Kodėl taip retai rašau apie lietuvišką muziką?

Priežastys yra net kelios. Pirma, ir, ko gero, pati svarbiausia, yra ta, jog kad ir ką apie tos nedidelės mūsų scenos rašyčiau, tai būtų draugas, pažįstamas, bičiulis ar bent jau tas, kuriam užkulisiuose turėsiu žiūrėti į akis. Nemėgstu kritikuoti ir pasirinkau rašyti tik apie tai, kas man iš tiesų patinka ir rodosi verta dalybų. O žavėtis Lietuviškoje scenoje, atvirai sakant, per daug kuo ir nėra. Nors puikių muzikantų esama. Antai „Kamanių šilelis“, „Baltasis Kiras“, „Garbanotas bosistas“, Alina Orlova,„Kontrabanda“, antai Milašius su Mockūnu, antai Beeta repuoja, antai absoliučiai puikų reggae užkuria „Ministry of Echology“, visų net ir nesuminėsiu (ir tu, Zala, ir tu, tik paerzinau nepaminėjęs, šypt). Bet net ir jais nesižaviu, nors mėgstu, gerbiu, nors be jų būtų kur kas nuobodžiau. Nors pavydžiu kai kurių dainų. Greičiausiai tai dėl atstumo nebuvimo. Jei kavinėje vakarais matyčiau Davidą Bowie, pasisveikinčiau, išgerčiau kavos, pasipasakotume, kaip šeima, kaip ten Iman laikosi, bučkis jai… Ko gero, greitai pradingtų mano kone fiziologinis potraukis ir šiam genijui.

Antra vertus, esu ne kartą viešai deklaravęs ir neatsižadu principo angliškai dainuojančias grupes, atlikėjus vertinti anglakalbės muzikos kontekste. Tiesiog pakęsti negaliu to „wow, jie europinio lygio, skamba kaip tie ir tie“, arba „wow, šitie kokybiški, šiuos ne gėda ir užsieniui parodyti“. Tai apgailėtini kompleksai. Vertinant Lietuvos kontekste gali susidaryti iliuzija, kad atsirado unikali indie roko grupė. Tačiau kai imi angliškai (kad ir veik be akcento) dainuojantį vertinti visų angliškai dainuojančių kontekste, pamatai, kad tokių grupių tūkstančiai ir bet kas, grojantis Kanados priemiesčio garaže, yra išradingesnis už visus lietuviškus indie bandymus pagroti taip, kaip groja auksu tviskančiuose Vakaruose.

Nesiplėsiu, nors jau norėjau pradėti apie islandus, japonus, vokiečius ir net „Gangnam Style“.

Šiandien verčiau surizikuosiu ir pabandysiu papasakoti apie savo draugą, kuris dainuoja lietuviškai. Galėčiau apsimesti ir pasistengti išlaikyti rimtam apžvalgininkui patartiną solidų atstumą, tačiau rašyti apie draugą vaidinant, jog žinai apie jį tik tiek, kiek pavyksta rasti internete, yra kone tas pat, kas diskotekoje apsaugininkui aiškinti, kad ši striukė tikrai ne tavo ir tu neturi žalio supratimo, kodėl jos kišenės pilnos rožinių tabletyčių.

Aš pažįstu Darių Žvirblį. Ir tai man yra kliūtis, trukdanti jį dorai aprašyti. Nes nėra nieko sunkiau, kaip surikiuoti begales minčių, epitetų, pojūčių, kylančių kas kartą stebint bičiulį scenoje, nuoširdžiai pavydint kai kurių tiesiog tobulų dainų. Dar sunkiau yra žinoti, ar bent numanyti, iš kur kai kurios dainos radosi, žinoti bičiulio sėkmes ir nesėkmes, skaudulius, nelaimes ir negalėti to papasakoti. Tad jau maniau niekada apie Žvirblį neparašysiu. Bet štai atsikraustė draugas į Vilnių, įsisodino mane į savo apysenį automobilį ir įteikė naują albumą „Pudelis už borto“. Tiksliau – net ne visai albumą, EP (Lietuvoje labai retai kas tokius leidžia).

Taigi „punktai sakymų apie Darių Žvirblį“ arba „Nebūtinai tiesa, tačiau man taip pasirodė“.

