Kas yra miestas ir koks kiekvieno mūsų santykis su juo? Ar mes pažįstame miestą? Poetė Judita Vaičiūnaitė, poetizavusi miesto gyvenimą, rašė, kad mylėti miestą – tai mylėti jo žmogų, atsitiktinumą, dinamiką, dramatiškumą. Kiekvienas iš mūsų miesto veidą ir ženklus, kurie jį kuria, įsivaizduojame savaip. Miestas, kaip erdvė, yra pilnas paradoksų, o kiekvieno iš jų mozaikoje į vieną giją susipina švelnumo ir žiaurumo, džiaugsmo ir monotonijos siūlai.

Vilnius, kaip namai, kaip kultūros, dvasinio gyvenimo struktūra, kiekvienam gali turėti skirtingų reikšmių, „provokuoti“ kitokių jausmų. Šioje vietoje prisimenu ir Česlovo Milošo žodžius: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą”.

Albertas Kazlauskas – jaunas, ieškantis žmogus, praėjusią vasarą pradėjęs projektą „Gatvės gyvos“. Po šiuo pavadinimu slepiasi pažintiniai pasivaikščiojimai po Vilniaus mikrorajonus. Albertas ne toks kaip kiti tradiciniai kelionių vadovai. Jis nuo pat pirmųjų susitikimo minučių prisijaukina kiekvieną „vaikščiotoją“, tačiau palieka laisvės rasti savo santykį su miestu.

Ekskursija – įdomus kūrybinis sprendimas, pokštas ar trumpas sustojimas ir kvietimas būti mieste, neapleisti jo… Ši asmenybė pakeitė žaidimo taisykles – atsisakė tradicinių Vilniaus maršrutų (žinoma, ne ką mažiau svarbių) ir pasiūlė miesto bendruomenei pasivaikščioti po periferines Vilniaus vietas. Susidomėjimą pažadino būtent netradicinis pasirinkimas vesti vilnietį iš centro į epicentrą. Albertas atveria mikrorajonus ne vien kaip įdomias istorines, bet ir kaip nepažintas, dažnai sakralias, kitoniškas, rodos, net kartais mažai miesto civilizacijos paliestas vietas. Albertas neskuba, tad kiekvieno pasivaikščiojimo metu vyraujanti ieškojimo nuotaika – tarsi galimybė kiekvienam atrasti tam tikrą Vilniaus gabalėlį tik sau ir išprovokuoti asmeninį santykį… Net ir ilgai trunkantis vaikščiojimas nekelia įtampos, o ekskursijų metu lengvai sugriaunami stereotipai apie mikrorajoną.

Kalbiname vasarą sostinės gyventojus įdomaus formato ekskursijomis džiuginusį vedlį apie idėjos šaltinį, paties Alberto santykį su miestu, kelionėmis, taip pat tapatybės, pašaukimo klausimus.

Pradėkime nuo pradžių. Albertai, kas tu esi? Kokie žmonės, vietos padarė Tau didžiausią įtaką?

Albertas Kazlauskas

Esu Albertas Kazlauskas, kilęs iš Vilniaus ir pagal tautybę veikiausiai būčiau priskirtas tipiniam šio miesto gyventojui, nes esu šiek tiek lietuvis, šiek tiek rusas, šiek tiek lenkas ir dar turiu lašelį kaukazietiško kraujo. Pirmoji mano vaikystės dalis prabėgo Užusienyje (už Kirtimų), ramiame pietiniame miesto apendikse, o vėliau ilgam laikui su šeima persikėlėme į Fabijoniškes. Su klasės draugais čia tarp pilkų blokų leidome laisvalaikį, žaidėme kiemo žaidimus, čia pat baigiau mokyklą. Studijų metais pradėjau plačiau verti akis, atradau Senamiestį. Dabar gyvenu Naujininkuose, turbūt galima sakyti - šiek tiek arčiau Užusienio ir vaikystės. Būdamas šioje miesto dalyje išlieku tiek šalia puošnaus, turistinio Vilniaus, tiek ir kiek tamsesniame jo užkampyje.

Kas lėmė studijų, kitų darbų pasirinkimą?

Kalbant apie studijas - baigdamas vidurinę nežinojau, kur stoti. Gal būtų buvę protingiau metus palaukti, bet išėjo taip, kad įstojau į ekonomiką. Meluočiau sakydamas, kad nepatiko. Man įdomu finansų rinkos, verslas, bet vis dėlto iš prigimties esu arčiau meno, saviraiškos. Todėl ir vienas iš paskutiniųjų mano darbų banke buvo tiesiog išprovokuotas poreikio dirbti ir uždirbti pragyvenimui. Tokios tatai ir sąsajos.

Kaip atrodo tavo diena?

Keletą kartų rašiau atsakymą, bet supratau, kad deramai darbo dienos apibūdinti negaliu. Tiesiog visos dienos labai skirtingos – būna, jog vedu vieną ekskursiją, o būna, kad net tris vieną po kitos. O kartais kelias dienas iš eilės nevedu jokių. Pagal tai ir planuoju kiekvieną savo dieną atskirai. Kažkokių ypatingų ritualų kol kas neturiu... Kartais keliuosi ryte šeštą, kartais dešimtą valandą. Laisvą laiką visada stengiuosi išnaudoti kokiai nors prasmingai veiklai, pavyzdžiui, skaitymui. Paskutiniu metu labai pamėgau „kapstytis“ bibliotekų archyvuose.

Tavo muzikinė veikla su Filmik`u, šiemet pradėtos ekskursijos – tai tam tikras diskursas. Kodėl? Kaip apskritai atsitiko, kad susipynė muzika, ekonomika ir „Gatvės gyvos“.

