Vyskupo Ignoto Antiochiečio kankinystė. Iš bizantiškojo Menologiumo rankraščio (XI a.)

Kiekvienais metais, spalio 17 dieną, Katalikų Bažnyčia mini šventąjį kankinį vyskupą Ignacą Antiochietį. Pasitaiko, kad šią dieną vienas kitas atidesnis ir pamaldesnis dvasininkas savo kantresniems parapijiečiams per Mišias perskaito pirmąjį Romos kanoną su pirmųjų popiežių vardais ir pirmųjų kankinių sąraše pamini šį garsųjį II a. Antiochijos vyskupą.

Krikščioniškoje kultūroje šio šventojo asmuo visada buvo gaubiamas išskirtiniu dėmesiu ir pagarba. Štai IX a., šventajam Kirilui Graikijos saloje suradus popiežiaus Klemenso palaikus, jie buvo tuoj atvežti į Romą, ir, popiežiaus Adriano II (867-872) įsakymu, šventieji kaulai atgulė ne kur kitur, o prie šventojo Ignaco Antiochiečio kapo dabartinėje Šv. Klemenso bazilikoje, esančioje tarp Romos Koliziejaus ir Šv. Jono Laterane Bazilikos bei tarp Romos Eskvilino (Esquilino) ir Celio (Celio) kalvų.  Galbūt tai įvyko todėl, kad šie abu šventi Bažnyčios vyrai buvo ne vien tik atkaklūs tikėjimo gynėjai ir kankiniai, bet ir Šv. Apaštalo Petro misijos tęsėjai.

Gimęs apie 35 m. tuometinės Sirijos sostinėje Antiochijoje (dabar Turkijos teritorija), Ignacas augo pagoniškoje aplinkoje. Šv. Jono evangelisto dėka jis tapo krikščionimi, o vėliau ir asmeniškai pažinojo tuometinį Antiochijos vyskupą bei pirmąjį popiežių apaštalą Petrą, kuris dėl žiaurių persekiojimų Jeruzalėje buvo priverstas ieškoti prieglobsčio Antiochijoje, kur tapo pirmuoju šios bendruomenės vyskupu. Kaip žinoma, Erodas Angripas I, 42 m. Jeruzalėje išžudė daug krikščionių bendruomenės narių, tarp jų ir apaštalą Jokūbą.

Be jokios abejonės, Ignacas buvo aktyvus ir žinomas Antiochijos krikščionių bendruomenės narys, todėl apie 69 metus Petras būtent jį pasirinko bei paskyrė Antiochijos vyskupo sosto paveldėtoju po vyskupo Evodijo mirties. Kurį laiką vyskupo Ignaco gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo įprasto tam laikmečiui pirmųjų krikščionių Bažnyčių vyskupų gyvenimo, tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad laikui bėgant jo vyskupiška veikla įgijo neįprastą bei išskirtinį pobūdį.

Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad 107 m. imperatorius Trajanas (98–117) pasmerkė Antiochijos vyskupą Ignacą pačiai žiauriausiai ir labiausiai pažeminančiai mirties bausmei „ad bestias“ laukiniams žvėrims sudraskyti Flavijaus amfiteatre, Romoje (Koliziejus). Imperatorius išsiuntė į Antiochiją net dešimties rinktinių Imperijos kareivių būrį suimti jau į aštuntą dešimtį įkopusį senolį, tuometinės Sirijos sostinės vyskupą Ignacą, kitaip vadinamą Teoforu („Dievo nešėjas“, vardas, kurį Ignacas tikriausiai pasirinko po atsivertimo į krikščionybę) ir atgabenti jį į Imperijos sostinę Romą viešai egzekucijai. Tokiai kelionei prireikė kelių mėnesių, perplaukiant Viduržiemio jūrą ir įveikiant dideles Mažosios Azijos bei Italijos teritorijų dalis. Žinant senyvą Ignaco amžių ir mažai įmanomą jo priešinimosi bei pabėgimo galimybę, kelia nuostabą didelis Romos elitinės gvardijos, vadinamos „leopardais“, skaičius. Ignaco laiške Romos Bažnyčiai (5,1) minimi kariai „leopardai“ buvo elitinės kariuomenės tarnautojai, turintys didžiausią imperatoriaus pasitikėjimą bei pagarbą. Romėnų legionų kariai dėvėdavo vilkų ar meškų kailius, o elitiniai imperatoriaus asmeninės apsaugos kariai nešiojo liūtų arba leopardų kailius, simbolizuojančius šių karių ypatingą ir išskirtinį statusą.

