EPA nuotrauka

„Vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijono – tik statistika“ – prisiminiau Josifui Stalinui priskirimą frazę klausydamasi apie pabėgėlių situaciją Sicilijoje. Tūkstančiams žmonių bėgant į Europos Sąjungos valstybes prašytis prieglobsčio, esame gundomi paversti žmones paprasčiausiais skaičiais. Visgi kiekvienas atvykstantis žmogus turi vardą, istoriją, kentėjimų ir svajonių, panašių į kiekvieno iš mūsų. Šį žmogiškąjį aspektą pabrėžė visi Katanijoje sutikti žmonės, dirbantys su atvykusiais migrantais, kurių pastangos ir atsidavimas palieka gilų įspūdį. Jie pasakojo apie įvairiopus žmonių patiriamus sunkumus bei atkreipė dėmesį į vieną itin pažeidžiamą grupę – nelydimus nepilnamečius.

Eurostato duomenimis, per 2014 metus ES šalyse prieglobsčio paprašė 23 150 beglobių vaikų. Daugiausia jų apsistojo trijose valstybėse – Švedijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Pastarojoje prieglobsčio pasiprašė 2505 nelydimi nepilnamečiai, absoliuti dauguma – berniukai. Tačiau statuso neprašiusių, bet Italijos krantus pasiekusių nelydimų vaikų buvo trylika tūkstančių. Kokia realybė juos pasitinka?

EPA nuotrauka

Nelydimi nepilnamečiai – itin didelis iššūkis Italijai

Pasak Sally Hole, nevyriausybinės organizacijos „Arci Catania“ darbuotojos, kuri atsakinga už informacinių filmukų atvykusiems prieglobsčio prašytojams kūrimą, vieniši nepilnamečiai – itin didelis iššūkis Italijai. „Italijoje labai skiriasi tai, kas apibrėžta įstatymais, ir tai, kas vyksta praktikoje, todėl patyrėme sunkumų kurdami nepilnamečiams informacinį klipą apie prieglobsčio prašymo procedūrą, nes nežinojome, ar pateikti taip, kaip turėtų būti ir kokias jie turi teises, ar supažindinti su realybe, – pasakojo moteris. – Net jei įstatymas teigia, kad jaunuolis per savaitę turi gauti atsakymą, ar gali likti, ar ne, realybėje jiems tenka laukti apie pusę metų. Be to, šiuo metu „Arci Catania“ centrą lanko vaikinai, atvykę iš Gambijos ir Ganos, kuriems net nebuvo suteikta galimybė prašyti prieglobsčio, o pareigūnai iškart išrašė orderį, liepiantį palikti Italiją. Tai visiškai nelegalu, nes kiekvienas žmogus turi teisę prašyti prieglobsčio. Valdžios atstovai apėjo visas privalomas procedūras ir tiesiog pasakė dvidešimties vaikinų grupei, kad jie turi išvykti. Šiuo metu jie yra benamiai, bando ieškotis neoficialaus darbo ir su „Arci Catania“ teisininkais paruošti pakartotinį prieglobsčio prašymą. Taigi viskas vyksta ad hoc, chaotiškai“, – pasakojo Sally Hole.

Tai, kad panašių situacijų pasitaiko ir dažniau, patvirtino ir prie mečetės Katanijoje sutiktas dvidešimtmetis vaikinas iš Nigerijos vardu Danulami, prieš beveik mėnesį atvykęs į Sicilijos uostamiestį. „Atplaukėme 230 žmonių grupė, tačiau 30 iš mūsų jie išmetė į gatvę. Italijos pareigūnai iškart atmetė prieglobsčio prašymą sakydami, kad aš melagis. Iki šiol gyvenu Katanijos gatvėse, neturiu, kur nakvoti. Naktį užsikloju antklode, bet vis tiek būna šalta. Jie iškart išrašė popierių, kad turime palikti Italiją, tačiau nedavė jokių pinigų. Labdara duoda tik duonos, vandens ir spagečių. Taip gyvenu jau beveik mėnesį“, – susijaudinęs pasakojo Danulami ir rodė italų kalba išrašytą dokumentą.

