Lina Klimavičienė – bene vienintelė Lietuvoje aktyviai praktikuojanti psichologė-psichoterapeutė, kuri yra beveik nematanti. Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, turėdamas tokią, daugelio supratimu, sunkią negalią, įveikė studijas dviejose aukštosiose mokyklose bei daugelį papildomų. Lina dirba psichologe Domeikavos gimnazijoje, verčiasi privačia psichoterapeuto praktika, yra sukūrusi šeimą ir augina du vaikus bei nepaliauja toliau mokytis ir tobulėti. Kaip jai visa tai pavyko ir toliau puikiai sekasi, nepaisant regėjimo negalios? Apie tai – šiame pokalbyje.

Turite sunkią regėjimo negalią, todėl tikrą pagarbą ir nuostabą kelia tai, jog Jūs gebėjote įgyti solidų psichologės-psichoterapeutės išsilavinimą bei sėkmingai darbuojatės šioje srityje. Kaip Jums tai pavyko ir su kokiais sunkumais susidūrėte?

Aš studijavau kiek keistai. Iš pradžių Vytauto Didžiojo universitete baigiau teologijos bakalauro studijas, tuo pat metu įgydama gretutinį psichologijos sertifikatą. Po to ten pat studijavau mokyklinės psichologijos magistrantūroje. Vėliau mokiausi adlerietiškame Individualiosios psichologijos institute Vilniuje, kur baigiau psichoterapeutų ir analitikų programą. Negana to, Vilniaus universitete dar įgijau psichologijos bakalauro laipsnį, kad galėčiau toliau kelti savo kvalifikaciją. Taigi aš nuolat mokausi, esu „amžina studentė“.

Prastai matyti pradėjau vaikystėje, regėjimas nuolat silpo ir studijuodama universitete jau pati nebemačiau, ką rašau, tad paskaitas įsirašinėdavau į diktofoną. Per egzaminus paprastai atsiskaitydavau žodžiu. Tada iš tiesų nebuvo tokių galimybių kaip šiandien. Todėl man kas nors turėdavo skaityti knygas, kad galėčiau parašyti teologijos bakalauro darbą. Visa tai buvo kaip stebuklas, prie kurio prisidėjo tokia daugybė žmonių!

Kai baigiau bakalauro studijas, pagalvojau, kad magistrantūroje jau turbūt nebestudijuosiu – bus pernelyg sudėtinga. Tačiau patobulėjo technologijos ir į kompiuterius buvo galima instaliuoti įgarsinimo programą. Taigi išmokau dirbti kompiuteriu, galėjau pati spausdinti ir viskas, kas jame yra, man tapo prieinama. Tapo įmanoma nuskenuoti knygą, ją įkelti į kompiuterį ir klausytis jos skaitymo. Nebereikėjo tiek daug kitų žmonių pagalbos, tad magistro darbą aš jau spausdinau pati.

Ar dėstytojams taip pat pakakdavo supratingumo Jūsų, kaip studentės, turinčios regėjimo negalią, atžvilgiu?

Studijuojant teologiją nieko nemalonaus iš dėstytojų nepatyriau. Tačiau vėliau, kai jau studijavau psichologijos magistrantūroje, teko susidurti su tam tikromis dėstytojų neigiamomis nuostatomis. Dėl savo regėjimo negalėjau atlikti tam tikrų tyrimų, taigi dėstytojai buvo labai „susirūpinę“, esą kaip aš galėsiu dirbti, jei to negaliu. Tačiau aš suradau sritį, kurioje galiu apsieiti be šių tyrimų atlikimo. Be to, mane kažkaip visada lydėjo sėkmė, patekdavau ten, kur būdavo labai daug gerų žmonių. Nesu patyrusi, kad man nepadėtų.

O kai neseniai studijavau Vilniaus universitete psichologijos bakalaurą, susidūriau su labai pozityviu katedros vedėjo požiūriu į mano negalią. Kai suabejodavau savimi, kad galbūt man kažkas nepavyks, jis ramindavo, jog tai – ne mano problema ir ne man reikia taikytis prie kažko, bet man turėtų tai pritaikyti.

Kodėl apskritai pasirinkote psichologijos studijas? Galbūt tai buvo Jūsų pašaukimas, todėl viskas taip puikiai sekėsi?

