Universalią tarptautinę kalbą, įkandamą kiekvienam žmogui, sukūrė žydas litvakas Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Kodėl būtent jis? Atsakymą rasime jo biografijoje. Zamenhofas gimė 1859 m. Bialystoko mieste. Tada tai buvo tikras tautų katilas: čia gyveno lenkai, žydai, vokiečiai, rusai ir šiek tiek lietuvių. Nebūdavo dienos, kad mieste nekiltų konfliktų tarp tautinių grupių. Berniukas jau vaikystėje matė, kas nutinka, kai žmonės tarpusavyje negali sutarti dėl kalbų nemokėjimo. Be to, abu Zamenhofo tėvai buvo lingvistai. Tad nenuostabu, kad jau paauglys puikiai kalbėjo rusiškai, vokiškai, lenkiškai, hebrajų ir jidiš kalbomis. Tėvai jį išmokė prancūzų, italų graikų kalbų, o pats vėliau išmoko anglų ir ispanų. Suaugęs domėjosi lietuvių kalba. Dar visai jaunas vaikinukas nusprendė sugalvoti kalbą, kuri būtų lengva, paprasta, visiems prieinama, greit išmokstama. Ji turėjo būti tokia, kurią nesunkiai įsisavintų bemokslis ar mažamokslis valstietis, amatininkas t. y. vadinamasis XIX a. „pilkasis žmogus“.

Daug pagundų būta paimti kaip pagrindą lotynų kalbą. Juk ji visų Europos romanų kalbų grupės motina. Tačiau lotynų kalbą išmokti reikia pastangų. Valstietis ar amatininkas tam laiko neturės. Beliko sugalvoti visai naują dirbtinę, labai paprastą, bet toli gražu ne skurdžią kalbą. Kadangi už šį darbą pinigų mokėti niekas nesiruošė, Zamenhofas įstojo ir baigė Medicinos fakultetą, tapdamas akių ligų gydytoju. Dienomis gydė ligonius, o naktimis kūrė kalbą.

Zamenhofas šioje srityje nebuvo pirmeivis. Iki jo universalią dirbtinę kalbą bandė sukurti Paskalis, Kartezijus ir netgi Leibnicas. 1880 m. vokiečių dvasininkas Johanas Schleyeris pasiskelbė tokią kalbą sukūręs. Ji vadinosi VOLIAPIK. Tačiau buvo sukritikuota ir atmesta. Paaiškėjo, jog nėra lengvesnė už lotynų, o skambesys negražus.

Zamenhofo esperanto kalba remiasi tik 16 pagrindinių taisyklių, joje nėra išimčių, netaisyklingų veiksmažodžių. Jos pagrindų galima pramokti per kelias valandas, o žinant 500 žodžių kuo puikiausiai susikalbėti. Šios kalbos žodyną sudaro trys ketvirtadaliai skolinių iš romanų kalbų ir ketvirtadalis germanų, slavų bei graikų skoliniai. Ką tai duoda? Ogi apie pusė pasaulio gyventojų atpažįsta didelę dalį esperanto žodžių. Pvz., anglui penkis kartus lengviau išmokti esperanto nei ispanų ar prancūzų kalbų.

Nors daugelis kritikuoja esperanto, kad ji paremta Europos kalbomis, esperantininkai pirštais rodo į Kiniją, Japoniją, Vietnamą, Suomiją, Vengriją bei Estiją, kurių kalbos priklauso visai kitoms grupėms, bet būtent Zamenhofo sukurtoji šiose šalyse sparčiai populiarėja.

Tačiau grįžkime prie litvako okulisto. Savo išradimą pasauliui 28 metų Zamenhofas pristatė 1887 m. Jis išleido vos 40 puslapių brošiūrą, kuri greit pasklido sukeldama didelį efektą. Netrukus autorių užplūdo laiškai, parašyti... esperanto kalba! 1905 m. įvyko pirmasis pasaulinis esperantininkų kongresas, kuriame dalyvavo per 700 žmonių iš 20 šalių. Atrodė, kad idėja, skirta vienyti žmones su bendros kalbos pagalba, materializuosis.

Deja, karų, tarptautinių konfliktų priežasčių yra ne viena, ir kalba lemiamo vaidmens čia nevaidina. Įsiplieskė Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija Rusijoje. Liudvikas Lazaris Zamenhofas mirė 1917 m., būdamas vos 57-erių . Ir tai jo laimė. Jei būtų gyvenęs dar 20 metų, būtų sulaukęs laikų, kai esperantininkus gaudydavo ir sušaudydavo. Stalinas paskelbė esperanto esant pavojinga kalba, o Hitleris – žydų dominavimo pasaulyje instrumentu. Iranui pasiūlius esperanto padaryti oficialia tarptautine kalba, pasigirdo protestų. Ypač aršiai pasisakė prieš prancūzai. Ko tik nepatyrė esperanto! Amerikiečiai kalbą, sukurtą taikai palaikyti, net bandė panaudoti karo reikmėms...

Šiuo metu esperanto kalbą vartoja keli milijonai žmonių pasaulyje. Ji ne tik lengva, bet ir patogi. Šia kalba parašyta daugybė knygų, į ją išversta literatūros klasikų kūrinių. Visiems prieinama, graži, skambi, greit išmokstama kalba. Bet... neprigijo! Gana sunki ir palyginti griozdiška anglų kalba lyg koks buldozeris išstūmė grakščią esperanto. Priežasties reikia ieškoti kultūroje. Esperanto sukurta dirbtinai. Neegzistuoja nuo neatmenamų laikų ja kalbančių etninių grupių. Taigi, ji neturi kultūrinių šaknų, kurios tvirtai įkibusios į žemę ją laikytų ir maitintų. Visomis kitomis kalbomis šnekama tam tikrose konkrečiose teritorijose, kur gyvena žmonės, puoselėjantys savo ilgas tradicijas turinčią kultūrą. Esperanto yra pakibusi tarsi oro balionas. Ji visų ir niekieno. Greičiausia tai ir buvo priežastis, dėl kurios genialaus Veisėjų daktaro išradimas netapo visos žmonijos antrąja kalba.

Pabaigai keli pavyzdžiai esperanto kalba.

 – Kaip laikaisi?-------------Kiel vi fartas?

– Nesuprantu.----------------Mi ne komprenas.

– Gerai.------------------------Bone.

– Blogai.-----------------------Malbone.

– Kaip tavo vardas?----------Kiel vi nomi gas?

– Laba diena!-----------------Saluton!

– Iki pasimatymo!------------Gis revido!

– Dėkoju!----------------------Dankegon!

Pripažinkime: skamba! Malonu ausiai ir paprasta.