Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kas trejus metus organizuoja literatūrinį rudenį „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ 2015 m. rugsėjo 10–11 d. vyko jau penktasis ruduo. Jo laureate tapo ir Fridricho Bajoraičio premiją už romaną „Tolminkiemio sodininkas“ gavo rašytoja Edita Barauskienė (2005 m. laureate tapo rašytoja Astrida Petraitytė, 2007 m. – poetas Sigitas Poškus, 2009 m. – literatūrologė Dainora Pociūtė-Abukevičienė, 2012 m. – poetas Audrius Šikšnius). Skaitytojams siūlome interviu su rašytoja apie tai, kaip radosi šis romanas, kuo mums svarbus Kristijonas Donelaitis, koks jo paveikslas romane.

Gerbiamoji rašytoja, pradėkime nuo klausimo, kaip jaučiatės tapusi literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ laureate. Prisiminkime, kad jam buvo pristatyti per pastaruosius trejus metus išleisti šilutiškių ir iš šio krašto kilusių kūrėjų leidiniai. Vertinimo komisijai, kurią sudarė literatūrologai, mokytojai lituanistai, bibliotekininkai ir leidėjai, pateiktos net 45 autorių šešiasdešimt penkios knygos. Taigi kokie jausmai apima? Gyvenate Priekulėje, tolokai nuo sostinės, literatūros ir kultūros renginių, bet vis dėlto esate matoma savo kūryba ir dėmesiu mūsų kultūros didiesiems.

Gyvenu Priekulėje, netoli Klaipėdos, čia daug įdomių renginių vyksta – tik spėk visus lankyti. Vien tik Klaipėdos savivaldybės Meno ir Ievos Simonaitytės bibliotekose pristatoma labai daug naujų knygų per mėnesį, o kiek per metus… Daug įdomių renginių vyksta Šilutės F. Bajoraičio ir Klaipėdos rajono Jono Lankučio bibliotekose. Ir Priekulėje pristatome prof. Domo Kauno, Marijos ir Martyno Purvinų knygas, platiname jas, nes šiame miestelyje nėra knygyno.

Ievos Simonaitytės gimnazijoje įkūriau muziejų. Kol dirbau, jis sėkmingai veikė, o dabar jau keletą metų yra užrakintas. Liuteronų parapijos namuose steigiame Mažosios Lietuvos knygų ir senų dokumentų ekspoziciją. Čia veiks skaitykla. Kviečiame apsilankyti. Pavasarį, kai Vingio parke žydi ievos, skaitome poeziją.

Esu nuolatinė Tomo Mano festivalio renginių lankytoja Nidoje. Kartais išgirstu ką nors naujo. Kai kada tenka nusivilti, kai mums, mažos tautos piliečiams, peršamos didžiųjų valstybių išminčių mintys. Girdi, žmogus privalo keisti gyvenamąją vietą lygiai taip kaip keičiama dirva bulvėms, kurios negali kasmet augti toje pačioje vietoje… Žinoma, didžiosioms valstybėms vienas milijonas gyventojų šen ar ten, anokia čia problema, o kas laukia mažųjų?

Esu nuolatinė ,,Literatūros ir meno, ,,Šiaurės Atėnų, ,,Metų, ,,Krantų, ,,Bernardinų ir kitų kultūros leidinių skaitytoja. Perskaičiusi aktualų straipsnį, dažnai parašau savo nuomonę. Drauge su Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mokytojais ir Klaipėdos universiteto dėstytojais kreipėmės į Švietimo ministeriją su prašymu, kad Ievos Simonaitytės kūryba nebūtų išbraukta iš mokyklos programų.

Kiekvieną šeštadienį per radiją klausau kultūrinės laidos. Žiūrėdama televiziją, ,,apsilankau knygų mugėje Vilniuje, kurioje dalyvavo ir mano knygos. Spalį su ,,Tolminkiemio sodininku dalyvavau knygų mugėje, kuri vyko Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje. Mudu su rašytoju Roku Fliku pasidalijome mintimis apie tai, kad į Mažąją Lietuvą savo teises pareiškė dvi kultūros: lietuvių ir vokiečių. Nors jis atstovavo vokiečių kultūrai, aš – lietuvių, baigdami diskusiją pasibučiavome… Kiekvienas turi teisę rinktis, bet mažų tautų atstovai turėtų rinktis apgalvotai. Nesu šalininkė tų, kas iš dviejų renkasi trečią.

