Vilniaus mokytojų namai jau XIII kartą rengia Tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai aš“ . Kaip jau įprasta festivalis šio žanro muzikos gerbėjus kvies ne tik į Kotrynos bažnyčios erdves, bet lankysis ir Lietuvos regionuose. Mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė bei bardai Domantas Razauskas ir Vygantas Kazlauskas pristato festivalio kūrimosi istoriją bei intriguoja būsimomis įspūdingomis programomis. 

Keletas puslapių istorijos...

(Kalbamės su Mokytojų namų direktore Zita Žepnickiene)

Papasakokite, kokia Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio atsiradimo istorija. 

Vilniaus mokytojų namai organizuoja labai daug įvairaus žanro renginių ir kasmet vis galvojame, kaip galima būtų nudžiuginti, nustebinti klausytojus, koks yra kultūrinis laukas, ko žmonės ieško. Šiųmetinis festivalis jau yra tryliktasis, bet pati pradžia buvo įdomi. Jautėm ir matėm, kad dainuojamosios poezijos žanro kaip ir nėra. Žmonės prie viso bėgimo, skubėjimo jau ir prieš trylika metų norėjo gražaus, ramaus pabuvimo, pasisėdėjimo. Tuomet, pasikvietę Gediminą Storpirštį ir kitus atlikėjus, pradėjome organizuoti tokius pavienius koncertus Vilniaus mokytojų namų svetainėje.

Kartą buvęs musų darbuotojas Juozas Žitkauskas ir sako: „O gal mes renkime kokį nors festivalį?“ Tai taip šis festivalis ir atsirado – nusprendėme visus mažus dainuojamosios poezijos koncertėlius sujungti ir surengti tokį tarsi ciklą, o be to, jautėme, jog jau buvo atsiradęs susidomėjimas šio žanro muzika. Tada Gediminas Storpirštis ir Juozas Žitkauskas pasikvietė šviesaus atminimo Vytautą Kernagį ir  viename iš mūsų kabinetų įvyko pokalbis, kurio metu nusprendėme netgi rengti tarptautinį festivalį. O Vytautas Kernagis ir sako: „Jei pavadinsite šį festivalį tiesiog tarptautiniu, nebus jis išskirtinis, trūks cinkelio – reikia kažkokio pavadinimo.“ Ir jis tiesiog tarsi šūktelėjo: „Tai aš!“ Jis juk jau turėjo dainą „Nenusigąsk, tai – aš!“ Taip gimė ir pavadinimas.

Į pirmuosius festivalius pakviesti užsieniečių tikrai nebuvo lengva, bet pas Gediminą Storpirštį, pas Algirdą Klovą vis atvažiuodavo charizmatiškas skandinavas, vardu Kale. Jis surado kelis muzikantus Skandinavijos šalyse, atliekančius tokio žanro muziką, ir taip išpildėme tarptautinio festivalio idėją.  

Festivalis nuolat šiek tiek keitėsi: nuo 2005 metų turime galimybę didelę dalį koncertų rengti Šv. Kotrynos bažnyčioje, o atlikėjams tai tikrai labai maloni, jauki, barokiška aplinka, kurioje mielai koncertuoja, todėl iki šiol organizuojame ten koncertus. Be to, stengiamės kiekvienais metais šiek tiek koncertų organizuoti ir kituose Lietuvos miestuose, ne tik Vilniuje, todėl manome, kad šis festivalis atlieka netgi socialinę ir edukacinę funkciją, nes atlikėjai aplanko ir vaikų globos, ir senelių namus. Norime, kad šis žanras pasiektų jaunus žmones, kad jie išdrįstų patys pasiimti kokį instrumentą ir bandytų kurti, groti. Mums atrodo, kad tai yra tikrai prasmingas žanras: reikia ne tik muzikos, bet ir žodžių klausyti, suprasti, ką atlikėjas nori pasakyti, kokią žinutę siunčia. Tai muzika, kuriai reikia dėmesio, susikaupimo. 

Kokia yra šio festivalio auditorija?