Nežinau, ar tai – pašaukimas. Man tiesiog buvo įdomu. Apskritai aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, visi žmonės man yra įdomūs, man patinka jų klausytis, ir tai visiškai nevargina. Tad iš tiesų psichologija tai – ir mano specialybė, ir pomėgis. Galbūt buvo ir kitų motyvų. Pavyzdžiui, dar studijuojant teologijos bakalaurą, teko silpnaregių mokykloje dėstyti tikybą, etiką. Tada supratau, kad dirbti mokytoja man nelabai patinka. Man, kaip asmenybei, tikriausiai trūko to direktyvumo, kuris reikalingas mokytojui. Taip pat man ir nepatiko būti direktyviai, todėl pradėjau ieškoti srities, kur to nereikia, tačiau būtų galimybė bendrauti su žmonėmis. Tada ir pagalvojau apie psichologiją.

Ar reikalinga specializuota psichologo pagalba akliesiems bei silpnaregiams ir ar Lietuvoje ji egzistuoja?

Tokia pagalba iš tiesų būtų reikalinga, tačiau Lietuvoje jos nėra. Netgi Aklųjų ir silpnaregių centre nėra įdarbinto paprasčiausio psichologo. Nebent tik aklųjų ir silpnaregių mokyklose tokie etatai yra. Tačiau psichologinės pagalbos silpnaregiams ir akliesiems tikrai reikia. Turint regėjimo negalią šiandien mokytis ir studijuoti nėra sunku, kadangi atsirado tam reikalingų techninių galimybių. Tačiau sunkumai prasideda tada, kai tokiam žmogui baigus studijas reikia įsidarbinti. Pasirodo, sunku įsidarbinti net turintiems kineziterapeuto ar masažisto specialybę – net ir čia į silpnaregius bei akluosius žvelgiama skeptiškai. Taigi regėjimo negalią turinčiam žmogui itin reikalingas pasitikėjimas savimi, kad jis išdrįstų kreiptis į darbdavį, mokėtų pasakyti, ką geba. Iš tiesų pažįstu daug aklųjų ar silpnaregių, baigusių studijas aukštosiose mokyklose, tačiau nedirbančių, nesusirandančių darbo. Tad psichologai tikrai galėtų šiems žmonėms padėti integruotis į visuomenę.

Ar neteko pačiai susidurti su kokiomis neigiamomis darbdavių ar privačiai konsultuojamų pacientų nuostatomis savo atžvilgiu būtent dėl regėjimo negalios?

Man pačiai darbinantis niekada neteko patirti diskriminacijos dėl regėjimo negalios. O dauguma žmonių, ateinančių į mano privačias konsultacijas, jau iš anksto žino, kad aš blogai matau. Iš tiesų niekada nesu jautusi, jog dėl to, kad prastai matau, žmogus nebenorėtų lankyti mano konsultacijų. Žinoma, kartais žmogus dėl kitų priežasčių nenori tęsti psichoterapijos – galbūt jam, išsprendus konkrečią krizę, nėra vidinio poreikio giliau analizuoti ir pan. Tačiau tai tikrai nesusiję su mano negalia.

Nors dažnai girdime, kad mūsų visuomenė nejautri, aš nesu ir su tuo susidūrusi. Dabar aš naudoju aklųjų lazdelę, nes yra dalykų, kuriuos matau ir kurių nematau – pavyzdžiui, duobių, laiptų pradžios ir pan. Taigi, kai išeinu su aklųjų lazdele, susiduriu su dideliu žmonių noru padėti. Tiesa, neretai mūsų žmonės yra pernelyg globėjiški, todėl, užuot suteikę tai, ko man reikia, čiumpa mane už parankės ir tiesiog tempia, kartais netgi šiurkštokai. Tai nėra labai malonu. Nors sakau, kad pagalbos nebereikia, kartais susidaro įspūdis, jog jie pasirengę mane nešte nunešti. Taigi kartais tenka jos atsisakyti ir griežtesniu tonu. O štai Lietuvoje viešinčių užsieniečių elgesys yra kiek kitoks, subtilesnis. Jie paklausia, ko man reikia, ir tai suteikę supratingai pasišalina. Nors, jei gyvenčiau užsienyje, galbūt taip pat susidurčiau ir su „energingesne“ pagalba. Lietuvoje į neįgalų žmogų dažnai žvelgiama kaip į bejėgį. Pasitaiko netgi kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, kartą skubėjau į autobusą. Viena moteris pasiūlė jai įsikibti į parankę. Tada aš, būdama įsikibusi, pradėjau eiti dar greičiau, pastaroji moteris netgi „užduso“ ir atsisakė mane toliau lydėti. Pasirodo, ji manė, kad aš turėčiau eiti lėtai, koja už kojos.

