Kiek vertas ančiukas? Kelių ar keliolikos eurų? Filmo „Keliaujantys paukščiai“ siužetas primena klasikinę „Mažojo Princo “draugystės istoriją su lape. „Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.“ Gali būti lig tol suvalgęs keliasdešimt antinų per šeimos šventes, o dėl vieno būti pasiryžęs rizikuoti gyvybe, nes jis – vienintelis pasaulyje, tas, kurį prisijaukinai. Šią istoriją ir pasakoja režisieriaus Olivier Ringer filmas.

10-ojo gimtadienio proga Kati ir vėl iš tėčio gauna labai neįprastą dovaną: kiaušinį. Tėtis prisako stebėti, kada išsiris paukščiukas, nes pirmąjį pamatytą žmogų jis palaikys savo mama. Tačiau susiklosto taip, kad pirmiausia ančiukas pamato cerebriniu paralyžiumi sergančią Kati draugę Margo. Šitaip užsimezga centrinė kino juostos draugystė.

Antroji ypatinga draugystė vystosi tarp mergaičių, gyvenančių visai kitame dvasiniame pasaulyje nei jų tėvai. Jų ir tėvų erdvė – kaip dvi atskiros realybės. Tėvų pasaulis yra kupinas pavojų, jame mergaitėms nesaugu važinėtis dviračiu, maudytis ežere ir gulėti ant smėlio. Suaugusiųjų pasaulyje fizinė negalia lemia bejėgiškumą ir negebėjimą. Mergaičių pasaulyje kiekvienam tikslui atsiranda priemonė ir gera kaimynė, o fizinė negalia tampa derlinga dirva kūrybiškumui. Į paralelinį mergaičių pasaulį sugeba įžengti tik Kati tėtis, su savimi galiausiai atsivedantis ir kitus tėvus.

„Kaip sunku gyventi“, – ištaria serganti Margo, kai tėvai neleidžia pasilikti ančiuko. Sunku gyventi, kai tave laiko bejėgiu, nesavarankišku, negebančiu pasirūpinti kitu. Sunku gyventi, kai kiti netiki, kad kažkam gali būti vienintelis pasaulyje. „Ar vis dar sunku gyventi?“ – klausia Kati filmo pabaigoje. „Ne šiandien“, – atsako mergaitė.

Filme nevengiama rodyti technologijas ir išryškinti teigiamas jų savybes. Išmanieji telefonai ir kompiuteris tampa ne asmeninio bendravimo pakaitalu, bet tiltu, įveikiančiu fizinį atstumą ir padedančiu palaikyti nuolatinį ryšį. Kita vertus, krenta į akis konkretaus prekės ženklo dominavimas ekrane, primenantis užslėptą reklamą. Be to, dešimtmečių mergaičių naudojimasis naujausiais telefonais parodomas kaip savaime suprantamas ir vienareikšmiškai teigiamas dalykas, kas gali sužadinti vaikų troškimą turėti tai, ką turi filmo herojės.

Dėl siužete atsiskleidžiančių dviejų paralelinių ir kartais susikertančių pasaulių, filmą gali žiūrėti tiek mokyklinio amžiaus vaikai, tiek suaugusieji. Panašiai, kaip ir skaityti „Mažąjį Princą“. Žinoma, ši juosta neskirta tiems, kurie nori adrenalino, įtampos, dinamiško siužeto ar meilės verpetų. Tiesą sakant, filme nėra šių pagrindinių varomųjų jėgų, kuriomis remiasi didžioji kino pramonė. Jis tačiau turi šį tą, kas niekada neišeina iš mados – tikros draugystės troškimą. Tai šeimai skirta juosta, kuri nesujaukia minčių, neįsiveržia į sąmonę aštriais ir įkyriais vaizdais, tačiau palieka lengvumo ir gerumo pojūtį. Tai viena iš juostų, mokanti apie gėrį, ko neretai trūksta šiuolaikiniuose filmuose vaikams ir jaunimui.