Fotografė Dovilė Dagienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Fotografė Dovilė Budreikaitė-Dagienė, skaitanti paskaitas apie dokumentinę ir reportažinę fotografiją, sulaukė neeilinio pripažinimo. Ji – pirmoji Lietuvos fotomenininkė, kurios sukurta nuotraukų serija „Berniukas su lazda“ pelnė antrą vietą pasauliniame fotografijos konkurse Sony World Photography Awards profesionalų „Gyvenimo būdo“ kategorijoje. Vilniaus dailės akademijoje fotografijos studijas baigusios D. Budreikaitės-Dagienės darbai atrinkti iš 173 444 konkursui pateiktų paraiškų. Lietuva – viena iš 171 šalies, kurios fotografai pristatė savo kūrinius. Konkurse darbai skirstomi į keturias kategorijas: jaunimo, studentų, mėgėjų ir profesionalų, pastaroji skaidoma į temas. Profesionalų kategorijoje sulaukta daugiau nei 87 tūkstančių paraiškų, tad jau vien patekti į konkursą – nemenkas pasiekimas.

Kasmet renkama Sony World Photography Awards apdovanojimų garbės komisija1 atstovauja skirtingoms, labai įvairiai su fotografija susijusioms sritims, tad D. Budreikaitės-Dagienės fotopasakojimo „Berniukas su lazda“ pelnyta antra vieta – prestižinis profesionalų, pasaulinės fotografijos bendruomenės įvertinimas. Šiemet komisijos paprašyta labiau orientuotis į asmenines, vidines autorių įžvalgas – visą 2015 m. gyvenimo paletę. Asmeninės žiūros svarba renkant geriausias fotografijas prasmiškai siejasi su D. Budreikaitės-Dagienės kuriamomis nuotraukomis, menininkės žvilgsniu. Tai liudija ir „Gyvenimo būdo“ kategorija, kuriai priskirti jos darbai. Taigi kokios fotomenininkės patirtys, pajautos, stebint pasaulį pro objektyvą?

Paklausus, kodėl saviraiškos forma pasirinkta būtent fotografija, D. Budreikaitė-Dagienė prisiminė, jog vaikystėje traukė įvairios sritys.

„Šeimoje buvau antras vaikas, tad naudojausi tam tikromis antragimiams būdingomis prerogatyvomis. Esu išbandžiusi lengvąją atletiką, šokį, plaukimą, pia­nino pamokas. Vėliau patekau į dailės mokyklą, ten pasijutau atradusi savo vietą. Ankstyvoje paauglystėje norėdama pirmo fotoaparato nemaniau, jog fotografija – ypatinga santykio su pasauliu forma, – pastebi menininkė ir atvirai prisipažįsta: – toji forma dar buvo pernelyg paprasta, tiesiog norėjau fotografuoti savo aplinką, kiemo draugus, šunį... Pamažu pasaulio ribos plėtėsi. Lavino pirmieji mokytojai dailės mokykloje, darė įtaką įgyjamos žinios. Geriau pažindama save, ėmiau suprasti, kur link einu.“ Moteris prisiminė, jog vaizduotę žadinanti fotografija traukė nuo pat vaikystės, kai itin mėgo vartyti šeimos nuotraukų albumus. „Matyt, tai viena priežasčių, kodėl pasukta fotografijos link“, – svarstė menininkė.

Paprašius žvilgtelti į pirmuosius kūrybinius bandymus, D. Budreikaitė-Dagienė prakalbo kritiškai: „Pirmi darbai nebuvo vykę. Pamenu, kaip augdama Kaune nešdavau ryškinti nespalvotas juostas į Nemuno gatvėje veikusią fotografijos ateljė. Ten dirbę meistrai kiekvieną kartą veik be žodžių atsidusdavo atiduodami mano juostas.“ Dalydamasi patirtimi, menininkė pažymėjo, jog mokėsi matyti, siekė įgyti pagrindus, tačiau procesas buvo fragmentiškas. Pašnekovė prisiminė Kauno A. Martinaičio dailės mokyklos piešimo pedagogą Rimantą Aitmaną: „Tai puikus mokytojas, atidžiai žiūrėjęs mano pirmąsias fotografijas. Visada skatindamas, palaikydamas jis gebėjo ir labai subtiliai patarti.“ Mokydamasi matyti, jaunoji fotografė stebėjo ir fiksavo aplinką: „Beveik kasdien mindavau senamiesčio grindinį, tad pirmose nuotraukose daugiausia architektūros, kiemų, panemunės vaikų kasdienybės atspindžių.“ Įstojus į Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedrą, „prasidėjo nauji pirmieji bandymai“, – šypteli D. Budreikaitė-Dagienė.

