys teisingos ir priimtinos, t.y. atitinkančios žmonių prigimtinę struktūrą, bet ydingos savo esme, vėlgi remiamasi į įsižiūrėjimą, kas yra tos kalbos šaltinis, kurį Baranauskas laiko dvasiniu pradu, reiškiamu Bažnyčios vaizdiniais.

Per A. Baranausko kūrybos pavyzdį buvo analizuojama kūryba, kurioje rūpinamasi tautos likimu, ieškoma tautai, kaip bendruomenei, gyvenimo kelių. Tačiau politinė mintis, ne tiek mintis, kiek realija literatūroje gali skleistis ir kiek kitokiu būdu. Mintijant apie tai būtų gana sudėtinga išsiplėsti analizuojant konkrečius atvejus, nes pavyzdžiu galėtų būti beveik kiekvienas bet kurios epochos tekstas. Tiek prozoje, tiek poezijoje dažnu atveju atsispindi gyvenamos epochos realijos ir individo likimas tų realijų sūkuryje. Kad ir kaip dauguma rašytojų norėtų laikyti save apolitiškais, deja, nedaugeliui tai tepavyksta. Literatūroje besiskleidžiantis individo likimas ir jausenos yra formuojamos istorinių, politinių realijų, kuriose gyvenama. Be to, geroje literatūroje, kad ir kokio žanro ar pobūdžio ji būtų, esti susirūpinimas bendruomenės, kurioje gyvenama likimu, ar bent jau į jį žvelgiama. Dažnai net pačiam rašančiajam nežinomais būdais. Kartais tai gali būti ironija, neigimas, destrukcija, maištas. Visa tai kyla iš nepasitenkinimo esama padėtini. Jei žvelgtume į sovietmečio literatūrą, rastume Ričardą Gavelį. Net ir tarsi visiškai su politine mintimi nesusieta J. Kunčino „Tūla“, vis tiek apie tai prabyla, atskleisdama gerą pluoštą laikmečio realijų. Panašių pavyzdžių galima vardyti iki begalybės. Tačiau vis tiek turbūt labiausiai individo susidūrimas su politine, istorine realybe, nors ir nebūtinai tiesiogiai mąstomas, atsiskleidžia ties istoriniais kataklizmais. Kaip vieną ryškiausių ir vieną pirmiausiai į galvą ateinančių pavyzdžių galima pasitelkti Salomėjos Nėries eilėraštį „Prie didelio kelio“


Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom... 


O liūdesiai gūdūs kelių didelių! 


Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! – nuėjo 


Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!



 

Už kalno, už juodo pavasaris nyko 


Su gęstančia saule, su balta diena... 


Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų 


Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.

 



Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, 


Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.


Ir svyra mums šakos, nukrinta lapeliai, 


Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.

 

Viename paskutiniųjų šios poetės tekstų matyti, individo, subjekto išgyvenimai istorinių kataklizmų akivaizdoje. Čia nėra siekio ką nors kurti, ieškoti tautos gyvenimo vizijos. Tačiau vis tiek subjektas save išgyvena kaip tautos dalį, nors labiau gręžiamasi į savo individualų likimą, jausenas. Tačiau bene ryškiausiai matyti, kaip poetine kalba nusakoma istorinių įvykių įtaka individo gyvenimui, tam tikras jų vertinimas, įsimąstymas į save juose.

Kita literatūra, kurioje politinė mintis bus aptariama, būtent ideologizuotoji literatūra. Kaip konkretesnis atspirties šaltinis – Stalino laikais sudaryta poetų ir prozininkų rinktinė „Vėliavos“, išleista 1945 m. Be abejo, tokioje rinktinėje dar prieš atsiversdamas žmogus tikėsis vien ideologizuotų tekstų, ir jis bus beveik teisus. Nesinori plėstis kalbant ir apie tuos laikus, kai komunizmas tarpukario Lietuvoje buvo dar pogrindinis judėjimas ir net tikintys tomis idėjomis rašytojai buvo spaudžiami nerašyti pernelyg lyriškai, buvo raginami skelbti „šviesų rytojų“, „naują darbo žmogų“ ir kitus panašius dalykus. Net ir skaitant tokią literatūrą norisi tarsi per padidinamą stiklą ieškoti tikrumo grūdo – kur rašant netgi pačius ideologiškiausius dalykus, buvo jais iš tikrųjų tikima, kur tai buvo daroma per prievartą, o kur tiesiog einant patogiausiu keliu. Darant ekskursą, reikėtų prisiminti, kad sovietmečiu lietuvių literatūroje yra išskiriami trys literatūros tipai – oficialioji, kaimiškoji ir disidentinė. Oficialioji literatūra atitiko visus to meto reikalavimus, ją rašantys rašytojai buvo gerbiami, amžininkų liudijimu, net beveik nepasiekiami „paprastam žmogui“. Kaimiškoji literatūra tiesiog gilinosi į individo gyvenimą, jausmus, buvo neutrali politikos atžvilgiu, o disidentiškoji – draudžiama.