Kuo įvairiausia: į koncertus ateina ir moksleivių, ir įvairių specialybių studentų, ir menininkų, ir verslininkų, ir valstybės vadovų, ir vyresnio amžiaus žmonių. O kokio dydžio auditoriją mūsų koncertai pasiekia, būtų įdomu suskaičiuoti. Šv. Kotrynos bažnyčioje yra apie 400 vietų, koncertai – 6. Be to, bus koncertai Mokytojų namų salėse, Gargžduose, Veisiejuose, Širvintose, trys numatomi Rygoje. 

Ar festivalio populiarumas bėgant metams auga?

Žinoma, yra tam tikra kreivė, kuri parodo, jog susidomėjimas auga. Juk iš pat pradžių reikėjo labai daug dirbti, kad šio žanro muzika apskritai taptų atliekama ne tik jaukių pasisėdėjimų metu, artimoje, intymioje aplinkoje. Mes norėjome ją iškelti į sceną, kad kuo daugiau žmonių galėtų ja mėgautis.

Kažkur esu skaičiusi apie pirmojo susitikimo svarbą – su žmogumi, su įvykiu, renginiu – jei pavyksta, nepaprastai džiaugiamės, bet išlaikyti aukštai iškeltą kartelę ir nuotaiką yra labai sudėtinga. Galbūt kam nors atrodo, kad būdami čia, Vilniaus centre, nereikia daug stengtis, nes ir salės, ir atlikėjai, ir žiūrovai – viskas tarsi po ranka. Tačiau tai tikrai ne tiesa. Kiekvieną koncertą, kiekvieną festivalį organizuojame taip, lyg jis būtų pirmas: taip pat stengiamės, jaudinamės ir skleidžiame tiek pat informacijos. 

Festivalio programoje numatoma...

Anot Mokytojų namų direktorės Zitos Žepnickienės, pirmuosiuose festivalio koncertuose būdavo labai daug skirtingų dalyvių, ie koncertai, net dalyviams sugrojant po labai nedaug kūrinių, labai išsitęsdavo. Kai Lietuvoje pradėjo vykti daugiau tokio žanro koncertų ir žiūrovai savo mėgstamus atlikėjus galėjo išgirsti įvairiose salėse. Tuomet rengėjai nusprendė pereiti prie kito formato. 

Šiųmetis festivalis irgi sulaukė labai daug norinčiųjų jame dalyvauti atlikėjų. „Tačiau nusprendėme vieną kartą išdrįsti pasakyti ne. Geriau renkamės koncertus, kuriuose būtų mažiau atlikėjų, bet jie turėtų daugiau laiko parodyti savo programą. Kai kuriuos atlikėjus vežame į regionus, kur mažiau skamba tokios muzikos arba patys atlikėjai nori susipažinti su regionais. Mes sau iškėlėme tikslą, kad neturime sutalpinti visų norinčių, nedarome jokių didelių atrankų“, – sako Zita Žepnickienė.  Festivalio metu vyks tik vienas didelis koncertas, jo metu dalyvaus visi atvykę užsieniečiai ir šeši lietuviai. 

Kaip ir kiekvienais metais, vyks koncertas vaikams ir jaunimui. Tačiau šįmet šis renginys iš Mokytojų namų erdvės perkeliamas į Kotrynos bažnyčią ir vietoje keleto atlikėjų, kaip būdavo įprasta anksčiau, žiūrovams bus parodyta Vytauto V. Landsbergio programa „Gera, kaip man gera“. Nors ši programa skirta vaikams, bet jos gali klausytis ir suaugusieji. Kaip sako pats. V. V. Landsbergis, – tinkama visiems nuo šešerių iki devyniasdešimt devynerių metų.  

Taip pat žiūrovų pageidavimu festivalio uždarymo koncerto „Senas geras dainos vynas“ metu skambės senos, visiems gerai žinomos šio žanro dainos. Koncertuos Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Andrius Kaniava, Neda Malūnavičiūtė, Olegas Ditkovskis, Andrius Kulikauskas. Kaip sako Z. Žepnickienė, žiūrovas nori tokių dainų, nors autoriai, muzikantai kaskart nori parodyti ką nors nauja.