Menininkės fotoobjektyvas nukreiptas į žmogų, jos nuotraukų tema „Žmogaus gyvenimas“ it leitmotyvas sieja atskirus kadrus, fotografijų serijas. Ką gali pasakyti vaizdas, ko nepasakys žodžiai, kalba?

„Nors žmogaus gyvenimas skamba apibendrintai, visgi tai pernelyg plati tema, todėl vizualinei kūrinių išraiškai renkuosi tam tikrus žmogaus gyvenimo motyvus. O mano nagrinėjamas teorinis laukas labiau susijęs su vaizdo ir teksto interpretacijos ypatumais, vaizduote ir atminties antropologija, – pabrėžė ne tik praktikė, bet ir fotografijos teoretikė, pripažindama, jog konkrečiai įvardyti, ką galėtų naujo, kito pasakyti vaizdas – sudėtinga. – Aš linkusi teigti, kad vaizdas gali pakeisti teksto prasmę ir atvirkščiai. Kaip matome fotografiją, priklauso nuo mūsų vidinio pasaulio, nuo gebėjimų interpretuoti vaizdą.“

Mintims pakrypus vaizdo supratimo, interpretacijos ypatybių plotmėn, natūralu klausti, kodėl menininkė pasakoja fotografija, o ne kino juosta.

„Jei ne fotografija, tikriausiai būtų kino juosta. Gal kada nors tai dar atsitiks...“ Menininkė teigia nemananti, jog šios pasakojimo formos konkuruoja tarpusavyje: „Esminis skirtumas veikiausiai yra kita laiko dimensija. Fotografijoje, kaip sustabdytoje akimirkoje, jos apskritai nėra, arba ji tiesiogiai nereprezentuojama, tik galbūt nuspėjama, įsivaizduojama.“

„Žmogaus gyvenimo“tema suponuoja: dėmesio objektas – kitas asmuo, jį norima atskleisti. Tad, atrodo, pasirinkta sritis, žiūros kryptis, teritorija labai riboja fotomenininko saviraiškos galimybes. Kaip yra iš tikrųjų?

Dovilės Dagienės fotografija iš ciklo „Berniukas su lazda“

D. Budreikaitės-Dagienės teigimu, žmogaus gyvenimas – neišsemiama ir interpretacijoms atvira tema. Fotografės patyrimu, ją dominančios vaizduotė ir atmintis yra labai platus meninės saviraiškos laukas: „Net kalbėdamas apie kitą žmogų, jo gyvenimo istoriją, dažniausiai permąstai ir savo vietą pasaulyje, santykį su aplinka“, – pažymėjo pašnekovė. Šiuo metu menininkė, kurdama didelės apimties fotografijų seriją „Žmogaus gyvenimas“, dokumentuoja įvairaus amžiaus žmonių portretus. Naudodamasi proga kūrėja kvietė visus norinčius fotografuotis žmones, nesvarbu, kurioje Lietuvos vietoje gyvenančius, susisiekti su ja2.

Stebėjimas, žmogaus gyvenimo fiksavimas liudija socialinį angažuotumą. Taigi kiek fotografijos menas apskritai yra (turi būti) socialus?

