EPA nuotrauka

Lietuvoje vis didėjant susidomėjimui pabėgėliais, su grupele žurnalistų iš Lietuvos vykome į patirties mainus Katanijoje, Sicilijoje, kuri tapo vienais pagrindinių vartų į Europą. Prieš kelionę galvojau, kad gerai skiriu ribą tarp pabėgėlių ir ekonominių migrantų – vieni iš jų bėga gelbėdamiesi iš karinių konfliktų, o kiti – ieškoti geresnio gyvenimo. Vadinasi, verdiktas kaip ir aiškus – vienus rūpestingai priglaudžiame, o kitus mandagiai išprašome atgal. Praleidus savaitę Sicilijoje, ši riba išsitrynė. Klausydamasi liudijimų iš pirmų lūpų, supratau, kad žmonės nerizikuoja gyvybe, orumu ir nepalieka namų vien tam, kad Vokietijoje galėtų nusipirkti didesnį televizorių.

Žmonės, pasiryžę patekti į Europą, leidžiasi į rizikingą kelionę – slapčiomis kerta sienas, dažnai patenka į pagrobėjų, reikalaujančių išpirkos, rankas, moterys prievartaujamos. Norėdami perplaukti jūrą, žmonės turi susimokėti kontrabandininkams už vietą laive, nors dalis jų tikslo nebepasieks – JT duomenimis, vien pernai Viduržemio jūroje nuskendo 3500 žmonių. Visa tai lyg ir girdėta, lyg ir nieko naujo, tačiau matant tų žmonių akis, istorijos nuskamba kitaip. Šiuo savo tekstu nepretenduoju nei į politinę situacijos analizę, nei ketinu siūlyti galimus egzistuojančių problemų sprendimus, nei tų problemų neigti. Noriu tiesiog pasidalinti sutiktų žmonių liudijimais ir žmogiškuoju žvilgsniu į susidariusią situaciją.

Katanijoje susitikome su pabėgėlio statusą gavusiu ir jau ketverius metus Italijoje gyvenančiu Naziru Osmani iš Afganistano. „Afganistane dirbau policininku su kitais afganistaniečiais ir kanadiečiais, o talibaniečiai, pamatę, kad dirbu ir su kanadiečiais, ėmė mane persekioti. Kai jie nužudė mano bendradarbius, supratau, kad turiu nedelsdamas išvykti“, – pasakojo Naziras. Bėgdamas jis pirmiausia vyko į Pakistaną, Iraną, Turkiją, Graikiją ir tik tada į Italiją. Čia buvo paimti jo pirštų antspaudai ir pagal Dublino reglamentą tai reiškė, kad privalo pasilikti Italijoje kaip prieglobsčio prašytojas. „Man svarbiausia buvo gyventi ten, kur yra taika, o tai, kad ta šalimi tapo Italija, buvo susidėjusių aplinkybių pasekmė“, – sakė Naziras.

Naziras Osmani iš Afganistano/ Simonos Simonavičės nuotrauka

Pasak jo, kelionė į Europą buvo labai sunki ir užtruko beveik tris mėnesius. Tarp Irano ir Turkijos jis pateko į mafijos rankas, kurie jį sužalotą laikė pilname vandens kambaryje dvylika dienų, kol gavo išpirką. Vėliau jis atvyko į Veneciją pasislėpęs po vilkiku, o ten jį sugavo policija. Apie metus jis praleido CARA (viename iš prieglobsčio prašytojams skirtų stovyklų Italijoje) laukdamas dokumentų. Iš pradžių jam nepatvirtino prieglobsčio prašymo ir suteikė leidimą gyventi tik pusę metų, tačiau išėjęs iš CARA jis susirado advokatą ir galiausiai gavo pabėgėlio statusą.

„Kai pirmą kartą atėjau į komisiją, pirmininkė net nesiklausė to, ką pasakoju, bet žaidė su savo šuneliu, rūkė cigaretę ir kalbėjosi telefonu. Ji galvojo apie savo šunį, o ne apie atėjusį žmogų. Tik su advokato pagalba po daugiau nei dvejų metų, praleistų Italijoje, gavau pabėgėlio statusą“, – pasakojo Naziras. Šiuo metu jis dirba kinų drabužių parduotuvėje ir sako, jog viskas labai gerai, jam patinka gyventi Italijoje, tik sunku susirasti geresnį darbą. Taip žmogus, savo šalyje dirbęs policijos pareigūnu, dabar tiekia kiniškas prekes, tačiau džiaugiasi galimybe gyventi taikoje. Deja, be šeimos. Mums paklausus apie ryšius su artimaisiais, jis nukreipė kalbą kitur.

