Evgenios Levin nuotrauka

Skulptorius – geriausia pasaulyje specialybė, nes dirba ir protas, ir širdis, ir raumenys“, – sako medžio meistras Leonas Strioga (g. 1930), šiemet švenčiantis 85-erių metų jubiliejų. Pirmąsias darbo su medžiu pamokas gavęs iš tėvo, būsimasis Nacionalinės premijos laureatas nė nedvejodamas pasirinko skulptūros studijas iš pradžių Vilniuje, vėliau – tuometiniame Leningrade. Šiandien menininko darbų sąraše – per tūkstantį įvairiausių skulptūrų: nuo mažosios plastikos darbų iki granitinių kompozicijų.

Pastaraisiais dešimtmečiais atradęs unikalią kapotinę techniką bei formos paprastumą, L. Strioga daugiausia kuria kamerines skulptūras iš medžio. Didžioji dalis jų, kai nekeliauja po parodas, gyvena su menininku bei jo žmona Dalia namuose-dirbtuvėse, kuriose taip paprasta, jauku ir šviesu…

Pokalbį norėčiau pradėti nuo Jūsų vaikystės, nes čia juk ir slypi tolesni žmogaus gyvenimo pasirinkimai. Jūsų šeima buvo blaškoma iš vienos Lietuvos vietos į kitą, tad įdomu, kas Jums yra vaikystės namai?

Taip, vaikystės laikas yra labai svarbus ir daug dalykų, nutikusių pirmaisiais gyvenimo metais, neretai yra brangiausi atsiminimai. Aš gimiau netoli Ukmergės, Kurklių valsčiuje, Medžiočių kaime, o iki dailės studijų Vilniuje su tėvais dar gyvenome šalia Klaipėdos, Jonavoje bei Ukmergėje. Klausiate apie namus? Kadangi buvome mėtyti ir vėtyti, prie jokių namų neprisirišau. Tačiau savo tėviške laikau Ukmergę, nes čia daugiausia gyventa.

Mano motina tarnavo Medžiočių dvare, o kai ištekėjo, dvarininkas davė gabalėlį žemės ir nameliuką. Pagal to meto tvarką mūsų šeima buvo pusininkai – pusę derliaus turėjome atiduoti dvarui. Tėvui tai labai nepatiko, tad jis ieškojo galimybės nuo to išsilaisvinti. Kai buvau ketverių, persikėlėme gyventi netoli Klaipėdos, o tėvas įsidarbino faneros fabrike. Jis labai mėgo dirbti su medžiu, tačiau nebuvo dievdirbys ar koks liaudies meistras, greičiau „visko“ meistras. Nors tėvas buvo baigęs tik keturis skyrius, tačiau tai jam nesutrukdė tapti ne tik geru meistru, bet ir labai doru bei sąžiningu žmogumi. Namuose nudirbdavo visus darbus – turėjo tam talentą. Jis buvo tikras idealistas, jautrus grožiui ir neteisybei. Ir žmones prie jo traukė, o draugai niekaip kitaip ir nevadino, tik „Mykaliuku“.

Vienas pirmųjų mano prisiminimų kaip tik ir susijęs su tėvu bei jo dirbiniais: aš dvejų, gal trejų metų su tėvu gaudome kanapėtą gaidį, paskui pešam jo plunksnas, kurios buvo naudojamos medinių gaidelių uodegoms. Vėliau atvažiuodavo žydelis ir juos supirkdavo. Tai buvo gimtajame kaime, prie Ukmergės. Kai persikėlėm prie Klaipėdos, tėvas daugiausia darė įvairiausias dėžutes, o jas veždavome parduoti į Klaipėdos turgų.

Evgenios Levin nuotrauka

Vadinasi, tapti medžio meistru Jus ir įkvėpė tėvo pavyzdys?

Taip, esu savo tėvo tęsinys, tačiau anaiptol ne tik aš vienas. Nuo pat mažumės matydami drožinėjantį tėvą, mes, keturi sūnūs, visi tuo domėjomės ir mokėmės iš jo. Galiausiai taip jau susiklostė, kad skirtingais keliais kiekvienas pasukome meno link.