Nesu labai matoma kultūros didiesiems. Lyg ir liko nepastebėta knyga apie Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens, knyga apie Abraomą iš Kulvos bei pasakojimai apie baltų genčių krikštą ,,Karūna žalčių karaliui. Tikriausiai dėl to, kad tos knygos buvo per storos… Jei ne Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuotas konkursas, tikriausiai būtų likęs nepastebėtas ir ,,Tolminkiemio sodininkas. Taigi dėkoju už įvertinimą. Jaučiuosi pamaloninta ir pagerbta savo gimtajame Šilutės rajone, kuriame mano protėviai gyveno jau tris šimtus metų… Ši premija ypatinga, ją skirant dalyvavo literatūrologai iš Vilniaus ir saviškiai, tarp kurių būti pranašu lyg ir nepadoru.

Kai žiūriu į jūsų premijų kraitę, svarstau, kad vargu ar ši premija kuo nors ypatinga. Negaliu nepaminėti skaitytojams, kad už knygą „Vyžeikių karalienė“ esate apdovanota Klaipėdos apskrities administracijos įsteigta Ievos Simonaitytės literatūrine premija, už romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“ jums paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija, o už 2013 m. pasirodžiusį romaną „Karūna žalčių karaliui“ – Jono Marcinkevičiaus premija. Kai žinai, kad šią premiją anksčiau gavo tokie rašytojai kaip Rimantas Vanagas, Laura Sintija Černiauskaitė, Ema Mikulėnaitė, Ramūnas Kasparavičius, Birutė Jonuškaitė, Rimantas Marčėnas, Arvydas Šlepikas ir kt., turėtų apimti savotiškas pasididžiavimo jausmas...

Premijos vertė priklauso nuo to, kas kūrinį vertina ir kiek kūrinių pateikta konkursui. Žinau, kad Radviliškio kultūros istorijai yra nusipelnęs ne vienas to krašto žmogus [E. Barauskienė kalba apie 2014 m. sausio 30 d. Radviliškio viešojoje bibliotekoje jai įteiktą Jono Marcinkevičiaus premiją – I. Č.]. Jie turėjo vilties šią premiją gauti, bet tais metais ji pagal Rašytojų sąjungos leidyklos siūlymą atiteko man. Iš tiesų man tai buvo netikėta. Prieš pat Kalėdas skambina telefonu: ,,Jums paskirta premija. Už ką? Iš kur? Nauja pažintis su Radviliškio bibliotekininkais, skaitytojais ir savivaldybės atstovais buvo itin maloni ir papildė mano gyvenimą naujais įspūdžiais. Buvau pamylėta, turėjau progos pasidalyti mintimis, o išaustą juostą su ąžuolo lapais ir gilėmis, tarp kurių šviečia žodis ,,Lietuva, laikau garbingoje, visiems gerai matomoje, vietoje.

Kūryboje renkatės istorines temas ir ryškias asmenybes, dariusias ir vis dar darančias įtaką mūsų kultūros, literatūros ir tautos istorijai. Iš kur toks dėmesys? Kas skatina jus domėtis Lietuvos istorijos ir kultūros praeitimi?

Kas skatino? Visi mes lyg šaltinio vandens buvome ištroškę žinių apie Lietuvos ir kitų baltų istoriją. Kodėl Eglė žalčių karalienė savo vaikus pavertė medžiais? Dėl to, kad medžiai turi šaknis, ir jie niekur išeiti negali. Sąjūdžio laikais visi skaitėme, kas tik naujo pasirodydavo – nuo laikraščio, istorinių knygų iki enciklopedijų… Tauta, kuri nepažįsta savo istorijos, išsižada savo kalbos ir papročių, yra pasmerkta pražūčiai. Nebėra prūsų, išnyko kuršiai lyg debesys nuo dangaus, prie Rygos įlankos nuskendo lyviai… Jie, priėmę užkariautojų valią ir kalbą, nutautėjo. Žemaičiai su lietuviais išliko. Ar ilgam? Tai priklausys nuo lietuvių pasirinkimo: kiek jų liks Lietuvoje ir kiek iš jų kalbės lietuviškai. Beje, tai priklausys ir nuo politikų bei literatūrologų. Ar jie atkreips dėmesį į edukacinę literatūrą? Ar jiems bus svarbus tautos istorijos ir kalbos likimas?