Apie kelionės išbandymus pasakojo ir grupelė iš Nigerijos atvykusių vyrų, po maldos mečetėje sutikusių atsakyti į keletą klausimų, tačiau nenorėjusių fotografuotis. Visi jie pasitraukė iš šalies dėl „Boko Haram“ grupuotės keliamo pavojaus. Kaip pasakojo dvidešimtmetis Solomanas, žiniasklaida iškreipia realybę aiškindama, kad „Boko Haram“ žudo krikščionis. „Jie kariauja ne su krikščionimis, o valdžia, norėdami įsteigti šalyje Šariato teisę, ir žudo visus, kurie jiems nepritaria, – aiškino Solomanas. – „Boko Haram“ nužudė daugybę žmonių Nigerijoje, daugelis iš mūsų neteko savo tėvų. Norėjome išgyventi, todėl bėgome, o dalis artimųjų buvo per seni keliauti. Dalis šeimos narių pabėgo į Nigerį, kur dabar yra mažiau problemų. Tačiau aš palikau Nigerį ir atvykau į Europą, nes ten buvo labai sunku rasti darbą.“

Vaikinas pasakojo, kad kelionė kontrabandininkų laivu, kuriame telpa 400–1000 žmonių, kainuoja nuo 700 iki 1000 eurų. Paklaustas, ar įsivyravus taikai norėtų grįžti į tėvynę, vaikinas atsakė: „Norėčiau grįžti į savo šalį. Myliu Nigeriją, ir pasaulyje nėra kitos tokios vietos kaip namai. Daugelis atsidūrė čia dėl dabartinių problemų, bet nenorėtų pasilikti visam laikui.“

Vyrai piktinosi, jog prieglobsčio stovykloje juos maitina kaip kalėjime, kasdien turi valgyti makaronus, nors dauguma afrikiečių yra pratę prie visiškai kitokios maisto įvairovės. Be to, CARA centras įsteigtas toli nuo miesto, nuo visuomenės, todėl prieglobsčio prašytojai izoliuojami nuo žmonių. Beje, šį dalies atvykusių žmonių nepasitenkinimą maistu pabrėžia Italijos politikai, vaizduodami juos kaip įnoringus prašalaičius ir, pasak „Arci Catania“ darbuotojų, naudodamiesi situacija pakelti savo reitingus.

Visuomenės pasipiktinimas ir logika suprantama: svarbiausia – saugumas, išsigelbėjimas nuo karinių konfliktų, o tada bet koks maistas turėtų atrodyti kaip gardėsis. Žinoma, niekas ir neneigia, kad svarbiausia suteikti atvykusiems saugumą, tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kad anksčiau savo šalyse jie buvo ne „migrantai“, o normalūs viduriniajai socialinei klasei priklausantys žmonės, turėję pomėgius, išeidavę pavalgyti į kavines ir t. t. Tarp kitko, jau antroje savaitės Sicilijoje pusėje pradėjome murmėti, kad kasdien po vieną ar net du kartus per dieną tenka viešbutyje valgyti „pastą“. Norėjosi įvairovės, daržovių, nors kasdien keitėsi makaronų padažai. Įdomu, ką būtume sakę, jeigu taip reikėtų valgyti metus, kiek laiko vidutiniškai žmonėms tenka gyventi CARA centruose.

Kol Kaune vyko protestas prieš turinčius į Lietuvą atvykti 1105 žmones, Sicilijoje sutikti savanoriai ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojai atrodė išsilaisvinę nuo „migrantų“ ir „pabėgėlių“. Turiu galvoje tai, jog atvykstantieji į Italiją jiems pirmiausia yra žmonės. Kad ir dėl kokių motyvų būtų atvykę į Europą, jie yra kieno nors tėvai, broliai, seserys, mylimieji, bendradarbiai, piliečiai, religinės ar socialinės bendruomenės nariai. „Aš padedu ne migrantams, aš padedu žmonėms”, – sakė teatro užsiėmimų vaikams vadovas Alfio Caruso.

„Aš pati esu migrantė iš Portugalijos, ir man atrodo neteisinga, kad pati galiu keliauti be problemų, o kiti žmonės tokios teisės neturi“, – sakė teatro forumo užsiėmimus koordinuojanti Ana Duque.

Tuo tarpu benamių laikraščio redaktorė Gabriella Virgillito paneigė stereotipą, kad migrantai vagia darbus iš italų ir teigė, kad skurdo negalima skirstyti – jis vienodas visiems. „Nesvarbu, ar kalbama apie italą, ar apie svetimšalį – Italijoje jis yra svetimšalis, kitur – ne. Nėra taip, kad migrantas mažesnis vargšas nei skurstantis italas. Skurdas yra vienas. Kodėl migrantas turėtų būti didesnis vargšas nei italas? Kodėl italo skurdas turėtų būti svarbesnis nei migranto? Mūsų viduje yra labai aiški skirtis tarp „mūsiškių“ ir „kitų“. Galvojame, kad svetimšalio gyvenimas yra mažiau vertas negu mūsų tautiečio. Nors to garsiai nepripažįstame, bet taip mąstome. Kitoks nei mes – vertas mažiau. Mirus italui vaikui susijaudiname daug labiau nei mirus svetimšaliam vaikui. Jau apsipratome ir su mirčių vaizdais, lydinčiais migrantų kelionę jūra. Tai būdinga visoms šalims“, – aiškino žurnalistė. Paradoksalu, kad labiau dėl italų nuskurdinimo verkia normaliai pragyvenantys žmonės, o ne patys benamiai.