Dar blogiau būna, jei man pačiai žinant, kur aš einu, kažkas mane pradeda tempti, įsivaizduodamas, jog žino už mane geriau. Taip esu išmušama iš vėžių, ir tada jau tikrai nebežinau, kur eiti. Kartą ėjau nusipirkti bandelių. Kažkoks vyriškis pasiteiravo, kur aš einu. Atsakiau, jog į parduotuvę. Tada jis mane tiesiog įgrūdo į pačią artimiausią – t. y. knygyną... Atrodo, kad jam buvo visai neįdomu, kokia parduotuvė man reikalinga. Tačiau tikrai nesakau, kad visi lietuviai yra tokie nesubtilūs.

Matantis žmogus neretai įsivaizduoja, kad prarasti regėjimą, negalėti matyti – yra vienas baisiausių dalykų, pasaulio pabaiga. Tačiau kalbant su Jumis taip visiškai neatrodo. Panašu, kad didelių apribojimų dėl to nepatiriate, taip pat esate sukūrusi šeimą, auginate du vaikus.

Man atrodo, kad santykiai su kitais žmonėmis yra tai, ką tu gali susikurti. Todėl tai nelabai susieta su tavo geru ar prastu regėjimu ir nereiškia, jog jei gerai matai, tavo santykiai yra gražūs.

Kalbant apie apribojimus, aišku, egzistuoja ir tai, ko negali. Tačiau neretai ir čia galima rasti išeitį. Pavyzdžiui, aš viena negaliu važiuoti dviračiu, bet tokiu atveju yra tandemas. Praėjusią žiemą panorau išmokti čiuožti pačiūžomis. Aišku, jei į čiuožyklą būčiau ėjusi su aklųjų lazdele, manęs ten tikriausiai nebūtų įleidę, todėl ten eidavau su dukra ir tiesiog čiuoždavau palei sieną. Taip netikėtai atradau, kad čiuožti man labai patinka. Iš tiesų daug ką gali daryti nematydamas, tačiau čia jau reikalinga kitų pagalba, esi labiau nuo jų priklausomas.

Kai kurie žmonės galvoja, kad turint regėjimo negalią labai sunku auginti vaikus. Žinoma, tam tikrų sunkumų esama, bet nemanau, jog jie labai dideli. Svarbiausia – tai geras santykis su vaikais, kurį man pavyko sukurti. Tačiau tai nepriklauso nuo to, kaip gerai tu matai. Man su vaikais nekyla tokių didelių problemų, su kuriomis kartais susiduria regintys tėvai. Aš savo vaikais labai džiaugiuosi, jie tikrai labai nuoširdūs, linkę padėti kitiems. Pavyzdžiui, mano paauglys sūnus keletą kartų parvedė namo kaimynystėje gyvenantį senuką, turintį atminties sutrikimų. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad jam tenka padėti man – dėl to sūnus yra ir jautresnis kitiems. Taigi tas sunkumas visur gali tapti stiprybe.

Tiesą sakant, paramos aš sulaukiu visur, kur esu. O stiprybės, galvoju, man suteikia du esminiai dalykai – tai psichoterapijos studijos, kurių dalį sudarė ir asmeninė psichoterapija, privaloma visiems psichoterapeutams. Jos man labai daug davė, suteikė esminį pagrindą gyvenime. O antras dalykas – tai Fokoliarų judėjimas. Visa tai man suteikia drąsos ir optimizmo.

Pažįstu daug regėjimo negalią turinčių žmonių, kurie yra laimingi. Tačiau esama ir tokių, kurie savo negalios nesugeba priimti, todėl jaučiasi labai nelaimingi, atstumti visuomenės, kartais – tarsi apleisti Dievo, negalią priimantys kaip jo bausmę...

Galbūt tai labiau būdinga žmonėms, kurie nebuvo neregintys nuo vaikystės, bet regėjimo neteko vėliau?