Karo metais mūsų šeima gyveno daugiausia vien iš žaisliukų, kuriuos tėvui padėdavome daryti. Kai man buvo trylika, tėvas pagamino kojomis minamas tekinimo stakles, su jomis dažnai man tekdavo darbuotis. Kalėdoms darydavome Kalėdų senelius, Velykoms – gaidelius, kiškelius ir kitus žvėrelius. Juos išmargindavome klijiniais dažais, atrodydavo labai gražiai. Keletą darbų esu išsaugojęs ir padovanojęs Rumšiškių muziejui, o kai kuriuos atkūriau iš atminties. Taip pat darėme ir klumpes, kurias karo metais moterys labai mėgo nešioti. Tėvas savo rankomis mums buvo padaręs net paspirtuką bei medinį arkliuką su rateliais, kitus žaislus iš molio lipdydavome patys.

Jums gyvenant Klaipėdoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas?

Taip, tada man buvo 9-eri. Kai atėjo vokiečiai, mokykloje giedojome Vokietijos himną, kurį iki šios dienos puikiai atsimenu (uždainuoja): „Deutschland, Deutschland über alles, Über alles in der Welt…“ Jų kaustytų batų kaukšėjimas akmeniniu grindiniu kėlė baimę ir nejaukumą. 1940 metais visa šeima iš okupuoto Klaipėdos krašto pasitraukėme į Jonavą pas tėvo seserį, kuri miesto pakraštyje turėjo savo namą. Čia savo kailiu teko patirti ir visą karo siaubą.

Artėjant šaudymams, netoli namų, šalia upelio, pasidarėme atvirą bunkerį, kuriame ir slėpėmės. Pro mus ėjo ir rusai, ir vokiečiai, o prie pat bunkerio kaleno pastatytas kulkosvaidis. Net tris kartus rusai atmušė vokiečius – galima tik įsivaizduoti, kokie mūšiai vyko visai šalia mūsų. Atėjęs vokiečių kareivis mums įsakė trauktis iš šios vietos, nes čia esą bus didelės kautynės. Taip ir atsitiko – beveik visa Jonava buvo sudeginta, taip pat ir mūsų namai. Tai mes apie 20 kilometrų grioviais bėgome Kauno link. Kelyje mačiau daug išgąsčio apimtų žmonių, pilnas pakeles išmėtytų turtų… Neštis galėjai tik tiek, kiek pajėgei užsidėjęs ant pečių, mat trauktis reikėjo nesižvalgant atgal. O grįždami matėme didžiausią krūvą vokiečių kareivių lavonų. Kažkas papasakojo, kad vienas ruselis, pasislėpęs rugiuose, 28 vokiečius automatu nupylė ir pabėgo į mišką.

Tad būdamas vienuolikos mačiau ir pajutau, kas yra baimė, agresija, smurtas, mirtis, ir tai pasiliko visam laikui. Natūraliai iš to gimė ir gyvenimo vertės supratimas bei šviesos ir gėrio ilgesys.

Evgenios Levin nuotrauka

O kur gyvenote per karą?

Kadangi namai Jonavoje sudegė, persikėlėme pas tėvo tėvus į Ukmergę. Čia vertėmės pakenčiamai: iš Klaipėdos laikų dar turėjome išsaugoję vokiškų stiklinių indų, drabužių, kuriuos mainydavome į maistą. Tėvas tuo metu dirbo malkų sandėlyje sargu. Po kelerių metų urėdas jam pasiūlė eigulio darbą 18 kilometrų Jonavos link, tai ten netoli plento ir apsigyvenome.

