Busteris Keatonas. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Originali amerikiečių komedija, kaip teigia kino istorikai, pradėjo formuotis tik 1912 m. režisieriaus Davido W. Griffitho mokinio Macko Sennetto (1880-1960) pastangomis. Anot Davido Parkinsono, „pašėlusiose komedijose plačiai naudodamasis mokytojo atrastais montažo dėsniais, bet taip pat daug ką perėmęs iš burleskos, pantomimos, commedia dell’arte, cirko, Ferdinando Zeccos bei Maxo Linderio gaudynių filmų, Sennettas buvo pradininkas itin mėgto ir ilgiausiai išbuvusio populiaraus nebyliojo ekrano žanro – greito veiksmo (angl. slapstick) komedijos“.

Tokiomis komedijomis savo karjeras pradėjo visi garsiausi Amerikos kino komikai – ir tie, kurių vardus dabar pamena tik kino istorikai (Harry Langdonas, Benas Turpinas, Charley Chase’as, Chesteris Conklinas, Billy Bevanas ar Fredas Mace’as), ir nemirtinga kino legenda tapęs Charlie’is Chaplinas. Visai nedaug nuo jo atsilieka originalus komikas Busteris Keatonas, kurio 120-ąsias gimimo metines ką tik minėjo kinematografijos pasaulis.

Vardą sugalvojo Harry’s Houdinis

B. Keatonas gimė 1895 m. spalio 4-ąją, kai iki pirmojo brolių Lumierre’ų viešo kino seanso liko septynios savaitės. Tada jis dar vadinosi Josephas Frankas Keatonas ir buvo cirko artistų Joe bei Myros Keatonų sūnus. Cirke vaikinas debiutavo labai anksti. Beveik visi būsimos kino žvaigždės biografai aprašo šį įvykį. Kadangi motina neturėjo kam palikti naujagimio namie, atsinešdavo jį į darbą. Kartą kūdikis, būdamas vos šešių mėnesių, užsiropštė ant laiptų ir nuo jų nugriuvo. Bet nesusimušė ir net nepradėjo verkti. Už tai cirko trupės narys, garsiausias visų laikų magas Harry’s Houdinis vaikį praminė Busteriu (amerikietišku slengu tai gali reikšti ir „šaunuolį“, ir „kietakaktį“). Kiek paaugęs Busteris veltui duonos nevalgė, o kartu su tėvais pasirodydavo akrobatiniuose cirko numeriuose, tobulino dainavimo, šokio, fokusų ir parodijavimo įgūdžius. Šeimyninė komanda „Trys Keatonai“ labai ilgai buvo populiari, kol Busteris susidomėjo kinu. Cirko patirtis jam vėliau itin pravertė. Niekas negalėjo pakartoti ekscentriškų B. Keatono triukų. Kartais žiūrint jo filmus atrodo, kad šiam vyrukui negalioja žemės traukos dėsnis. Net komedijos karalius Ch. Chaplinas prisipažino pavydėjęs kolegai jo lankstumo ir plastiškumo.

Apie B. Keatono vaikystę prikurta tiek istorijų, kad net jei pusė jų būtų tikra tiesa, to pakaktų kelių žmonių biografijoms. Štai tik keletas neįtikėtinų mažojo Busterio nutikimų: kartą jis vos neužduso, užrakintas drabužių skrynioje. Kitą sykį, norėdamas plytgaliu nudaužti persiką nuo medžio, vos neišsimušė akies. Bet netikėčiausiai atrodo tokia istorija: kartą mažąjį Busterį pro pravirą langą iš kambario pasičiupęs viesulas paskraidino virš miestelio ir nuleido žemėn už kelių kvartalų nuo namų. Kažin, ar tai tiesa, bet kokios gi žvaigždės gyvenime lengva atskirti tiesą nuo vėliau sukurtų legendų?

