Pabėgėliai Graikijos - Makedonijos pasienyje

EPA nuotrauka

Marianna Karakoulaki – laisvai samdoma žurnalistė iš Graikijos, nuo sausio mėnesio stebėjusi atvykstančių pabėgėlių situaciją Graikijos–Makedonijos pasienyje esančiame Idomenyje ir rengusi reportažus kartu su britų televizijos kanalu Channel 4. Su ja susipažinome Sicilijoje, kur vyko žurnalistų patirties mainai migracijos tema. Marianna pasidalijo tuo, ką didžiosios žiniasklaidos priemonės dažnai palieka už kadro.

Minėjote, kad Idomenyje jums paliko įspūdį aktyviai veikiančios solidarumo grupės, o žinomos nevyriausybinės organizacijos daugiau vaizduoja, nei iš tikrųjų padeda. Pakomentuokite plačiau.

Graikijos žurnalistė Marianna Karakoulaki

Pabėgėlių krizė ilgą laiką nebuvo prioritetinis klausimas nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) ir Graikijos vyriausybei. Pamatę, kokiomis sąlygomis gyvena atvykstantys pabėgėliai, Idomenio miestelio gyventojai pradėjo savanoriškai padėti žmonėms, naudodami savo privačias lėšas. Ilgą laiką pasienyje žmonėms gelbėjo tik vietinė bendruomenė. Jeigu kuri nors NVO ir pasirodydavo, tai tik epizodiškai. Pirmoji atvykusi nevyriausybinė organizacija buvo MSF – „Gydytojai be sienų“, nuo kovo mėnesio pradėjusi stabilią misiją. Sakyčiau, jie praktiškai vieninteliai teikia realią pagalbą. Kitų NVO požiūris mane nuvylė, nes jos pasirodė tik šį rugpjūtį, kai buvo uždaryta siena su Makedonija, ir visos žiniasklaidos dėmesys pakrypo į Idomenį. Jos atvyko vaikydamosi žurnalistų dėmesį, kad būtų matomos kaip kažką darančios. Regiono savanoriai man pasakojo, kad Raudonasis kryžius atvyko tą pačią dieną, kai buvo uždaryta siena, davė interviu ir vėliau dingo. Man įspūdį paliko tai, kad vietos savanoriai prašė NVO pagalbos, kreipėsi į UNFCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrą) Raudonąjį kryžių ir kitas, tačiau joms nerūpėjo. Bandydama susisiekti su UNFCR ir gauti informacijos, atsitrenkiau į sieną. Dabar pagaliau jie jau turi misiją Idomenyje, tačiau pastebėjau, kad jie nedaro daug, paprasčiausiai dalija žmones į grupes ir skaičiuoja, tačiau yra pastatę palapinių, kurios tikrai naudingos. Tuo tarpu UNICEF organizacijos Idomenyje nėra, ji aktyviai veikia Makedonijoje, ir ten situacija gerokai skiriasi nuo Graikijos.

Pabėgėliai Graikijos – Makedonijos pasienyje

EPA nuotrauka

Jeigu norėtumėte paaukoti keliaujantiems pabėgėliams, kaip tai darytumėte?

Vietiniai solidarumo judėjimai ir savanoriai kasdien lanko žmones ir reguliariai atnaujina būtiniausių reikmenų sąrašus, kuriuos visi norintieji gali lengvai rasti internete. Žinau, kad kai kurios NVO, tokios kaip MSF ir UNFCR, renka pinigus, tačiau žmonės Graikijoje paprastai aukoja drabužių ir daiktų, bet neduoda pinigų. Salonikuose yra pabėgėlių ir migrantų socialinis centras, kur taip pat galima paaukoti daiktų. Paprastai atvykstantiems žmonėms padeda kairiųjų politinių pažiūrų judėjimai, nes Graikijoje viskas politizuota.

Žvelgiant į žiniasklaidos pranešimus galima susidaryti įspūdį, kad pabėgėliai yra vargšai žmonės, keliaujantys be nieko. Tačiau jūs aiškinote, kad dauguma jų naudojasi išmaniaisiais telefonais ir populiariomis apps programėlėmis, tačiau dėl to dažnai yra smerkiami. Koks tad yra realus pabėgėlių, keliaujančių pro Graikiją, portretas?

