Liepos 3 dieną Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ iniciatyva iš Irako į Lietuvą gyventi atvyko trys krikščionių šeimos. Jas globoti apsiėmė trys Vilniaus parapijos, tarp kurių ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija. Jos narė Jolita Baltūsytė pasakoja apie pirmuosius tris mėnesius, praleistus rūpinantis pabėgėlių šeima.

Miela Jolita, pirmiausia norisi Jūsų paklausti, ar pradėjus rūpintis parapijoje priglausta irakiečių šeima sugriuvo kažkokie jūsų išankstiniai stereotipai ir nuostatos apie pabėgėlius?

Mes beveik nieko nežinojome, nei kokie žmonės atvažiuoja, nei kokia jų istorija. Žinojome tik tiek, kad jie yra Irako krikščionys. Tad labiausiai nerimavome, kaip reikės susikalbėti, o žinojimas juos esant krikščionimis, teikė daug vilčių, jog rasime bendrą kalbą.

Su kokiais praktiniais sunkumais susiduria čia atvykusios irakiečių šeimos? Ar Lietuva yra pasiruošusi priimti pabėgėlius?

Pačios šeimos pernelyg neatvirauja apie savo sunkumus, o labiau dėkoja, yra net sugraudinti gaunamo dėmesio ir pagalbos. Klausėme jų, ar vaikščiodami gatvėse sulaukia kreivų žvilgsnių ar replikų, bet mūsų šeima atsakė, jog dar to nepatyrė.

Ar Lietuva yra pajėgi priimti, nedrįsčiau kalbėti, verčiau pasidalinsiu liudijimu apie mūsų ir Kretingos parapijos žmonių pasiryžimą padėti pabėgėliams iš Irako. Viena mūsų globojamos šeimos mergaitė labai taktiškai ir gražiai užsiminė, kad labai norėtų pamatyti Baltijos jūrą, nes greičiausiai pamatė pajūrio vaizdus ir Nidos kopas naršydama internete. Norisi pasidžiaugti, kad pavyko išpildyti mergaitės svajonę ir parodyti šeimai Baltijos jūrą.

Prisipažinsiu, kad, pradėjusi organizuoti šią išvyką, išgirdau kritiškų replikų, ar jiems čia ne per gerai, nes gauna ir nemokamas lietuvių kalbos pamokas, ir gyvenamąją vietą bei maitinimą, o dar nori pramogų. Tačiau mūsų mintis buvo surengti šią kelionę be pinigų, kitaip tariant – kad atsiliepę žmonės pasidalintų tuo, kuo gali. Ir išties labai greitai atsirado autobusėlis kelionei, nakvynės vieta – viskas buvo suaukota.

Kadangi apsistojome Kretingos parapijoje, negaliu nepadėkoti ten gyvenantiems broliams pranciškonams ir visiems parapijiečiams. Jie labai noriai atsiliepė į mūsų prašymą, suruošė vaišes ir parūpino nakvynę. Ši kelionė man parodė, kaip nuostabiai Dievas veikia per žmones ir jų gerumą. Todėl manau, kad tikintieji yra pasiruošę ir gali priimti pabėgėlius.

Pasidalinkite, su kokiomis situacijos susiduria ir ko turi išmokti Bernardinų parapijos globojama šeima, kas jiems yra sudėtinga, nors mums net į galvą neateitų ir atrodo savaime suprantama?

Pačioje pradžioje jiems viskas buvo nesuprantama ir nepažįstama. Įsivaizduokite, kad jūs atsiduriate, pavyzdžiui, Kinijoje ar dar kažkur, kur viskas užrašyta jums nesuprantamais hieroglifais. Pradžioje rengėme „ekskursijas“ po parduotuves, supažindinome su jiems neįprastu maistu, kad ir varške, reikėjo padėti atskirti pieną nuo kefyro. Tačiau tai buvo gera proga susibendrauti: kadangi nei mūsų, nei jų anglų kalbos žinios nėra labai stiprios, kalbėjomės širdies kalba, ženklais, ir tai nuostabiausiai tiko, nebuvo kliūtis susikalbėti. Tad pradžioje reikėjo juos supažindinti su viskuo pradedant tuo, kur yra artimiausia parduotuvė ir baigiant važiavimu į mokyklą, kurią lankys viena mergaitė, supažindinant su vietine tvarka, reikiamomis priemonėmis.

Ar pastebėjote kultūrinių skirtumų, kurie galbūt sukelia šypseną jiems žiūrint į mus ar atvirkščiai?

Didžiausią įspūdį man paliko tai, kiek daug jiems reiškia šeimos ir giminystės ryšiai. Negaliu apibendrinti visų šeimos santykių Lietuvoje, tačiau tarp jų matau itin glaudžius ryšius ne tik tarpusavyje, tačiau ir tarp visų trijų atvykusių šeimų.

