Apie šitą porą sklido legendos... Su atsidūsėjimu kino ekranuose pasirodžius Giedrės Žickytės dokumentiniam filmui „Meistras ir Tatjana“ ištaria fotomenininko Vito Luckaus amžininkai. 



Vito Luckaus žmona Tatjana Luckienė-Aldag išsaugojo tūkstančių nuotraukų archyvą, taip pat yra likę labai daug įdomių su šiuo žmogumi susijusių istorijų. Bet kaip žinia, visko į vieną kino juostą sutalpinti neįmanoma. Režisierei Giedrei Žickytei nebuvo svarbu papasakoti faktus, jai rūpėjo sukurti jausmą, kurį žiūrovas išsineštų apie filmo asmenybę. Kalbėjimo aspektų galėjo būti daug – Meistras ir Tatjana, Meistras ir kūryba, Meistras ir kelionės, Meistras ir sistema, Meistras ir vakarėliai...  



Tačiau supratusi, kad būtent Tatjanos meilė Vitui dar gyva, režisierė pasirinko aspektą, kuris atskleidžiamas pačiu filmo pavadinimu. Tatjana atveria duris į praeitį, į archyvą, į jų istoriją. 

Vitas Luckus. A. Sutkaus nuotr.



Vito Luckaus fotografija į mūsų suvokimą kelią skynėsi ilgai, kol buvo gyvas jo fotografijos dar nebuvo įsileistos suvoktos. Jau prieš pusę amžiaus, kai fotografas atsirado lietuvių profesionalaus meno padangėje, buvo aišku, kad jis turi ką mums pasakyti, o šio kūrėjo meninio pranešimo jėga sukelia neprognozuojamą rezonansą. Gal tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Luckaus kūryba visuomenę pasiekdavo taip dozuotai. Juk jis siūlė naują pasaulį, bet šį esame pasirengę pažinti ir priimti tik dabar.



Labai daug jaunesnės kartos žmonių Vito Luckaus fotografiją atranda tik dabar, kai mūsų padangėje pasirodė Giedrės Žickytės kino juosta. Turbūt šio menininko fotografijų niekada nebus įmanoma suvokti atsietai nuo jo ypatingo, tragiškai pasibaigusio gyvenimo.

Tatjana susitiko Vitą, kai jam buvo 24, o jai 19 metų. Mergina tuomet mokėsi seselių mokykloje, atliko praktiką ligoninėje, kurioje tuomet gydėsi Vitas. Vitui santuoka su Tatjana buvo antra. Senoviniais baldais apstatytas poros butas buvo atviras visiems ir visą parą. Legendos sklido ir apie poros laikytą liūtuką Simbą, kurį Vitas Tatjanai padovanojo 24-ojo gimtadienio proga.Tačiau pora augintiniu džiaugėsi neilgai. Gyvūnui iškritus pro langą jam lūžo kojos ir Vitas, nusprendęs, kad laukinis žvėris negali gyventi luošas, jį užmigdė. 



Tatjana pasakoja, kad jie negalėjo gyventi vienas be kito, nors jų gyvenimo, jų laimės nei jos artimieji, nei dauguma aplinkinių tiesiog nebūtų galėję suprasti. Dokumentinėje kino juostoje fragmentais į kaleidoskopą dėliojasi spalvingiausi poros gyvenimo momentai. Nuo akimirkos, kai panoręs susipažinti su Vitu jo amžininkas ateina į jo namus ir randa jį miegantį apsikabinusį liūtą. Tuomet Vitas greitai pašoka, pila į sidabrinę taurę šampano ir drąsiai leidžiasi į pažintį su svečiu. Iki prisiminimų apie neįtikėtiną Tatjanos kantrybę, jos gebėjimą visus priimti. Ir iki tragiškosios akimirkos, apie kurią tiek kalbintų Vito amžininkų, tiek pačios filmo herojės Tatjanos kalbama tik puse lūpų.

Sudėtinga turėjo būti režisierei jungti amžininkų atsiminimus. Ne vien dėl tematikos, ne vien dėl atrankos. Ne vien dėl momento, kurį ji įvardijo anglišku posakiu „kill your darlings“, kuris reiškia, kad neįmanoma sudėti visų įdomių istorijų, jei jų buvimo nediktuoja pati filmo dramaturgija. Režisierė pasakojo, kad kuriant filmą jai teko atsisakyti netgi neįtikėtinos medžiagos, kaip Čekijoje buvo išleistas didžiulis žurnalo tiražas apie V. Luckaus fotografiją, tačiau dar traukinyje vežant žurnalus, visą tiražą buvo įsakyta sunaikinti. 



Nėra jokios filmuotos medžiagos, kuri iliustruotų Vito Luckaus darbą, gyvenimą. Kaip jungiamieji kadrai galėjo eiti vien menininko fotografijos, kino juostai pritaikyta muzika. Tačiau dokumentika kino juostoje yra itin gyva. 



Į praeitį nusileidžiama kartu su Tatjana, su ja bandoma, bet nedrįstama atverti senąsias jų bendro gyvenimo buto duris, kur ir įvyko tragiška jų bendro gyvenimo pabaiga. Kalbinami menininkai, netikėtai prie kameros prieina ir paklausia, kas filmuojama buvusi Vito ir Tatjanos kaimynė, atsimena, kad kadaise šiame name iš tiesų gyveno legendinė pora.  



Po tragiškojo įvykio Tatjana Lietuvoje išgyveno dar ketverius metus, tačiau nepakėlusi aplinkinių reakcijų nusprendė išvykti kuo toliau. Filmas ir pradedamas nuo šio už automobilio vairo sėdinčios Tatjanos pasakojimo. Visi moters pasiimti daiktai buvo fotoaparatas ir didžiulis nuotraukų archyvas. Su dukryte Kotryna pasitraukė į Jungtines Valstijas. Į filmo premjerą atvyko lydima savo vyro Hanko, su kuriuo kartu ryžosi versti naują gyvenimo lapą ir gyvenimą kūrėsi pamažu. Paskutiniais metais nusileidus į praeitį ir vėl pradėjusi ja gyventi moteris nė akimirkos nesigailėjo.