Iš to meto geriausiai atsimenu visokias muštynes (juokiasi). Ne todėl, kad man tai patikdavo ar būdavau jų iniciatorius, priešingai, laikydavausi atokiau. Tačiau visokie pasistumdymai tarp klasių bei grupuočių buvo tapę kasdienybės dalimi. Mano vyriausias brolis buvo peštukas, tai negi paliksi tokį vieną… (juokiasi). Matyt, tos mūsų muštynės buvo aplink tvyrančios baimės ir agresijos išraiška. O ir vokiečiams buvo naudinga kiršinti ir pjudyti žmones, juk tokią suskaldytą bendruomenę žymiai lengviau valdyti.

Kai 1944-aisiais artėjo rusai, mes jau gyvenome Ukmergėje. Pamenu, bėgome slėptis į kaimą, duobėse užkasėme vertingiausia, ką turėjome… Bet tada jau nebuvo taip baisu, mat čia nevyko tokių kautynių kaip prie Jonavos.

Pokario metais iki pat studijų gyvenote Ukmergėje. Kokie atsiminimai iš to laiko?

Po karo mums atėjo itin sunkios dienos, nes visa, ką turėjome vertingo, jau buvome anksčiau iškeitę į maistą. Tad kaip ir daugumai teko grūstis eilėse prie davinio.

Tėvas visada laikėsi neutralios pozicijos, į politiką nesikišo, tai niekas jo ir nelietė. Kartą mums einant miškeliu iš eigulių susirinkimo Lyduokiuose staiga išgirdome: „Stot!“ – koks 40 miškinių… Nusivedė mus giliau į mišką, apklausinėjo, kas tokie, kur einame, ir paleido. Tiesa, pas Lyduokių urėdą jie svečiuodavosi dažnai, tačiau su mūsų šeima tiesioginio kontakto neturėjo.

Beje, būdamas septyniolikos, tėvas metus gyveno pas savo vyriausiąjį brolį Piteryje. Vieną dieną eidamas su bičiuliais gatve pamatė besibūriuojančius žmones. Priėjo arčiau – o ten Leninas kalba… Nors sovietmečiu tai būtų daug kam darę įspūdį, – „jis Leniną gyvą matė“, – tačiau tėvas niekada tuo nesigyrė, politika jam buvo ne prie širdies.

Aš anksti pradėjau dirbti: trejus metus dienomis siūdavau aulus „Kurpio“ fabrike, o vakarais eidavau į mokslus suaugusiųjų gimnazijoje. O iš čia – tiesiai į skulptūros studijas Vilniaus dailės institute.

Evgenios Levin nuotrauka

Tad tėvas ir buvo pirmasis Jūsų mokytojas, davęs meno pagrindus?

Taip ir buvo. Iš tėvo mokiausi ir darbo įgūdžių, ir pajausti proporciją. Žinoma, tie mūsų darbeliai nelabai ką bendra turėjo su menu, bet tai buvo pirmieji žingsniai. Tiesa, gimnazijoje dar teko apipavidalinti sienlaikraštį… Štai tokia buvo mano pradinė meno mokykla (juokiasi).

Bet prie meno mane baisiai traukė, apie nieką kitką ir negalvojau. Kadangi nuo vaikystės esu priekurtis, galvojau, kad tinkamiausia man bus skulptūra – galėsiu ramiai sau vienas darbuotis, tikėjausi, jog ir paskaitų mažiau lankyti reikės… Tai taip ir įstojau. Beje, kartu su vyriausiu broliu, kuris niekam nieko nesakęs irgi pasirinko skulptūrą.

Mes abu buvome visai žali: stojamiesiems reikėjo paruošti namų darbus, tai mes kažkokius piešinius nuo žurnalų nukopijavome ir atnešėme (juokiasi). Žinoma, proporcijas ir charakterį jautėme, o forma – ką ten suprasi… Stojant konkurso beveik nebuvo – iš šešių keturis priėmė. Nežinau, kodėl pasirinko mus, gal kad iš provincijos, nesugadinti, vadinasi, dar paminkomi… Drauge įstojo ir Vytautas Šerys, su juo iškart radome bendrą kalbą ne tik apie meną, kultūrą, bet ir sportą ar šiaip gyvenimą.

