Tekstų ciklas PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS.

Tekste „Amžinai kiniškas Tibetas“ rašiau apie tai, kad kinų mokslininkai tvirtina, jog Tibeto atgauta nepriklausomybė XX amžiuje iš tiesų buvo broliškų tautų, kurios tūkstantmečius gyveno drauge, atskyrimas, primestas Vakarų imperialistų. Tai tik viena iš Kinijos aktyviai skleidžiamos propagandos tezių. Siūlau įdėmiau įsižiūrėti ir į kitas.

II. Tibetas savo noru prisijungė prie Kinijos?

Tuo metu, kai Lietuva „savo noru“ ir „entuziastingai“ beldėsi į Sovietų Sąjungą, tibetiečiai gyveno savarankiškoje valstybėje. Atgavus nepriklausomybę iš Indijos sugrįžo Dalai Lama XIII, buvo paskelbti politiniai dokumentai, reglamentuojantys viešą gyvenimą Tibete. Palaipsniui susiformavo ir visi suverenios valstybės simboliai: atsirado tibetiečių pasai, nacionalinė vėliava, buvo pasirašomos tarptautinės sutartys.

Tačiau naujoji komunistinė Kinija buvo nusiteikusi „atkurti teisingumą“ ir „nešti šviesą“ visoms tautoms. 1949 m. lapkričio 24 dieną. Pekino radijas pranešė, kad dvylikametis Pančen Lama paprašė Kinijos naujojo vadovo, Komunistų partijos lyderio Mao išvaduoti Tibetą nuo užsienio imperialistų. Labai paradoksalus pranešimas. Vien jau dėl to, kad tuo metu Tibetas buvo užsisklendusi nuo kitų valstybė, kurioje iš viso gyveno penki užsieniečiai, kuriuos žavėjo tibetietiškas budizmas ir jie tikrai nepriminė imperialistų. Dar po poros mėnesių buvo paskelbta, kad jau artimiausiu metu Kinijos liaudies armija išvaduos Tibetą.

Tibeto vyriausybė, sunerimusi dėl tokių pareiškimų, nusiuntė Pekinui laišką, kuriame teigiama, kad Tibete nėra jokių imperialistų ir nereikia jokio vadavimo.

Tikėtina, kad Kinijos valdžia iš tiesų manė, kad tibetiečius reikia supažindinti su esą labiau išsivysčiusia Kinijos kultūra ir įdiegti technines naujoves. Taip pat ir Kinijos komunistų partija buvo tvirtai įsitikinusi, kad jų ideologija – yra šviesa, kuri turi išskaidyti prietarų tamsą. Beje, nė vienas iš Kinijos lyderių nebuvo buvęs Tibete ir turėjo labai miglotą supratimą apie tai, kaip ten gyvena žmonės. Taip pat dera pabrėžti, kad absoliuti dauguma tibetiečių iki pat 1950 metų niekada nebuvo matę kinų. Tad nesuprantama, kaip jie galėjo žavėtis kinų kultūros pasiekimais?

Rugsėjį pirmieji kinų kariniai daliniai įžengė į Tibeto teritoriją. Profesionali kariuomenė  nesulaukė rimto pasipriešinimo iš menkai ginkluotos ir organizuotos Tibeto kariuomenės. Reikia pripažinti, kad per šią invaziją kinų kariai gana gerai elgėsi su civiliais gyventojais, taip pat nemaža dalis ir tibetiečių karių, pakliuvę į nelaisvę, buvo nuginkluoti ir paleisti po paskaitos apie socializmo privalumus. Tačiau grėsmė Tibeto valstybingumui augo kiekvieną dieną.

1950 m. lapkričio mėnesį Tibeto Asamblėja nusprendė suteikti Dalai Lamai XIV visus jo titului priklausančius valdžios įgaliojimus, nelaukiant, kol penkiolikmetis lyderis sulauks pilnametystės. Tibetiečiai taip pat išsiuntė laiškus, prašydami paramos, į Jungtinių Tautų Organizaciją bei JAV vyriausybei. Tai dar labiau papiktino kinus, kurie paskelbė, kad Tibetas tėra Kinijos vidaus reikalas. JTO į Tibeto laišką nereagavo, nes Tibetas nebuvo šios organizacijos narys. Dauguma kitų pasaulio valstybių vadovų teturėjo labai miglotą supratimą, kas iš tiesų vyksta Kinijoje ar Tibete.