Unikalus komiškas talentas

Į kiną B. Keatoną atvedė garsus nebylios kino epochos juokdarys Rosco Arbuckle’is. Storuliu vadinamas komikas 1917 m. pastebėjo B. Keatoną cirke, kur šis jau buvo išsėmęs visas tobulėjimo galimybes. Jiedu sudarė labai juokingą kino herojų porą – aukštas ir stambus Storulis ir smulkaus sudėjimo žemas vijurkas Busteris. Deja, sėkmingas duetas netrukus iširo dėl labai dramatiškų aplinkybių. 1921 m. R. Arbuckle’is buvo suimtas ir tapo įtariamuoju jaunos aktorės Virginia’os Rappe nužudymo byloje. Komikas prasikalto tik tiek, kad tą nelaimingą vakarą kartu su auka buvo toje pačioje kompanijoje. Bet įtakingo žiniasklaidos magnato Williamo Hursto laikraščiai išpūtė didelį burbulą ir pasinaudojo proga pakelti savo leidinių tiražus. Nors po trijų teismo procesų R. Arbuckle’is visiškai išteisintas, jo karjerai buvo suduotas mirtinas smūgis, ir į kiną jis nebegrįžo. Jo ir B. Keatono kontrastingo komiško dueto manierą perėmė kita pora – Stanas Laurelas ir Oliveris Hardy’is (geriau žinomi kaip Flipas ir Flapas), o B. Keatonas pradėjo savąjį kelią kine. Greitai jis tapo labai populiarus ir kartu su Ch. Chaplinu bei Haroldu Lloydu sudarė garsiausių nebylios komedijos meistrų trijulę. Kiekvienas jų turėjo savitą įvaizdį ir nepakartojamą juokinimo manierą. Ir visi anksti tapo klasikais. Ch. Chaplinas dažniausiai vaidino iki ašarų juokingą ir mielą Valkatą, nepataisomą romantiką ir džentelmeną. H. Lloydas persikūnydavo į „vidutinį statistinį“ amerikietį, kurį gyvenimas amžinai verčia demonstruoti nepaprastos narsos stebuklus. O B. Keatonas greitai rado savo „firminį“ stilių – neįtikėtiną vikrumą, kuris ryškiai kontrastuoja su akmenine veido išraiška, nesikeičiančia jokiose situacijose.

Chrestomatinį B. Keatono įvaizdį labai gerai apibūdino ispanų kino režisierius Luisas Bunuelis: „B. Keatono veido išraiška tokia pat stojiška kaip butelis, nors tuo pat metu jo nerimstanti dvasia suka ratus, o akių vyzdžiai šoka neįtikėtinus piruetus. Bet ir butelis, ir B. Keatono veidas slepia neišsemiamas išraiškos galimybes... B. Keatonas nesistengia mūsų pravirkdyti – niekada! Jis žino: lengvos ašaros nieko vertos. Jis ne koks nors klounas, priverčiantis mus retsykiais prapliupti juoku. Žiūrėdami į Busterį mes juokiamės nuolat, bet juokiamės ne iš jo, o iš savęs.“

Saulius Macaitis knygoje „Šviesos sukurti“ (2002 m.) teigia, kad B. Keatono filmai yra daugiasluoksniai. Pirmajame – „grynosios“ komedijos bruožai: komiški nesusipratimai, fiziniai veiksmai, juokingos situacijos. Antrasis sluoksnis – parodijinis, skirtas jau kur kas labiau pasiruošusiai publikai... Trečiasis ir aukščiausias lygis – groteskas. Tai dabartinį postmodernizmą išpranašavęs menas, juokinantis ir šiurpinantis vienu metu – keistais, fantasmagoriškais neatitikimais, it kreivame veidrodyje pamatytais realybės ir išmonės saitais, tuo tikrojo menkai besislapstančio tragiško siaubo alsavimu, kuris dreskia linksmybės skraistę, o ne kompensuoja, atsveria ją kaip tragikomedijoje“.

Trajektorinių pokštų“ meistras

Jau pirmi savarankiškai sukurti B. Keatono filmai tapo ryškiais to laiko įvykiais. Net mažiau vykusios komedijos (tokios kaip „Kaimynai“ ar „Žmonos giminaičiai“) pavadintos techninio tobulumo ir režisūrinio meistriškumo etalonais. B. Keatono nežavėjo tuo metu komedijos žanre vyravę farso standartai. Jo filmuose gražiai sugyveno inteligentiškas sąmojis ir akrobatiniai triukai, kvapą gniaužiančios situacijos ir švelnus lyrizmas, liūdna satyra ir įspūdingas veiksmas. Kažkas Busterio pokštus taikliai pavadino „trajektoriniais“ – kiek­vienas jų turi užuomazgą, energingą vidurėlį ir (būtinai!) netikėtą atomazgą.

