Gerai prisimenu tuos kokčius vaizdelius iš savo trumpų studijų Maskvoje metų. Kasdien, išskyrus pirmadienius, stovinčios eilės prie Lenino mauzoliejaus, jaunavedžiai, fotografuojami prie Kremliaus sienos ar, dar geriau, mauzoliejaus fone Raudonojoje aikštėje. Absurdas? Žinoma. Bet ši tauta išmokyta didžiuotis viskuo, ką turi. Net garsiausio pasaulyje numirėlio ekspozicija.

Per dešimtmečius nedaug kas tepasikeitė. Anksčiau eilėje riogsodavo „draugiškų tautų“ ir „didžiojo brolio“ atstovai. Dabar minioje pamatysi japonų, amerikiečių ir net kinų pensininkų turistų. Bet tarp jų šmėkščioja ir rusai. Šiuos lengva atpažinti pagal sukaustytus veidus, aprangą ir auksines dantų karūnėles. Jiems Lenino lavonas Raudonojoje aikštėje yra ne istoriją primenantis objektas, įdomybė, bet stabas, dievybė. Pakalbinti visi kaip vienas sako tą patį: girdi, Leninas pakeitė pasaulį, jam lygių žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus, todėl jo vardas šventas ir amžinai gyvas. Tiesa, skundžiasi jog algos ir pensijos mažos, kainos siaubingos, sveikatos apsauga katastrofiška, apie švietimo sistemą baisu ir kalbėti. Bet gyventi SSSR buvo gera, lengva, ir visa tai – Lenino nuopelnas. Subyrėjus „deržavai“, smuko ir pragyvenimas. Giliu tų žmonių įsitikinimu (ko gero, teisingu), Leninas kiekvienam rusui visada bus didis ir šventas.

Vizitas pas garsųjį miruolį nėra paprastas. Tenka pereiti per metalo detektorių, paskui žygio žingsniu nueiti per 100 metrų, kol pasieksite „šventovę“ iš marmuro, labradoro ir granito. Prie sarkofago stabtelėti nevalia. Turistai, vos metę žvilgsnį į po šarvuotu stiklu gulintį lavoną, išeina prie Kremliaus sienos, kur palaidoti partiniai bonzai ir kiti garsūs komunizmo apologetai. Už mauzoliejaus (svarbiausio rusų architekto Aleksejaus Ščusevo kūrinio) yra mažytė aikštelė – kapinaitės, kur žemėje palaidoti artimiausieji Lenino bendražygiai „didvyriai“. Tai Stalinas, Dzeržinskis, Andropovas ir kiti.

Didmiesčių inteligentija kartkartėmis pareikalauja iškelti keistąjį nekropolį iš Raudonosios aikštės. Ir sulaukia audringų protestų! Pirmą kartą kalbos apie tai, kad Leninas norėjo būti palaidotas šalia savo motinos Peterburge, pasigirdo 1989 m. Po poros metų šio miesto meras A. Sobčiakas, artimas V. Putino draugas, vėl iškėlė šią mintį. Pirmasis Rusijos prezidentas B. Jelcinas apie nei tokių, nei šiokių kapinių prie Kremliaus sienos panaikinimą nekalbėjo, bet uždraudė pompastišką garbės sargybą prie mauzoliejaus, vadintą „POSTAS NR. 1“. Prieš kelerius metus labai kategoriškai ta tema pasisakė kitas V. Putino draugas režisierius Nikita Michalkovas. Jis pavadino visa tai pagonybe. Be to, prikišo, kad mauzoliejaus išlaikymas valstybei daug kainuoja.

Kiek kainuoja nekropolio išlaikymas, niekas nežino, tai gūdi paslaptis. Sklando gandai, kad vien mumijos priežiūrai per metus išleidžiama 1,5 milijono JAV dolerių. Tai nepanašu į tiesą, kaina turėtų būti daug didesnė. Mumija nėra tiesiog konservuojama. Jos fragmentai prireikus keičiami neseniai mirusių žmonių kūno dalimis. Ant odos atsiranda pelėsiai, su kuriais kol kas kovoti nežinia kaip. Lavonu rūpinasi nemažas mokslinio tyrimo institutas. Apie tai prieš kelioliką metų per rusų TV buvo parodytas dokumentinis filmas. Tiesa, gilią naktį, kai žiūrovų itin mažai. Vis dėlto įsigudrinau pamatyti. Ir pasibaisėti.

„Šventąją“ mumiją kas 9 mėnesiai maudo balzamuojančios substancijos vonioje (tirpalą sukūrė 1924 m. rusų chemikas I. Zbarskis). Kas treji metai keičiamas Lenino kostiumas, marškiniai, kaklaraištis. Kaip minėta, esant reikalui mumija ir „palopoma“. Trumpai sakant, gal keli profesoriai, atsakingi už lavono būklę, ir žino, kiek ten likę tikrųjų palaikų.

2005 m. rusų mokslininkai itin kategoriškai pareikalavo uždaryti mauzoliejų. Ir sulaukė visuotino pasipiktinimo, beveik tolygaus cunamiui. Kilus milžiniškam skandalui, mokslininkams teko nutilti. Rusijoje tyliai kalbama, kad kapinyną norėtų panaikinti ir V. Putinas, kas labai tikėtina. Argi jam gali patikti, kad „pilkoji masė“ kažką kitą garbina daugiau nei jį?

Kuo paaiškinti tą Lenino garbinimo fenomeną? Manau, jog viskas čia paprasčiau, nei atrodo. Krikščionybė Rusijoje patyrė tokių nuostolių, kad jai atsigauti reikės daug dešimtmečių ir palankių politinių sąlygų. Tačiau žmogus toks jau yra, kad jam būtina kuo nors tikėti. Kai cariniais laikais žemutinių socialinių sluoksnių tikėjimas buvo nesąmoningas, priverstinis, o po revoliucijos ir visai uždraustas, žmonės susikūrė sau stabą. Apaugino jį mitais, idealizavo, išstūmė iš protų užkaborių visus stabo padarytus grandiozinius nusikaltimus. Ėmė tikėti tuo, ko nebuvo, bet ko jie norėtų. Dievybės kultas gyvuos dar ilgai. Tai truks tol, kol Rusijon sugrįš autentiškas tikėjimas ir tauta atsigręš į Dievą ir Bažnyčią. Kito kelio išsivaduoti iš pagonybės, mitų, stabų ir religijos imitacijos nėra.