„Viešpaties ranka palietė mane. Jis išvedė mane Viešpaties dvasioje ir pastatė vidury slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. Jis visur vedžiojo mane tarp jų, – slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo baisiai sudžiūvę. Jis man tarė: „Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?“ Ez 37, 1–3.

Biblija krizėje

Daug šimtmečių Biblija – žydų ir krikščionių Šventieji Raštai – buvo Vakarų kultūros centre. Nesuskaičiuojamai daugybei žmonių tai buvo teisės, įkvėpimo, paguodos, vilties ir atpirkimo šaltinis. Tačiau kiti Biblija naudojosi neteisingai. Tie, kurie manė, kad suvokia tikrąją Biblijos prasmę, jos vardu padarė daug blogų darbų. Daug tautų buvo paskelbtos apsėstomis velnio, kadangi jos nesilenkė prieš Biblijos Dievą ar jos kunigus ir aiškintojus. Bet tos hegemonijos dienos jau praeityje.

Gyvename laikais, kai daugelis išsilavinusių žmonių Biblijos jau nepriima kaip savaime suprantamos pagrindinės etinio ir dvasinio ugdymo knygos. Viena vertus, Biblija perėjo į fundamentalistų, kurie trimituoja absoliutizmą ir apokalipsę, rankas. Kita vertus, ji tapo archeologiniu artefaktu, kuriame akademinis elitas ieško tolimos praeities ženklų.

Tuo tarpu žydų ir krikščionių tradicijų vaikai dvasinės paramos ieško kažkur kitur. Jie migruoja link Rytų religijų; jie susižavi naujomis gydymo formomis ir psichologija; jie ieško bendrystės jausmo naujomis gentinėmis formomis. Tačiau jie neatsigręžia į Bibliją ieškodami prasmės, tapatybės ar bendrystės.

Prieš tuos liberalių ir pliuralistinių pažiūrų šalininkus, kurie vienu ar kitu būdu yra atsidavę žydų ir krikščionių tradicijų ir, tuo pačiu, Biblijos atgaivinimui, iškyla dilema: kokiu būdu mokyti ar skelbti Bibliją, kad ji atgautų savo galią mus paguosti, gydyti, sujungti ir vesti? Arba, kaip Viešpats klausia pranašo Ezekielio: „Marusis, ar gali šitie kaulai atgyti?“

Štai kur klausimas. Ar galime paimti senus, sausus Biblijos kaulus ir įkvėpti jiems gyvybę. Kai kurie studijuojantys Bibliją tiki, kad iš dalies į šį klausimą atsako bibliodrama.

Kas yra bibliodrama?

Paprastai tariant, bibliodrama yra inscenizacija, kai atliekami vaidmenys imami iš biblinio pasaulio. Vaidmenys gali būti tie veikėjai, kuriuos randame aprašytus arba tik paminėtus Biblijoje (tokie pagrindiniai veikėjai, kaip Adomas ar Ieva, Marija ar Morta; tokie antraplaniai veikėjai, kaip Setas ar Elžbieta). Kūrybingai skaitant Bibliją, bibliodramoje taip pat gali atsirasti numanomi veikėjai (Nojaus žmona ar Simono Petro motina). Galimų vaidmenų ištekliai bibliodramoje yra didžiuliai. Tai gali būti ir tam tikri objektai ar vaizdiniai, kuriuos galima įkūnyti balsu ar veiksmu (pintinė, kurioje kūdikis Mozė plaukė Nilu ar kryžius, ant kurio mirė Jėzus). Vietovės gali kalbėti (Jordano upė ar Kalvarijos kalnas). Gyvūnai gali kalbėti (žaltys Edeno sode, ryte užgiedojęs gaidys). Bibliodramoje galima vaizduoti ir dvasias (angelai, Dievas, šėtonas). Be to, žydų ir krikščionių tradicijoje yra legendinių ir apokrifinių veikėjų (pvz., Lilita ar Zuzana), kurie taip pat gali būti atvaizduoti bibliodramoje. Bibliodrama mums leidžia įsivaizduoti visą biblinį pasaulį per kūrybingą vaidinimą.

Prieš 15 metų bibliodrama vienu metu atsirado ir Amerikoje, ir Europoje. Tik pastaruosius kelis metus Amerikos ir Europos bibliodramistai pradėjo bendrauti tarpusavyje. Taigi šios dvi bibliodramos kultūros yra kilusios ne tik iš skirtingų regionų, bet ir iš skirtingų religinių tradicijų. Amerikos bibliodramą daugiausiai praktikuoja tam tikri Amerikos žydų bendruomenės sektoriai, o europinė bibliodrama paplitusi tarp liberalių krikščionių.

Kaip Amerikos bibliodramos atstovas ir vedantysis (daugiausiai žydų bendruomenėje Jungtinėse Valstijose) aš buvau įtrauktas į bibliodramos plitimo procesą ir mačiau kaip vis daugiau žmonių tai pripažįsta ir vertina kaip priemonę, kuri atgaivina Bibliją ir leidžia aktyviai panaudoti savo vaizduotę atgaivinant biblines istorijas ir jų išmintį. Aš esu naudojęs bibliodramą iš sakyklos su penkių šimtų žmonių grupe, o taip pat ir klasėje su keturių metų vaikais. Aš naudoju bibliodramą su kelių kartų ir skirtingų religijų grupėmis. Kaip bibliodramos mokytojas, savo darbe aš galiu perduoti šį metodą rabinams, pastoriams, kapelionams, kunigams ir pasaulietiškiems švietėjams.

Kad suprastume, kaip veikia bibliodrama, naudinga prisiminti kai ką apie biblinio pasakojimo prigimtį.