Anot D. Budreikaitės-Dagienės, fotografija yra viena bendravimo formų, tai socialinis veiksmas. Juk kiekvienas kūrinys turi tam tikrą savo auditoriją. Kiek fotografas ir jo kuriamas menas yra socialus, kiekvieno – asmeninio pasirinkimo dalykas. „Įdomi, kokybiška fotografija gali lavinti vaizduotę, plėsti pasaulio suvokimo ribas, provokuoti mąstyti, – įvardydama fotografijos užduotis ir duotis, menininkė akcentavo ir žiūrovo-suvokėjo atsakomybę. – Vaizdą reikia mokėti skaityti. Tam reikalingas tam tikras išprusimas.“

Šiandien, galima sakyti, fotografuoja kone visi. Nuotraukų gausa matoma socialiniuose tinkluose, naujienų portalai šimtais jų iliustruoja įvairius renginius. Tai galima vadinti savotišku žmogaus gyvenimo atspindžiu, įamžinimu. Įdomu sužinoti fotomenininkės nuomonę apie šiandienę vaizdų kultūrą. Ar nuotrauka – portretas – nepraranda žmogaus įamžinimo reikšmės? Ar kadrų gausa nenuvertina žmogaus atvaizdo? O gal – priešingai?

D. Budreikaitė-Dagienė pabrėžė temos aktualumą – „ja pasisako daug fotografų, kultūrologų, filosofų“. Pripažino – „susiduriame su vaizdų pertekliumi, bet tai jau ne šiandienos problema. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio. Jei koncentruojiesi į vertingą turinį, nevertingų dalykų natūraliai nelieka. Aš nežiūriu televizijos, ignoruoju bulvarinį foną – manęs tai visiškai nedomina. Galiu sakyti, jog mano pasaulyje vaizdų kultūra yra giliaprasmė, tačiau paraleliai egzistuoja kiti pasauliai su savo vaizdų kultūra. Apie juos, deja, negaliu nieko pasakyti“.

Fotomenininkė akcentavo, kad „vertingos fotografijos nesiranda savaime. Jų vertę kuria autorius. Dažnai kelias būna ilgas, kol tinkamu laiku randama tinkama vieta. Kartais kadro reikia išlaukti, kartais – sukurti“. Pašnekovė pasidalijo atmintin įstrigusia istorija: ką tik pasirodžiusioje prisiminimų knygoje „Hold still“ Sally Mann3 pasakoja, kiek laiko buvo kuriamas ir perkuriamas vienas ar kitas kadras, kol jis atitiko sumanymą. Neįtikėtinos valios ir kantrybės pastangos, o juk žiūrint į fotografiją to visai nesijaučia“, – meno kūrybos ir pajautos santykio ypatybes išryškino D. Budreikaitė-Dagienė.

Pokalbiui pakrypus į kūrybos sritį, kilo klausimas: ar fotografijos reikia mokytis, ar išvis jos išmokstama?

Pasak menininkės, „fotografijos, kaip ir viso kito, išmokstama“. Ji pasitelkė fotožurnalistikos tėvuvadinamo fotografo mintį: „Henri Cartier-Bressonas4 yra pasakęs – „pirmosios 10 000 tavo fotografijų yra pačios blogiausios“5. Šiais skaitmeninių technologijų laikais skaičių tikriausiai būtų galima padauginti iš 100. Iš tiesų fotografijos mokytis reikia ne tik spaudžiant kameros mygtuką. Literatūra, dailė, kinas, muzika, pasaulio pažinimas, empatija – visa tai lavina fotografo akį. Mėgėjo darbams paprastai ir trūksta būtent įžvalgesnės matymo perspektyvos.“

D. Budreikaitės-Dagienės fotografijų cikle „Berniukas su lazda“užfiksuotose sūnaus vaikystės akimirkose jam pažįstant pasaulį pasakota, rodos, subjektyvi asmeninė istorija, tačiau kartu bylota bendra žmonių patirtis, nes dauguma vaikų lauke žaidžia su randamais artefaktais, juos renka, nešasi namo, kolekcionuoja. Kas lėmė, jog menininkės individualume, unikalume išsiskleidė, atsiskleidė bendražmogiški dalykai?

„Esu lygiai toks pat paprastas žmogus, kai nekuriu, mano laikas – kiekvienam žmogui pažįstama, įprasta rutina. Būtent kūryba nuo jos ir gelbsti. Kartais rutina praplečia savo ribas, tada kyla įkvėpimas kurti. Kai kada ir kūryba virsta rutina, tuomet reikia nuo jos atsitraukti“, – teigė menininkė.

