Spalio 25 d. baigėsi dviejų dalių Vyskupų sinodas šeimos tema. Didžiulio pasaulio žiniasklaidos ir katalikų bendruomenės dėmesio sulaukęs pasaulio vyskupų susitikimas paskelbė baigiamąjį dokumentą, už kurį papunkčiui balsavo visi Sinodo dalyviai. Remdamasis juo, popiežius Pranciškus paskelbs savo posinodinį dokumentą, įtvirtinantį atitinkamą bažnytinę praktiką. Apie Sinodo darbą bei dvasią ir iš to kylančius pokyčius su „Bernardinai.lt“ skaitytojais dalijasi filosofas, publicistas ir leidėjas Vytautas Ališauskas.

Kokį įspūdį jums paliko ši antroji Sinodo šeimos tema sesija? Kai kas šio Sinodo užmojus lygina su Vatikano II susirinkimo pradėtu atsinaujinimu. Ypač dėl atsigręžimo į tikrovę, pozityvesnio požiūrio į pasaulį, pastangas perteikti Bažnyčios mokymą šių laikų kultūrai labiau sava kalba. Ką jūs manote?

Nuomonės apie Sinodo rezultatus labai skirtingos: vieni stebėtojai mano, kad tai išties didelis proveržis, kiti – kad pasiektas kompromisas, treti, kad tai – Bažnyčios nesėkmė.

Verta akcentuoti tai, kad šis Sinodas parodė, kaip veikia Bažnyčia. Skaitant kai kurių radikalių konservatorių pareikšimus, atrodo, kad kadaise skambėję M. Liuterio pasakymai apie popiežius dar buvo gana švelnūs. Popiežius Pranciškus buvo kaltinamas įvairiausiomis uzurpacijomis, manipuliacijomis, demokratijos ignoravimu ir t. t. Vis dėlto neįvyko nieko, kas būtų nukreipta tiesiai prieš popiežiaus intencijas ar viltis.

Buvo kalbama, kad popiežius pateko į vadinamuosius demokratijos spąstus, prašydamas Sinodo nuomonės ir drauge bandydamas ją kažkaip paveikti. Tačiau Bažnyčia nėra demokratinė organizacija – tai hierarchinė struktūra. Sinodas yra popiežiaus patariamoji institucija, kur vietinės Bažnyčios atvyksta su savo rūpesčiais ir klausimais, dalinasi jais ir ieško sprendimo būdų, bet paskui galutinius visuotinai reikšmingus sprendimus paveda Šventajam Tėvui.

Sinodo darbą lydėjo geroka įtampa tarp skirtingų „stovyklų“, kurios galiausiai buvo suvedamos į populiarų konfliktą tarp rigoristų ir laksistų. Netrūko ir kitų incidentų.

Išties Sinode neišvengta įtampų: kažkas pavadino jį net brutaliu. Precedentų neturintis atvejis – grupės kardinolų laiškas popiežiui, kuriame išsakomas nepasitenkinimas darbo metodu, metamas kaltinimas dėl demokratinių procedūrų nepaisymo, nors vėliau kai kurie dalyviai atšaukė savo parašus. Jau minėjau, kad Sinodui visada vadovauja popiežius, tai yra jo patariamasis, o ne sprendimus priimantis organas. Visas to laiško tonas, sakyčiau, yra absoliučiai nepriimtinas ir netinkantis tradiciniam katalikiškam mąstymui.

Panašiai atstumiantys ir bandymai paskleisti įtarimų dėl popiežiaus sąmonės aiškumo, kai buvo paleistas gandas, tikriausiai iš tų pačių radikalių konservatorių sluoksnių, apie auglį smegenyse. Antra vertus, ko stebėtis... Ne kartą sinodai ar Bažnyčios susirinkimai buvo neramūs. Anot legendų, netgi pirmajame Nikėjos visuotiniame susirinkime vyskupai apsidaužę. Šv. Dvasia veikia šiek tiek kitaip, negu mes įsivaizduojame.