Manau, kad čia taip pat labai daug kas priklauso nuo pasitikėjimo savimi, nuo to, ar žmogus jaučiasi priimtas kitų. Esama ir nuo vaikystės regėjimo negalią turinčių žmonių, negalinčių su tuo niekaip susitaikyti.

Veikiausiai pati užaugote itin mylinčioje šeimoje, iš kurios atsinešėte ir savo optimizmą?

Nesakyčiau, kad mano šeima buvo kuo nors ypatinga. Tačiau, kaip minėjau, man teko laimė visur sutikti labai gerų žmonių.

O gal daugiausia tai priklausė ir nuo Jūsų gebėjimo bendrauti, į viską žvelgti pozityviai?

Tą tikriausiai spręsti ne man – apie tai galėtų nebent pasakyti kiti. O aš tiesiog matau, kad aplink mane yra geri žmonės. Per kiekvienas studijas įgydavau labai artimų draugių, kurios man daug padėdavo ir su kuriomis ryšys išliko iki dabar.

Regėjimo negalia daugeliui asocijuojasi su dideliu galimybės pažinti mus supantį pasaulį praradimu. Tačiau galbūt nematantis žmogus gali „matyti“ kažką daugiau, tai, ko nemato regintieji?

Manau, kad kiekviename sunkume slypi ir stiprybė. Dirbdama psichoterapeute tą bandau perteikti ir savo pacientams. Neretai žmonės savo sunkumuose mato tik negatyvą. Tačiau labai jautrus žmogus galbūt dėl to yra labai meniškas? Taip pat ir nematantys žmonės (esu apie tai skaičiusi ir literatūroje) pasižymi didesniu jautrumu, empatija, tai yra jie gali geriau įsijausti į kitus. Todėl, manau, kad tam tikra prasme mano profesijoje tai yra kaip stiprybė. Savo negalią galiu išnaudoti kaip pozityvą. Taip pat nematantieji yra puikūs masažuotojai, kadangi jų lytėjimas labiau išlavintas. Matantieji aplinką labiau patiria per regėjimą, o mes, nematantieji, – kitais būdais: gebėjimu geriau įsijausti, klausytis ir pan.

Galbūt Jūsų pačios pavyzdys galėtų įkvėpti ir Jūsų pacientus, kurie, nors ir būdami fiziškai sveiki, patiria didelių dvasinių kančių, jaučiasi nelaimingi? Galbūt, matydami Jus, jie gali labiau „susiimti“, į viską pradėti žvelgti pozityviau?

Galvoju, kad mano pacientams labiausiai padeda tai, jog aš juos galiu suprasti, besąlygiškai priimti, tačiau ne mano „pavyzdys“. Esminis dalykas žmogui yra būti priimtam tokiam, koks jis yra, ir suprastam – kad galėtų jaustis mylimas. Būtent tai padeda žmogui, patyrusiam giluminių traumų, augti ir labiau pasitikėti savimi.

Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie savo regėjimo praradimą laiko Dievo bausme, pasaulio pabaiga? Į ką jie galėtų atsiremti, pasisemti stiprybės?

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus – tiek turintis regėjimo negalią, tiek – ne, turi labai didelį neišnaudotą potencialą, galimybių, kurios tam tikra prasme yra neribotos. Todėl reikia ieškoti – galbūt pomėgio, kokio nors intereso. Ieškojimas visada atveria naujų galimybių. O turbūt svarbiausia – neužsisklęsti savyje ir patikėti, kad tikrai esama žmonių, galinčių padėti. Juk paprasčiausiai išėjus į gatvę, sulauki tiek pasiūlymų padėti. Todėl nereikia galvoti, kad, netekus regėjimo, visos durys tampa uždarytos.

O kaip tikėjimas? Gal ir jis šioje situacijoje galėtų būti didelė atrama?

Iš tiesų žmonėms, turintiems negalią, tai galėtų būti svarbus ramstis, tačiau tu negali pasakyti: imk ir tikėk. Kita vertus, tikėjimo, santykio su Dievu taip pat reikia ieškoti – kaip ir visko. Nes jei ieškai, tai ir randi.

Kokią žinią norėtumėte perduoti regintiems, kad jie geriau suprastų turinčiuosius regėjimo negalią?

Rašytojas A. de Saint-Exupery yra pasakęs, kad svarbiausi dalykai matomi širdimi.