Tai, kad papasakota labai paprasta, visiems atpažįstama ir artima istorija, D. Budreikaitės-Dagienės manymu, ir lėmė ciklo „Berniukas su lazda“pastebėjimą bei pasaulinį įvertinimą. Šią fotoistoriją autorė traktuoja kaip antropologinį tyrimą: „Gal tam tikram unikalumui išsiskleisti padėjo ir atidesnis žvilgsnis į vaiko pasaulį. Su vaikais praleidžiu daug laiko, stebiu juos ir jų draugus, o kartu permąstau savo, tėvų ir senelių vaikystę, tai tarsi antropologinis tyrimas skrodžiant savą ir svetimą vaikystės patirtį.“

Menininkė dalijasi mintimis, kaip įžvelgė asmeninės istorijos galimybę ar (ir) reikmę pasakoti.

„Fotografijų ciklo atsiradimą, galima sakyti, lėmė vienas įvykis. Kai vyresnis sūnus dar buvo visai mažas, aš su vyru, kaip ir dauguma tėvų, didžiąją laiko dalį praleisdavom vaikščiodami lauke. Vaikas beveik visada prisirinkdavo lazdelių ir bent vieną nešdavosi namo. Taip pamažu sukaupė visą jų kolekciją. Sūnui šios lazdelės buvo itin vertingos. Kartą prieš mano gimtadienį šeima klausinėjo, ką norėčiau gauti dovanų. Nugirdęs šiuos pokalbius vaikas taip pat susirūpino, ką galėtų padovanoti. Šnekantis apie daiktų vertę, blizgučius ir širdžiai mielas dovanas, mano herojus apsisprendė padovanoti savo lazdelių kolekciją. Sūnaus poelgis mane labai sujaudino, juk vaikui tai atrodė didelis turtas – vertingiausia, ką jis turi. Kita vertus, tai buvo tikrai nuostabi dovana, nuo jos ir prasidėjo pasakojimas. Vis dažniau ėmiau pastebėti lazdeles vaikų rankose, savo pasakojimo herojus mačiau visur – mieste, parkuose, balose, traukiniuose. Supratau, kad tai pats fundamentaliausias pasaulio pažinimo įrankis. Lazda vaiko rankoje nėra tiesiog lazda“, – D. Budreikaitės-Dagienės motinos-menininkės vaidmenų, patirčių sampyna liudija gyvenimo ir kūrybos sanglaudą, kai buitis byloja būtį, kurios prasmės išsiskleidžia sustabdytoje kasdienės rutinos akimirkoje.

„Berniuko su lazda“ serija kurta beveik dvejus metus. Kada fotografas pajunta, patiki, kad jau papasakota?

„Patikėjimas ar, tiksliau, pasitikėjimas savimi, kūrybiniu rezultatu yra kintantis dalykas, ir jis nebūtinai keičiasi teigiama linkme... – pastebėjo D. Budreikaitė-Dagienė. – Psichologijoje tai įvardijama Dunningo-Krugerio efektu6. Vienas šios hipotezės autorių taikliai cituoja Bertrandą Russellą7: „Itin skaudus mūsų laiko bruožas yra tas, kad tie, kurie jaučia pasitikėjimą, yra kvaili, o tie, kurie turi bent šiek tiek fantazijos ir supratimo, yra kupini abejonių ir neryžtingumo.“ Manau, kuriančiam žmogui labai svarbu ne tik palaikymas, bet ir kritika, pastabos. Žinoma, kalbu apie racionalią, analitinę kritiką. Jos visada labai trūksta, ypač Lietuvoje. Dalyvauti konkursuose – tai vienas būdų pasitikrinti gebėjimus ir patikėti savo darbu.“

D. Budreikaitės-Dagienės žvilgsnis sukoncent­ruotas į žmogaus gyvenimą, tai liudija ir sukurtas bei žadamas plėtoti fotografijų projektas „Lietuvos kultūros veikėjų portretai 2005-2006“. Jame įamžinti batai traktuojami kaip žmonių portretai. Kurdama šį projektą menininkė rašė dienoraštį, fiksavo įdomias istorijas. Kokios jos?