Biblinis istorijos pasakojimas

Žymus vokiečių literatūros kritikas Erichas Auerbachas savo esė „Odisėjo randas“ pažymi, kaip bibliniame istorijos pasakojime „kai kurios pasakojimo dalys yra labai ryškios, o kai kurios miglotos“. Jis analizuoja, kaip „netolygumai ir numanoma nematomo įtaka“ charakterizuoja istorijų, kurios pasakojamos su „prasmių įvairove“, pasakojimo stilių. Be to, jis teigia, kad biblinis stilius yra lakoniškas ir palieka daug erdvės skaitytojo vaizduotei. Norėdami suvokti biblinį pasakojimą, turime žvelgti giliau. Mums patiems paliekama išsiaiškinti tokius dalykus, kaip veikėjų motyvacija ar jausmai, kaip jie mato patys save ir vienas kitą. Mes tarsi žvelgiame į kelis kinų dailininko, kuris tapo peizažą, teptuko potėpius.

Baltoji ugnis ir juodoji ugnis

Žydų tradicija turi savo būdą, kaip apibūdinti biblijos pasakojimą. Senieji rabinai sakė, kad Biblija parašyta juoda ugnimi ir balta ugnimi. Juodoji ugnis – tai žodžiai puslapyje, raidžių, kurias mes visi galime matyti ir perskaityti, juodas rašalas. Nors parašyti žodžiai, kaip ir visi žodžiai, yra nepatikimi ir gali reikšti skirtingus dalykus, tačiau jie mums yra duoti. Kanoniniame tekste jie nekinta. Juos galima analizuoti, pasitelkti žodyno pagalbą, suprasti kontekste, bet jų negalima pakeisti.

Baltoji ugnis yra erdvė tarp žodžių puslapyje ar pergamente, erdvė aplink žodžius, netgi erdvė tarp raidžių. Dėl stabų draudimo judaizmas neišvystė religinio meno ir iliustracijų tradicijos kaip atsako į baltąją ugnį. Impulsas iliustruoti, aiškinti ir įsivaizduoti pasireiškė žodžiais. Prasidėjo tai kaip žodiniai Biblijos komentarai, pamažu perėjo į raštišką formą ir susikūrė šventų tekstų darinys vadinamas Midrašu.

Midrašas* – juodosios biblinio teksto ugnies interpretacija, paaiškinimai ir apšvietimas – prieš šimtmečius buvo užkoduotas serijoje tomų, kurie tradiciniams žydams yra geriausias Biblijos, jos istorijų ir įsakymų komentaras.

Tačiau liberalesni žydai, ypač paskutinės dvi kartos Jungtinių Valstijose, iš naujo pažvelgė į midrašą, ne kaip į nustatytų komentarų rinkinį, bet kaip į interpretacijos procesą: įkvėptas lakoniško Biblijos stiliaus ir pasakojimo spragų, midrašas įgauna poezijos ir vaidinimo, šokio ir dainos formą. Baltoji ugnis įsiliepsnojo. Ji blykčioja daugelyje vietų, o vienas iš jos blyksnių yra bibliodrama.

Bibliodrama vystosi kaip improvizacinio draminio vaidinimo forma. Ją veda apmokytas vedantysis ar pagalbininkas, kurio užduotis yra paruošti dalyvius bendram biblinio teksto skaitymui ir sceniniam atvaizdavimui. Bibliodramos vedantieji (arba bibliodramistai) padeda žmonėms surasti vaidmenis ir per juos išreikšti save. Jie veda ir vysto grupės kuriamą draminę interpretaciją ir užbaigia dramą. Išmokę istorijos pasakojimo meno, Biblijos ir grupės procesų interpretavimo, draminio vaidinimo metodų, bibliodramistai veda žmones į biblinio mito pasaulį.

Bibliodrama kaip atsakas Biblijos krizei

Bibliodrama panaikina ribą tarp skaitytojo ir teksto. Ji kviečia į kūrybišką dalyvavimą prasmės kūrimo procese, kuris gali sukelti įžvalgas, susijusias tiek su Biblija, tiek su pačiu savimi. Bibliodrama taip pat yra puikus instrumentas bendruomenės kūrimui. Kaip grupinis procesas, ji leidžia žmonėms vaidinti kartu nekonkuruojant. Dalijimasis bibline istorija bibliodramoje panaikina visas užtvaras ir sumažina įvairaus pobūdžio atitolimą. Seni ir jauni, kompetentingi ir nekompetentingi gali rasti bibliodramoje tikrą, naują ir nebauginantį būdą susitikti su mūsų šventos tradicijos žinomomis istorijomis.

Aš pradėjau šį esė Ezekielio žodžiais, klausimu, kaip galima atgaivinti mūsų senų biblinių istorijų „kaulus“. Matau, kad bibliodrama yra būdas tai padaryti.

Įžengdami į istoriją su savo balsu ir pačiais savimi, mes atgaiviname juodąją ugnį su savo pačių vaizduotės baltąja ugnimi. Biblijos žodžiai ir scenos tampa rezervuaru mūsų pačių vaizduotei. Tam tikru būdu, mes įkvepiame gyvybę žodžiams ir tuo pačiu gauname gyvybės iš jų. Mes tampame indais ir priemonėmis dvasiai. Esant tokiai priemonei kaip bibliodrama, kuri įkvepia gyvybės kaulams, Biblija – su savo neišsemiama išmintimi, grožiu, su savo dvasia – negulės džiūdama dykumos saulėje. Jos žodžiai vėl bus apgaubti baltąją ugnimi, vėl mus akins ir šoks.

* Midrašas kilęs iš hebrajiško žodžio, reiškiančio aiškintis, ir reiškia prasmės ir aiškumo ieškojimo bibliniuose tekstuose procesą. 

Vertė Vilija Bierontienė