Jiems atvykus kiekvienai šeimai buvo paskirtas atskiras butas, tačiau viena šeima dėl tam tikrų priežasčių negalėjo gyventi jiems išnuomotame bute. Mūsų šeima kaip savaime suprantamą dalyką priėmė juos gyventi pas save. Mums, lietuviams, turbūt sunku įsivaizduoti, kaip, gyvenant dviejų kambarių bute šešiese, galima priimti dar penkis žmones. Taigi dviejų kambarių bute porą savaičių gyveno 11 žmonių.

Kitas palikęs įspūdį dalykas – tai, kaip jie švenčia sekmadienį. Tam, kad jį švęstų, jiems nieko nereikia, tiesiog būti kartu, nes ta diena yra skirta bendrauti su savo šeimos nariais ir kitomis šeimomis.

Ko galime pasimokyti iš jų tikėjimo? Kaip jie priėmė ištikusį persekiojimą ir priverstinį išvykimą iš Tėvynės, kaip dalijasi apie tai?

Iš tiesų jie labai skaudžiai tai išgyvena, nes, kaip minėjau, turi labai stiprius giminystės ryšius, o jų šeimos buvo išdraskytos. Kalbant apie mūsų šeimą, viena ištekėjusi dukra pasiliko Irake su vyru ir nevyko į Lietuvą; ten liko ir ligota senyvo amžiaus močiutė. Galima tik įsivaizduoti, kokie jausmai verda jų širdyje, kai žino, kad galbūt nebeišvys savo artimųjų, nes galimybės susitikti – labai ribotos. Taigi jų skausmas didžiulis, bet atitinkamai didžiulė ir viltis. Labai smagu matyti jų pastangas mokantis lietuvių kalbos. Net ir išmokę vieną–du žodžius jie juos kartoja, stengiasi su mumis kalbėti ar bent jau pasisveikinti lietuviškai.

Prisiminiau situaciją, kuri iliustruoja, kaip mums sudėtinga iki galo suvokti, iš kur jie išvažiavo ir kodėl pasirinko šią tremtį. Vieną dieną su šeimos merginomis ėjau autobusų stotelės link ir staiga virš galvų praskrido karinis lėktuvas. Man kilo jausmas, kad oro pajėgos mane saugo, o mergaitės pradėjo spiegti – jų atmintyje iškilo patirtis, kad po minutės ar dviejų ims kristi bombos. Štai tokią atmintį jos atsivežė iš Irako.

Ar praktiškai prisilietusi prie pabėgėlių priėmimo galite patvirtinti, jog popiežiaus Pranciškaus raginimas kiekvienai parapijai priimti po pabėgėlių šeimą yra realus?

Tikrai realus ir manau, kad ne tik kad galime, bet ir turėtume priimti pabėgėlius, ypač tie, kurie esame tikintys, turime Dievą savo širdyje. Šis popiežiaus kvietimas turėtų suvirpinti mūsų širdis, nes tai nėra nei sudėtinga, nei tuo labiau neįmanoma. Jeigu tik ištariame „taip“, Dievas suteikia ir jėgų, ir galimybių, ir laiko. Drįstu sakyti, kad daugiau gaunu iš šių žmonių, negu duodu pati. Juk nesunku paskambinti paklausti, kaip jiems sekasi, aplankyti, išspręsti kylančius klausimus.

Neseniai viena moteris prasitarė, kad jai skauda dantį. Parašiau parapijiečiams, klausdama, gal pažįsta dantistą, kuris galėtų padėti pigiau sutaisyti dantis. Tikėjausi, kad padarytų nuolaidą, o atsirado žmogus, kuris sutiko sutaisyti dantis dovanai. Pats didžiausias stebuklas man yra matyti Dievo veikimą per žmones.

Kaip pati, tiesiogiai bendraujanti su pabėgėlių šeima, vertinate diskusijas dėl priimamų 1105 pabėgėlių iš ES, visus viešus būgštavimus apie grėsmę mūsų kultūrai, kalbai, saugumui?

Manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai yra nežinojimas ir prisigalvojimas, kas iš tikrųjų gimdo baimę, o ji, kaip žinome, naikina viską, kas gera ir gražu. Manyčiau, kad pirmiausia reikia pasiruošti, o tai reiškia kalbėtis su žmonėmis, rengti susitikimus parapijose. Drauge su kitais savanoriais esu pasiruošusi atsiliepti į kvietimus ir važinėti liudyti. Patys irakiečiai, gyvenantys Vilniuje jau tris mėnesius, taip pat yra pasiruošę liudyti. Nemažiau svarbu, kad žmonės nebijotų klausti, kas jiems neaišku ir rūpi. Toje pačioje Kretingoje buvo žmonių, kurie vis klausė, koks tų irakiečių tikėjimas, nors buvome pranešę, kad atvažiuoja Irako krikščionys. Jeigu manome, kad žmonės žino, dar nereiškia, kad jie iš tiesų žino. Mums reikia kalbėti, pasakoti, kad žmonės išgirstų ir išsisklaidytų nepagrįstos baimės.