„Jeronimui, Eduardui Ir Vyriškiui“

Pirmas. Nuoširdžiai negaliu suprasti, kaip per kone dvidešimt metų scenoje Darius su savo šviesaus atminimo grupe „Atika“ (kuri keliasi, miršta ir vėl keliasi dažniau nei terminatorius T-1000) netapo populiariausia Lietuvos grupe. Nes iš pirmo žvilgsnio yra viskas, ko reikia: grupė grojo kabinančią, bet ne pernelyg banalią popmuziką, ar kaip kadais buvo madinga sakyti pop-rock), grupė turėjo reikiamą kiekį saldumo, seksualumo, depresyvumo, paslapties... Pagaliau grupė leido albumus ir gyveno muzikinių vadybininkų beigi prodiuserių sostinėje Klaipėdoje. Galbūt kaltas gudruolis, kuris vieną dieną atsibudęs pavadino „Atiką“ krikščioniško roko grupe. Nežinau, kaip ir kodėl jam tai šovė į galvą, bet ši prilipusi etiketė net mane ilgą laiką atstūminėjo nuo „Atikos“ ir Dariaus kūrybos. O juk iki kaulų smegenų kvaila etiketė. Jau Keithas Richardsas pastebėjo, kad krikščioniško roko nebūna ir būti negali, nes pats pavadinimas jau yra oksimoronas.

Ir štai su visomis aukščiau išvardytomis savybėmis Darius sugebėjo likti pogrindžio muzikantu. Galbūt tai nulėmė ir sąmoningas pasirinkimas, galbūt aplinkybės ir charakterio būdas – į melancholiją linkęs autsaideris Darius viešumos ne tik kad nesureikšmina, jis retkarčiais pasistengia ir padaro viską, kad apie jo koncertą ar albumą sužinotų kuo mažiau žmonių. Už tai jį, beje, labai gerbiu ir myliu.

Antras. Darius yra melomanas, kokių reta. Išties. Per savo gyvenimą esu sutikęs daug melomanų ir tokių, kurie melomanais dėjosi. Artūras Barysas-Baras buvo plataus spektro melomanas, su kuriuo kalbėtis apie muziką būdavo retas malonumas. Iš gyvųjų mano bičiulių liko du: Alvydas Šlepikas ir Darius Žvirblis. Tai žmonės, su kuriais kalbėdamas pasijuntu lyg kvėpuočiau grynu oru po amžinos nakties praleistos šiltnamyje. Panašiai kaip mes turbūt kalbasi metus kieme nesimatę ir pagaliau susitikę prie picos kokio kompiuterinio RPG žaidimo maniakai paaugliai arba visas visų laikų NBA komandų sudėtis žinantys… maniakai paaugliai.

Vienintelė muzikos kryptis, kurioje įtariu Darių esant silpnu – tai džiazas. Bet tam turiu kitą bičiulį. O gal Darius tik neišsiduoda, jog po lova slepia pirmuosius Arto Tatumo plokštelių spaudinius. Bet štai indie ir lo-fi scenoje, muzikos naujovėse Darius susigaudo kur kas geriau už mane, nors dievaži stengiuosi palaikyti formą. Per 10 minučių Žvirblio automobilyje sužinojau viską apie naują „Deerhunter“ albumą, Johno Granto seksualinio gyvenimo subtilybes, paklausiau netyčia Dariaus nusipirkto gana tradicinio country, aptarėme Kurtą Vile'į, „Modest Mouse“ ir… Čia jau mano gatvė, mano konteineriai, „Pudelį už borto“ į kišenę ir greičiau prie kolonėlių.

Trečias. Ne visos Žvirblio dainos man patinka. Bet kai kurios patinka taip, kad pats jas imu dainuoti kaip savo per koncertus. Darius turi absoliučiai unikalią (bent jau Lietuvoje nežinau kito tokio žmogaus) dainų tekstų kūrimo dovaną. Kartais tie tekstai visiškai beprasmiai, kartais infantiliai žaismingi, kartais netikėtai subtilūs, bet visais atvejais Žvirblis ne pasakoja istoriją, ne moralizuoja, ne vaidina nušvitusį, tačiau dėlioja žodžius, lyg vaikas dėliotų spalvotus akmenėlius vieną šalia kito. Priežastiniai ryšiai yra antraeiliai, svarbu, kaip visa tai atrodo, kaip skamba. Kartais nuslystama į banalybes ar akivaizdžiai pridedamas bet koks žodis vien dėl rimo. Bet dažnai taip gimsta tiesiog unikalūs deriniai.