Minimas imperatoriškasis rinktinių karių pulkas, suėmęs senolį vyskupą iš Antiochijos, persikėlė į Smyrną, kur Ignacas susitiko su tenykščiu vyskupu Polikarpu ir kur parašė savo pirmuosius keturis pastoracinius laiškus, skirtus Efezo, Magnezijaus (Magnesia), Tralio (Tralli) bei Romos Bažnyčioms. Tikima, kad šiuos laiškus vyskupas Ignacas įteikė asmeniškai šių vyskupijų ganytojams Onesimui (Onesimo), Damui (Dama) ir Polibijui (Polibio), kurie su savo tikinčiųjų bendruomenių nariais buvo atvykę į Smyrną susitikti bei pagerbti myriop iškeliaujantį vyskupą Ignacą. Smyrnoje kalinys vyskupas parašė ir savo ketvirtąjį laišką, skirtą Romos krikščionims, kurie tikriausiai siekė paveikti imperatorių ir išgelbėti jį nuo žiaurios mirties bausmės. Kalinys vyskupas laiške save pavadindamas „Dievo grūdu“ Romos tikinčiųjų prašė: „… Leiskite man būti mano Dievo kančios sekėju!“ (laiškas Romos Bažnyčiai, 5–6) ir meldė netrukdyti įvykdyti imperatoriaus sprendimą, nes tikėjo, kad jo kankinystės pavyzdys gali suvienyti ir įkvėpti Romos krikščionių bendruomenės tikėjimą.

Iš Smyrnos imperatoriaus karių lydimas Ignacas buvo perkeltas į Troadę (Troade), kur parašė dar tris laiškus, skirtus Smyrnos Bažnyčiai (su kuria buvo ką tik atsisveikinęs), Filadelfijos krikščionims, o trečią – Polikarpui, šventojo Jono mokiniui. Kadangi mūsų laikus yra pasiekusios kelios jo laiškų versijos, po ilgai trukusių patristikos tyrinėtojų diskusijų XIX–XX a. septyniems laiškams buvo patvirtinta Ignaco autorystė. Tiesa, jie nepapildė Bažnyčios Šventojo rašto kanoninių knygų sąrašo, bet buvo priskirti Naujojo Testamento apokrifams ir yra klasifikuojami kaip poapaštaliniai raštai.

Kun. Rolandas Makrickas

Bernardinai.lt

Iš Troadės Ignacas buvo perkeltas į Makedonijos srities Neapolį, vėliau pasiekė Duraco (Durazzo arba Apollonia) uostą, iš kurio 107 m. vasarą via maris buvo perplukdytas į tuometinį Romos imperijos uostą Brindizi Adrijos jūros pakrantėje (kiti šaltiniai kalba apie Tirėnų jūros uostą Pozuoli). Iš Brindizio senasis via Appia antica kelias jau vedė tiesiai į Romą, kur tų pačių metų spalio 17 d. Ignacas ir pašlovino Dievą kankinio mirtimi.

Šventojo kankinio kaulai iš Romos buvo pergabenti į Antiochiją ir palaidoti miesto kapinėse, prie Dafnės vartų, bet dėl saracėnų pavojaus 637 m. Ignaco relikvijos vėl sugrįžo į amžinąjį miestą ir atgulė minėtoje dabartinėje Šventojo Klemenso bazilikoje. Vyskupo Ignaco relikvijos, laikui bėgant, tikintiesiems pagerbti buvo išdalintos įvairioms Romos, Neapolio, Sicilijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos bažnyčioms. O šventojo galva buvo pasiekusi net Prahą, bet paskui 1558 m. grižo į Jėzaus bažnyčią Romoje.

