Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“

Daug kartų teko įsitikinti, koks teisingas posakis, kad dažniausiai istoriją rašo nugalėtojai. Tiksliau – derėtų kalbėti apie tai, jog labai dažnai ne tik istorija, bet ir dabarties faktai pertvarkomi taip, kad atitiktų tą interpretaciją, kuri palankiausia didžiausią galią turintiesiems.

Labiau stebina net ne tai, kad okupantai, diktatoriai bando visomis priemonėmis įtvirtinti savo pretenzijas, bet tai, jog skirtinguose pasaulio kampeliuose atrandame labai panašius propagandinius mechanizmus. Pavyzdžiui, nepaprastai unikalią kultūrinę ir religinę tradiciją išplėtojusio Tibeto okupacijos „teisėtumas“ grindžiamas praktiškai tokiais pat argumentais, kuriais sovietų valdžia teisino Lietuvos okupaciją. Labai daug panašumų galima atrasti ir tarp kinų valdžios retorikos, aptariant Tibeto klausimą, ir to, kaip Vladimiras Putinas kalba apie Krymo okupaciją.

Beje, dar 2001 metais buvo nutekintas Kinijos komunistų partijos suvažiavime svarstytas dokumentas apie tai, kaip veiksmingai panaudoti propagandines priemones, pateisinant Kinijos politiką Tibeto atžvilgiu. Šiame dokumente pabrėžiama, kad pagrindinis propagandos taikinys – Vakarų valstybės. Tikslas – priverstai jas priimti tokią Kinijos ir Tibeto santykių interpretaciją, pasak kurios, Tibetas visada buvo sudėtinė Kinijos geopolitinės erdvės dalis, taip pat, jog Kinija rūpinasi tibetiečiais, modernizuoja jų gyvenimą, aktyviai kovoja su prietarais ir idiliškiems tautų santykiams kliudo tik nerimstantis Dalai Lama XIV, niekaip negalintis atsisakyti teokratinės monarchijos atkūrimo ambicijų, bei būrelis jo pakalikų. Dokumente pabrėžiama, kad labai svarbu veikti, aktyviai bendraujant su mokslininkais, istorikais, peržiūrint ir „pataisant“ istorijos vadovėlius.

Kinų mokslininkai, pasivadinę vienais įtakingiausių pasaulio tibetologų, prieš kurį laiką lankėsi ir Lietuvoje bei bandė išsklaidyti „prietarus“. Jie tvirtino, kad nepriklausomas Tibetas – tai prieš šimtmetį britų sukurtas mitas, dėl kurio vėliau Didžiosios Britanijos valdžia neva atsiprašė. Pasak vienam iš Kinijoje įkurtų mokslinių institutų atstovaujančių mokslininkų, Tibetas visada buvo integrali Kinijos dalis, ir absoliuti dauguma tibetiečių su tuo sutinka, o sumaištį kelia tik Dalai Lama, kuris nenori susitaikyti su tibetiečių tautos išsilaisvinimu iš feodalų vergijos.

Kiek Kinijos propaganda ir „prietarų sklaidymas“ veiksmingas? Galima pasidžiaugti, kad Tibeto okupacijos klausimas Vakaruose neišnyko. Čia netapo vyraujančia interpretacija apie tai, kad Tibetas buvo ne okupuotas, bet išlaisvintas, ne nuniokotas, bet modernizuotas. Kita vertus, Kinijos ekonominė ir politinė galia Vakarų politikus skatina „pamiršti“ tibetiečių kančias. Vakarų pasaulio lyderiams būtų patogiau, jei Tibetas apskritai neegzistuotų. Tačiau tibetiečių tauta egzistuoja ir kasdien patiria kančias, o unikali kultūra ir gamta vis labiau niokojama. Prisiminkime tai ir priminkime kitiems.

Kinijos propagandinis karas prieš Tibetą stebėtinai primena Sovietų Sąjungos propagandą apie laisvanorišką Lietuvos įsijungimą, o tezė apie tai, kaip pagerėjo tibetiečių gyvenimas, sovietinį pasakojimą apie tai, kad sovietinė Lietuva buvo ne kalėjimas, bet “išvaduotojų” sukurtas Rojus žemėje.

Aptarsiu penkias svarbiausias Kinijos propagandos tezes.

I. Tibetas yra integrali Kinijos dalis.

Šios tezės Kinijos valdžia tvirtai laikosi. Tiesa, nėra vieningos nuomonės, kada Tibetas „įaugo“ į Kiniją. Dažniausiai pateikiamos keturios versijos: tibetiečiai suformavo savo kultūrinę ir religinę tapatybę tik dėka aukštesnės kinų kultūros ir visada buvo pastarosios globojama; nuo VII amžiaus; nuo XIII amžiaus; nuo Čingų dinastijos laikų.

Tibetiečiai pabrėžia, kad jų kultūra, kalba ir religija unikalios ir nėra kaip nors organiškai susijusi su kinų kultūra. Kinijoje leidžiamose istorijos vadovėliuose tvirtinama, kad tibetiečiai buvo viena iš barbarų tautų, kurios plėtotei kontaktai su Kinijos kultūra turėjo esminę įtaką.