Svečiai iš užsienio savo dainas atliks gimtąja kalba, o greta to bus pristatomas trumpas dainos teksto vertimas.  

Taip pat šiemet parengtos dvi išskirtinės programops – festivalio dalyvių buvo paprašyta paruošti kažką, skirto specialiai šiam festivaliui, kažką naujo, kitokio negu visada. Koncertas „Mėnulio sodai“ vyks spalio 21 dieną. Jį rengia svečias iš Prancūzijos, Vygantas Kazlauskas ir styginių orkestras su ritmo grupe – mums labai įdomu, kaip šio intymaus ir švelnaus žanro kontekste skambės styginių orkestras. O kitas specialus užsakymas – Domanto Razausko, Sauliaus Petreikio ir Kosto Smorigino programa. 

„Visai netikėtai pakvietėme šiuos menininkus kartu koncertuoti. Praėjusiais metais, kai baigėsi koncertas, lyg ir visi atsipalaidavome, gurkšnojome arbatą, o Kostas Smoriginas pokalbio metu sako: „Visi kiti jauni atlikėjai gal visai ir nieko, bet va Domantas Razauskas – šis žmogus tai jau tikrai turi, ką pasakyti ir turi talentą.“ Staiga pastebėjom, kad Domantas jau išsiruošęs namo, su kuprine ant pečių, tai mes čiupom už rankos, susodinom juos kartu ir pradėjom sukti galvas, kaipgi čia tuos du nuostabius menininkus suvesti kartu ant scenos. 

Jie labai ilgai diskutavo, Kostas, beje, dar prisiminė, kad Domantas kažkada, kažkokioje radijo laidoje jį pavadino bardu, o tas jam labai nepatinka, tai diskusijos tarp judviejų tiesiog kibirkščiavo, kol galų gale vienas kitam paspaudė ranką ir Kostas pasakė Domantui: „Iš tavęs, vaikine, bus žmogus!“ O aš pasinaudojau ta akimirka ir tariau: „Puiku, jūs abu, savo kartų grandai, kitiems metams parenkite ką nors įdomaus kartu“. Jie sutiko, bet tikriausiai taip ir pamiršo tą susitarimą, tad pradėjus dėliotis mintis ir idėjas šiam festivaliui pasikviečiau juos abu pasikalbėti ir priminti pažadą. Ir jie mane labai pradžiugino, nes pradėjo abu fantazuoti, dalintis mintimis, idėjomis, sumanymais, kaip ką norėtų padaryti. Aš po to susitikimo juos palikau ramybėje ir dabar tik smalsauju, ką išvysime spalio 21 dieną“, – sako Z. Žepnickienė. 

Prancūziški „Mėnulio sodai“

Bardas Vygantas Kazlauskas su svečiu iš Prancūzijos festivaliui paruošė koncertinę programą „Mėnulio sodai“. Dainininkas šiam festivaliui nusprendė parengti autorinių dainų pluoštą su kameriniu orkestru.  „Kai festivalio TAI AŠ organizatoriai  pakvietė dainų autorių Laurent'ą Secco iš Prancūzijos, pasiūliau jam prisijungti prie šio projekto. Jis labai entuziastingai prisidėjo, nors iš pradžių abejojo pavadinimu „Mėnulio sodai“.

Kai persakiau Viliaus Dintsmano eilėraščio mintį „aš ilgiuosi tavęs, kai nežydi mėnulyje rožės …ir nežydi mėnulyje sodai, kai mūsų nelieka“, abejonės išsisklaidė. Surinkome gražiausias mudviejų ir kitų prancūzų autorių (Carles Trenet, Jacques Brel, Claude Nougaro ir kt.) dainas į tarsi vieną serenadą. Su styginių instrumentų ir Tomo Varnagirio grupe  bei specialiais šviesos sodais bandysime pasodinti rožes mėnulyje.  Vyksta didelis darbas ruošiant partitūras orkestrui“, – sako V. Kazlauskas.  