Šventojo vyskupo Ignaco mirtį savo kronikoje (Chronicon) yra aprašęs pirmasis Bažnyčios istorikas Eusebijus Cezarietis (IV a.) bei šventasis Jeronimas savo veikale De viris illustribus. Pastarasis savo kronikoje pažymėjo, kad Ignacas buvo nukankintas trečiaisiais imperatoriaus Trajano valdymo metais, t. y. 107 ar 108, o šventasis Jonas Chrizostomas (V a.) Ignacui paskyrė vieną iš savo garsiųjų pamokslų.

Pirmųjų krikščionybės laikų tyrinėtojų dėmesį patraukė 2008 spalio 17 d. Šventojo Sosto dienraštyje L’Osservatore Romano pasirodęs itin įdomus Vatikano slaptojo archyvo (Archivum Secretum Vaticanum – A.S.V.) tyrinėtojos ir paliografės Barbaros Frale straipsnis „Šventasis Ignacas Antijochietis – slaptasis popiežius?“ su naujomis įžvalgomis ir nors dar tik hipotetinias, bet įtikinamai pristatytais teiginiais apie šventojo Ignaco paskutinių vyskupavimo metų Antiochijoje ir kankinystės Romoje ypatumus. Minėtoje studijoje autorė iškėlė klausimą, kodėl imperatorius Trajanas, pradėjęs žiaurų krikščionių persekiojimą Romoje, nusprendė siųsti gausų savo elitinių karių būrį į tolimą tuometinės Sirijos sostinę Antiochiją parsigabenti jau seną jos vyskupą ir visų romėnų akivaizdoje jį nužudyti, kai tai galėjo laisvai įvykdyti pačioje Antiochijoje.

Ši unikali istorija gali būti tik iš dalies palyginta su Sauliaus iš Tarso, t. y. tautų Apaštalo Pauliaus kankinystės istorija Romoje. Pastarasis taip pat teismui ir mirties bausmės įvykdymui buvo atgabentas į Romą iš Palestinos. Tačiau jis buvo Romos imperijos pilietis ir turėjo teisę būti teisiamas romėnų teismo. Šia teise Paulius galėjo laisvai pasinaudoti, nes tikriausiai nė vienas romėnų atstovas Palestinos teritorijoje nenorėjo prisiimti atsakomybės už jo mirtį. Paulius buvo atgabentas į Romą ir čia nuteistas, o vėliau ir nužudytas. Ignacas nebuvo Romos imperijos pilietis, tad negalėjo pretenduoti į tokią teisę. Be to, jam nebuvo pritaikytas oresnis mirties bausmės įvykdymas nukirsdinant galvą kaip Pauliui. Ši egzekucija buvo laikoma mažiau kankinanti ir greitesnė, negu nuteistojo atidavimas sudraskyti išalkusiems laukiniams žvėrims.

Autorės nuomone, jei iš tiesų imperatorius Trajanas į Antiochiją pasiuntė net dešimtį savo išskirtinės kariuomenės žmonių, tai reiškė, kad Ignacas nebuvo eilinis žmogus ir nereikšmingos krikščionių bendruomenės vyskupas, bet išskirtinio imperatoriaus dėmesio ir apsaugos nusipelnęs asmuo. Ši tolima ir keista kelionė galėjo turėti institucinį pobūdį, ir tai dar akivaizdžiau patvirtina šios kelionės metu parašytų Ignaco laiškų turinys bei išlikę pasakojimai apie jį pagerbti atvykusias Bažnyčių vyskupų ir krikščionių delegacijas. Negana to, išskirtinis suimtasis pakeliui į Romą davė nurodymų Bažnyčioms. Ignaco laiške Polikarpui tiesiogiai užsimenama apie ketinimą parašyti laiškus visoms Bažnyčioms, bet to padaryti jis nesuspėjo, nes imperatoriškosios gvardijos kareivių priverstas, jis turėjo paskubomis išvykti.