Ryškios asmenybės pačios, atėjus laikui, be jokių išankstinių planų ima ir pareiškia savo valią: kodėl mus užmiršote? Kai rašiau apie Abraomą Kulvietį ir jo įsteigtą mokyklą Vilniuje, negalvojau rašyti apie Mažvydą. Pasodinau jį Kulviečio mokyklos vienoje klasėje, kažkelintame suole nuo galo, ir tiek. Ir ką jūs manote? Mažvydas, iš padilbų žvelgdamas į mane, tarsi klausia: ,,Juk tu žemaičių dūnininkų tarmę moki geriau nei aukštaičių. Tau vargingų žmonių gyvenimas yra artimesnis nei aukštaičių bajorų. Pagaliau ir žemaičių kalnelius bei daubas su upeliais pažįsti geriau nei Kulvos apylinkes, per kurias tekantis Kulvos upelis jau yra užžėlęs ir virtęs grioviu… Taip knyga apie Mažvydą ,,Žodi, nekrisk ant akmens atsirado anksčiau už ,,Amžinąjį keleivį Abraomą iš Kulvos.

Tas pats nutiko ir su ,,Tolminkiemio sodininku. Jau ne vienus metus renku medžiagą apie žalčio vaikus. Kas jie? Ta tema man svarbi asmeniškai ir daugeliui kitų Mažosios Lietuvos šeimų, kurių vaikai turėjo teisę rinktis kultūrą ir kalbą – lietuvių ar vokiečių. Taigi Donelaitis buvo vienas iš tų žalčio vaikų, jam buvo paskirta gal dešimt puslapių, o kas iš to išėjo? Istorinė asmenybė gimsta tam tikroje epochoje, kuri prašosi plačios ir spalvingos drobės. Ji neaopribojama.

Jūsų naujausią romaną Tolminkiemio sodininkas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014) laikome istoriniu biografiniu kūriniu. Atkuriate XVIII a. Rytų Prūsijos politines, socialines ir tautines realijas, atskleidžiate Kristijono Donelaičio aplinką, jo šeimos, giminės likimą. Drauge su pagrindiniu savo herojumi nueinate jo gyvenimo kelią, stebite „Metų“ autoriaus pasaulėjautos formavimąsi, rūpestį dėl gimtosios kalbos ateities ir pan. Sakykite, kiek šiame romane yra to istorinio klodo ir kiek jūsų pačios išmonės, kas buvo tie pagrindiniai šaltiniai, kuriais rašydama rėmėtės, kur ieškojote faktų, nuorodų ar užuominų?

Gaila, kad prie istorinių romanų nereikia nurodyti šaltinių, kuriais buvo pasinaudota, o jų buvo išties labai daug. Pagarba Lietuvos mokslininkams. Pirminiu ir patikimiausiu šaltiniu buvo paties Kristijono Donelaičio įrašai bažnytinėse knygose, visokios patikimos žinios savo įpėdiniui ir Tolminkiemio žemių separacijos byla. Rėmiausi Donelaičio Raštais, išleistais Vilniuje 1977 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute, taip pat šiomis knygomis: Leono Gineičio „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“, Vinco Kuzmicko „Kristijonas Donelaitis“, Albino Jovaišos „Kristijonas Donelaitis“, Pilypo Ruigio „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“, Ingės Lukšaitės monografija apie Priekulės ir Klaipėdos bažnyčių archyvus iš aštuoniolikto amžiaus, Teodoro Lepnerio monografija apie lietuvių būdą, papročius ir kalbą, Luco Wenau knygomis apie Donelaitį vokiečių kalba, Napalio Kitkausko ir Laimutės Kitkauskienės monografija „Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ ir kt. Mudu abu su Kitkausku, tik kiekvienas atskirai, priėjome prie išvados, kad Kristijonas į Karaliaučių iškeliavo ne šešerių, o keturiolikos metų, baigęs mokyklą Gumbinėje.

Puiku, jei skaitytojas rašytojo išmonės nuo istorinių klodų nesugeba atskirti. Viena iš rašytojo užduočių yra įtikinti skaitytoją, kad viskas taip ir buvo.

Ar tai proginis romanas? Juk 2014 m. minėjome Donelaičio trijų šimtų metų sukaktį?

Su liūdesiu turiu prisipažinti, kad iš pradžių tai buvo vien mano pačios asmeninis projektas, skirtas Donelaičiui atminti. Kodėl taip sakau? Dar gerokai prieš 2014-uosius kompetentinga komisija sukūrė planą, kaip paminėti Donelaičio 300 metų jubiliejų. Iš menininkų tuo labai kūrybingai ir profesionaliai pasinaudojo skulptorė prof. Dalia Matulaitė. Ji subūrė jaunų skulptorių grupę, šie kūrė skulptūras tema, kaip skulptoriai skaito Donelaitį. Paskui vyko parodos Vilniuje, Šilutėje, Baltarusijoje, Ispanijoje ir t. t.

O ką nutarė Rašytojų sąjunga? Literatūros skyriuje buvo tik vienas trumpas žodis – novelė. Argi Donelaitis nusipelnė tik novelės? Juk tokia proga buvo galima paskelbti romano, dramos, poemos, detektyvo ar novelių rinkinio konkursą apie Donelaitį (kaip, pavyzdžiui, daro Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka).