Institute neturėjome gipso lipdyti savo darbams, todėl būdavo sudaužomos senos skulptūros, gipsas sumalamas, perdegamas ir iš jo liejamos naujos. Užtat molio buvo užtektinai. Kadangi iki tol rimčiau prisiliesti prie meno neteko, reikėjo perlaužti save, pajusti medžiagą, formą, linijas, išmokti pačios paprasčiausios gramatikos

O koks tuomet buvo studentiškas gyvenimas pokario Vilniuje?

Ooo, daug privargome… Įsivaizduok, grįžtame su broliu pas tėvus į Ukmergę, pasiimam tumbačką, įsipilam į ją bulvių – ir atgal į autobusą Vilniun… Tai jau labai daug pasako apie mūsų gyvenimą… Nors mažutes stipendijas ir gaudavome, tačiau pačiame mieste nelabai ko buvo, tad teko ir pabadauti. Būdavo, su kitais studentais susimetam, kas ką turi, ir verdam tokią skystą sriubą – putrą. Kažkuris juokais sakė, kad jo namuose kiaulės geriau maitinasi… Viską ką geriausia gaudavome iš kaimo, iš tėvų – tai lašinių, tai kumpio ar daržovių, nes parduotuvės buvo tuščios.

Tuo metu Vilnius pamažu jau ėmė atsigauti po karo. Mums, kaimo vaikams, tai buvo tikrų tikriausias didmiestis: senos bažnyčios, jų bokštai, Senamiesčio gatvės ir griuvėsiai buvo mūsų kasdienybės tyrinėjimų objektai. Turėdami laisvo laiko daug vaikščiodavome ir žiūrinėdavome, o Vilniaus koloritas savaime tapo mano vidinio pasaulio dalimi. Draugai bei Senamiestis man Vilniuje buvo brangiausi dalykai, kurie ne tik plėtė pasaulėžiūrą, bet ir ugdė skonį.

O po antro kurso, 1952-aisiais, gavau pasiūlymą studijuoti Leningrado I. Repino dailės institute. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo tokia programa – geriausi visų respublikų studentai siunčiami į šį institutą. Tad ir aš sutikau. Tiesa, prieš tai dar reikėjo išlaikyti egzaminus. Iš Lietuvos vykome drauge su Vincu Kisarausku. Kartu su mumis mokėsi jaunuolių ne tik iš tuometinės Sovietų Sąjungos, bet ir viso vadinamojo soclagerio – Vokietijos, Albanijos, Kinijos – žodžiu, marga publika…

Evgenios Levin nuotrauka

Kas Jus patį paskatino važiuoti į Leningradą – nauji iššūkiai, smalsumas?

Aš visada mėgau rizikuoti, buvau gan drąsus, tad pagalvojau, kodėl nepabandžius… Šiame institute buvo labai stipri Piešimo katedra, man norėjosi gauti geresnius pagrindus. Taip pat ir milžiniška meno biblioteka su žymiausių pasaulio dailininkų reprodukcijomis – man, kaimo vaikui, tai buvo visiškai neregėtas pasaulis. Be to, galėjau matyti, kaip dirba vyresni studentai, tai taip pat plėtė akiratį. Tiesa, gan greitai mano entuziazmas sumenko, nes pamačiau, kad čia žymiai stipriau įsigalėję socialistinio realizmo standartai, ir mus verčia mąstyti ne individualiai, bet šabloniškai, kurti taip, kaip reikia. Žodžiu, ideologija šiame institute buvo gerokai stipriau įsišaknijusi nei Vilniuje. Gan stipriai nusivyliau. Nors čia išmokau piešimo bei skulptūros gramatikos, tačiau kurti vien techniškai bei ideologiškai teisingus, be jokios dvasios darbus man buvo svetima.

Paguodos ir džiaugsmo atradau Ermitaže bei kituose muziejuose, kuriuose leisdavau dienų dienas, ten daugiausia ir išmokau. Čia susipažinau su moderniuoju menu, impresionistais, postimpresionistais, jie man padarė didelę įtaką, taip pat antikos darbais, pirmą kartą pamačiau ir senovės kultūrų meną, kuris tapo įkvėpimo šaltiniu visam gyvenimui.