Tačiau tai, koks nemalonus tas etikečių klijavimas, itin pajauti tada, kai jis atsisuka prieš tave. Mokymuose dalį laiko skyrėme neapykantos kalbos apraiškoms žiniasklaidoje analizuoti. Tarp pavyzdžių buvo parinkta ir karikatūra apie lietuvių migrantus. Nors ją išspausdinęs britų laikraštis „Independent“ nebuvo nubaustas, nes pasiaiškino norėjęs atkreipti dėmesį į migrantų teisių nepaisymą Jungtinėje Karalystėje, visų lietuvių sutapatinimas su pigia darbo jėga, tarytum eksportuojama mėsa, pasirodė labai nemalonus ir įžeidžiantis.

Britų laikraščio „Independent“ karikatūra

Žinoma, neišvengiama ir realių socialinių problemų. Kaip pripažino ir vyrai iš Nigerijos, dalis žmonių, kurie ištisus metus laukia leidimo likti Italijoje, o tuo tarpu neturi teisės dirbti, įsivelia į nusikaltimus. Be to, tie žmonės, kurie galiausiai negauna leidimo gyventi ir oficialiai išsiunčiami atgal (tokių yra apie 20 proc.) vis tiek lieka gyventi ir dirbti Italijoje nelegaliai, nes valdžios institucijos jų nedeportuoja. Kolegos italai mano, jog taip daroma norint apsidrausti – jeigu grąžintus į savo valstybę žmones visgi nužudytų ar įkalintų, Italijai grėstų tarptautinės sankcijos. Niekas jų nenori, todėl paprasčiau tiesiog išrašyti orderį, liepiantį išvykti. To pasekmė yra didėjantis nelegalus darbas. Neoficialiais duomenimis skaičiuojama, kad nelegaliai šalyje gali gyventi apie 400 tūkst. žmonių.

Tam, kad mažintų socialinę įtampą ir paaiškintų kai kurias susidarančias situacijas, nevyriausybinė organizacija „Arci Catania“ rengia forumo teatro pasirodymus miestų, šalia kurių įrengti pabėgėlių priėmimo centrai, gyventojams. Ana Duque pasakojo, kad jie surežisuoja ir suvaidina tipiškas situacijas, kuriose kyla trintis tarp vietinių gyventojų bei atvykusių žmonių, ir vėliau pakviečia žiūrovus jas išspręsti. Pavyzdžiui, kadangi per dieną vienas prieglobsčio prašytojas gauna 2 eurus kišenpinigių, už kuriuos gali ne kažin ką įsigyti, jie eina į aplinkinius miestelius pardavinėti labdaringai gautas cigaretes. Kyla įtampa su vietiniais prekybininkas, kurių klientai pas juos nebeateina, nes įsigyja cigarečių gatvėse. Profesionalūs aktoriai pavaizduoja situaciją ir pakviečia žiūrovus atsistoti į jų vietą scenoje bei išspręsti konfliktą. Galbūt artimiausioje ateityje šią praktiką būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje, kad per gyvenimiškų situacijų analizę iš abipusės perspektyvos prisijaukintume žmones, pradedančius naują gyvenimo etapą mūsų aplinkoje.

Na ir pabaigai... Skrisdama lėktuvu galvojau apie dėkingumą. Europos perskridimas per keletą valandų prieš porą šimtmečių žmonėms būtų atrodžiusi gryna fantazija. Ar aš kuo nors nusipelniau galimybės naudotis tokiu technikos stebuklu kaip orlaivis ir per porą valandų atsidurti Italijos pietuose? Ši galimybė – kolektyvinės žmonių sąmonės laimėjimas, pasiektas per ilgą laiką daugelio fizikų, inžinierių ir praktikų pastangomis. Tai – bendra žmonijos intelektinė nuosavybė, priklausanti visiems ir kiekvienam. Panašiai ir dabartinė valstybių ekonominė gerovė, taika ir laisvė yra daugelio iki mūsų gyvenusiųjų palikimas, geopolitinės istorijos pasekmė. Tai, jog daug ką esame gavę dovanai, perša mintį, kad to paties verti ir tie, kurie šiandien to neturi.