Matydami, kad didelė Tibeto teritorija okupuota, kariuomenė išskaidyta, o tarptautinė bendruomenė abejingai stebi, Dalai Lama nutarė, jog būtina derėtis ir išsiaiškinti situaciją. Todėl 1951 m. buvo pasiųsta  penkių asmenų delegacija į Pekiną. Tibeto vyriausybė įgaliojo delegaciją išdėstyti Tibeto poziciją ir išklausyti kinų planų.

Kinijos delegacija elgėsi kaip nugalėtojai ir pateikė sutarties projektą, kurį galima vadinti Tibeto kapituliacijos įtvirtinimu. Tibeto atstovai griežtai atmetė susitarimą. Kinai sutiko tik nežymiai modifikuoti sutartį ir pareiškė, kad nebepriims tibetiečių neigiamo atsakymo. Tibeto delegacijai buvo grasinama smurtu, su ja buvo elgiamasi kaip su kaliniais. Svarbiausia, jai nebuvo leista susisiekti su savo valstybės vadovybe. Tibeto atstovams buvo pateiktas ultimatumas (kaip čia neprisiminsi Sovietų Sąjungos ultimatumo, pateikto Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui): arba susitarimas bus pasirašytas, arba Kinijos kariuomenė išžygiuoja į Lhasą, Tibeto sostinę.

1951 m. gegužės 23 dieną Tibeto delegatai pasirašė Septyniolikos punktų susitarimą su Kinija. Tiesa, pasak Tibeto interpretacijos, šis susitarimas buvo pasirašytas tik su sąlyga, kad, delegacijai grįžus į Lhasą, jis turės būti patvirtintas Dalai Lamos. Kinija tvirtina, kad tokios sąlygos nebuvo, kad apie susitarimo turinį Dalai Lama ne tik žinojo, bet ir jam pritarė.

Susitarimas įteisino Kinijos armijos įvedimą į Tibetą ir suteikė Kinijos valdžiai įgaliojimus tvarkyti Tibeto užsienio reikalus. Kita vertus, net ir šiame susitarime buvo garantuota, kad Kinija nekeis Tibete egzistuojančios politinės sistemos, nusistovėjusio Dalai Lamos ir Pančen Lamos statuso, bus išlaikyta Tibeto autonomija, gerbiama religinė ir kultūrinė tradicija.

Net ir pasirašius susitarimą, Tibeto delegacija dar kurį laiką buvo sulaikyta Pekine. Tai buvo reikalinga, kad Kinija galėtų imtis visų propagandinių veiksmų ir paskelbti visam pasauliui apie „broliškų tautų vienybės atkūrimą“. Tibetiečiai teigia, kad apie pasiektą susitarimą Dalai Lama sužinojo iš radijo ir iš karto griežtai sureagavo. Jis pasiuntė žinią delegatams, kad nepritaria tokiam susitarimui.

Jau rugsėjį į Lhasą įžengė Kinijos kariuomenė. Iš esmės buvo pakartotas tas scenarijus, kurį prieš vienuolika metų Lietuvoje įgyvendino kita imperija.

III. Absoliuti dauguma Tibeto žmonių džiaugėsi išvadavimu iš feodalų vergovės?

1963 m. Kinijoje buvo sukurtas propagandinis filmas „Vergas“, kuris tapo viena svarbiausių propagandinių priemonių. Šiame filme, begėdiškai iškreipiant daugybę faktų, buvo rodoma, kaip neva tibetiečiai gyveno prieš „taikų išvadavimą“. Filmas, Kinijos valdžios įsitikinimu, turėjo sukelti tibetiečių dėkingumo ašaras. Todėl, demonstruojant jį Tibete, valdžios pareigūnai kontroliavo, ar žiūrovai verkia. Tie, kas abejingai žiūrėjo filmą ar net juo piktinosi, buvo vadinami feodalizmo agentais. Tad daugumai žiūrovų teko dirbtinomis priemonėmis provokuoti ašaras, idant neišsiduotų.