Kai mokslų pabaigoje atėjo laikas galvoti apie diplominį, turėjau nemažą galvos skausmą, nes ideologinio darbo nė už ką nenorėjau daryti. Tikėjausi kažką sukurti Ogiusto Rodeno dvasia, tačiau man neleido. Dekanas už tokias mintis net pagąsdino: „Žiūrėk, kad galva nuo pečių nenulėktų.“ Pamenu, dar ir pamokė: „Reikia tikėti natūra.“ Taip, atsakiau, aš esu tikintis… (juokiasi). Tai nulipdžiau natūralaus dydžio berną su apynasriu ant pečių ir pavadinau „Į naują gyvenimą“. Komisija mano darbą įvertino labai gerai, o dekanas net pasveikino „už drąsą“. Dabar, žiūrėdamas į tą darbą, galvoju, kad ne taip jau ir toli tada pabėgau nuo soc. realizmo. Bet tuomet jaučiausi drąsus… (juokiasi)

Pats Piteris buvo gan kontrastingas miestas – iš vienos pusės išlikusi nepaprasto grožio architektūra, iš kitos – visiškai pasikeitę žmonės, mat po blokados, kurios metu išmirė apie milijoną senųjų miesto gyventojų, čia suvažiavo daug mužikų iš kaimų, tad senosios miesto dvasios reikėjo gerokai paieškoti. Tačiau pats miestas, be jokios abejonės, vienas klasikinės architektūros pavyzdžių, todėl tai negalėjo nežavėti.

Evgenios Levin nuotrauka

Ar po šešerių metų, praleistų Leningrade, nebuvo sunku grįžti į Lietuvą, juk čia, galima sakyti, reikėjo kurtis iš naujo?

Per Kalėdas ir Velykas visada parvažiuodavau pas tėvus, tad artimiausi ryšiai nebuvo nutrūkę. O šiaip aš nesu bendruomenės žmogus, labiau vienišius, gerti nemėgėjas, tai nelabai ir prie kompanijų (juokiasi). Gal todėl įsikurti nebuvo lengva: norėjau Vilniuje – nepavyko, todėl išvykau pas brolį į Kauną. Čia įsidarbinau Dailės kombinate, dariau mažatiražius modelius gamybai, o šalia, žinoma, užsiėmiau ir kūryba.

Kadangi mano diplominis darbas buvo labai gerai įvertintas, o 1959 metais dalyvavo Pabaltijo skulptūrų pa­rodoje Rygoje, tai man atvėrė kelią ir į Dailininkų sąjungą. O priklausymas sąjungai labai daug reiškė. Anuomet iš savo kūrybos mažai kas galėjo išgyventi, todėl svarbiu uždarbiu tapo iš Kultūros ministerijos gaunamas temų sąrašas kurti naujas skulptūras. Pavyzdžiui, esu padaręs kiaulininkės J. Apanavičiūtės skulptūrinį portretą, nors nebuvo ji jokia kiaulininkė, paprasčiausia studentė, bet užsakymas turėjo atitikti temą… Arba darbas „Kolūkietis skaito laikraštį“ (juokiasi). Juk įvairūs žmonės skaito laikraščius, bet matai, turėjo pavadinime būti kolūkietis, ir viskas… Man svarbiausia buvo dirbti nuoširdžiai, nepataikauti ideologijai, o jei jau darau žmogų, tai žmogiškai… Gal todėl mano darbai dažniausiai ir pereidavo atranką.

O kaip ir kada atradote unikalią kapotinę techniką, kuri šiandien yra Leono Striogos darbų atpažinimo ženklas?