Iš tiesų yra pagrindo tvirtinti, kad senoji Tibeto valstybė savąją tapatybę suformavo VII amžiuje, kaip tik tuomet prasidėjo tibetiečių santykiai su kinais. Tačiau šie santykiai, tibetiečių įsitikinimu, tikrai nebuvo susiję su žavėjimusi Kinijos kultūra, bet veikiau su tuo, kad VII–IX amžiuose Tibetas buvo galingiausia karinė jėga Centrinėje Azijoje. Šiuo laikotarpiu tibetiečiai įvykdė ne vieną karinę operaciją į Kinijos imperijos teritoriją ir prisijungė dalį jos žemių. Tibeto valdovas Songsten Gampo 634 m. pasiuntė derybininkus pas Kinijos imperatorių, reikalaudamas santuokinio aljanso. Kinai tam priešinosi ir sutiko tik tada, kai pripažino, kad nesugebės pasipriešinti Tibeto karinei galiai. 640 m. susitarimas dėl santuokinio aljanso buvo pasiektas.

Kinijos istorikai tvirtina, kad ši santuoka buvo gudrus jų imperatoriaus politinis sprendimas, siekiant įtraukti tibetiečius į Kinijos kultūrinę orbitą. Būtent po šio santuokinio aljanso, kinų tvirtinimu, Kinija visiems laikams tapo kelrodžiu tibetiečiams. Tibetiečiai kategoriškai neigia šią interpretaciją. Jie pabrėžia, kad Kinijos imperatoriaus dukra tebuvo viena iš Tibeto valdovo žmonų, ir santuoka turėjo politinių tikslų ir neturėjo didesnės įtakos tibetiečių savimonei.

Beje, sovietmečiu primestose Lietuvos istorijos vadovėliuose atrandame panašią schemą, kurią bando primesti tibetiečiams kinams. Šiuose vadovėliuose buvo tvirtinama, kad lietuviai už viską turėtų būti dėkingi slavų tautoms. Na, o dalis baltarusių mokslininkų iki šiol tvirtai įsitikinę, kad jų valstybė yra tikroji LDK įpėdinė.

Tiems, kurių neįtikina propaganda apie „amžiną“ kinų globą tibetiečiams, kinų propaganda pateikia dar vieną variantą – Tibetas neatsiejamas nuo Kinijos nuo XIII amžiaus.

Iš tiesų Tibeto dominavimo regione laikotarpis tęsėsi neilgai, ir XIII amžiuje Tibetas buvo nukariautas mongolų. Pradžioje tibetiečiai tik mokėjo duoklę Gendži Chanui, o paskui Tibetas buvo inkorporuotas į besiplečiančią mongolų valstybę. Čia vėl susiduriame su kardinaliai priešingomis interpretacijomis. Tibetiečiai pabrėžia, kad mongolai ir kinai – tai dvi visiškai skirtingos kultūros. Beje, mongolai buvo prisijungę didelę Kinijos dalį, taip pat Korėją ir kitų žemių. Kinai savo ruožtu tvirtina, kad mongolai tėra viena iš Kinijos tautų, ir iš tiesų galima kalbėti apie galingą Kinijos imperiją, kurią paprasčiausiai valdė mongolų dinastija.

Beje, tibetiečių ir mongolų santykiai buvo kur kas glaudesni ir geresni nei mongolų ir kinų. Tai susiję ir su tuo, kad mongolų valdovai labai vertino tibetiečių dvasinius mokytojus ir kvietė juos būti patarėjais.

XVII a. didžiulėje Azijos teritorijoje, kuri apėmė tiek Kiniją, tiek Mongoliją, tiek Tibetą, įsigalėjo mandžiūrai ir Čingo dinastija. Tibetiečiai į šį periodą žvelgia tik kaip okupacinės valdžios pasikeitimą. Savo ruožtu kinai tvirtina, kad Čingo dinastija paprasčiausiai apjungė broliškas tautas, kurias jungė ta pati kultūrinė tapatybė. Čingo dinastija valdžioje buvo iki XX a. pradžioje, kai ji suiro ir tik tada susiformavo Kinijos respublika.

Britų imperija iš tiesų prisidėjo prie Tibeto nepriklausomybės atkūrimo. Britai rūpinosi, kaip išlaikyti savo valdžią Indijoje, taip pat apriboti Rusijos ir Čingo imperijų įtaką regione, Tam buvo patogu sukurti buferinę zoną – Tibetą. 1904 m. britai pasirašė su tibetiečiais Lhaso konvenciją, ir tai buvo esminis žingsnis į realią Tibeto nepriklausomybę, kuri buvo galutinai įtvirtinta 1911m.

Ir vėl galima atrasti daug analogijų su Lietuvos istorija, su Lietuvos inkorporavimu į Rusijos imperiją ir Nepriklausomybės paskelbimu, naudojantis šios imperijos subyrėjimu.

Tibetui atgavus Nepriklausomybę iš Indijos sugrįžo Dalai Lama XIII, buvo paskelbti politiniai dokumentai, reglamentuojantys viešą gyvenimą valstybėje.. Palaipsniui susiformavo ir visi suverenios valstybės simboliai, atsirado tibetiečių pasai, nacionalinė vėliava, pasirašytos kelios tarptautinės sutartys. Per Antrąjį pasaulinį karą Tibetas oficialiai laikėsi neutraliteto politikos.

Kinijos respublika neatsisakė pretenzijų į Tibetą, tačiau, neturėdama galimybių jas įgyvendinti, susitelkė ties vidaus problemomis. Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Šis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino tik Taivane.

1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Naujasis valstybės vadovas, Kinijos komunistų partijos lyderis taip pat pareiškė, kad nenormalu, jog tokia didelė teritorija, kaip Tibetas, yra tiek menkai apgyvendinta. Jis taip pat paskelbė, kad sieks Kinijos, kuri valdo ne mažesnę teritoriją nei Čingo imperija. (Vėl tiesioginė analogija su Rusija ir Sovietų Sąjunga.) Regis, būtent šiuo metu gimė tezė apie amžinai kinišką Tibetą.

(Bus daugiau)