Ypač stebina pačių laiškų turinys, kuriuose Ignacas rašo visai Bažnyčiai rūpimais klausimais. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai viršija paprasto vietinės Bažnyčios vyskupo kompetenciją. Laiške Smirnos Bažnyčiai, jis kreipiasi į tikinčiųjų bendruomenę pirmą kartą ją pavadindamas „Katalikų Bažnyčia“ (8, 2) bei ragina visus likti vieningiems ir klusniems tikėjime. Laiške Filadelfijos Bažnyčiai Ignacas kalba apie save kaip apie „žmogų, kuriam patikėta vienybės išsaugojimo užduotis“ (8, 1). Laiške, skirtame Efezo Bažnyčiai (4, 1–2), jis krikščionių vienybę pavaizduoja kaip vyskupų, kunigų ir visų tikinčiųjų „…chorą, darniai giedantį Dievo melodiją vienybėje…“ Kartu įspėja saugotis gnostikų skleidžiamų erezijų, kurios skelbia „kitokį Jėzų nei Apaštalas Petras ir Evangelijos“. Iš laiškų mus pasiekia Ignaco tiksliai išsakyti teologiniai samprotavimai apie Jėzaus dieviškumą, kylantį iš Tėvo, tai, ką Bažnyčios tėvai tik vėliau, pirmajame Bažnyčios susirinkime 325 m., paskelbė Nikėjos tikėjimo išpažinime: „…Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet nesukurtą…“

Kartu Ignacas, ypač laiške Smirnos Bažnyčiai, tvirtai gina ir Jėzaus Kristaus tikrą žmogystę: „Jis iš tiesų yra kilęs iš Dovydo giminės“, „tikrai gimė iš Mergelės“, „tikrai dėl mūsų buvo nukryžiuotas“ (1, 1). Ignacas jau tada pradėjo ugdyti krikščionių sampratą, kad Romos Bažnyčia turi dvasinį primatą prieš Jeruzalės, Aleksandrijos ir Antiochijos Bažnyčias: „Romoje ji (Bažnyčia) pirmoji verta Dievo, gerbiama, verta vadintis palaimintąja… Pirmoji meilėje, turinti Kristaus įstatymą ir vadinasi Tėvo vardu“ (Laiškas Romos Bažnyčiai, Įžanga). Ypatingo dėmesio verti Ignaco žodžiai, skirti Smirnos Bažnyčiai (6, 1): „Aš aukoju savo gyvybę už tuos, kurie paklusnūs vyskupui, kunigams ir diakonams“, nes būtent čia, pirmą kartą įvardijami trys hierarchinės kunigiškos tarnystės laipsniai: diakonystė, kunigystė ir vyskupystė. Pagal Frale, Ignaco veikla ir laikysena leidžia manyti, kad jis elgėsi kaip tas, kuriam patikėtos aukštesnės nei vyskupo galios.

Peržvelgiant anksčiau minėtus septynis Ignaco laiškus, nelieka abejonių, kad jų autorius turėjo ypatingesnę nei eilinio to meto vyskupo dvasinio vadovo misiją. Tai paaiškina ir jo itin dramatiškai susiklosčiusi žemiškojo gyvenimo pabaiga. Jei iš tiesų šis žmogus kuriam laikui vadovavo visiems antrojo amžiaus pradžios krikščionims, tada tampa visai suprantama, kodėl imperatorius Trajanas dėjo ypatingas pastangas šį žmogų viešai nužudyti būtent Romoje itin žiauriu bei įžūliu būdu, turėjusiu įbauginti visą tuometinę krikščionių bendruomenę.