Faktas, kad Sinode buvo nemažos dalies žmonių pasipriešinimo, tačiau, kaip žinome, popiežiui pateikus dokumentą balsuoti, visi punktai gavo didžiulį pritarimą. Vienintelis punktas gavęs tik vienu balsu daugiau nei privaloma dauguma, tai punktas dėl civilinėje santuokoje gyvenačių katalikų sielovados, tačiau net ir jis gavo 2/3+1 balsų. Popiežius akivaizdžiai išsaugojo savo statusą ir autoritetą Bažnyčioje.

Bažnyčia išgyvena labai sudėtingą laiką. Iš vienos pusės matome bandymų sekuliarizuoti religinį gyvenimą, padaryti jį savotišku sekuliaraus gyvenimo priedu. Iš kitos pusės, – bandymus pasipriešinti tam sekuliariacijos procesui, kuriant nepaprastai konservatyvią opoziciją, tokią, kuri idealizuoja 19 amžiaus Bažnyčią. Tačiau jei kalbėtume apie 19 amžių, popiežius Bažnyčioje buvo žmogus, kurio negalėjai kvestionuoti. Šiandien tie patys vadinamieji „konservatoriai“ kritikuoja popiežių: paradoksaliai yra daug labiau persiėmę šiuolaikiniu demokratiniu mąstymu negu tie nuosaikūs Bažnyčios atsinaujinimo šalininkai.

Matoma labai aiškiai, kad toliau bandoma kurti atmosferą atmesti Vatikano II susirinkimą. Tos revoliucingos grupės nėra didelės, bet, kita vertus, puikiai susiorganizavusios, gan rėksmingos. Tarp Sinodo sesijų buvo surengtos net kelios labai stiprios viešųjų ryšių kampanijos prieš Sinode keltas idėjas. Jos nepaveikė, kiek buvo tikėtasi, bet situacija nėra lengva. Tos grupės niekur nedingo, ir manau, kad anksčiau ar vėliau Sinodui bus metami kaltinimai, – kai bus pradėti realūs žingsniai, kai išryškės vaisiai. Bus daromas spaudimas, kad popiežiaus dokumentas būtų labai neutralus.

Sakyčiau, vyksta normalus istorinis procesas: bandymas suvokti situaciją ir joje veikti, nes Bažnyčia visada gyvuoja konkrečioje tikrovėje. Prisiminkime, kad ji yra vienintelė organizacija, realiai egzistuojanti daugiau nei 2000 metų. Bažnyčia turi milžinišką istorinę patirtį, nėra linkusi skubiai viską keisti, kita vertus, kai išsisemia įprastų priemonių arsenalas, nebijo ieškoti naujų.

Sinode buvo labai aiškiai suformuluota, kad kalbama apie sielovados klausimus, ne apie dogmatiką. Kai buvo atskleista, kad remiamasi Jono Pauliaus II mokymu, kurį ir Benediktas XVI yra patvirtinęs, kad tikintieji sudarę antrą civilinę santuoką nėra ekskomunikuoti, staiga visi nustėro: juk iš tikrųjų.

Matome, kad doktrina niekaip nėra keičiama. Niekas neprotestavo, kai dar Jonas Paulius II pasakė, jog antroje civilinėje santuokoje gyvenantys tikintieji nėra išmesti iš Bažnyčios. Sinode buvo išryškinta, kad antroje civilinėje santuokoje gyvenančiųjų situacija, kai jie negali vykdyti tam tikrų funkcijų Bažnyčioje ar priimti komunijos – nėra pasmerkimas. Tai būdas paakinti juos suvokti savo sužeistą gyvenimą ir kiek įmanoma jį taisyti. Koks pasitaisymo lygis toje situacijoje galimas ir būtinas, čia jau turi spręsti sielovadininkas. Tai nėra dogminiai klausimai.