Jau minėjau, kad iki KInijos okupacijos dauguma tibetiečių nebuvo matę nei kinų, nei kitų užsieniečių. Tad vargu ar jie galėjo suprasti, kad yra „išvaduojami“ ir nuo ko juos „vaduoja“. Kalbos apie užsienio imperialistų spaudimą buvo pernelyg didelis absurdas, kad juo kas patikėtų, tad pradėta akcentuoti, jog tibetiečiai išvaduojami iš vietinių feodalų vergovės.

Tikrai negalima sakyti, kad iki okupacijos Tibetas gyveno idiliškomis sąlygomis. Dalai Lama XIV ne kartą pripažino, kad Tibete buvo daug socialinių problemų, kurias buvo būtina spręsti, taip pat reikėjo modernizuoti ir visą politinę sistemą. Tačiau tai, ką padarė kinų okupacinė valdžia, tikrai nebuvo reikalingos reformos, bet veikiau bandymas sugriauti savarankišką valstybė ir nulipdyti naują Kinijos koloniją.

Tikėtina, kad Tibete, kaip ir Lietuvoje 1940 m., buvo žmonių, kurie turėjo vilčių, jog okupantai pagerins jų gyvenimą. Tačiau tokių žmonių tikrai nebuvo dauguma. Tuo labiau kad jau po kelerių metų po okupacijos įvairiose Tibeto regionuose prasidėjo prieš okupantus nukreipti neramumai. Dalai Lama bandė raminti žmones, nes baiminosi didžiulio kraujo praliejimo, tačiau, nepaisant dvasinio lyderio pastangų, 1959 m. neramumai peraugo į sukilimą.

Kuo labiausiai buvo nepatenkinti tibetiečiai? Tuo, kad Kinija, nepaisydama pažadų nesikišti į Tibeto vidaus reikalus, pradėjo asimiliacijos politiką ir taip pat nusavino didžiąją dalį šios valstybės derliaus, dėl ko žemės ūkio palaikomame Tibete pirmą kartą istorijoje kilo badas. Kinų valdžios veiksmai kėlė pasipiktinimą ir protestus, į kuriuos okupacinė valdžia atsakydavo griežtomis priemonėmis bei fiziniu susidorojimu. Pabėgėlių srautas iš okupantų labiausiai išnaudojamų rajonų tik didėjo, įtampa augo.

1959 m. kovą Kinijos atstovas Lhasoje pateikė primygtinį kvietimą Dalai Lamai apsilankyti viešame renginyje. Tai dar labiau pakurstė gandus, kad kinai siekia pagrobti dvasinį Tibeto lyderį ir išgabenti jį į Pekiną. Todėl didžiulė minia – apie trys šimtai tūkstančių tibetiečių – apsupo Dalai Lamos rezidenciją ir pareiškė, kad neleis kinams įgyvendinti jų planų. Tereikėjo kelių provokacijų ir masinė akcija virto tibetiečių riaušėmis. Protestuotojų aukos tik dar labiau įaudrino susirinkusiuosius, pradėtos statyti barikados ir vis garsiau skambėjo šūkiai apie Tibeto nepriklausomybę. Kinijos valdžia pabandė tvarką įvesti, panaudodama artileriją.

Norėdamas išvengti didesnio kraujo praliejimo, Dalai Lama su aštuonių tūkstančių žmonių palyda paliko Lhasą ir persikėlė į Indiją, kur buvo suformuota Tibeto vadovybė tremtyje. Deja, tačiau neramumai Lhasoje jau buvo pernelyg įsibėgėję. Teigiama, kad per kovo mėnesio sukilimą žuvo 85–87 tūkstančiai tibetiečių. Patikslinti šiuos skaičius vargu ar įmanoma. Bet kuriuo atveju, „taikus išvadavimas, sukėlęs tibetiečių entuziazmą“, tikrovėje virto kraupia kraujo jūra.

(Bus daugiau)