Fotografė akcentavo, jog ryškiausią žymę paliko kultūros žmonių atvirumas. „Sutikimas skirti laiko jaunam žmogui, atėjusiam su keistomis idėjomis; pasikviesti jį į namus ir išklausyti – tai mane labai sujaudino. Šitai vertinu ypač dabar, žvelgdama į praeitį. Visi susitikimai įsirašė atmintyje – bendravimas su Jonu Meku8, Aleksandra Jacovskyte9, Jonu Jurašu10, jau šviesaus atminimo Jūrate Paulėkaite11... Turėčiau paminėti visus. Įsiminė ir kai kurie pasakojimai, patarimai. Pamenu, V. Tarasovas12, būdamas mano 19 kvadratinių metrų dirbtuvėje, kol fotografavau jo batus, dairėsi aplinkui ir sakė, kad kažkada pats turėjo 5 kvadratinių metrų dirbtuvę, vėliau persikėlė į 20, o dabar neišsitenka 200 kvadratinių metrų patalpoje. Kada nors ir tau taip nutiks, – linkėjo tuomet. Neseniai, besikurdama jau erdvioje savo studijoje, prisiminiau šį palinkėjimą.“

D. Budreikaitė-Dagienė save vadina tradicinės fotografijos šalininke, ji mėgsta lankytis archyvuose, tad įdomu sužinoti jos autoritetus, labiausiai patinkančius fotodarbus.

„Jau keleri metai didžiausias mano autoritetas – fotografė S. Mann. Jos kūryba, požiūris į fotografiją sukrėtė kaip niekas iki tol. Mėgstamų autorių, autoritetų, žinoma, yra ir daugiau. Tai – Gregory Crewdsonas13, Richardas Avedonas14, H. Cartier-Bressonas, Robertas Frankas15, Sylvia Plachy16. Autoritetai buvo ir liko Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedros dėstytojai Alvydas Lukys, Gintautas Trimakas“, – vardijo pašnekovė. Žvelgdama į Lietuvos fotografijos panoramą, menininkė minėjo Antano Sutkaus, Remigijaus Treigio, Algirdo Šeškaus pavardes.

„Išskirti atskiras fotografijas sunku, – teigė D. Budreikaitė-Dagienė ir tuoj pat pastebėjo: – štai atmintyje išnyra nuostabus Remigijaus Pačėsos darbas „Parėjau“ arba A. Sutkaus ant laiptų sėdinčios mergaitės portretas – vienoje saujoje suspausta bandelė, kitoje – lėlė ir baterija – visas vaiko pasaulis rankose. Tai taip atpažįstama, patirta, sava, todėl ir nuostabu...“

Paklausta, kodėl jos nuotraukose nėra spalvų, fotografė sakė: „Spalva fotografijoje – papildomas informacijos šaltinis, kurį reikia mokėti valdyti. Kol kas savo darbuose jos dar neatradau.“

Pasak menininkės, pavykusi nuotrauka yra „tokia, kuri lieka atmintyje“. Turbūt nieko keista, jog pasiteiravus, ką norėtų įamžinti teturėdama galimybę užfiksuoti tris kadrus, moteris nesuabejodama ištarė – savo šeimą. Tai dar kartą patvirtina moteriškumo, asmeninių patirčių ir į žmogų nukreipto žvilgsnio sampyna – D. Budreikaitės-Dagienės kūrybinės išraiškos esmė.

Pokalbį baigėme bandymu suvokti, kas yra fotografija. Kaip fotografė, pasirinkusi įamžinti žmogaus gyvenimą, komentuotų rašytojo Kęstučio Navako teiginį vienoje esė17: „Fotografija – mirties menas“?