Kai pagaliau buvo suprasta, kad nėra kuriama jokia nauja santuokos doktrina, o grįžtama prie to, kas jau aiškiai suformuluota, tik nebuvo išplėtota, manau, kad tada ir įvyko tas, kaip kai kas sako, sensacingas kardinolo G. Mullerio, Tikėjimo kongregacijos prefekto, kuris iš pradžių laikėsi radikaliai konservatyviai, kita vertus, kitų vokiečių kardinolų W. Kasperio ir R. Marxo susitaikymas ir išsiaiškinimas.

Reikia pasakyti, kad buvo pateikta nauja koncepcija, palyginti su tuo, kas buvo pradiniame Instrumentum laboris. Kai buvo įsigilinta į klausimą, jis buvo suvoktas kaip sielovadinių sprendimų, išminties ir gailestingumo klausimas.

Kaip vertinate baigiamąjį Sinodo dokumentą? Kokias pagrindines, jūsų manymu, transformacijas patyrė pradinis Instrumentum laboris?

Gaila, kad baigiamasis dokumentas bus skaitomas labai siaurai, gal tik pora „aktualių“ paragrafų. Išties jis plėtoja ir sutvirtina ištisą šeimos teologiją. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungą, kuri turi ne tik socialinę, generatyvinę – naujų kartų atėjimo – bet, kaip dokumentas sako, ir dvasinę reikšmę. Deja, Sinodo šeimos teologija tikriausiai taip ir liks už viešojo dėmesio ribų, bet jau tai, kas yra pasakyta apie vadinamuosius degančius klausimus, yra įdomu.

Daugelis piktinosi suskirstymu į darbo grupes, tačiau kai mažesnėse grupėse galėjo konfidencialiai keistis informacija, diskutuoti, pamatėme, kad išties daug kas išaiškėjo.

Dokumentas atspindi nelengvą Bažnyčios padėtį kitu požiūriu. Šiandien Katalikų Bažnyčia išties yra globali, jau nebėra tik misijų Bažnyčia įvairiose pasaulio šalyse, bet ypač Afrikos ir Azijos Bažnyčia yra gerokai sutvirtėjusi ir klesti. Kiekvienas kontinentas ateina su savo specifinėmis problemomis. Bažnyčioje susitinka skirtingos civilizacijos, skirtingos patirtys, gyvenimo lygiai kelia visiškai skirtingus klausimus. Dokumente aiškus siekis viską aprėpti, bet kartu ir nepajėgumas to padaryti, nes problemų yra tiek ir jos tokios skirtingos, kad kiekvienai iš jų būtų galima skirti atskirą dokumentą.

Instrumentum laboris – pradinės darbinės gairės buvo iš anksto duoti orientyrai. Beje, šio dokumento paskelbimas leido sukelti viešą, gal net globalią diskusiją tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek ir sekuliariose sferose.

Įvykę poslinkiai rodo, kad Sinodas nepretendavo rasti atsakymus į visus klausimus. Sakykime, klausimai, taip labai dominę žiniasklaidą dėl homoseksualių porų arba porų, kurios gyvena be bažnytinės santuokos, yra aptariami gerokai kitaip, negu bandyta nubrėžti Instrumentum laboris. Kita vertus, palikta labai daug vietos tolesniems svarstymams. Pavyzdžiui, iš pradinio dokumento išliko labai svarbūs teiginiai, kad šeimos turi įvairių pavidalų, kad ne visos jos yra vienodos. Kita vertus, remiantis tomis vertybėmis, kurios egzistuoja be bažnytinės santuokos gyvenančiose porose, reikia jas palydėti į santuokos pilnatvę. Ne smerkimo ar atstūmimo keliu, grasinant ar bauginant, bet remiantis į tas jų puoselėjamas vertybes – ištikimybę, atsidavimą, kito naudos iškėlimą prieš savo naudą – ir parodant, kad jos išsiskleidžia ir yra stabilios, aiškios, būtent bažnytinėje santuokoje.

