Profesorius Friederis Dünkel

Spalio viduryje Lietuvoje lankėsi Europos kriminologų asociacijos pirmininkas, Europos Komisijos ekspertas, baudžiamosios teisės profesorius Friederis Dünkelis. Jis komentuoja, ar galima perimti Skandinavijoje sėkmingai veikiančius kalinių integracijos modelius ir pritaikyti juos Lietuvoje, lygina Vokietijos ir Lietuvos bausmių sistemas bei atsako į klausimą, ar migrantai Vokietijoje linkę labiau nusikalsti nei patys vokiečiai.

Karjeros pradžioje tiesiogiai dirbote ir net gyvenote su nuteistaisiais. Pasidalinkite šia patirtimi. Kaip ji pravertė jūsų, kaip mokslininko ir politikų patarėjo, darbe?

1969 m. pradėjęs teisės studijas persikrausčiau į Pietų Vokietijoje esantį Freiburgą, kur viena nevyriausybinė organizacija dirbo su į laisvę paleistais nuteistaisiais. Jie subūrė grupę studentų, lankančių nuteistuosius ir bendraujančių su jais dar kalėjime bei padedančių įsitvirtinti laisvėje. Tapau šios organizacijos nariu, reguliariai lankiau kalinius ir palydėdavau juos, paleistus į laisvę. Man tai buvo labai naudinga, nes, skaitant kriminologijos vadovėlius, baudžiamąją teisę, viskas buvo teoriška ir nutolę nuo realybės, o savanoriaudamas gavau supratimą apie tai, kokie žmonės iš tiesų yra, kokie jų siekiai, jausmai atliekant bausmę ir viltys apie ateitį laisvėje. Atradau, kad tai normalūs žmonės, turintys tokius pat troškimus kaip ir mes, norintys susirasti darbą, turėti namą ir automobilį, sukurti šeimą. Nesugebėdami išpildyti šių troškimų teisėtų būdu, jie padarė nusikaltimus. Suvokęs, kad jie yra normalūs žmonės, pasiūliau keliems studentams gyventi kartu su jais ir parodyti, kaip teisingai elgtis. Taip keletą metų priėmėme išėjusius iš kalėjimo žmones gyventi drauge su mumis nuomojamame name.

Baigęs studijas sukūriau šeimą ir susilaukiau vaikų, todėl nebegalėjau tęsti šios praktikos, tačiau ji buvo naudinga, nes pradėjau vertinti žmones ne vien pagal išorę, panorau juos suprasti ir toliau gilintis į kriminologijos sritį. Tęsdamas mokslinę karjerą atlikau tyrimą apie elgesį su pavojingais nusikaltėliais ir psichoterapijos veiksmingumą. Vertinau Berlyno kalėjime vykdomos programos veiksmingumą ir priėjau išvadą, kad programa padėjo sumažinti pakartotinių nusikaltimų skaičių. Taigi tokios programos gali būti labai veiksmingos. Mano atlikta studija buvo viena iš pirmųjų vertinamųjų ataskaitų šalyje, pasirodžiusi 1979 metais. Dirbdamas mokslinį darbą susipažinau su tyrėjais ir mokslininkais iš daugelio pasaulio šalių, o tai suteikė galimybę pažinti tarptautinį kontekstą.

Lietuva pirmauja Europoje pagal kalinčių žmonių skaičių šimtui tūkstančių gyventojų. Ką šis skaičius pasako apie šalį ir jos teisinę sistemą?

Viena iš priežasčių, kodėl Lietuva turi tokį aukštą įkalinimo rodiklį, yra ilgos ir griežtos bausmės. Lietuvoje nusikalsta daug mažiau žmonių negu Vokietijoje, kurioje nuteisiama dvigubai daugiau žmonių, tačiau bausmės Lietuvoje yra žymiai griežtesnės. Lietuvoje žmonės įkalinami net už nedideles vagystes, ko nebūna Vokietijoje. Pastarojoje daugiau nei 80 proc. atvejų priteisiama piniginė bauda arba žmogus nuteisiamas lygtinai (t. y. lankosi probacijos tarnyboje) ir tik 4–5 proc. patenka į kalėjimą. Toks ir yra pagrindinis skirtumas. Vidutinė įkalinimo Vokietijoje trukmė yra tarp vienų ir dvejų metų, o Lietuvoje vidutinė bausmė – didesnė nei penkeri metai, taigi žmonės lieka kalėjime labai ilgai.

Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Žinau, kad žmonės Lietuvoje labai griežtai žiūri į bausmę, tačiau reikia aiškinti, kad bausmė nėra nusikalstamumo problemos sprendimas. Pirmasis žingsnis sprendimo link būtų elgtis su kaliniais humaniškai, gerbiant jų orumą. Tai, ką matau ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos kalėjimuose, kur vienoje kameroje kartais gyvena net penkiasdešimt nuteistųjų, yra nepagarba žmogiškajam orumui. Turėtume laikyti žmonėmis netgi tuos, kurie įvykdė labai sunkius nusikaltimus, atėmė gyvybes, kad jie tokie ir taptų, nebenusikalstų. Tokia filosofija remiasi europinė teisinė tradicija. Žmogiškas elgesys su nuteistaisiais – tai civilizuotos visuomenės ženklas. Taigi Lietuvoje vertėtų apmąstyti, ar tikrai reikalingos tokios griežtos bausmės. Nemanau, kad nuteistieji Lietuvoje yra pavojingesni nei Vokietijoje, lietuviai nėra blogesni už kitus žmones.

Ar nemanote, kad ilgos bausmės susijusios su skylėta integracine sistema? Kadangi visuomenė netiki, jog nusikaltę asmenys gali pakeisti savo elgesį, nes niekas su jais nedirba, atrodo, kad reikia laikyti juos izoliuotus taip ilgai, kaip tik įmanoma.

Sutinku, kad toks visuomenės požiūris gali būti valstybės nepasirūpinimo realiai veikiančiomis integracijos programomis pasekmė. Taigi pirmiausia reikėtų vystyti šias programas, o tada trumpinti įkalinimo laiką. Lygiagrečiai reikia vystyti alternatyvių bausmių praktiką ir probacijos paslaugas. Vokietijoje prireikė dvidešimties metų, kad probacijos tarnyba pradėtų gerai veikti. Lietuvoje ji buvo įkurta 2000 m., nelabai seniai, todėl tebereikia vystyti socialinį darbą ir pedagogiką, kad probacijos paslaugos gerai veiktų. Manau, kad reabilitacijos darbo kokybė didės mažėjant kalinių skaičiui.

Lietuvos teisingumo ministras ir prezidentė turi būti drąsesni, pasakyti, jog nori, kad nusikaltę žmonės po kurio laiko grįžtų į visuomenę. Vokietijoje taip pat yra daugybė žmonių, kurie mano, kad visi seksualiniai nusikaltėliai turėtų būti kalinami. Tačiau pažiūrėjus į statistiką, Vokietijoje tik vienas iš trijų seksualinių nusikaltėlių patenka į kalėjimą. Likusieji dalyvauja veiksmingose probacijos programose, po kurių pakartotinai nusikalsta tik mažiau nei kas dešimtas prievartautojas. Taigi dauguma jų yra nepavojingi, o tuos kelis pavojingus laikome įkalintus ilgą laiką. Tačiau veiksmingam darbui reikia sukurti sistemą, gerai apmokyti socialinius darbuotojus, turėti terapeutus, psichologus. Taip pat labai padeda nevyriausybinių organizacijų darbas su nuteistaisiais.

Jeigu visuomenė nėra gerai pasiruošusi eiti bausmių švelninimo keliu, reikėtų skirti daugiau dėmesio agresoriaus ir aukos sutaikinimui, labiau rūpintis auka ir jos artimaisiais, spręsti konfliką tarp aukos ir agresoriaus. Žmonės iš dalies yra teisūs – jeigu valstybė rūpinasi tik smurtininku, o auka lieka nuošalyje, visuomenei tai nepriimtina. Reabilitacijos sistema veiks žymiai veiksmingiau, jeigu aukai bus atlyginama, nusikaltęs asmuo mokės kompensaciją ir atsiprašys savo aukos.

Šiuo metu Lietuvos Kalėjimų departamentas bendradarbiauja su kolegomis iš Norvegijos, važiuoja į seminarus, perima gerąją praktiką. Ar esant skirtingiems valstybių socialiniams kontekstams, įmanoma perimti kitoje šalyje sėkmingai veikiančius modelius ir pritaikyti juos pas save?

Taip. Žinoma, reikia išmintingiai adaptuoti programas, bet pagrindiniai veiksmingo darbo su nusikaltusiais asmenimis principai yra bendri. Vokietijoje taikome specialias programas seksualiniams nusikaltėliams, kurias esame perėmę iš Kanados ir jos puikiai veikia.