Vienas dėstytojas pasakojo, kaip jaunystėje šaipėsi iš patriotinių komunistinių dainų, o jo mama, nors ir Lietuvos patriotė, A. Smetonos laikais užauginta lituanistė, jam uždraudė šaipytis. Pasakė, jog tie žmonės bent jau tikėjo savo idėjomis, kad ir kaip naiviai jas reiškė, jie už savo idėjas galėjo guldyti galvą. Jau brandžiuoju sovietmečiu vadinamųjų „nomenklatūrinių“ rašytojų netgi savo viduje klausti, ar šie iš tiesų tiki tuo, ką rašo, klausti buvo tarsi nepadoru, tai buvo palikta kažkur skliaustuose, už sąmonės ribų. Vartant šį leidinį politinės poezijos ir ideologiškai angažuotos prozos gausoje visada būna gera maloniai nustebti radus nebūtinai labai aukšto meninio lygio, tačiau bent jau jausmiškai pataikantį į kažkokį universalesnį lygmenį, tekstą. Matyt, žmogus nepajėgus, kad ir kaip būtų stengiamasi, rašyti vien ideologijai, jam, kaip individui, turbūt būtina, kad būtų paliktas bent vienas milimetras erdvės, kur galėtų skleistis jo, kaip poeto, talentas. Net jei žmogus ideologijos mintimis ir būtų patikėjęs.

Sudėtinga kalbėti apie politiką šiame rinkinyje publikuojamuose I. Simonaitytės, J. Baltušio, A. Vienuolio, P. Cvirkos tekstuose. Šie turėtų būtų naujai perskaityti ir permąstyti, žvelgiant, kiek juose yra universaliojo lygmens. Jokiu būdu neatmetant politinės minties, nes politinė mintis nėra iš viršaus primesta ideologija, tai gali būti ir per tekstą besiskleidžiąs rūpestis dėl savo tėvynainių likimo.

Įdomu tai, kad skaitant ankstyvuosius šiame rinkinyje spausdintus poetus, ypač ryškus anksti žuvusio Juliaus Janonio pavyzdys. Jis, kilęs iš vargingo sluoksnio, absoliučiai tikėjo nauju, darbininkų valdomu pasauliu, nors Lietuvoje tokio „šviesaus rytojaus“ ir nesulaukė. Nors publikuojama jo ir lyriškų, liaudies dainų motyvais apipintų tekstų, kurie galėtų atstovauti lyrikos tradicijai, net ir su įsipinančia universaliai priimtina politine mintimi, kurioje yra rūpestis dėl nelygybės. Tačiau kas įdomiausia šių tekstų kontekste net ir karingieji tekstai, vieno kurių paskutinėje eilutėje išrėkiama „Mums Marksas tebus už valdovą“, nusispalvina ne vien ideologijos, bet ir tam tikros politikos spalvomis. Nes čia iš tiesų mąstoma apie tautos likimą.

Absoliutinti turbūt nė vienos minties negalima. Kaip ir negalima absoliutinti ką tik trumpai apžvelgtame Stalino laikų oficialiame leidinyje pateikiamos literatūros, kad ji yra absoliučiai ideologinė, taip pat turbūt negalima absoliutinti ir minties, kad visuose literatūros kūriniuose skleidžiasi politinė mintis. Kartais, o gal ir labai dažnai, individo išgyvenimai egzistuoja be jokios politikos, be jokio įsimąstymo į visuotinumą. Gi nepasakysi, kad įsimeditavęs į gamtą haiku rūpinasi visos žmonijos likimu arba jame atsiskleidžia individo atsimušimas į istorinę kataklizmą. Kai kur žmogiškoji egzistencija literatūroje su politiniu, visuotiniu, išgyvenimu prasilenkia, tačiau kai kur į jį atsimuša arba tiesiog įsilieja – tiek įsimąstydama, tiek savo jausmuose to nesuvokdama, tačiau užfiksuodama šį susidūrimą.