Taigi istorinis romanas apie Donelaitį į jubiliejinių datų komisijos numatytus rėmus netilpo. Tuokart Rašytojų sąjungos leidykla su projektu kreipėsi į Kultūros tarybą. Du ekspertai poetai, trečias poetas iš Kultūros tarybos nutarė, kad istorinio romano Donelaitis nenusipelnė. Tegul laukia eilėje, kol ateis 500 metų jubiliejus. Gal tuosyk madingi taps romanai?

Reikėjo ką nors daryti. Tuokart kreipiausi į Rašytojų sąjungos leidyklą, kad surastų gerą redaktorių, kuriam už darbą (jei, pavyzdžiui, nerasiu rėmėjų) atsilyginsiu pati. Redaktorių surado. Ir mudvi su redaktore Danguole Šakavičiūte liepos antroje pusėje, kaitinant daugiau nei 30 laipsnių kaitrai, pradėjome redagavimo darbus.

Tuokart įsidrąsinau ir pradėjau ieškoti rėmėjų. Visados reikia turėti viltį, kad gerų žmonių yra. Kreipiausi į Klaipėdos uosto direkciją, ši už mokamą reklamą sutiko reklamuoti knygoje Klaipėdos jūros uostą. Tuokart kreipiausi į Mažosios Lietuvos fondą Amerikoje. Tuojau pat buvau suprasta ir už poros dienų gavau teigiamą atsakymą. Paskui kreipiausi į Klaipėdos rajono savivaldybę. Ir ką jūs manote? Klaipėdos rajono viešoji biblioteka, kuri nešioja garbingą literatūrologo Jono Lankučio vardą, nemažai parėmė ,,Tolminkiemio sodininką“, kad jis galėtų pasivaikščioti tarp dvidešimt pirmo amžiaus skaitytojų, savo gerbėjų.

Galų gale nutariau telefonu kreiptis į Kultūros ministeriją. Atsakymas buvo numanomas. Malonus vyriškas balsas atsakė, kad pinigai jau išdalyti. Jūs pavėlavote. Sakau, ne, nepavėlavome, tik nieko negavome. Ar jūs priklausote Rašytojų sąjungai? Ne, bet sukūriau knygų apie rašytojus Ievą Simonaitytę, Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį ir... Kristijoną Donelaitį. Tai jūs parašėte gerą knygą? Tyliu. Tuokart tas pats balsas išganingai tarė: spalio pabaigoje paaiškės, ar iš pinigų, skirtų poeto jubiliejui paminėti, kas nors dar liko, bet leidykla tiesiog fiziškai per tokį trumpą laiką iki metų pabaigos nespės knygos išleisti. Tuokart paklausiau: o kas, jei knyga jau suredaguota? Taigi laukite. Ir sulaukėme. Bendromis pastangomis knyga prieš pat Kalėdas išėjo.

Literatūrologai, rinkdami metų ar kūrybiškiausias knygas, virkauja, kad romano žanras išsikvėpęs, nepopuliarus, o jeigu jų ir parašoma, jie yra menkaverčiai, neišlaiko intrigos, siužetinė linija būna silpna, neišplėtota. Ką jūs manote? Juk rašote romanus. Gal lengviau ir paprasčiau kurti trumpesnius kūrinius (apsakymus, apysakas, noveles). Kas jus verčia rinktis tokį žanrą?

Romano žanras nėra išimtis. Ir eilėraščių, ir apsakymų, ir romanų yra gerų, įdomių, edukacinių-pažintinių, vidutinių ir visai paviršutinių – be dvasios. Išankstinis nusistatymas, net visų romanų neperskaičius, sakyti, kad jie menkaverčiai, tiesiog nepadoru. O romanui iki galo perskaityti reikia daugiau laiko nei eilėraščių knygutei ar kokiam kitam trumpų tekstų, kurie dabar, postmodernizmo laikais, tiesiog yra mados reikalas, rinkiniui. Pritariu Jeilio universiteto prof. Davidui Gelernterui, kad forma, neturinti konteksto ir turinio, yra beprasmė. Dehumanizuotas mokslas tampa ateistine šiandienos religija. Reikėtų ne ciniško ir tuščio postmodernizmo (mūsų krašte taip vadinami tekstai, kurių taip pat yra visokių, o kai kurie sėkmingai geba priartėti prie grafomanijos ar visiškai juodo grotesko), o grožinės literatūros, kuri artėtų prie žmogaus esmės, prie to, kas jį skiria nuo gyvulio.