Dviejų skirtingų gitaros mokyklų misterija

Smoriginas ir Razauskas

Festivalio metu žiūrovams bus parodyta Domanto Razausko ir Kosto Smorigino koncertinė programa, kuri, anot D. Razausko, primins teatrinę misteriją. Detaliau programos jos rodymo išvakarėse atlikėjai griežtai nesutinka atskleisti. Pašnekesio metu D. Razauskas dalijasi detalėmis, kaip vyksta darbas, kai susiduria absoliučiai skirtingų grojimo mokyklų žmonės bei apie tai, kaip jis jaučiasi prisiliesdamas prie kūrinių, kurie jį lydėjo jo paauglystėje ir yra tapę tam tikra klasika. Kostas Smoriginas yra įpratęs daug repetuoti, kad scenoje jaustųsi laisvai ir galėtų improvizuoti, o Domantui Razauskui kūrinys turi gimti čia ir dabar. 

Ar tai pirmas jūsų bendras kūrinys, programa?

Taip, pirmas. Iš pradžių buvo kilusi idėja prijungti prieš šios idėjos įgyvendinimo Rimvydą Stankevičių su jo eilėmis, bet jis negalėjo, tai tikimės, kad pavyks kitą kartą. Vis tiek norėjosi dar kažkokios jungiamosios grandies, kuri aplipdytų mudviejų dainas – nenorėjome, kad programoje skambėtų tiesiog dainos viena po kitos. Po daugybės svarstytų kandidatūrų mes pasikvietėme Saulių Petreikį ir pradėjome trise dirbti, repetuoti pas Kostą namuose. Planuojame programoje pusę mano, pusę – Kosto dainų, bet grosime visas jas visi trise. Neįsivaizduoju, kaip visa tai pavyks, nes repeticijos tikrai nelengvos. Tikiuosi tiesiog nesugadinti Kosto dainų. Tai jau būtų labai gerai. Jei pavyktų jas šiek tiek pagražinti, tai būtų stebuklas. Tikrai negaliu išduoti, kaip viskas atrodys, bet galiu pasakyti tik tiek, kad Kostas yra sugalvojęs visą scenarijų, pusiau teatralizuotą, be jokių pranešinėjimų ar pristatymų – tai bus vientisas, tarsi vienas kūrinys.

Ar pristatysite naujų kūrinių?

Ne. Šios programos idėja gimė gana spontaniškai. Sėdėjome su Kostu kavinėje ir  Kostas atsiuntė man apie trisdešimt kūrinių, kuriuos jis norėtų atlikti, ir prašė pasižiūrėti, atrinkti, o aš jam nusiunčiau daugybę savo kūrinių. Taip iš jų visų išsirinkome ir sudėliojome programą ne pagal tai, kada jie sukurti – ne naujausius – bet pagal tai, kaip jie vienas veja kitą, pagal tai, kas juos jungia. Norėjome, kad kūriniai tarpusavyje kalbėtųsi, kad būtų istorija, pasakojimas. Tai tarsi seka, kurioje kiekvienas kūrinys tarsi prašo kito kūrinio, kuris jam atlieptų. Mes patys labai nustebome, kad ruošdami šią programą ir rankiodami kūrinius radome tokių, kuriuose kartojosi mintys, žodžiai. Pavyzdžiui, posakis „žvaigždžių spygliai“.

Na va, o sakėte, kad esate abu iš visai skirtingų pasaulių...