Sakyčiau, kad Norvegija yra tikrai geras ir sektinas pavyzdys, nes Skandinavijos šalys yra bene geriausiai išvysčiusios kalėjimų sistemos politiką. Kita vertus, Norvegija galbūt pernelyg nutolusi nuo Lietuvos. Juk pašokti šimtabalėje skalėje nuo nulio iki šimto yra sunkiau nei nuo nulio iki penkiasdešimties. Perorganizuoti visą kalėjimų sistemą į Norvegijos modelį būtų sudėtinga ir labai brangu, nes reikėtų nugriauti dabartinius kalėjimus ir pastatyti naujus su vienviečiais kambariais. Tačiau judant pamažu Norvegija yra gera kryptis. Nuteistieji turėtų būti po truputį ruošiami laisvei, po kurio laiko perkeliami į laisvesnio režimo kalėjimus, išleidžiami dienos metu į laisvę, ko šiuo metu Lietuvoje nėra.

Nuteistieji turi palaipsniui pasiruošti grįžti į laisvę, nes gyvenimas taip sparčiai kinta, kad žmogus, praleidęs už grotų dvidešimt metų, nemoka naudotis mobiliuoju telefonu, grynaisiais, viešuoju transportu ir taip toliau. Žmones reikia paruošti, nes kitaip jie suklups, nematys perspektyvų ir pakartotinai nusikals. Kita vertus, negalima vieną dieną tiesiog imti ir paleisti pusės kalinių, kaip anksčiau yra buvę su amnestija. Tai kvaila, nes žmonės nebuvo pasiruošę laisvei ir daugelis po keleto mėnesių vėl grįžo į kalėjimą.

Lietuvoje kyla protestų, kai kokiame nors miesto rajone bandoma pastatyti pusiaukelės namus. Kaip paaiškinti visuomenei tokių namų naudą?

Reikėtų sakyti, kad daug nusikaltėlių jau gyvena mūsų kaimynystėje, nors galbūt to ir nežinome, nes jų dar nepagavo policija arba jie vykdo ekonominius nusikaltimus, pavyzdžiui, slepia mokesčius.

Kita vertus, turėtume rimtai priimti žmonių baimes. Žmonės labiausiai bijo smurtinių ir seksualinių nusikaltimų. Jeigu iš manęs pavogtų automobilį, būčiau nepatenkintas, tačiau tai man nekainuotų gyvybės. Tuo tarpu pusiaukelės namuose tikrai negyventų pavojingi seksualiniai nusikaltėliai ar agresyvus nuteistieji, bet nesunkius nusikaltimus, tokius kaip vagystės, padarę žmonės.

Vienas pažįstamas sunkaus režimo kalėjimo Vokietijoje direktorius ant sienos yra užsirašęs moto: „Rytoj jie bus jūsų kaimynai.“ Kalėjime dirbantys specialistai daro viską, kad jie būtų geri kaimynai, tačiau neišvengsime jų kaimynystės, nes negalime užrakinti žmonių dešimtims metų. Ir pačiai Lietuvai tai būtų per brangu.

Ką manote apie bausmę iki gyvos galvos? Lietuva yra viena iš keleto pasaulio šalių, kur nuteistiesiems iki gyvos galvos nenumatyta galimybė išeiti į laisvę anksčiau. Kita vertus, Norvegijoje tokia bausmė iš viso neegzistuoja ir dešimtis jaunuolių nužudęs Andersas Breivikas gavo maksimalią 21 metų bausmę. Kyla dvejonė, ar jis tikrai taps nebepavojingas.

Norvegijoje yra numatyta prevencinė sulaikymo priemonė. Jeigu A. Breivikas tebebus pavojingas, jam ir toliau bus apribota laisvė.

Pirmiausia priminčiau, kad įkalinimas iki gyvos galvos nesuteikiant žmogui jokios vilties prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai. Europos teismas išnagrinėjo bylą, iškeltą Jungtinei Karalystei, ir konstatavo, kad net ir kalintieji iki gyvos galvos privalo turėti teisinę galimybę kada nors išeiti į laisvę. Teismas nusprendė, kad prezidento malonės yra negana ir privalo būti numatyta teisinė procedūra. Manau, kad Europos teismas artimiausiu metu nuteis Lietuvą ir skirs baudą, jeigu valdžia nepakeis galiojančio įstatymo.

