Šiandien geriausia vieta numirti, pasirodo, yra Didžioji Britanija, po jos seka Australija, Naujoji Zelandija, Belgija ir Taivanis. Blogiausios – Irakas, Bangladešas, Filipinai, Nigerija ir Mianmaras. Tai konstatavo dienraštis „The Economist“, kuris, remdamasis 20 kokybinių ir kiekybinių kriterijų, apibūdinančių rūpybos gyvenimo saulėlydyje veiksmingumą, sudarė atitinkamą sąrašą, į kurį įtraukė 80 pasaulio šalių. Pastarieji kriterijai apima paliatyviosios slaugos kokybę ir prieinamumą bei visuomenės požiūrį į tai. Jungtinėje Karalystėje hospisų judėjimas, teikiantis daugiausia paliatyviosios pagalbos paslaugų, yra daugiausia finansuojamas labdaringomis lėšomis. Kadangi šalis atsiduria tik 17 vietoje, žvelgiant į sveikatos apsaugą apskritai, tai galbūt rodo, jog rūpinimasis mirštančiais yra labiau visuomenės reikalas ir kad atskiri žmonės čia gali turėti realią ir didelę įtaką.

Nepaisant to, nemažėja reikalaujančių eutanazijos galimybės sergantiesiems nepagydomomis ligomis, baiminantis, kad tokiems žmonėms nereikėtų pernelyg daug kentėti. Tačiau esant gerai paliatyviajai slaugai ir skausmo malšinimui, mirtini ligoniai retai turi patirti fiziškai skausmingą mirtį. Dr. Pollockas, atstovaujantis Notingemo universiteto palaikomosios ir  paliatyviosios pagalbos studijų centrui, teigia, kad greta artimųjų rūpinimosi mirtinai sergančiuoju labai svarbi ir ligoninės personalo pagalba, nes dažnai žmogus nenori, kad jo mirtis taptų „našta“ šeimai, ir dėl to nerimauja. Pasak dr. Polocko, mes visi drauge su valstybės teikiamomis paslaugomis turime remti mirštančiojo artimuosius. O vienas pagrindinių dalykų, ką čia galėtume padaryti – tai pripažinti  nepagydomai sergančiųjų ir mirštančiųjų gyvenimo vertę bei įtikinti juos, jog šie nėra našta kitiems. 

Vienas akivaizdžių įrodymų ir atradimų, kad visuomenės požiūris į paliatyviąją slaugą yra ne mažiau svarbus nei finansavimas, - tai Mongolijos pavyzdys. Nors Mongolija priskiriama skurdžiausioms šalims, tačiau „šalių, kuriose geriausia numirti“ sąraše ji užima 28 vietą, lenkdama daugelį labiau išsivysčiusių ekonomikų, turinčių kur kas daugiau išteklių. (Lietuva – 30 vietoje). Mongolija prieš 15 metų dar neturėjo nei hospisų, nei paliatyviosios slaugos mokymo programų. Proveržis šioje srityje iš esmės įvyko vienintelės gydytojos - Odontuya Davaasuren pastangomis. O. Davaasuren, Mongolijos pediatrė, sužinojusi apie naujausius pasiekimus paliatyviosios slaugos srityje konferencijoje, kuri vyko Švedijoje, panūdo tai pritaikyti ir savo gimtojoje šalyje. Jos pastangomis Ulan Batore buvo įsteigta 10 paliatyviosios slaugos įstaigų, šiandien šalyje kur kas labiau prieinamas ir skiriamas morfijus, o provincijos ligoninės yra pajėgios rūpintis mirtinai sergančiais pacientais. Šioje srityje taip pat teikiamos  slaugos namuose, dvasinės ir socialinės paslaugos. Šiandien Mongolijoje paliatyvioji slauga reglamentuojama sveikatos ir gerovės įstatymų, ir jos mokoma medicinos mokyklose. 35-oje vietoje esančioje Ugandoje morfijaus prieinamumas taip pat labai pagerėjo partnerystės tarp šalies sveikatos ministerijos ir Britanijos labdaros organizacijos „Hospice Afrika“ dėka.

Tačiau tokios šalys, kurių ekonominis augimas, rodos, yra kur kas didesnis, kaip antai, Kinija ir Indija, paliatyviosios pagalbos srityje neatrodo taip gerai. Kinijoje, kur populiacija sparčiai senėja, tai ypač kelia susirūpinimą. Paliatyviosios slaugos įvedimas šioje šalyje yra lėtas, o valdžia tik visai neseniai pradėjo suvokti jos svarbą ir skirti tam daugiau lėšų. Tradiciškai Kinijoje pagyvenusiais žmonėmis rūpindavosi jų artimieji, todėl valstybės ištekliai čia buvo nebūtini, tačiau dėl vieno vaiko politikos šiandien tai tapo neišvengiama.

Kinijoje greta  400 specializuotų onkologijos ligoninių vis dar esama tik saujelės labdaringų ligoninių ir visuomenės sveikatos centrų, galinčių pasiūlyti paliatyviosios slaugos paslaugas. Iš 80-ties į sąrašą įtrauktų šalių Kinija yra 71-oji, kas atspindi ribotą paliatyviosios pagalbos prieinamumą, didelius jos kaštus ir menką kokybę šioje šalyje. Tjandžino medicinos universiteto paliatyviosios slaugos tyrimų centro vadovas S. Baoxinas teigia, kad vystytis paliatyviosios slaugos sričiai iš esmės labiausiai trukdo edukacijos apie mirtį trūkumas. Šis veiksnys taip pat kliudo veiksmingai psichologiškai gydyti mirštančiuosius.

Ekspertai pabrėžia sukrečiantį faktą, kad, nepaisant esamos pažangos visame pasaulyje, mažiau nei 10 procentų žmonių, kuriems reikia paliatyviosios slaugos,  iš tiesų ją gauna. Ilgėjant žmonių amžiui, visuomenė šiandien susiduria ir su skausmo malšinimo būtinybe žmonėms, kurie serga daugybinėmis ligomis, ir jiems reikalingas kompleksinis bei brangus gydymas.

Besivystančioms šalims, turinčioms mažiau finansinių išteklių, mirštančiųjų skausmo malšinimo klausimas yra dar sudėtingesnis. Tačiau įkvepiantis Mongolijos pavyzdys rodo, kad, net nesant pakankamai pinigų, veiksmingas skausmo valdymas yra įmanomas, jei visuomenė vertina paliatyviąją slaugą ir mirštančiųjų komfortą bei dirbant visiems drauge stengiasi to pasiekti.

Pagal Mercator.net parengė Jurga Žiugždienė