Maža to, visas šis, iš pirmo žvilgsnio dirbtinis, procesas Dariui vyksta absoliučiai natūraliai. Ir už tų žodžių karpinių, dėlionių, vis tų pačių kelių akordų slypi kažkokia jėga, sugebanti dainą pakrauti jautriausia emocija. Panašius išgyvenimus pirmą kartą patyriau mokykloje išgirdęs „Mumij Trol“. Regis, popmuzika, regis, saldi, atsiduodanti kažkuo pabrėžtinai biseksualiu, bet kažkas čia yra už to „Suleiskite po oda man delfinų būrį“. Lygiai taip ir Dariaus atveju. „Caro nebuvo“. Ką? Kokio dar caro? WTF? Bet po dešimto pakartojimo tas „Caro nebuvo“ pagauna it kokia mantra, įsuka lyg ritualas. O tokios dainos kaip „Aleliuja“ ar „Em Vieną +“ apskritai cituotinos.

 

Ketvirtas. Darius pastaruoju metu vis dažniau pavadinamas bardu (šioje vietoje žegnojuosi), kas yra toks pats absurdas kaip ir krikščioniškas rokas. Žvirblis nedainuoja eilių ir absoliučiai nepretenduoja (niekada nepretendavo) į kažką intelektualesnio nei popmuzika, kuri visada buvo jo išeities taškas. Tai beje ir paperka. Nors popmuzikos kontekste Dariaus tekstai dar ir kaip išskirtinai intelektualūs. Tad truktelėdamas bičiulį per dantį leisiu sau jį pakrikštyti naujo žanro dainuojamosios po(p)ezijos patriarchu.

Penktas. Nesuprasi, kada ir su kuo Darius groja. „Atikos“ kaip ir nebėra, yra „exAtika“, o gal jau ir jos nebėra, bet yra muzikantai… Ar nėra? Nors pala, „Atikos“ nėra, bet „Pudelyje už borto“ groja senoji „Atikos“ kompanija! O Vilniuje tai kita grupė… Nors pavadintas albumas Dariaus Žvirblio vardu. Kūrėjas teisinosi, kad tai solinis albumas, nes matai jis pats daugiausia čia visko darė. Lyg kada nors buvo kitaip. Lyg Darius ir nebuvo „Atika“, o „Atika“ nebuvo Darius.

„Pudelyje už borto“ įrašyti „pasimetę kūriniai“, nepatekę į „Atikos“ repertuarą, dainuojami per koncertus paties Dariaus. Tiesą sakant, tai mano draugo gudrybė arba kuklumo išdava, nes dauguma jo albumų yra iš „pasimetusių kūrinių“ ir visi yra „demo“.

Nepaisant to, reikia atiduoti duoklę prie albumo suvedimo dirbusiam „Kontrabandos“ būgnininkui Kęstui Bubliui, kurio dėka visi šeši gabalai skamba šiltai, jaukiai ir kone nepriekaištingai.

Šeštas. Nėra tikslesnio albumo pavadinimo pačiam Dariui apibūdinti nei „Pudelis už borto“. Nėra. Ir nėra geresnio pavadinimo Lietuvos muzikos albumų leidybos istorijoje už anksčiau išėjusį „Atikos“ albumo pavadinimą: „Geriausia ką turime. Iš to, kas liko“. To disko apipavidalinimas apskritai buvo tobulas, o šis man šiek tiek priminė „Wilco“ albumo „Star Wars“ viršelį, kurį Darius tikrai žino ir matė. Nenutuokiu, ar koncepcija specialiai buvo sumanyta panaši, bet visų „(ex)Atikos“ ir Žvirblio albumų labai laukiu jau vien dėl puikaus Dariaus humoro jausmo ir išradingumo diskus apipavidalinant irgi pavadinant.

Septintas. Darius turi tą pačią bėdą (o gal dovaną) kaip ir aš. Jo dainų reikia klausytis gyvai. Kai kuriuos „Pudelio už borto“ gabalus esu girdėjęs gyvai Žvirblį grojant solo ir tai buvo tiesiog sukrečiančios patirtys. Absoliučiai su niekuo nesulyginamos. Viską suaranžavus ir gražiai sušukavus, dainos neteko dalies svorio. Nors aprengtos ir papuoštos jos „Pudelyje“ gražiai.

Tačiau visada yra viena paprasta išeitis – ateiti į melancholiškojo kapitono Žvirblio koncertus. Juoba kad tai vienintelė vieta, kur galima įsigyti naujausią EP. Ar paminėjau, kad jis geras?

Viskas.

„Raiteli be galvos“