Dramatiškai trūksta gyvenamųjų vietų

Remiantis Italijos įstatymais nelydimų vaikų priėmimu rūpinasi vietinės savivaldybės, nes nelydimi nepilnamečiai negali būti apgyvendinami suaugusiems skirtuose prieglobsčio prašytojų (CARA) centruose. Paprastai beglobiai nepilnamečiai apgyvendinami mažesniuose SPRAR (Prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių apsaugos sistemos) centruose. SPRAR tinkle yra geresnės sąlygos nei CARA, juose gyvena mažiau prieglobčio prašytojų. Tinklas susideda iš butų, mažų priėmimo centrų ir bendruomenės namų. Be to, viename kambaryje gyvena iki keturių nepilnamečių. Skirtingai nei CARA centruose, čia gyvenantieji gali patys gamintis maistą iš gaunamų kišenpinigių (nepilnamečiai gauna 3 Eur per dieną), o pažeidžiamoms grupėms numatyta daugiau socialinių paslaugų, tokių kaip sporto ir kultūriniai užsiėmimai.

Deja, kaip pasakojo sutiktas „Arci Catania“ savanoris Matteo Iannitti, realybėje nepilnamečiams skirtuose centruose labai trūksta vietų. „Jeigu savivaldybėje, į kurią atvyko nelydimas nepilnametis, nėra laisvų vietų, jis gali vykti į kitą Italijos dalį. Tačiau šiuo metu 75 nepilnamečiai gyvena Mesinos kalėjime laukdami, kol jiems atsiras vietų centruose, o tuo tarpu su jais tedirba du savanoriai. Tokia realybė, nes šalyje nėra įrengta pakankamai vietų atvykstantiems nepilnamečiams“, – sunkumus pasakojo M. Ianniti.

Tūkstančiai nepilnamečių dingsta be žinios

Dar viena problema yra dingstantys vaikai. „2014 metais 8000 vaikų pabėgo iš globos institucijų, tačiau niekas nežino, kur jie yra“, – aiškino Matteo Iannitti. – Dauguma jų – 16-17 metų amžiaus vaikinai, bandantys nusigauti iki Vokietijos ar Šiaurės Europos. Tačiau neramu dėl pradingusių jaunesnių – 13–14 metų amžiaus vaikų. Tai rasizmo mūsų visuomenėje pavyzdys: jeigu pradingsta vienas italas vaikas, visi žurnalistai puola apie tai skelbti; jeigu kažkuris italas vaikas patiria smurtą, visi apie tai kalba. Tačiau yra daugybė prostitucijos atvejų užsieniečių nepilnamečių globos centruose ir niekas apie tai nekalba. Berniukai ir mergaitės gyvena centruose ir nieko neveikia ištisą dieną. Visi ieško, iš kur gauti pinigų. Prostitucija yra vienas iš būdų užsidirbti. Kiti eina dirbti laukuose, neturėdami jokių darbo sutarčių.“

Įkvepiantis Italijos gyventojų solidarumas

Tačiau būtų neteisinga palikti vien prie problemų. Turint galvoje atvykstančių žmonių mastus, Italijos valdžios ir kai kurių žmonių pastangos daro įspūdį. Nors ir teko sutikti vietinių gyventojų, kurie mano, jog „migrantai vagia iš italų darbus“, Italijoje savanoriškai prieglobsčio prašytojams ir migrantams padeda daugybė žmonių ir nevyriausybinių organizacijų. Vien „Arci Catania“ dirba trisdešimt savanorių, mokančių italų kalbos, teikiančių teisines konsultacijas, dalijančių labdarą. Jie padeda visiems ateinantiems, nepriklausomai nuo jų statuso – ar yra gavę leidimą gyventi šalyje, ar ne.

