Kalba buvo sakyta Šeduvoje pristatant projektą „Dingęs štetlas“

Jūsų Ekscelencija, pone Ministre Pirmininke, gerbiams viceministre, Jūsų Ekscelencija gerbiamas Izraelio ambasadoriau p. Amir Maimon, Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, gerbiami merai, ponia Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininke,  ponios ir ponai, mieli ir brangūs šeduviečiai.

Norėčiau padėkoti visiems, šiandien atvykusiems į unikalaus atminties projekto atidarymą.  Jau esame pripratę, kad mūsų kaimynus ir bendrapiliečius žydus atmename, deja, tik kokių nors dažniausiai nelabai džiugių sukakčių proga. Dažniausiai, kai minime kurias nors žydų masinių žudynių metines.

Šitas projektas tik įpusėjo.  Kad žodis virstų kūnu, greta senųjų Šeduvos žydų kapinių iškils Prarasto štetlo muziejus, kuris papasakos Lietuvai ir pasauliui ne tik kaip baigėsi Šeduvos žydų istorija, bet jis papasakos, kaip ji prasidėjo, muziejus įprasmins tai, ką šiandien taip dažnai vadiname litvakų ir mažų miestelių – štetlų kultūra.  Žydų mirties ženklų yra pilna visa Lietuva, nes prieš septyniasdešimt metų ji tapo vienu didžiuliu, nors deramai ir nepažymėtu, Lietuvos žydų kapinynu. Paradoksalu, bet tik jie labiausiai ir teliudija mus, žydus, čia kadaise gyvenus.  Muziejus papasakos ne tik mūsų protėvių mirties, jis papasakos jų gyvybės ir gyvenimo istoriją. Galbūt tada ir suvoksime, ką esam praradę.

Šiandien nėra jokių sukakčių, Šiandieną mes – mecenatai, Šeduvos žydų memorialinis fondas, seniūnija, savivaldybė, statybininkai ir architektai, teisininkai ir skulptoriai, Kultūros paveldo departamento vadovai ir darbuotojai - atiduome Jums mūsų trejų metų darbą. Atėję čia prieš beveik trejetą metų, radome žydų kapinėse septynis dešimtmečius kerojančias usnis ir apsamanojusius, baigiančius sutrupėti sovietų statytus paminklus žydų masinių žudynių vietose.  Trejus metus kovojome su užmarštimi, gaivinome atmintį. 

Kreipiuosi į Vyriausybės vadovą, savivaldos atstovus, Šeduvos ir Lietuvos žmones – saugokite atmintį apie mus ir mūsų protėvius.  Atmintis negali gyvuoti, jei ji žadinama tik tada, kai pakeliamos arba nuleidžiamos juodu kaspinu perrištos vėliavos ir įjungiami mikrofonai. Atmintis – kaip valstybės sienos turi būti akylai ir nuolat saugotina. Ji gyva, jei yra žadinama kasdieną. Antraip ji, kaip nedirbamas laukas, pavirsta usnimis išsikerojusiu dirvonu, per ją, kaip per blogai saugomą valstybės sieną, sėlina nuo bet kurios atsakomybės viską atleidžianti užmarštis. Kaip niekad šia proga tinka mano Tėvo kadaise parašyti žodžiai – atmintis stipresnė už mirtį, nes mirtis triumfuoja akimirką, o atmintis – amžinybę.

Mes visada buvome kaimynai – lietuviai ir žydai. Kai neturėjome savo valstybės, kai buvome genami iš tų šalių, kurios ilgainiui tapo mūsų Tėvyne, kai buvome žudomi, mes žydai, niekada nepamiršome – iš kur mes, iš kur kilę mūsų protėviai,  kur yra jų kapai.  Valstybės - vardu atmintis  - kad ir kaip kas norėtų, iš mūsų niekas negali atimti. Drįstu teigti, kad mes esame ne tik Knygos tauta, mes – atminties tauta. 

Net nelikus Šeduvoje ir Lietuvos miesteliuose nė vienam žydui, mes vis viena esame kaimynai – palaidoti kapinėse, užkasti duobėse, užtinkuoti mūsų buvusių namų sienose. Mes esame amžini kaimynai – Lietuvos žemė amžiams priglaudė mano protėvius, ir ta žemė yra Jūsų. Ir Jūs esate jos ir joje esančios atminties šeimininkai.

Nepamirškime to, kas buvo. Nepamirškime gero, kad toliau atmintume, kaip būti geriems kaimynui. Neužmirškime ir to, kas buvo blogai, kad atmintume, ko nevalia daryti. Tik tokia atmintis – šviesi ir skaudi, neleis mums vieniems kitų užmiršti. Tik ji, galbūt ir paveluotai, išmokys mus ne tik abipusės pagarbos, bet ir meilės. Artimam savo, tolimam savo.

Jei negalėjome būti broliai gyvenime, nekurkime kliūčių, kurios neleistų būti ir gyventi kaip broliams atmintyje. Šiame minėjime dalyvauja Vilniaus Šolom Aleichemo ir Šeduvos gimnazijos mokiniai. Nuo Jūsų, mieli mokiniai, priklausys mūsų atminties būklė, tai kad esate čia, teikia vilties, kad galbūt ateinčius septyniasdešimt metų nugyvensime kaip broliai. Atmintyje ir gyvenime. Šiandien ir rytoj. Ačiū.