Taip, tikrai esame visiškai skirtingi, ir man, atvirai pasakysiu, yra labai sunku repetuoti, o ir Kostui, manau, nelengva su manimi. Kostas yra visai kitokios gitaros mokyklos atstovas, absoliučiai kitaip groja, jo kitokios harmoninės slinktys, kitokia ritmika, ir man labai keista, nebūdinga ir sunku pratintis groti taip, kaip jis groja, nes aš esu išmokęs visai kitaip. Galų gale visiškai skirtingos netgi mūsų gitaros, skirtingas garsas, bet ir požiūris į jį – taip pat skirtingas. Dėl to ir įdomu kartu dirbti, tapti kito pasaulio dalimi. Ačiū Dievui, kad yra Saulius Petreikis, kuris tarsi jungiamoji grandis viską ištaiso, jei mes kažką darome ne taip. Manau, kad tai turėtų būti jaukus ir malonus koncertas. Aš vis Kosto klausiu, kodėl mes tiek daug repetuojame – penkias valandas grojame pas jį namie – nes aš išvis nemėgstu repetuoti, man patinka, kad ir mano grupė groja džiazo principu – mes susigalvojame kūrinius maždaug likus dienai iki koncerto, o jo metu pradedame juos kurti iš naujo. Yra kažkokia struktūra, bet vyksta improvizacija, todėl kartais kūrinys tampa visiškai naujas. O su Kostu mes deriname ir planuojame kiekvieną natelę. 

Minėjote, kad Kostas Smoriginas dirba visiškai kitu principu, negu pats esate pripratęs. Ar principas scenoje jaustis laisvai prieš tai viską nuosekliai surepetavus daro pačiam kokią nors įtaką?

Daro. Mane verčia groti. Labai nemėgstu, kai mane verčia namie mokytis kažkokių kūrinių. Esu absoliutus tinginys, ir paprastai paskutinė repeticija pas mus būna per garso patikrą. Tai man labai patinka. Su Sauliumi Petreikiu ir visa grupe paprastai džiaugiamės, kad niekada nebūna iš anksto sudėliotos programos, kad neturi namie sėdėti ir arti, mokytis sudėliotų partijų, bet jos gali natūraliai, džiaziniu priėjimu gimti scenoje. 

Visi improvizuoja vienas po kito, tiesiog pagaudami scenoje žvilgsnius. Taip kai kas gimsta, randasi. Bandau viską sudiriguoti, kad to nepaleistume. Vyksta kažkokie pakilimai, nusileidimai, tarpusavyje mainosi stipresnės ir silpnesnės dinaminės vietos. Man patinka gyvas kūrinio gimimas čia ir dabar. Turbūt tai yra arčiausiai džiazo principo. Ne veltui muzikantai, kurie pas mane groja, yra atėję iš džiazo pasaulio. Aš pats augau su roko muzika. Ir dabar domiuosi, rašau apie pačia plačiausia prasme roko muziką, džiazą, bliuzą. 

Kosto Smorigino, kiek man tenka pažinti, yra absoliučiai kita mokykla. Jis atėjęs iš  klasikinės mokyklos. Dažnai būna, kad visiškai nepažįstu ir nenaudoju jam įprastų akordų. Šiaip Kostas labai gerai groja gitara, be to, jis labai daug dirba, jam svarbu kiekviena natelė. Kiekviena įžanga turi skambėti taip pat. Jis mėgsta kaip režisierius susidėlioti kūrinį. Turi būti labai aiški įžanga, vidurys ir pabaiga. Man būna neaišku, kaip prasidės ir kaip pasibaigs.  

Ar galite tuomet ramiai miegoti paskutines naktis  prieš koncertą? O gal tai kaip tik ir leidžia ramiai miegoti?

Man būtent taip patinka dirbti. Tai yra mūsų su grupe skiriamasis bruožas, kad nėra surepetuotų kūrinių, kaip jie skamba plokštelėse. Manau, kad mažiausiai įdomu yra išgirsti atlikėją sugrojant kūrinį taip, kaip jis skamba kompaktinėje plokštelėje. Tačiau dabar esu priverstas grįžti prie klasikinės gitaros pagrindų, vėl galvoti apie kažkokias natas.  

Pats esu iš visiškai kitokios gitaros mokyklos, kitaip groju, net ir ritmikos yra visai kitokios. K. Smoriginas stovi šalia ir bando pakartoti tą ritmiką, kurią aš groju, ir jam niekaip nepavyksta. Jo yra absoliučiai kitokia mokykla. Net ir braukimo visai kitas principas. Man irgi kartais nepavyksta prisiderinti prie Kosto. Todėl ir įdomu, kaip viskas pavyks, kas iš to išeis. Kartais norisi sakyti: Kostai, gal geriau aš negrosiu vienoje vietoje, o tu negrok kitoje?  