Reikia paminėti, kad senųjų amžių tyrinėtojus yra pasiekusios labai negausios žinios apie Ignaco kankinystės laikotarpio Bažnyčios vidinio gyvenimo sandarą, apaštališkojo paveldėjimo perdavimo tradiciją bei Romos vyskupo, t. y. popiežiaus išrinkimą. Manoma, kad pirmąjį Romos vyskupų sąrašą, istorikas Egesipas (110–180 m.) sudarė tik 160 m., praėjus keliems dešimtmečiams nuo minimo svarbaus įvykio, o tikslesnės žinios apie popiežių sąrašus pasirodė tik 354 m. Liberijaus kataloge (Catalogo Liberiano), o po to ir VI amžiaus Liber Pontificalis.

Tyrinėtoja Frale teisingai pažymi, kad pirmaisiais amžiais popiežiaus tarnystės pareigos buvo perduodamos tiesiogiai paties popiežiaus išrinktam dvasininkui. Yra žinoma, kad tik XI a. ši tvarka pasikeitė, ir popiežiausišrinkimas buvo patikėtas kardinolams, o pats rinkimų procesas toliau buvo nuolat keičiamas ir tobulinamas. Taip apaštalas Petras paskyrė Liną popiežiškų galių paveldėtoju, o pastarasis – Kletą, o šis – Klemensą. Kaip žinoma, popiežius Klemensas mirė 97 m. tremtyje ir pagal tradiciją buvo įmestas į jūrą su pririštu po kaklu inkaru. Iš jo popiežiaus galios buvo perduotos Everistui, apie kurį turima itin mažai istorinių žinių.

Jau minėtas Bažnyčios istorikas Euzebijus Cezarietis tvirtina, kad Everistas buvo popiežiumi nuo 99 iki 108 metų, o jo valdymo laikas siekė aštuonerius ar devynerius metus. Šiuos skaičius patvirtina ir Liber Pontificalis. Tačiau jei jo buvimo popiežiumi metus pridėtume prie Klemenso mirties metų, t. y. 97 m., gautume tik 106 metus, t. y. vienų metų tarpą iki Ignaco mirties.

Turimos istorinės žinios neleidžia atlikti itin tikslių apskaičiavimų, tačiau, L’Osservatore Romano straipsnio autorės nuomone, galima teigti, kad trumpas vienų metų ar netgi kelių mėnesių popiežiavimo laikotarpis galėjo likti ir nepažymėtas tų, kurie tik po kelių dešimtmečių surinko žinias ir sudarė pirmuosius popiežių sąrašus. Juo labiau, jei tuo trumpu laikotarpiu ir dėl anksčiau minėtų ypatingų aplinkybių pats popiežius negyveno Romoje.

Apie popiežiaus Everisto mirties aplinkybes nėra išlikę daug žinių, tačiau, žvelgiant į to laikotarpio Romos krikščionių padėtį, nesunku numanyti, kad jis taip pat mirė kankinio mirtimi. Žinių apie jo mirtį stoka leidžia daryti prielaidas, kad jis buvo slaptai pašalintas imperatoriaus Trajano įsakymu ir neturėjo galimybės tiesiogiai perduoti popiežiaus galių išrinktam paveldėtojui. Tad Romos Bažnyčia buvo atsidūrusi itin keblioje padėtyje dėl popiežiaus galių perdavimo tęstinumo. Buvo būtina surasti tiesiogiai apaštalo Petro ganytojiškoms pareigoms paskirtą vyskupą. Taip apaštalinis paveldėjimas ir popiežiškų galių perdavimas būtų išsaugotas dėl paralelinės paveldimumo šakos, kylančios iš pagrindinio kamieno.

Antrojo amžiaus pradžioje jau senyvo amžiaus vyskupas Ignacas tikriausiai buvo vienintelis tebegyvenantis vyskupas, kurį pats apaštalas Petras buvo asmeniškai paskyręs ir pašventinęs vyskupu. Tad Antiochijos vyskupui galėjo būti lemta netikėtai prisiimti popiežiaus pareigas ir toli nuo Imperijos sostinės, nors ir neilgam, vykdyti Šv. Petro įpėdinio pareigas visai Katalikų Bažnyčiai ir, laikui atėjus, jas perduoti kitam Romos vyskupui.

