Lietuviai yra lietuviški. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti normalu ir puoselėtina. Tačiau lietuviškumas ydingai suprantamas kaip tai, kas gryna, o jei gryna, tai ir nekintama. Lietuviškoji savivoka dabartiniame pasaulyje, kurią paryškina ir pabėgėlių migracijos Europoje problemos, veda į izoliaciją ir išnykimą. Europos civilizacija per tūkstantmečius kito, tapdama vis kitokia, tačiau ir išlikdama. Lietuviškame santykyje su savastimi tapimas kitokiu siejamas su katastrofa. Tai užprogramuoja tautos nyksmą ir mirtį. Tapimas „europietiškais“ šiandien yra vienintelė mums likusi galimybė.

Pabėgėlių migracijos akivaizdoje kyla klausimas, ar tai, ką Europa kūrė šimtmečiais ir tūkstantmečiais, atsilaikys prieš tai, kas yra „kita“, ir bus pajėgi tai savyje „ištirpdyti“ ir perdaryti? Taip, kad svetima „kita“ taptų europiniu „kitoniškumu“. Tai yra svarbiausias iššūkis Europai, liečiantis jos išlikimą ir atsinaujinimą. Europos gyvybingumo šaltinis yra beveik tris tūkstantmečius tvarus gebėjimas tapti „kitokia“.

Gal kam ir rūpi, kokia bus europiečių odos spalva po dviejų šimtų metų: tokia, kaip dabar ar truputį tamsesnė? Koks bus europiečių ūgis, ar vis dar bus žmonių su šviesiomis akimis? Tačiau ne tai turėtų rūpėti. Kam kliūtų, jei lietuviai taptų panašesniais į ispanus? O juk ir šie prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų buvo kitokios odos spalvos. Kiek dabartinių graikų yra panašūs į žmones, pusdievius ar dievus, vaizduojamus antikinėse skulptūrose? Turbūt labai mažai, vienetai. Tačiau tai netrukdo jiems didžiuotis, kad jie yra senųjų graikų palikuonys. Jie yra kitokie, bet ne kiti.

Pagrindinis klausimas – ar į Europą subėgę kitų civilizacijų atstovai ją nusiaubs, išsprogdins bažnyčias, sunaikins muziejus, pakeis politinę tvarką, įvesdami savąją? Ar jie ims ją patys kurti kaip savo namus, vertindami ir perimdami politinius ir kultūrinius pasiekimus, kuriais Europa šiandien gyvena, juos veikdami ir perkeisdami? Tai reiškia, kad Europos senbuviai negali nuo jų atsiriboti, o privalo visaip stengtis užmegzti žmogiškus ir bendruomeninius ryšius, įtraukdami juos į savo gyvenimą.

Barbarybės pavyzdžių gausu erdvėse, kurias laikome tikrai europinėmis. Nereikia prisiminti praeito amžiaus režimų ir dviejų karų, kuriuos ir sukūrė Europa. Daug pavaizdesni už europinės kilmės praėjusio amžiaus politinius režimus ir abu pasaulinius karus yra buitiškesni pavyzdžiai. Štai tautos kraustėsi ir po Antrojo pasaulinio karo –  vienos užėmė kitų apleistas teritorijas. Lenkai ir rusai įsikūrė prieš tai prūsiškajai Vokietijai priklausiusiose ir jos pastangomis civilizuotose teritorijose. SSRS perimta Kaliningrado sritis yra vienas pavyzdžių, kaip sueižėja civilizacija atvykus „kitiems“. Per karą apgriauti pastatai kaimuose ar net miesteliuose nebuvo atstatomi. Kai kada prie griuvėsių buvo pristatomi kuklūs trobesiai gyvenimui. Gamtos sauvalei paliktais archyvais, muziejų eksponatais ar bibliotekų knygomis beveik niekas nesirūpino kaip „svetimu“ dalyku. Žinia, nesirūpinimą skatino ne vien naujų gyventojų svetimumas, tačiau ir atitinkama politika. Sovietmečiu senosios kultūros griuvėsių ir naujosios gyvensenos daigų mišinys bent Lietuvos inteligentams kėlė graudulį.

Dabartinėje Europoje gyventojų esama nemažai, tačiau kai kuriose šalyse jie nyksta. Nyksta ir Lietuva. Skambūs šūkiai „kad Lietuva neišsivaikščiotų“ ir pan. to nyksmo akivaizdžiai nesustabdo. Pabėgėliai yra Europos šansas. Ir tai nėra vien ekonominis šansas, į kurį pirmiausia nurodo primityviai nusiteikę protai. Tai yra kultūrinis ir civilizacinis šansas. Europos išlikimą visuomet garantavo „svetimieji“. Tokie, kaip kad buvome ir mes pirmą kartą prieš tūkstantį metų, o paskutinį – prieš dešimtmetį.