Man neįdomu eiti ir niekur nenueiti, perskaityti ir nieko naujo nesužinoti, skaityti eilutes, kurios nejaudina, arba nuo pirmo iki paskutinio sakinio klausytis, kaip alkoholikas lala apie nesėkmingas savo paieškas ir nieko daugiau. Gražių žodžių galima rasti ir žodyne. Jei tarp jų nesublyksi mintis ar jausmas, man gęsta noras toliau skaityti.

Renkant metų knygą, reikėtų pasidomėti, kurios jų Lietuvos viešosiose ir mokyklų bibliotekose buvo skaitomiausios, kurios perkamiausios… Ir tuosyk paaiškėtų liūdna statistika, kad vidurinių ir vyresniųjų klasių mokiniai, taip pat ir mokytojai, išskyrus vieną kitą, neskaito. Tada metų knygos rinkimuose ir išaiškėtų, kurį žanrą skaitytojai labiau mėgsta, o gal tarp tų žanrų savo vietą turėtų rasti ir edukacinė arba pažintinė literatūra, kuri sužadintų jaunuoliams smalsumą, norą pažinti pasaulį ir žmones.

Kūrybiškiausios knygos bus tos, kurios išlaikys laiko patikrinimą. Dabar galime tik džiaugtis tuo, kad knygos dar yra skaitomos.

Istorinė asmenybė neatsiranda tuščioje vietoje. Žmonės kūrė prieš ją ir kurs po jos. Talentinga asmenybė privalo aprėpti, kas iki jos buvo sukurta. Tuo pasinaudojęs poetas (ar kitas menininkas) tarsi paukštis, sparnais į orą atsirėmęs, gali pakilti į deramą aukštį ir iš jo stebėti, ką veikia žmonių skruzdėlynas po saule ir kokią vietą jis užima tarp kitų gyvų būtybių. Donelaičiui tai pavyko. Rašant apie poeto gyvenimą, reikėjo nutapyti epochą, kurioje jis gyveno ir kūrė, mėginti prisiliesti prie visų tų lietuvių kalbos mylėtojų, tarp kurių buvo ir nemažai vokiečių kunigų bei mokslininkų, kūrusių ir vertusių giesmes, rašiusių žodynus, veikalus apie lietuvių kalbą ir jos grožį. Jokia epocha netelpa į apsakymo ar novelės rėmus.

Ką jums pačiai kaip žmogui, pilietei, mokytojai reiškia Donelaitis, ką jis šiandien jums byloja savo kūryba? Žinoma, galbūt visa pagarba jam išsakyta šiuo romanu. Bet jeigu kiek atsitrauktumėte nuo savo pačios romano, kurią vietą tarp jūsų aprašytų istorinių Lietuvos kultūros asmenybių jis užimtų?

Tos asmenybės yra tarsi savojo laiko viršukalnės. Brunonas su paminėtu Lietuvos vardu iškyla vienuolikto amžiaus pradžioje, pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas užsideda karūną tryliktame šimtmetyje. Po krikšto turi atsirasti Katekizmas ir Šv. Raštas, pageidautina gimtąja kalba. Šešioliktame amžiuje iškyla mokytas žemaitis Martynas Mažvydas, jį atranda Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Drauge su Mažvydu kunigaikštis priglaudžia Karaliaučiuje ir du mokytus, labai išsilavinusius to meto lietuvius – Abraomą Kulvietį ir Stanislovą Rapolionį. Aštuonioliktame amžiuje su visu gimtosios kalbos gražumu iškyla Kristijonas Donelaitis. Devynioliktame amžiuje tarsi iš miglų išplaukia Vydūnas, dvidešimtajame savo žodį apie lietuvininkus privalėjo ištarti Ieva Simonaitytė. Kuris jų svarbiausias?

Tolminkiemio sodininko istorija driekiasi nuo Lazdynėlių, jo gimtosios vietos, iki Tolminkiemio per Karaliaučių ir Stalupėnus. Donelaitis iškyla kaip nuovokus ūkinių reikalų žinovas, atsakingas žmogus, į bet kurias savo pareigas žiūrintis labai rimtai. Mažokai išplėtota Donelaičio kaip „Metų“ kūrėjo linija. Rašote, kad jau Stalupėnuose Donelaičiui kyla noras skaityti Vergilijų, Seneką, bandyti mintis reikšti eilėmis. Bet vis dėlto ta kūrybinė linija neakcentuojama. Pavyzdžiui, literatūrologų teigimu, manoma, kad pasakėčias Donelaitis rašęs dar jaunystėje, apie 1740–1743 m. Kodėl tos linijos neplėtojote, nors citatų iš Donelaičio kūrybos jūsų romane ir nemažai esama?