Tie, kas mane pažinojo ir anksčiau, žino, kad aš turėjau dar ir kitų veiklų: dirbau ugniagesiu-gelbėtoju, sportavau, net nekilnojamąjį turtą išbandžiau. Atsakymas paprastas – tiesiog – XXI a. galimybių daug, norisi išbandyti daug sričių, nebijoti ieškoti savęs. Be to, labai smagu kaupti patirtį iš kardinaliai skirtingų pasaulių. Na, o su muzika esu dešimt metų, čia turbūt būtų galima atskirą straipsnį apie tai rašyti. Tiesa, pastaruoju metu šiek tiek apleidau šią sritį, tačiau vis dar prisidedu prie kai kurių atlikėjų kūrybos (kaip, pavyzdžiui, vienintelis lenkiškai Lietuvoje repuojantis žmogus - Filmik, ar mano puikus bičiulis iš Kalėjimų departamento - Mato Nesimato).

Kaip kilo mintis vesti ekskursijas vilniečiams į rečiau lankomus mikrorajonus būtent tokiu formatu? Kodėl nepasirinkai tradicinio gido darbo, agentūros atstovavimo, darbo su specifine turistų grupe? Pasirinkai tiesiog tarsi kviesti kiekvieną išeiti į miestą ir ,,susitikti miestą“ ne vien turistine, bet gal ir dvasine forma. Papasakok, kas lėmė šią idėją.

Tiesiog pavasarį man reikėjo priimti sprendimą – ar likti banke, ar ilgesniam laikui išvažiuoti į Paryžių pas draugę (ji tuo metu atliko stažuotę). Pasirinkau pastarąjį variantą. Tuomet reikėjo intensyviai krutinti smegenis, kaip užsidirbti pragyvenimui grįžus į Vilnių. Naiviai tikėjausi, kad vasara bus lengva, mat privažiuos čia tuntai turistų. Turistų tikrai buvo, tačiau praktiškai visos kelionių agentūrų durys man buvo užtrenktos. Todėl tiesiog teko suktis iš padėties, nepasiduoti. Ir su finansais buvo tikrai blogai. Laimė, pavyko prisijungti prie angliškai ekskursijas vedančių jaunų žmonių grupės – Vilnius Free Tour, kurių dėka pavyko įsilieti į užsieniečių turistų turus ir susikurti šiokią tokią finansinę ramybę, bent jau nuomai ir maistui. Vėliau lietuviškas ekskursijas po Vilnių pradėjau vesti draugams, su ta mintimi, kad galbūt jie mane parekomenduos kokiems nors savo draugams iš svečių šalių, nes vėlgi užsakymų beveik visiškai nebuvo. Netyčia išėjo taip, kad rinkosi vis daugiau ir daugiau man nematytų žmonių ir viskas „įsivažiavo“, žmonės klausdavo, kada bus pakartojimas. Tada supratau, kad reikia bent jau feisbuke puslapį sukurti ir gimė pavadinimas „Gatvės gyvos“. O toliau viskas vyko ir vyksta gana harmoningai. Į ekskursijas ateina puikių žmonių ir jau vien dėl jų man norisi gilinti ir pasakoti toliau. Man atrodo, visi tampame ne tik labiau išprusę, bet ir paprasčiausiai laimingesni.

Vilnius. Gatbriela Šatkovskaja

Koks yra tavo paties asmeninis santykis su Vilniaus miestu? Vietos, gal kultūrinį miesto veidą formuojantys tam tikri žmonės...

Pirmiausia man Vilnius yra nuostabi vieta gyventi. Tai kosmopolitiškas, tolerantiškas miestas. Jis jaukus - nei per didelis, nei per mažas. Užtenka ir „urbano“, ir gamtos. Be to – Vilnius auga, jame daugėja kultūrinių renginių, tiesą pasakius, jų jau tiek, kad tenka atsirinkti. Kalbant apie savo santykį su tam tikrais rajonais... Užusienis ir Kirtimai – vaikystė, Naujininkai – dalis vaikystės ir dabartis, Fabijoniškės – vaikystė, paauglystė, studijų metai, Šnipiškių „Šanchajus“ – ten iki šiol gyvena mano močiutė, daug smagių akimirkų prabėgo ten... Laisvės prospektas, Karoliniškės ir vakarinė miesto dalis man siejasi su buvusiu ugniagesio darbu – tai buvo mūsų aptarnaujamas rajonas.

Akimirka iš ekskursijų. Nuotrauka iš Gatvės gyvos archyvo

Kodėl pasirinkai būtent tam tikrus savotiškai ,,neatrastus“ miesto kampus (pvz., Naujininkai)?

Nežinau, tai įvyksta natūraliai. O kai ko ir žmonės paprašo, kaip ir tų pačių Naujininkų ar Žvėryno. Iš esmės man yra įdomu viskas – tiek Senamiestis, tiek rajonai, tiek specifinės temos.

Kas tau yra kelionė? Galbūt esi buvęs kokiose svarbų įspūdį palikusiose vietose?

Kelionė – pabėgimas nuo kamščių, streso, telefono ir interneto. Tai savišvieta ir tobulėjimas. O dėl tolimų kraštų – dabar atsakinėju į klausimus kaip tik viename iš jų, tačiau kol kelionė nesibaigė – nenoriu prisišnekėti. Užtat, naudodamasis proga, noriu paraginti lietuvius aktyviau tyrinėti Lietuvą. Patikėkite, čia yra tikrai „oho!“ vertų dalykų.

Ačiū Albertui už įdomų pokalbį ir laukiame naujų vėjų, įsuksiančių mus į gyvas Vilniaus gatves.

Daugiau informacijos apie ekskursijas - https://www.facebook.com/gatvesgyvos?fref=ts