Ar šis festivalis Jums turi kokią nors kitokią reikšmę nei kiti festivaliai? Gal jo laukiate dėl kokios nors priežasties? 

Šis festivalis visų pirma išskirtinis yra tuo, kad aš taip šiek tiek piktdžiugiškai džiaugiuosi, kad man festivalyje nebetenka groti tame didžiuliame gausybės atlikėjų konvejeryje. Turi pagroti dvi dainas, bet tam turi praleisti toje aplinkoje vos ne 24 valandas. O dabar konkrečiai žinau, kad darau vientisą programą. Tai įpareigoja, vienu metu yra ir iššūkis, ir džiaugsmas. Kurti kažką naujo yra įdomu. Su visa pagarba ir meile Kostui galiu pasakyti, kad jo grojamų dainų aš klausydavau paauglystėje, nors tai nėra ta muzika, kurios klausau per ausines. Taip pat mano dainos nėra ta muzika, kurios jis nuolat klauso. 

Čia susitinka du žmonės, įmesti į visai kitokį lauką, kitokią erdvę. Dainos įvairiais būdais susikalba vienos su kitomis, labai stebuklingai ne tik geografine prasme skirtingose pasaulio kraštuose gimę kūriniai per repeticijas ima lipti tarpusavyje, įdomu stebėti, kiek jie turi bendro pagrindo. Kostas yra unikalus tuo, kad jis labai domisi muzika, su juo galima kalbėtis apie labai įvairius žanrus, jis išmano labai daug įvairios muzikos. Jis labai skrupulingai ir atidžiai renkasi savo dainuojamus tekstus, turi savo labai konkrečius mėgstamus autorius. Renkasi aukščiausios prabos eilėraščius, negali sau leisti tiesiog pavartęs ir susižavėjęs iš pirmo žvilgsnio pasirinkti vieną ar kitą tekstą. Jo kūriniai yra labai apgalvoti, kas nors specialiai jo perrašyta, pakeista, vietomis pritaikyta konkrečiai dainai.  

O vis dėlto – gal galėtumėte bent trumpai pasakyti, ko gali tikėtis į jūsų koncertą ateinantis žiūrovas?

Žiūrovas tikrai neišgirs kažko, ko nebūtų galima visiškai tikėtis. Nebus nei laisvojo džiazo, nei elektronikos. Mes vis dar grojame savo dainas. Vis dar yra Kosto dainos, vis dar yra mano dainos. Galiu lengvai rasti bendrumų su Aidu Giniočiu, Andriumi Kaniava, ypač su amžinatilsį Sauliumi Mykolaičiu, tačiau su Kostu mes esame tokių skirtingų pasaulių, ir tai labai masina. 

Seniai nesu taip bijojęs koncerto ir jaudinęsis. Ne dėl publikos. Aš bijau ką nors sugadinti. Kai eini su savo dainomis, jautiesi gan ramiai, nes savo dainą sunkiai sugadinsi, jei padarysi klaidelę, išsisuksi. Kai yra Kosto dainos, dar daromi man neįprasti, sudėtingi sprendimai, aš bijau ką nors sugadinti, ne taip prisiliesti. Įsivaizduokite, sėdi ir dirbi su Nacionalinės premijos laureatu, žmogumi, su kurio dainomis yra užaugusios trys kartos. Jautiesi taip, tarsi liestumeisi prie kūrinio, kuris yra klasika. Kai išgirsti ir supranti, kad kai man buvo vienuolika metų, aš bandžiau kažką krapštytis su gitara prie tos dainos. Dabar aš sėdžiu Kosto namuose, geriame kavą ir galvojame, kaip tą dainą perkurti naujai... Tiesiog bijai prisiliesti prie dainos, kad tokio jos sakralinio momento, to blizgančio, tviskančio kūno nesugadintum.

Informacija apie festivalį: www.tai-as.lt

Parengė Marija Keršanskienė ir Vaiva Lanskoronskytė