Kūrybinė linija neakcentuojama dėl dviejų priežasčių. Pirmoji labai žemiška – kad knyga nebūtų per stora, o tai tiesiogiai būtų apsunkinę jos leidybą. Antroji – palikime tai talentingam rašytojui, kuris sugebės tai padaryti geriau už mane. Galbūt mano „Tolminkiemio sodininkas“ jam šiek tiek pasitarnaus.

Kokį pagrindinį savo herojaus bruožą ar savybę išskirtumėte? Kuo jūsų Donelaitis kitoks, nei esame nusipiešę jo biografijos ir veiklos portretą literatūros istorijoje?

Kristijonas Donelaitis – daugiašakis talentas. Grožinėje literatūroje Donelaičio portretų nėra daug. Aš jį nutapiau tik iš vienos pusės, antroji liko šešėlyje. Donelaitis kilo iš giminės, kurioje buvo daug kunigų, baigusių Karaliaučiaus universitetą, talentingų auksakalių, juristų, burmistrų, mokslo daktarų ir t. t. Jis nebuvo toks vargšas, koks padarytas tarybiniais laikais, jo senelis iš karaliaus buvo gavęs du ūbus žemės, o tai yra daugiau kaip 30 ha. Didžiausia nelaimė – ankstyva tėvo mirtis, kai Kristijonui sukako vos šešeri, o kiti broliai dar nebuvo pasirengę perimti visų ūkio rūpesčių ant savo pečių.

Gerai žinodama liuteronų kunigų priedermes ir galimybes, galėjau tikroviškiau perteikti kunigo šeimos gyvenimą ir jo pareigas parapijos bendruomenei. Pavyzdžiui, rašytojo Rimanto Černiausko ,,Tolminkiemio istorijose“, laikantis katalikų tikėjimo tradicijos, kunigo ir moters santykiai yra tarsi uždraustas vaisius. Gal dėl to Kristijono sutiktos moterys Karaliaučiuje visos kekšės – ant tilto, žuvų turguje ar prie miesto sienos... Nebuvo taip. Kunigai ieškojo sau poros iš kunigų giminės arba kultūringos žmonos, su kuria būtų apie ką pasikalbėti. Gal dėl to Vincas Kudirka liko nevedęs... Lenkės našlės, kuri jį globojo, nenorėjo imti, o mokytų lietuvaičių tais laikais dar nebuvo. Todėl ,,Aušroje“ jis ragino ūkininkus savo dukras leisti į mokslus.

Kristijonas neskaitė savo ,,Metų“ per pamokslą. Liuteronų kunigai skaito kiekvienam sekmadieniui skirtą tam tikrą Šventojo Rašto skaitinį ir jokių moralų. Yra liturgija, kurios reikia laikytis. Visus savo jausmus Kristijonas išliejo krikšto knygų paraštėse. Ten yra ir kekšių. Iš kur jos atsiranda? Kunigas turėjo reikalauti, kad krikštyti atnešami vaikai būtų gimę teisėtoje santuokinėje lovoje, o jo tėvai – sutuokti prie altoriaus. Jei to nebuvo, dvasininkas išliedavo savo pyktį ant vargšių moterų galvų. O ką jos galėjo padaryti – juk ne kiekvieną vyrą gali prie altoriaus nusitempti. Ir po dešimties bendro gyvenimo metų, atnešus trečią kūdikį krikštyti prie altoriaus, Donelaitis įrašo – tris kartus kekšė. Ar jis teisus, didelis klausimas.

Romane išplėtota Donelaičio žmonos Anos Reginos gyvenimo istorija, nemažai vietos skiriama ir jųdviejų bendram gyvenimui. Literatūros istorijoje šykštoka žinių tuo klausimu. Kaip kūrėte šią jūsų veikėjui svarbų asmenį?

Atsitiktinumas yra gudrus. Daug kas įrašyta mūsų prigimtyje, temperamente, pomėgiuose, dalykuose, kurie žmones jungia ar skiria. Kristijonas pats savo ranka įrašo: ,,Aš buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir pianinu, bet skambindamas bei dainuodamas būdavau moralus ir prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau.“

Kitoje vietoje jis rašo: ,,Aš iš prigimties buvau hipochondrikas.“ Tai žmogus, kuris nuo vaikystės sirgo, džiaugėsi tuo, kad išliko gyvas ir dėl tos priežasties perdėtai rūpinosi savo sveikata. O kas geriau pasirūpins, jei ne žmona? Stalupėnuose, dirbdamas kantoriumi, jis valgė prie vieno stalo su rektoriumi ir jo žmona. Kristijonas turėjo progos ją pažinti kasdieniame gyvenime. Ji slaugė savo vyrą labai atsidėjusi, kai šis sirgo. Kristijonas ir pagalvojo: ir aš tokią žmoną norėčiau turėti. Be to, ji buvo teisėjo dukra, kilusi iš inteligentų.