Pabėgėlių minios atsiradimas Europoje daliai lietuvių neabejotinai sukelia šoką. Jis yra keliariopas. Kai dar nepriklausėme Europai ar ir dar seniau, kai buvome už geležinės uždangos, turbūt būtume nustebę, jei kas būtų paklausęs, ar ir juodaodžiai yra europiečiai. Europą įsivaizdavome idealiai, kaip baltųjų gyvenamą, skirtingų kultūrų gerovės vietą. Vėliau sužinojome apie problemas su imigrantais iš kitų žemynų. Jie atrodė labiau kaip „svetimas“, neeuropinis dalykas. Dabar pamatėme, kad svetimieji „kiti“ yra ir liks „Europa“, ir niekur nuo to nedingsi. Sovietiniais laikais puoselėję savo tautinį grynumą, jį gynę iki šiol, staiga pamatėme, kad išsvajotas europietiškumas yra „užterštas“. Toks jis ir liks, ir su tuo reikės susitaikyti.

Šoko esama ir kito. Europą labiausiai regėjome kaip socialinių garantijų ir ekonominės gerovės vietą. Panašiai kaip ir dabartiniai pabėgėliai. Mums pasisekė, nes mūsų valstybės siena ribojasi su Europa. Todėl galėjome prisijungti. Pabėgėliai atsineša savo valstybes su savimi. Stodami į Europą tikėjomės vis augsiančios ekonominės gerovės, prie kurios procesų prisidės ir Europa. Nes ir mūsų atlyginimai maži, ir pensijos nedidelės... Pabėgėlių masė mums yra konkurentai, tolina mūsų gražias nerūpestingo ir sotaus gyvenimo vizijas. Jie pretenduos į tuos pačius pinigus. Juolab jei jų rasis nemažai Lietuvoje, – jie pretenduos ir į biudžetinius pinigus. Vizija nutolsta, ir vis labiau aiškėja, kad dirbti reikės ir toliau, ne vien imti iš Europos, bet ir patiems paduoti kitų ištiestai rankai iš to, ką uždirbame. Pabėgėlių sukeltas šokas mums yra būtinybės galiausiai tapti europiečiais šokas.

O kuo gyvena Lietuva? Tarsi paskutinės jėgos metamos tam, kad liktume, kokie esame, kad netaptume kitokiais, net jei tai reikštų tapimą geresniais. Pabėgėlių migravimo horizonte paradoksalios yra naujos iniciatyvos neleisti būti savimi net Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, norai juos „perdaryti“ pagal save. Kaip atviros patyčios atrodo kai kurių intelektualų, profesorių, kultūros žmonių naujausia iniciatyva, pavadinta „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“. Jos pirma ir veikiausiai paskutinė misija susiveda į „antrą“ paso puslapį: „Talka siūlo pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje palikti įrašus tik valstybine lietuvių kalba pagal tarimą, o papildomų įrašų puslapyje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje rašyti piliečio pageidaujama kalba“. Tai yra patyčios pirmiausia todėl, kad dauguma siekia „susimesti“, sutelkti jėgas ir nuspręsti už mažumą. Mažumai toks sprendimas nereikalingas. Ji tikrai nepasirašys už peticiją.

Situacija panaši į tą, jei kokiam nuo valstybinių tarnybų priklausomam žmogui norėtųsi grikių, o tarnybų darbuotojai pasitarę jam parūpintų avižinių dribsnių, kuriems tas žmogus būtų alergiškas. Argi ne maistas? – sakytų. Iš etninių lietuvių pusės, o juo labiau – intelektualų, mokslininkų, aktorių – net nemoralu yra siūlyti sprendimą, rinkti po juo parašus, kai šiam sprendimui nepritaria tie, kurie norėtų pavardes rašyti kitomis raidėmis. Jei sprendimas dėl pavardžių su w ir cz rašymu antrame puslapyje bus priimtas Seime, jis tesukels apmaudą, atstumtumo jausmą, ir tai jokiu būdu nebus joks sprendimas. Kokia tokio įrašo prasmė? Kad žmogui būtų priminta, jog Lietuvos valstybė yra jam svetimas darinys, joje jis pripažįstamas viena pavarde, kai tarp artimųjų ir draugų yra kita? Tokie įrašai jau valstybės lygiu formuotų dvejopus lietuvius: vieni turėtų pase vieną pavardę ir vieną puslapį, kiti – dvi pavardes ir du puslapius. Jei jau įteisinti antrą puslapį, tai galbūt visiems. Maža kas kokių prosenelių turėjo: vieni Napoleo­no armijos prancūzai, kiti vokiečiai, treti – škotai. Galbūt ir tie, kurių pavardės tikrai baltiškos, turėtų ką įrašyti antrajame paso puslapyje. Tarkime, „grynąją“ pavardės formą...