Žmonės, atkeliaujantys į Graikiją, yra pabėgėliai, pasitraukę iš karo zonos, o ne keliaujantys tiesiog ieškoti darbo ir geresnės ateities. Kiekvienas sutiktas žmogus man sakė: „Noriu išgyventi, o jeigu likčiau Sirijoje – mirčiau.“ Pažįstu daug žmonių, kurių šeimos nariai buvo nušauti jų akyse. Vieno mano draugo iš Irako namas buvo keletą kartų bombarduotas. Šie žmonės nebuvo vargšai savo šalyse, bet priklausė viduriniajai ir aukštesniajai socialinei klasei. Jie turi labai gerus mobiliuosius telefonus, nes tai – pagrindinis įrenginys, padedantis pasiekti Europą ir palaikyti ryšį su likusiais šeimos nariais. Be to, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais jie perveda pinigus kontrabandininkams, nes, kad ir kaip būtų gaila, tai vienintelis būdas pasiekti Europą ir išsigelbėti. Keliaudami per Balkanus jie naudojasi GPS žemėlapiais, kad rastų kelią.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Plaukiant jūra tarp Turkijos ir Graikijos daugelis kontrabandininkų plaustų ima skęsti, o vandenyje atsidūrę žmonės, naudodamiesi GPS nustatytomis koordinatėmis, sugeba išsikviesti pagalbą. Pati ne per seniausiai sulaukiau draugės skambučio, kad jos vyro sesuo plaukė valtyje, kuri nuskendo, ir šiuo metu yra atviroje jūroje. Ji sugebėjo nustatyti savo buvimo vietą ir pranešti artimiesiems. Draugė paprašė iškviesti Graikijos pareigūnus, kad šie padėtų skęstantiesiems. Taigi asmeniškai susidūriau su tokia situacija, o jos kartojasi tikrai dažai. Taigi mobilieji telefonai yra labai svarbūs, ir žmonės neturėtų būti dėl jų teisiami. Mobilieji telefonai juos veda kelionėje ir išgelbsti gyvybes.

Pabėgėliai Graikijos - Makedonijos pasienyje

EPA nuotrauka

Minėjote, kad pagrindinė Graikijos žiniasklaida stengiasi parodyti iškreiptą pabėgėlių situaciją, suklastoti istorijas. Pateikite pavyzdžių ir paaiškinkite, kodėl, jūsų nuomone, jie laikosi tokios pozicijos?

Svarbu paminėti, kad situacija paaštrėjo po to, kai Graikija pateko į ekonominę krizę ir turėjo derėtis su Europos Sąjunga dėl paramos, rengė referendumą. Taigi pabėgėlių krizė sutapo su ekonomine ir politine krize.

Pasienyje mačiau labai populiaraus Graikijos televizijos kanalo žurnalistę, kuri filmuodamasi Idomenyje priešais kameras visą laiką dėvėjo medicininę kaukę, tuo demonstruodama situacijos pavojingumą. Tačiau ji taip elgėsi tik filmuodama. Toji žurnalistė susitiko su Raudonojo kryžiaus atstovais ir, nors atvyko atskirai, pasakė jiems, jog reportaže teigs atvažiavusi drauge su jais. Vienas iš darbuotojų paklausė, ką ji nori sužinoti, o žurnalistė išklojo, ką jie turi pasakyti. Ji nesistengė kalbinti pabėgėlių bei parodyti situacijos iš jų požiūrio taško. Vėliau pažiūrėjau jos reportažą internete, kuriame ji teigė, kad pabėgėliai perneša ligas, vienoje vietoje yra tūkstančiai žmonių, situacija nevaldoma. Tačiau tą dieną nebuvo tūkstančių žmonių, o jų perėjimas vyko sklandžiai, nekeldamas problemų. Žurnalistė akivaizdžiai manipuliavo skaičiais ir visuomenės nuomone. Taip pagrindinės žiniasklaidos priemonės kuria stereotipus, žaisdamos faktais, tokiais kaip mobilieji telefonai, ir iškreipdamos situaciją. Didžiosios medijos pradėjo vykti į Idomenį tik po to, kai siena buvo uždaryta. Prieš tai reportažus rengė tik laisvai samdomi žurnalistai ir kairiųjų pažiūrų žiniasklaidos priemonės. Visą šį elgesį galima paaiškinti naudos kriterijumi. Pirmiausia jie žiūri, kad istorija apsimokėtų, o teigiamai kalbėti apie pabėgėlių krizę neapsimoka.