Krinta į akis kaimyninių parapijų kunigų sakomos epitalamos, kurios ypač būdingos šiam laikotarpiui. Sakykite, ar jų pavyzdžių kur nors literatūroje ieškojote, ar pati jas kūrėte kaip iš gausybės rago.

2014 m. Klaipėdos universiteto leidykla išleido Priekulės kunigo habil. dr. Dariaus Petkūno knygą apie liturgiją. Jis man davė tų epitalamų, ir aš naudoju jas knygoje.

Man susidaro įspūdis, kad gal kiek ir per daug pristatoma kultūrinė terpė, kurioje Donelaitis brendo. Minima gausybė vardų, išplėtojami pasažai apie pasaulio kūrimąsi sekant Evangelijomis, papasakojama Bretkūno Biblijos vertimo istorija ir pan. Pats Donelaitis kartais atsiduria „paraštėse“. Kaip jums atrodo, ar reikėjo tokio plataus konteksto ir gal kartais šalutinių temų?

Šventąjį Raštą Bretkūnas vertė veik dešimt metų, ir šis nebuvo išleistas. Įdomi istorija... Gal kas nors užsikabins ir parašys romaną ar novelių rinkinį? Vokiečių baltistas Viktoras Falkenhanas parašė apie Bretkūną monografiją vokiečių kalba. Pastebėjęs, kad monografija naudojasi gana mažai žmonių, jis sukūrė apie Bretkūną daugiau kaip dešimt novelių ir išvertė jas į lietuvių kalbą. (Jos skelbtos tuometinėje ,,Pergalėje“.) Ir lietuviai galėtų parašyti. Tai užuomina, kad mes turime daug atsidavusių vyrų ir jų darbai turėtų būti pristatyti šiuolaikiniam skaitytojui – ne tik mokslo vyrams ir moterims, bet ir gausesnei auditorijai.

Vis dėlto juk nelengva valdyti istorinę medžiagą, kuri jūsų permąstoma ir sudėliojama į romaną. Kaip dorojatės su šia našta? Štai skaitytojas randą nuorodą, kad Kristijono vestuvės su Ana Regina planuojamos apie šv. Martyną (p. 240). Tačiau sutarus jas iš tikrųjų rengti, skaitome: rugsėjo mėnesį reikia paduoti užsakus, o per Mykolines jau būtų galima kelti vestuves“ (p. 249). Ar tik ne tą pačią šv. Martyno šventę, minimą lapkričio mėnesį, turėjote galvoje. Juk Mykolinės vyksta rugsėjį. Žinoma, tai tik nereikšmingos smulkmenos. Nors, kita vertus, jos irgi rodo, kaip nelengva aprėpti tiek daug svarbios ir būtinos medžiagos.

Vestuvės įvyko spalio 11 d. Jos buvo tarp Mykolinių ir šv. Martyno. Mano buvo parašyta, kad „ per Mykolines būtų galima jau kelti vestuves“. Tai reiškia, kad bus praėjęs mėnuo nuo tada, kai užsakai paduoti. Jei kam nors ši data buvo nepatogi, buvo ieškoma visiems priimtino laiko. Ir tai buvo spalio 11 d.

Romane, ypač dialoguose, vartojate nemažai germanizmų, pvz., išgerti štangą alaus; porą šėpelių rugių ir t. t. Ar pati esate šią leksiką išlaikiusi? Skaitant toks įspūdis, regis, ir susidaro… Bet yra ir retesnės mūsų kalbos lobius atskleidžiančios leksikos: pvz., Velykos artinosi umaru; sodas buvo prikupęs vešlios žolės; Kristina dėl to nesiširdijo; kaimo moteriškės gana pampėjo ir pan.

Germanizmų mano knygoje mažiau nei Donelaičio ,,Metuose“. Tai tik menka dozė prieskonių laiko kvapui atskleisti. Nepiktnaudžiavau. Ta kalba, kuria naudojosi Donelaitis, kalbėjo Mažosios Lietuvos lietuviai. Panašiai kalbėjo ir Klaipėdos krašto žmonės. Jos savitumu naudojosi Ieva Simonaitytė. Šiokių tokių atbalsių galima rasti ir mano romane.