„Oponuočiau teiginiu, – atsakė pašnekovė. – Fotografija – tai gyvenimo menas, įrodymas, koks jis yra, buvo, galėtų būti, koks nėra ar niekada nebebus.“


1 Pasaulinės fotografų organizacija 2007 m. įkūrė fotografijos akademiją, kurios nariai – patarėjai ekspertai, atstovaujantys skirtingoms, įvairiai su fotografija susijusioms sritims: fotografai, galerininkai, agentūrų vadovai, leidėjai, mokslininkai ir kt. Akademija pradėjo veiklą turėdama dvylika narių, šiandien jų daugiau negu šimtas šešiasdešimt. Būtent šie akademikai sudaro Sony World Photography Awards konkurso komisijos daugumą, be jų, kviečiami prisijungti ir kiti fotografijos bendruomenės atstovai.

Šių metų garbės komisija: Oliver Schmittas, Spiegel Online fotografijos skyriaus direktoriaus pavaduotojas (Vokietija); Matthewas Leifheitas – žurnalo VICE fotografijos redaktorius (Niujorkas, JAV); Guo Xingxin, Xinhua naujienų agentūros naujųjų medijų centro direktoriaus pavaduotoja, portalo www.cicphoto.com vyriausioji redaktorė (Kinija); Joanna Milter, leidinio „The New York Times“fotoredaktoriaus pavaduotoja (JAV); Maria Pieri, „APL Media“ redakcijos vadovė (Jungtinė Karalystė); Enrica Viganò, (nepriklausomos) fotografijos parodų, festivalių organizatorė, rašytoja (Italija); Sasha Erwitt, pasaulinį pripažinimą pelniusi fotografijos redaktorė ir tyrėja (JAV); Jocelynas Bainas Hoggas, fotografas, penkių fotografijos knygų autorius, The University of Arts London veda fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos kursą (Jungtinė Karalystė); Sue Steward, London Evening Standard fotografijos kritikė, parodų, aukcionų kuratorė, rašytoja (Jungtinė Karalystė). Daugiau žiūrėti: World Photography Organisation 2015. Prieiga per internetą http://www.worldphoto.org/about-the-sony-world-photography-awards/honorary-judges/2015-honorary-jury/

2 Fotografės Dovilės Budreikaitės-Dagienės elektroninio pašto adresas dovile.dagiene@doda.lt.

3 Sally Mann (g. 1951) – amerikiečių fotografė, labiausiai žinoma kaip milžiniškų nespalvotų nuotraukų autorė, pirmiausia įamžinusi savo vaikus.

4Henri Cartier-Bresson (1908-2004) – prancūzų fotomenininkas, neretai apibūdinamas lemiamo momento fotografu

5 „Your first 10,000 photographs are your worst.“ (H. Cartier-Bresson).

6 Dunningo-Krugerio efektas – Davido Dunningo ir Justino Krugerio 1999 m. atliktais tyrimais pagrįstas žmonių galimybių, jų veikimo ir norų, įsivaizdavimų neatitikties fenomenas.

7 Bertrand Arthur William Russell (1872-1970) – britų filosofas, matematikas, eseistas, visuomenės kritikas.

8 Jonas Mekas (g. 1922) – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, neretai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, menininkas ir kuratorius.

9 Aleksandra Jacovskytė (g. 1945) – Lietuvos scenografė, grafikė.

10 Jonas Jurašas (g. 1936) – Lietuvos teatro režisierius.

11 Jūratė Paulėkaitė (1962–2011) – Lietuvos scenografė, dailininkė.

12 Vladimiras Tarasovas (g. 1947) – Lietuvos džiazo muzikantas, būgnininkas, perkusininkas, režisierius-statytojas, instaliacijų kūrėjas.

13Gregory Crewdson (g. 1962) – amerikiečių fotografas, žinomas kaip itin kruopščiai perteikiantis namų, kaimynysčių erdves .

14 Richard Avedon (1923-2004) – amerikiečių mados fotografas, portretistas.

15 Robert Frank (g. 1924) – amerikiečių fotografas, dokumentinio kino kūrėjas.

16 Sylvia Plachy (g. 1943) – vengrų-amerikiečių fotografė.

17 Iš Kęstučio Navako esė rinkinio „Begarsis skambutis“Vilnius: „Tyto alba“, 2015 – 214 p.