Jie koncentruojasi į temas, pritraukiančias visuomenės dėmesį. Beje, viena iš jų buvo tikrai svarbi – jie parengė reportažą apie valgyklas, kuriose buvo specialiai padidintos pabėgėliams skirtų produktų kainos. Pavyzdžiui, vandens butelį graikams valgyklos pardavinėjo už 50 centų, o pabėgėliams – už pusantro euro. Tuo tarpu man, kaip žurnalistei, coca-colos ir vandens duodavo netgi už dyką.

Kaip pabėgėlių srautus vertina Graikijos piliečiai?

Graikai jaučiasi labai artimi šiems žmonėms ir nori jiems padėti. Jie patys kentėjo nuo migracijos tuo, kad daugelis graikų tapo emigrantais, išvyko dirbti į Vokietiją, Ispaniją. Tad kai situacija paaštrėjo, žmonės pradėjo aukoti viską, ką tik galėjo – drabužius, maistą etc. Kai reikmenų sąrašą įsidėjau į savo tinklaraštį, žmonės iš įvairiausių Graikijos vietų ėmė klausinėti, kaip gali padėti. Jų solidarumas mane tikrai apstulbino. Salonikuose yra keletas vietų, kur renkama labdara, bet dabar jose jau pritrūko vietos ir ieškoma, kur išsinuomoti papildomų patalpų. Nors patys žmonės yra patekę į sunkią ekonominę situaciją ir kenčia nuo valdžios priimtų taupymo priemonių, jie daro viską, ką gali, kad padėtų kenčiantiems. Pabėgėliams padeda ir konservatyvių pažiūrų piliečiai. Netgi „Auksinė aušra“, trečia pagal gausumą partija parlamente, nusiteikusi prieš pabėgėlius ir migrantus, nesugebėjo pakeisti visuomenės nuomonės.

Kas jums paliko stipriausią įspūdį rengiant reportažus iš Idomenio?

Man labai įsiminė pokalbis su moterimi iš Sirijos. Ji pasakė: „Ačiū už viską, ką jūs [Graikijos žmonės] darote dėl mūsų. Žinome, kad labai kenčiate dėl susidariusios ekonominės situacijos ir jus užjaučiame.“ Ši moteris, bėganti iš pilietinio karo šalyje, kurioje viskas visiškai pakrikę, sugebėjo išreikšti rūpestį dėl to, kas dedasi Graikijoje. Ir tokių reikšmingų pokalbių buvo ne vienas ir ne du. Su daugeliu sutiktų žmonių iki šiol palaikau ryšį.

Kas labiausiai pasipelno iš susidariusios situacijos?

Akivaizdu, kad smarkiai pasipelnantys iš pabėgėlių srautų yra kontrabandininkų tinklai. Negaliu pateikti konkrečios statistikos, tačiau kiekvieną dieną į jų sąskaitas plaukia milijonai dolerių ar eurų. Tam, kad patektų į Graikiją kontrabandininkų plaustu, žmogus turi sumokėti 1500 eurų, o kiekviename iš jų telpa 50 žmonių. Kiekvieną dieną jūrą perplaukia 4000–4500 žmonių. Štai kas tikrai pasipelno iš krizės.

Kontrabandininkų paskyras galima nesunkiai rasti socialiniame tinkle. Jeigu jų kontaktai nesunkiai pasiekiami net civiliams, valdžia galėtų nesunkiai su jais kovoti. Tačiau dabartinės ES priemonės nukreiptos ne į pačią kontrabandos šerdį, o jį kovą su kontrabandininkais pasienyje, pasitelkiant išorinių sienų apsaugą „Frontex“. Deja, šie daliniai yra problemiški, nes žiūri į krizę ne iš humanitarinės, o iš saugumo pusės. Jie pagauna laivus ir bando areštuoti žmones, tačiau nežino, kurie iš jų yra kontrabandininkai. Prieš porą metų jiems nuskandinus vieną laivą žuvo 1000 nekaltų žmonių. Taigi jie kelia pavojų žmonėms, kurie ir taip stipriai kenčia. Dabartinės situacijos neįmanoma išspręsti žiūrint iš saugumo perspektyvos. Atvykstantys žmonės nekelia pavojaus nei Graikijai, nei jokiai kitai šaliai. Jeigu ES tikrai nori išspręsti problemą, ji turi pradėti nuo pačios Sirijos. Kol ten vyks karas, situacija nepasikeis.

Parengė Monika Midverytė OFS