Kad ir kokia brangi ir svarbi būtų lietuvių kalba, artimo meilė yra svarbesnė. Lietuvoje gyvenančią bendruomenę konsoliduoti yra svarbiau už lietuvių kalbos nekaltybę. Neminint visiems žinomo fakto, kad rašmenys, kokius turime dabar, įsigalėjo tik prieš kiek daugiau nei šimtą metų. Dabar lietuvių kalba yra tapusi baimių ir traumavimo šaltiniu. Turbūt didžioji dalis visuomenės yra įtikinta, kad lietuvių kalboje pakeitus kai kuriuos elementus, visą tautą ištiks baisi katastrofa. Ji pasikeis ir praras savastį. Situacija tampa traumuojančia ir sunkiai pakeliama. Galbūt geriau būtų apskritai lietuvių kalbai palikti vien valstybinį rašytinės ar kanceliarinės kalbos statusą? Tai reiškia: suteikti galimybes kitoms kalboms lygiai skleistis žmonių bendravimo, mokymosi, studijų erdvėje. Kitos kalbos leistų su jomis elgtis kaip su „draugais“, nebejaučiant tos kalbos tironijos, su kuria jau sulipusi lietuvių kalba.

Neeuropiečių masių migravimo į Europą kontekste matyti, kad nors fiziškai ir esame Europoje, turėtume stipriai pasikeisti, kad gebėtume bent ieškoti sprendimų, su kuriais susiduria Europa. Nesugebame Lietuvoje rasti sutarimo su žmonėmis, kurie čia gyveno kartų kartas. Savumą siejame vien su grynumu, kalbiniu ir tautiniu. Stengiamės (mes, etniniai lietuviai) visomis jėgomis ir visuose frontuose išlaikyti dominavimą, kad liktume, kokie esame, ir nesikeistume. Esame kaip tie mitologizuoti Pilėnų gyventojai, pasirengę veikiau išnykti už aklinų sienų, nei pasikeisti. Tapatybės pokytis lietuviškuose tautiniuose pasakojimuose yra įtvirtintas kaip išdavystė ir žlugimas. Iki šiol net krikščionybė tautinės tapatybės pasakojimuose aiškinama kaip sužlugdžiusi tai, kas sava ir nepakartojama. Krikščionybė mums parodė kelią į tokį santykį su Dievu, kuris nulemia asmeninius pasirinkimus, visą gyvenimą, leidžia užmegzti santykius su kitais žmonėmis, kad ir kokie kitokie ar „kiti“ jie būtų. Tačiau šis kelias vertinamas daug menkiau nei kalbinis santykis su kitais žmonėmis, kuris atskiria ir atriboja, veda į beprasmes alinančias kovas. Kalbos sudievinimas, neleidžiantis mums tapti kitokiais ar užmegzti ryšių su kitais, tiesiu keliu lietuvių tautą veda į istorinį tautų kapinyną, kur po kokių dviejų šimtų metų ant paminklinio akmens bus parašyta: „Likusi išdidi ir gryna tauta“.

Iššūkiai Europai, kurie yra ir iššūkiai Lietuvai, skatina iš naujo įvertinti tai, ką laikome išskirtinai vertinga. Anksčiau ar vėliau aplinkybės privers atsakyti į klausimą, ar norime gyventi valstybėje ir bendruomenėje, kurioje kasdien brėšime ribą tarp savas-artimas ir kitas-svetimas, statysime barikadas ir užkardas? O galbūt norime keistis, kad ir užkardos nyktų? Nėra jokių garantijų, kad mažoms tautoms ir jų žmonėms negailestingų istorinių procesų metu neišnyksime kaip lietuvių tauta. Tačiau jei neužsidarysime pilėniškose tvirtovėse, o iš visų jėgų stengsimės kurti bendruomeniškumą su artimu ar tolimu, bent galėsime būti ramūs, kad padarėme viską, kad tai, ką kūrėme ir palikome, netaptų griuvėsiais.

Naujasis židinys