Vienas iš jų – socialinis pedagogas Alfio Caruso, padedantis vaikams išreikšti savo jausmus per teatrą, muziką ir dailę. „Kai 2013 m. spalio 3 dieną prie Lampedūzos sudužo migrantų laivas ir buvo išgelbėti 155 žmonės, o daugiau nei 360 žuvo, man paskambino ir pranešė, kad pasiruoščiau, nes tarp išgelbėtųjų yra 30 nepilnamečių, kuriems reikia pagalbos“, – pasakojo A. Caruso. Jis praleido ištisą mėnesį su šiais vaikais, kartu gyveno, žaidė futbolą, valgė. Naudodamas neformalaus ugdymo metodus, jis padėjo traumuotiems vaikams atskleisti save per kūno kalbą. Kadangi žodžiais papasakoti skaudžius išgyvenimus sunkiau, vaikai gestais pasakojo apie savo rizikingą kelionę į Italiją.

Lietuva – tik tarpinė stotelė

Nors į Lietuvą iki šiol atvyksta tik pavieniai nelydimi nepilnamečiai, buvo įdomu daugiau sužinoti apie jų gyvenimo ir integracijos sąlygas mūsų šalyje. Pasirodo, ir Lietuvoje nesvetima jaunuolių dingimo problema.

Lietuvoje apgyvendinti nelydimi nepilnamečiai teismo sprendimu apgyvendinami Ruklos pabėgėlių integracijos centre nepaisant to, ar pasiprašė prieglobsčio, ar ne. Už nepilnamečių globą Rukloje atsakinga Lina Janušienė sakė, jog tik maža dalis pasienyje sulaikytų nepilnamečių prašo prieglobčio mūsų šalyje. Šiemet iš 28 sulaikytų nelydimų nepilnamečių tik 5 oficialiai paprašė prieglobsčio, tačiau ir vieni, ir kiti stengiasi kuo greičiau pabėgti į kitas Europos valstybes, daugiausiai į Lenkiją. Žiūrint į jų pilietybes, 24 iš 28 buvo Vietnamo piliečiai, du – afganistaniečiai, po vieną – iš Indijos ir Libijos. Tarp visų nepilnamečių buvo tik dvi mergaitės.

Gyvendami Rukloje nepilnamečiai gauna gauna tokio paties dydžio išmokas, kaip ir suaugusieji – 60 Eur per mėnesį maistui ir 10 Eur kišenpinigių. „Žinoma, jog norėdami prasimaitinti už tokią sumą jaunuoliai turi gamintis maistą patys ir dauguma iš jų tikrai gerai moka tą daryti", – teigė L. Janušienė. Sulaukę aštuoniolikos metų, jie tampa pilnamečiais ir gauna vienodą visiems suaugusiems paramą. Išėję gyventi į savivaldybę, jie gauna vienkartinę išmoką būstui išsinuomoti bei laikiną mėnesinę pašalpą. Tačiau tik pavieniai jaunuoliai lieka Lietuvoje: „Lietuva tikrai nėra jų tikslas, absoliuti dauguma pabėga. Apie pabėgusį nepilnametį informuojame Migracijos departamentą, Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Valtybinę ligonių kasą, rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių, Jonavos policijos komisariatą ir migracijos grupę Jonavoje, bet paprastai mes jų nerandame, kaip dingta, taip dingsta“. Pasak socialinės darbuotojos, nors tai ir negerai, labai sudėtinga sustabdyti nepilnamečių dingimą. „Neturime teisės jų užrakinti ir galimybių kiekvieno lydėti į parduotuvę ir visur kitur“. Tačiau ar visi jaunuoliai pabėgę pasiekia tikslą ir nepatenka į nusikaltėlių rankas, lieka neaišku.

Visgi dėmesys atvykstantiems nelydimiems nepilnamečiams turėtų tapti prioritetiniu  klausimu. Šie jaunuoliai ne tik neturi artimųjų paramos, bet ir yra atsidūrę nepažįstamoje socialinėje aplinkoje, todėl sėkmingai integruotis tampa gerokai sunkiau. Neabejotina, kad kiekvienas jų atsineša su savimi didelį kūrybinį ir intelektinį potencialą, todėl geriausia žiūrėti į susidariusią situaciją ne kaip į problemą, o kaip į galimybę. Tuo tarpu jų poreikių ignoravimas gali turėti neigiamų socialinių pasekmių ateityje.