Noriu paklausti ir apie rašymo vargus ir džiaugsmus. Ar lengvai tą plunksną valdote, greičiausiai dažniau maigote kompiuterio klavišus. Rašote didelės apimties kūrinius. Kokia yra jūsų rašymo technika? Ar prieš sėsdama rašyti jau aiškiai įsivaizduojate siužetinę liniją, kaip ji plėtosis, kur pasieks kulminaciją, kada bus atomazga ir pan. Romane apie Donelaitį ne tik kuriamas rašytojo portretas, bet pateikiama aplinkos, kuri brandino Donelaitį kaip Apšvietos epochos žmogų, panorama.

Joks darbas nėra sunkus, kai darai jį su meile. Siužetinę liniją padiktuoja žmogaus gyvenimas. Donelaičio gyvenime nebuvo didelių audrų. Jis buvo moralus ir neieškojo progų, kaip sunkų kaimo kunigo gyvenimą paversti lengvesniu – miestišku. Tik nudirbęs visus būtinus ir privalomus darbus, pastatęs bažnyčią, mokyklą, suremontavęs kleboniją, pasirūpinęs pastatyti našlių namus, imasi įgyvendinti savo pašaukimą. Tai yra: dėl ko jis buvo pašauktas į šį pasaulį. Kulminacija būtų turėjusi būti ,,Metų“ išleidimas, bet, kaip žinote, to neįvyko.

Negaliu nepaklausti ir galbūt šalutinio klausimo. Koks jūsų santykis su kalbos redaktoriais, ar lengvai pasiduodate jų siūlymams, patarimams. Romano kalba nėra be priekaištų, jame rastume, ką taisyti. Žinoma, nekalbu apie dialogus, kurie turi teisę nepaklusti taisyklingos kalbos dėsniams.

Redaktorius turi savo prigimtą tarmę. Jis norėtų viską perversti ant savo kurpalio. Pavyzdžiui, mano aplinkos žmonėms aišku, ką reiškia, kai prieš Kalėdas žmogus per gaisrą išbėga ,,po baltųjų“, kaip stovi. Redaktorė taiso, kad ,,išbėgo lengvai prisidengę“… Žodžių tvarka sakinyje neprivalėtų būti vien tik tradicinė. Ir prozoje yra tam tikras ritmas, melodija, kuri, pakeitus žodžių tvarką, pradingsta. Kartais redaktoriai sugeba nujausti, koks žodis rašančiajam yra itin svarbus, išsiskleidžiantis daugybe prasmių. Tokį žodį reikia išmesti. Mano atveju tai buvo žodis ,,Lietuva“. Aš rašau: ,, jo siela, palikusi varganą kūną, iš Lazdynėlių, skriejo link Vištyčio ežero – į Lietuvą“. Redaktorei pasirodė, kad šio paskutinio žodžio nereikia. Jo knygoje ir nėra.

Ką skaitytojui reiškia, kad Donelaičio siela skrieja link Vištyčio? Nieko. Juk Donelaičio „Metai“ skaitomi ne tik Vištytyje, Vilniuje, Klaipėdoje, bet kiekvienoje mokykloje, o tai reiškia visoje Lietuvoje.

Jūsų romanas baigiamas „Epilogu“, kuriame Donelaičio kūrybinė biografija tarsi persikelia į šias dienas fiksuojant, kas padaryta gaivinant Donelaičio vardą ir jo palikimą. Ar romane šios „istorinės dalies“ reikėjo?

Reikėjo. Užrašuose Donelaitis nuolat kreipiasi į savo ainius, kad neužmirštų jo kapo. Tai savotiški laiškai mums. Juk bet kuris padorus laiškas nusipelno atsako. Taigi mes, jo giminaičiai ir ainiai, lankome jo kapą, sodiname jo garbei ąžuoliukus, bent kartą per metus pasimeldžiame jo bažnyčioje, kurią iš griuvėsių atstatė dr. Napalys Kitkauskas, padedamas gausaus atsidavusių žmonių būrio. Su kokia meile visa tai buvo daroma... Tolimas Donelaičio giminaitis Wenau, kurio močiutė dar turėjo pavardę Donalys, nusipelno atskiro dėmesio. Kad jūs būtumėte matę, kaip švytėjo jo akys, kai jis kalbėjo apie Kristijoną Donelaitį.

Abraomas Kulvietis, Ieva Simonaitytė, Kristijonas Donelaitis. Kas bus kitas? Ar jau turite naujo romano apmatus? Gal tai visai ne kultūros asmenybė?

Jei Dievas leis ir dar suteiks laiko, tai bus knyga apie nuskendusį kraštą ir žalčio vaikus.

Kalbino literatūrologė Ilona Čiužauskaitė