Jis lekia it laukinis žirgas. Laisvas! Joks balnas jo nevaržo. Nevaržomi judesiai leidžia jam pasiekti didžiulį greitį, išvysti neregėtus tolius, pašokti, atsispirti nuo žemės. Tačiau šį laukinį žirgą vejasi raitelis. Griežtas ir niūrus. Jis siekia pabalnoti arklį ir paversti jį priklausomu – atimti iš jo judėjimo laisvę.

Žinoma, kad žirgas šiaip jau nenori būti pagautas raitelio, todėl dar greičiau lekia pirmyn. Tačiau šis ristūnas yra sukalbamo būdo ir su juo įmanoma susitarti – jis paliks neribojamas aukštybes, leis raiteliui juo joti su sąlyga, kad anas nebus per griežtas. Bus gerai ir žirgui, ir raiteliui! Tad kaip tinkamai išugdyti griežtąjį raitelį, kad prijaukintas žirgas netaptų jo vergu?

Idealizmas. Tai tas sunkiai pažabojamas žirgas, kuris lekia tik pirmyn. Idealas – tai tobulybė, kuri yra nepasiekiama lyg svajonė ar utopija. Mes, ateitininkai, esame išsikėlę sau tokį idealą, kuris mus ragina veržtis pirmyn – į ateitį, į tobulą gyvenimą. Už tai turime entuziastingai kovoti. Šią kovą, idealo siekimą, vadiname idealizmu. Idealizmas yra ištikimybė idealui, bet kartu ir atvirumas esamam laikui. Idealo siekimas yra neįmanomas be jaunatviško entuziazmo.

Entuziazmas – tai užsidegimas veikti, siekti, kovoti. Ir jis nepriklauso nuo kitų žmonių – kiekvienas pats turime rasti tos jėgos, kuri uždegtų kovai. Pati kova entuziazmui neuždega, atvirkščiai – dėl degančio entuziazmo nesibaiminame kovos. Tačiau svarbūs yra ir šios kovos motyvai. Kovą skatina ne neapykanta priešui, o meilė – kova už kilnius idealus. Tačiau už ką mes, ateitininkai, kovojame?

Ateitininkai, atlikdami savo, kaip katalikų pareigą, privalo nedelsdami stoti į kovą su radikaliai kairiosiomis ir dešiniosiomis pažiūromis, nihilizmu, destruktyvumu – su netikinčiųjų tikrove. Katalikų rankose yra didžiausia galybė, kuri, paremta visuotine pasaulėžiūra, turi ilgaamžes tradicijas. Katalikai nebūtinai kovoja dėl politinės valdžios, jie rūpinasi visuomeninio gyvenimo santvarka. Katalikai savo priešaky turi tobulą idealą, kuris kviečia stoti į šią kovą. Kas Jis?

Realizmas. Tai minėtasis raitelis, kuris savo griežtumu laisvąjį žirgą gali tiesiog pavergti. Tačiau šis raitelis, protingai išugdytas, gali padėti pasirinkti tinkamas kovos už idealą priemones. Pati tikrovė yra per daug netobula, kad būtų perkelta į idealo aukštumas. Labai svarbu išlaikyti tinkamą santykį tarp idealo ir tikrovės, kad nebūtų nueita į pesimizmą, kai galvojama, jog gyvenimas yra per daug blogas; į kriticizmą, kai skaudžiai kritikuojami arba žmonės, arba idealai; ir perdėtą optimizmą, kai manoma, kad užtenka tik pažinti idealą ir juo žavėtis, t. y. leisti laukiniam žirgui nevaržomai lėkti.

Priderinti idealizmą prie tikrovės galima ryžtantis atvirai žvelgti į visus tikrovės sandus, tačiau į ją žvelgiant jokiu būdu nepamiršti idealo ir likti jam ištikimas. Ši ištikimybė idealui reikalauja ir atvirumo laikui, kritiško žvilgsnio į tikrovę, kad iš tiesų galėtume apsaugoti žmogiškąją laisvę ir pastebėti dabarties iššūkius. Tokia taktika ir susipratimas pagelbės renkantis tinkamas priemones kovoje už idealą, įvertinti turimas pajėgas, nepasiduoti per dideliam optimizmui. Mat tinkamas realizmas mums leidžia gyventi be iliuzijų, bet nebūti be idealų.

Idealizmas gali nusileisti realizmui. Jiems tinkamai susitarus, su tokiu žirgu jokioje kovoje nebus pražūta. Ir tai svarbu, nes visose kovose mes siekiame vienintelio mums visiems šviečiančio idealo – Kristaus. Jis yra tobulybė ir siekiamybė, taip pat Kristus mums kartu yra ir realiausia iš visų realybių. Iš tiesų pats Kristus yra sektina idealo ir tikrovės dermė – Jis yra tobula kūrinio ir Kūrėjo vienybė. Ateitininkai žvelgia į šią vienybę ir seka Ja. Ateitininkų idealizmas yra atgręžtas į tikrovę, siekiant ją atnaujinti idealo – Kristaus šviesoje.

Idealizmas yra visų mūsų principų gyvoji versmė. O realizmas padeda blaiviai žvelgti į tikrovę ir išmintingai siekti idealo. Tuomet, viską pažindami, galime įžvelgti tikrovėje esančią vertybių sumaištį ir pripažinti tik tai, kas gera. Asmuo, derinantis idealizmą su realizmu, geba blaiviai žiūrėti į tikrovę ne vergo, o Viešpaties žvilgsniu. Tuomet tokiu pačiu žvilgsniu žmogus mato ir save bei geba teisingai save įvertinti – privalumus ir trūkumus, priemones bei galimybes. Tai yra būtina sąlyga siekiant tobulumo ir užsibrėžto idealo. Tačiau, kalbant apie ateitininkus, dar svarbiau, kad kovotum ne vienas, o draugėje, ir patrauktum bičiulius prie tikrojo idealo. Kad pats kiltum ir kitus keltum. Kilti ir kelti!