Daugelį metų didžiausias mano gyvenimo klausimas buvo, kaip susikalbėti su savimi, kaip atrasti savo šaltinį. Esu net tokį autoportretą padaręs, kurį ir pavadinau: „Sunkiausia atrakinti save“. 1977 metais sukūriau skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo portretą – tai mano pirmasis darbas šia technika. Man iškart labai patiko rezultatas, tos raibuliuojančios kūrinio formos. Kapojant kirviu darbas tampa faktūrinis, tarytum gyvas. Ši technologija atitiko mano dvasios būseną, – taip ir pradėjau kapoti (juokiasi).

Gyvenime dirbau ne tik su medžiu, bet ir akmeniu, granitu, gipsu, tačiau nuo 1992-ųjų, kai po dvejų ligos metų galiausiai pavyko įveikti smertį, dirbu vien su medžiu. Dar gulėdamas lovoj toks pusgyvis, nelabai galintis atsikelti, iš plastilino padarydavau eskizą, o tada apdengdavau patalus audeklu, pasiimdavau medžio gabalą ir imdavau kapoti. Pirmą tuomet po kelerių metų pertraukos padarytą darbą pavadinau „Namolei“. Beje, jis buvo ne iš vientiso medžio, kaip dabar kad dažniausiai dirbu, bet sudėtas iš gabaliukų – tuo metu tokius ir dariau. Pusę metų taip lovoje ir dirbau (juokiasi). O pakilęs supratau, kad šito visą gyvenimą ir ieškojau. Dabar jau nebesiskiriu su kirvuku…

Evgenios Levin nuotrauka

O kodėl vis dėlto galiausiai apsistojote dirbti su medžiu?

Visų pirma, tai vaikystės medžiaga, juk tėvas dirbo su medžiu. Tai ir pirmoji medžiaga, prie kurios prisiliečiau pats. Antra – medis yra gyva medžiaga, su juo malonu dirbti. Darbuojantis uždaroje patalpoje, kur daug dulkių, norisi kvėpuoti sveiku oru, tad medis, galima sakyti, ne tik sveika, bet ir ekologiška medžiaga – visas drožles sudeginu savo pečiuke, nieko nereikalingo nelieka.

Galiausiai su medžiu galiu dirbti gan sparčiai – vieną darbą padarau, kito imuosi. Tad vienas darbas – tramplinas į kitą. Darau jau ne tik pavienes skulptūras, bet ir jų ciklus. Su jokia kita medžiaga taip nepavyktų. Dabar pasirinkau praktiškai vien tik beržą, nes jis lengviausiai pasiduoda tokiai kapotinei faktūrai ir atrodo gražiausiai.

Man atrodo, kad Jūsų darbai yra labai lietuviški, nors jie ir gerokai skiriasi nuo tradicinės liaudies skulptūros.

Daug kas taip sako. Žinoma, nesu liaudies meistras, nors tam tikrų liaudies skulptūrų elementų yra ir mano darbuose. Bet svarbiausia turbūt – pati dvasia. Santūrumas, paprastumas, dvasingumas – šios savybės man yra svarbiausios. Tai būdinga visam liaudies menui, beje, ir ne tik mūsų. Lygiai taip pat tikri yra ir archajiški akmens amžiaus žmonių, indėnų ar Rytų kraštų dirbiniai. Juk senovės žmonės darė nemeluodami, nevaidindami, kūrė tai, ką žinojo, ką suprato, ką pajuto. Tų darbų formos yra paprastos, tačiau jie jau turi dvasią. Minimalizmas – štai kas mane juose žavi. Pažiūrėk į mūsų senąsias skulptūras – juk tai tiesiog kaimo žmogeliai. Meistrai darė tai, ką matė žiūrėdami į savo aplinką. Iš čia, manau, ir tas tikrumas, kuris traukia.

Šiandien žmonės labai ilgisi dvasingumo, vertikalės, kurią sovietmečiu aktyviai bandyta išmušti iš mūsų gyvenimo. Mano darbuose žiūrovai atranda dvasią, atpažįsta kryptį. Pamenu, po jubiliejinės 50-mečio parodos 1980 metais viena moteris man pasakė: „Išėjau kaip po išpažinties.“ Tai man buvo didelė dovana. Gyvenime esu visokių darbų pridaręs, bet visada ilgėjausi švaraus, šviesaus meno.