Kitas klausimas – po kiek laiko žmogus gali prašytis paleidžiamas. Pavyzdžiui, Vokietijoje tas laikotarpis yra penkiolika metų. Vokietijos aukščiausiasis teismas sako, kad žmogui turi būti suteikta realistiška viltis. Jeigu patenki į kalėjimą mažiausiai 30-čiai metų, kaip yra Estijoje, arba 25-iems, kaip Lenkijoje, tai nėra reali viltis. Tas laikotarpis yra toks ilgas, kad asmuo gali būti tapęs senu bejėgiu žmogumi. Mūsų tikslas nėra supūdyti žmones kalėjime. Žinoma, jeigu asmuo tebėra pavojingas, jis ir po 15 metų liks kalėjime, o gali jame praleisti ir visą gyvenimą.

Kokia dalis kalinių Vokietijoje turi galimybę dirbti? Lietuvoje darbo vietas gauna apie trečdalis kalėjimo režime gyvenančių žmonių, nors norinčiųjų dirbti yra gerokai daugiau.

Prieš penkiolika metų Vokietijoje buvo panaši problema, kai turėjome aukštesnį įkalinimo rodiklį ir nebuvo įmanoma visiems suteikti darbo vietos. Šiuo metu Vokietijoje dirba 70–80 proc. nuteistųjų, priklausomai nuo konkrečios federacijos, tačiau tai išlieka problema, ypač jeigu darbą organizuoja privačios bendrovės. Jos susiduria su sunkumais, nes darbuotojai dažnai keičiasi, nuteistieji paleidžiami į laisvę. Valstybinės struktūros taip pat stengiasi parūpinti darbo įrenginių, staklių, nes nuteistųjų užimtumas yra labai svarbi reintegracijos dalis. Įsivaizduokite, jeigu ištisą dieną žmogus sėdi be prasmingos veiklos, tuomet vienintelės jo mintys ir gali būti, kaip išnaudoti kitus kalinius.

Kalbant apie jaunimą, labai svarbu suteikti kokybišką išsilavinimą ir profesinį mokymą. Tie, kuriems pavyksta baigti mokslus kalėjime, lengviau susiranda darbą išėję į laisvę. Neįgiję išsilavinimo jaunuoliai dažniau pakartotinai nusikalsta, nes neturi perspektyvų darbo rinkoje.

Dalis Lietuvos visuomenės būgštauja, kad atvykstančių žmonių banga yra grėsmė valstybių vidaus saugumui ir padidins nusikaltimų skaičių. Norisi paklausti, kiek tos baimės yra pagrįstos: ar Vokietijos kalėjimuose bausmę atlieka santykinai didelis užsienio šalių pilietybes turinčių žmonių skaičius, ar jis panašus į Vkietijos piliečių skaičių?

Turite priežastį bijoti, jeigu neintegruosite atvykstančių žmonių. Kai žmonės neturi ką veikti, ir negauna pinigų kažkam nusipirkti, kad ir kavai ar cigaretėms, jie pradeda vykdyti smulkius nusikaltimus.

Jeigu rimtai palygintumėte statistiką, pavyzdžiui, jaunų vyrų iš tų pačių socialinių sluoksnių nusikalstamumą, nerastumėte jokių skirtumų tarp vokiečių ir užsieniečių. Kodėl galų gale turėtumėte rasti? Būti užsieniečiu nėra nusikaltimas. Kodėl užsienietis turėtų būti labiau linkęs nusikalsti nei kiti žmonės? Žmogus nusikalsta, kai neturi tokių pačių šansų kaip kiti, kai jo gyvenimo sąlygos tokios ribotos, kad nemato jokių perspektyvų. Štai kodėl taip svarbu integruoti žmones.

Tiesą sakant, nusikaltimus dažnai lemia priešiškas visuomenės nusistatymas prieš užsieniečius. Mane stebina tokie pasisakymai kaip „nenorime musulmonų savo visuomenėje“, ar Slovakijos nusistatymas priimti tik krikščionis. Varge, juk šiandien realybė visai kitokia. Vokietijoje gyvena gan didelė musulmonų bendruomenė ir 99.9 proc. nėra teroristai, nenori būti įtraukti į džihadistų nusikaltimus. Dauguma jų yra puikiai integravęsi žmonės, geriau įsitraukę į visuomenę nei kai kurios vokiečių grupės – ultranacionalistai ar neonaciai, kurių bijau labiau nei užsieniečių.

Žinoma, dabar turime problemų, nes atvykstantiems žmonėms neužtenka gyvenamųjų vietų. Jeigu patalpinsi krūvą žmonių toje pačioje erdvėje, kur susispaudę turės gyventi sunitai ir šiitai, jie greičiausiai ims vieni kitus mušti, todėl reikia dėmesingumo, pakankamai patalpų ir daugelio socialinių darbuotojų.