Aktorius mėgdavo sakyti: „Gera komedijos scena reikalauja daugiau matematinių apskaičiavimų nei inžinieriaus kūrinys. Komedija turi būti preciziškai sumanyta ir suktis kaip laikrodžio ratukai.“

Apie šiuos sudėtingus triukus galima pasakyti tik viena – dauguma jų buvo mirtinai pavojingi. Žinoma, niekas jų negalėjo atlikti geriau už Keatoną. Ann Lloyd „Iliustruotoje kino istorijoje“ (1987 m.) vardija kelis atvejus, kai filmuojantis vos per plauką išvengta tragedijų: „Filme „Baltaveidis“ jis krito iš 85 pėdų aukščio į tinklą, filme „Mūsų svetingumas“ vos nepaskendo po kriokliu, o filme „Šerlokas jaunesnysis“ aktorius susilaužė kaklą, bet nepaisydamas siaubingų skausmų ir toliau filmavosi.“ Pastarąją juostą prieš keletą metų matėme per LTV2 aktoriaus retrospektyvoje. Vienoje scenoje jo herojų nuo traukinio stogo žemyn nubloškė galinga vandens srovė. Iš didelio aukščio nukritęs tiesiai ant geležinkelio bėgių Busteris tuoj pat pašoko ir tęsė triukus iki pabaigos. Tik po kelių mėnesių dėl nepakeliamų galvos skausmų kreipęsis į medikus jis sužinojo, kad tąsyk susilaužė kaklo slankstelį. Bet, nepaisydamas rimtų traumų, rankų bei kojų lūžių, dar nespėjęs užsigydyti žaizdų, Busteris kaskart grįždavo į aikštelę ir savo pasiekimų kartelę kėlė dar aukščiau.

Laimingo žmogaus nelaimės

B. Keatonas visą gyvenimą save vadino laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Tačiau jo šeimyninis gyvenimas nebuvo labai sėkmingas. Kai vos tik išgarsėjęs jaunas komikas vedė aristokratų šeimoje užaugusią gražuolę Natalie Talmadge, jų santuoką amerikiečių spauda pavadino tokiu pat sėkmingu finansiniu sandėriu kaip Douglaso Fairbenkso ir Mary Pickford sąjunga. Tačiau netrukus po vestuvių išaiškėjo visiškas charakterių nesuderinamumas, kuris tik po gero dešimtmečio baigėsi skaudžiomis skyrybomis, per kurias apsukrūs advokatai iš B. Keatono atėmė beveik visą jo turtą. Bet dėl to aktorius nesigraužė. Darbą jis visada laikė geriausiu išsigelbėjimu nuo bet kokių negandų.

Trečiajame dešimtmetyje vienas paskui kitą gimė svarbiausi B. Keatono šedevrai – „Trys epochos“ (1923 m.), „Mūsų svetingumas“ (1923 m.), „Laivavedys“ (1924 m.), „Šerlokas jaunesnysis“ (1924 m.). Ir, žinoma, legendinis „Generolas“ (1927 m.), Amerikos kongreso pripažintas tikra nacionaline vertybe.

Ketvirtajame dešimtmetyje ant B. Keatono galvos užgriuvo ištisa bėdų lavina. Skyrybos ir neapdairi antra santuoka Holivudo garsenybę privertė pripažinti save bankrutavusiu. R. Arbuckle’io mirtis taip pat sudavė stiprų smūgį. Galiausiai B. Keatoną, kai jis atsisakė režisuoti jo talento nevertą niekalą, atleido studijos MGM vadovai.

Toliau – depresija, alkoholizmas ir net psichiatrijos ligoninė. Bet „kietakaktis“ Busteris rado jėgų išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Šito jis dar vaikystėje išmoko iš H. Houdinio, kuris sugebėdavo išsigelbėti net sukaustytas grandinėmis ir uždarytas dėžėje.

B. Keatoną labai vertino Salvadoras Dali ir Federico García Lorca, Eugene’as Ionesco ir Samuelis Beckettas. Pastarasis, beje, garsią absurdo pjesę „Belaukiant Godo“ parašė įkvėptas B. Keatono paradoksų. O 1965 m. garsus absurdo pjesių autorius net sukūrė scenarijų dvidešimties minučių trukmės eksperimentiniam filmui „Kinas“, kuriame B. Keatonas suvaidino, ko gera, patį keisčiausią vaidmenį.

1960 m. B. Keatonas apdovanotas garbės „Oskaru“ už didelį indėlį į kino meną.