Man gražus yra gyvenimas, grožio aplink save ir ieškau. Gal todėl ir darbai tokie… Daugiausia esu padaręs žmonių skulptūrėlių, juk žmogus – tobuliausias Dievo sutvėrimas. Žmoguje ieškau to, kas jame yra gražiausia, stengiuosi iškelti jo šviesiąją, o ne tamsiąją pusę. Nors teigiamą yra gerokai sunkiau padaryti nei neigiamą. Juk dramos nebus be konflikto. O kaip gyventi ir kurti be to? Kaip atrasti tą grynąją grožio ir gėrio esenciją? Štai kur užduotis (juokiasi). Taip, esu romantikas, bet ne nusisaldinęs, o paprasčiausiai – idealistas…

Evgenios Levin nuotrauka

O ar esate padaręs bent vieną Rūpintojėlį?

Taip, tik ne tradicinį, o kitokį, modernų… (atneša ir parodo). Man neįdomu daryti taip, kaip darė meistrai prieš šimtą ar daugiau metų, nes nesu toks, kokie buvo jie. Ir kam gi man kopijuoti, jei galiu daryti pagal save, kaip pats jaučiu ir matau. Vis dėlto gražiausi liaudies motyvai, dainų fragmentai ar raštų detalės natūraliai susipina ir mano darbuose.

Labai netikėta matyti tokį modernų Rūpintojėlį… Ar Jūs visada buvote linkęs į eksperimentus ir naujus ieškojimus? Kaip Jums apskritai dera primityvizmas ir modernumas?

Kūrybos pradžioje daug kam atrodo, kad modernumui reikia visokių suraizgymų, gilių filosofinių išvedžiojimų, ypatingos technikos. Aš taip pat tai išgyvenau, bet dabar norisi grįžti prie paprasto ir natūralaus, o visą šiuolaikiškumą kreipti ne į išorę, o į vidų.

Tiesa, mėgstu ir pajuokauti, papokštauti, į darbus įdėti žaismingų elementų. Tai irgi, galima sakyti, moderni išraiška, kūrybai suteikianti laisvumo. Bet aš nieko specialiai nedarau – tokia yra mano natūra. Jei į viską žiūrėsi per rimtai, gali save ir sugniuždyti. O juokdamasis esi atviras, ypač kai juokiesi iš savęs.

Gal todėl visi mano darbai – tai autoportretai. Vienur gal saldesni, kitur labiau žaismingi, vienuose su savimi diskutuoju, kituose iš savęs juokiuosi… Esu padaręs net roko muzikantą… (atneša ir parodo). Net ir būnant 85-erių, parėkauti kartais irgi norisi (juokiasi).

Ir vis dėlto didžiąją dalį Jūsų darbų sudaro ne roko muzikantai, o paprasti žmogeliai bei angelai…

Visą gyvenimą norėjau paprastumo ir aiškumo, o tai šiame gyvenime nėra taip jau lengvai atrandami dalykai. Todėl pasikviečiau į pagalbą angelus ir pradėjau juos dirbti. Šį ciklą pavadinau „Angelai žemėje“, nes tie mano angeliukai labai žmogiški – ir nuogi, ir kreivi, ir linksmi, ir liūdni. Jų dėka atradau sau naują stilių – nuvalyti tai, ko nereikia, apsiriboti mažu. Tai visiškas minimalizmas – tik forma, faktūra. Lyg jūros nugludintas akmenėlis. Man nebereikia jokių papildomų detalių – nei plaukų, nei drabužių, nieko, – kuo paprasčiau, tuo aiškiau. Juk esmė atsiskleidžia per archajišką, galima net sakyti, primityvią formą. Indai sako, kad pasiekti paprastumą – pats sunkiausias dalykas. Man viso gyvenimo tam prireikė, užtat dabar džiaugiuosi tai suradęs…

Kalbino Gediminas Kajėnas