Šie nauji ir unikalūs pastebėjimai apie Antiochijos vyskupo Ignaco vyskupišką tarnystę ir jo kankinystės aplinkybes leidžia teigti, kad Antiochijos vyskupas Ignacas galėjo būti „nežinomas popiežius“, vadovavęs krikščionių bendruomenei itin sudėtingu Bažnyčiai laikotarpiu. Dera pažymėti, kad, savo laiške kreipdamasis į Romos Bažnyčią, Ignacas nepamini jos vyskupo vardo, tarsi tuo laiku jo nebūtų, o gal todėl, kad tas vyskupas buvo jis pats... Būtų taip pat sunku tvirtinti, ar Ignacas vadovavo Bažnyčiai, ar tik laikė save dvasiniu krikščionių vadovu itin sunkiu laiku. Tačiau du dalykai neprieštarauja vienas kitam, nes tuo laikotarpiu popiežiaus valdžia neturėjo tiksliai apibrėžtų funkcijų, kokios išsivystė istoriškai ir pasiekė mūsų laikus.

Bažnyčios istorijoje žinoma atvejų, kai išsamesni šaltinių tyrinėjimai yra pakeitę popiežiams priskirtą statusą. Vieną iš tokių pavyzdžių būtų galima paminėti popiežių Liucijų I (išrinktas popiežiumi 253 m., mirė 254 m.), kurio statuso bažnytiniame kalendoriuje pakeitimo istorija yra iš dalies susijusi ir su Lietuva.

Liucijus I kelis šimtmečius liturginiame kalendoriuje buvo tituluojamas šventojo ir kankinio titulu bei buvo Bažnyčios prisimenamas per neprivalomą liturginį minėjimą kovo 4 d. (mirties dieną). Tačiau po išsamesnių istorinių šaltinių tyrinėjimų buvo įsitikinta, kad jo mirties metais, kurie sutampa su imperatoriaus Valerijano (Valeriano, valdė 253–260 m.) pirmaisiais valdymo metais, krikščionių bendruomenė Romoje išgyveno gan ramų nuo persekiojimų laikotarpį. Imperatorius Valerijanas net leido popiežiui Liucijui I sugrįžti iš tremties atgal į Romą. Tačiau tremties išvargintas popiežius teišgyveno nepilnus metus ir mirė 254 m. kovo 4 d. Viduramžiais šventajam Liucijui I buvo teikiama kankinio garbė, ir jo vardas puošė Romos kankinių sąrašą Martyrologium Romanum. Šventojo popiežiaus Liucijaus I galvos relikvija dar ir dabar yra saugoma Kopenhagos Šv. Ansgaro katalikų bažnyčioje, į kurią buvo perkelta iš buvusios senosios Danijos sostinės Roskildės (Roskilde, Danijos sostinė XI–XV a.), kurioje ji buvo laikoma nuo 1100 m., kai popiežius Paskalis II (1099–1118) jį paskelbė Danijos globėju. Tik po atidesnių tyrinėjimų jo vardas buvo išbrauktas iš kankinių sąrašo ir po popiežiaus Klemenso VIII įvykdytos brevijoriaus bei liturginio kalendoriaus reformos 1602 m. Nuo XVII a. šventojo Liucijaus I minėjimas naujame liturginiame kalendoriuje buvo pradėtas žymėti kovo 5 d. (laidojimo dieną), o kovo 4-ąją buvo įrašytas Lietuvos globėjo šv. Kazimiero vardas.

Mes nežinome, ar kada nors ateityje spalio septynioliktą dieną bus minimas dar vienas Bažnyčios popiežius… Aišku tik viena, kad dar iki popiežiaus Adrijano II laikų Romos Bažnyčia turėjo daug svarbių istorinių dokumentų, kurie, deja, mūsų laikų nepasiekė. Tik vienas Dievas težino, ar tik nebus jie su savimi nenusinešę ir paslaptis apie mūsų laikams nežinomą popiežių.