Bandymas suprasti situaciją būdingas visam dokumentui. Jis pasižymi labai plačia problemų aprėptimi, dažnai tiesiog konstatuojant ir nebandant iškart atmesti, o bandant apmąstyti ir ieškoti, kaip judėti į priekį. Problemų inventorius atrodo sąmoningai toks išsamus, kad Bažnyčia turėtų savotišką programą toliau apie jas mąstyti. Nemėginama sunkumų nei užtušuoti, nei nuo jų nusišalinti, pranešant, kad, pvz., „degs pragare“ tie, kurie gyvena be bažnytinės santuokos, ir tai „nebe mūsų bėda“; stengiamasi žiūrėti, kaip tuos skirtingose situacijose gyvenančius žmones galima paskatinti, kokias prasmes galima rasti jų dabartiniame gyvenime.

Gailestingumo ir išminties momentas, kurį labai pabrėžia popiežius, išsiskleidžia ir tada, kai pripažįstama, jog kartais žmonės tą minutę negali nei subjektyviai, nei objektyviai pasielgti kitaip, pakeisti savo padėties dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, sunkumas sudaryti tradicines santuokas kyla dėl įvairiausių priežasčių: pradedant šiuolaikiniu mentalitetu, baigiant labai konkrečiomis ekonominėmis problemomis, dėl kurių žmones bijo rizikuoti įsipareigoti pastoviems ryšiams arba turėti vaikų.

Bažnyčia pradeda analizuoti išorines priežastis, kurios ne visada pavaldžios kietam moraliniam „arba-arba“, bando suvokti, kiek būtent konkretus žmogus atsakingas už savo situaciją ir kaip jam padėti pereiti į kitą būklę, kuri būtų palankesnė jam priimti gerus sprendimus.

Bažnyčiai skiriama didelė atsakomybė.

Kita vertus, ši atsakomybė yra autentiška. Pasakyti, kad „jūs degsite pragare“, nėra atsakomybės, o veikiau patogios pozos – „mes juos perspėjome“ – prisiėmimas. Tačiau situacija pernelyg rimta, kad būtų galima taip žiūrėti.

Šis Sinodas yra tikriausiai pirmasis, kuriame taip atvirai kalbėta apie konkrečias problemas. Šiandien ir Lietuvoje yra labai daug savotiškos veidmainystės. Beveik kas antra pora išsiskyrusi, o ir iš tų likusiųjų pusė tikriausiai tikrai neatitinka katalikiško idealo. Tačiau ta nedidelė grupė gražiose santuokose gyvenančių žmonių yra vis dar traktuojama tarsi vyraujanti praktika. Tuo tarpu šeimų, neatitinkančių katalikiško standarto, atrodo tarsi neegzistuotų. Kovojama už šeimą, bet už kažkokią abstrakčią šeimą. Tas pat vyskta ir Seime. Balsavimas prieš partnerystės įteisinimą dangstantis tuo, kad tuo galbūt pasinaudotų keletas homoseksualių asmenų, manau, yra veidmainiškas, nes neatsižvelgiama į interesus tūkstančių žmonių, kuriems reikalingas bent koks teisinis santykių sureguliavimas. Atsisakydami teisiškai apibrėžti tokį gyvenimą, paliekame partnerius vienas kito savivalei, jų vaikus – neapsaugotus.

Popiežius Sinodo baigiamojoje kalboje paminėjo tikėjimo doktrinos įkultūrinimo būtinybę. Kaip manote, kokie aspektai būtų svarbūs mūsų lietuviškai šiandienos tikrovei? Kur link derėtų kreipti tolesnes pastangas, galvojant apie šeimų sielovadą – nes, kaip pabrėžė Pranciškus, – Sinodo tikslai dar nepasiekti?

Sinodas daug kalba apie įkultūrinimą, bet jau seniai konstatuota, kad įkultūrinimo klausimas yra šiais laikais labai sunkus. Jis suprantamas ne kaip lotyniškos katalikybės dominavimas, kuris dar buvo ryškus prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai praktiškai gyvavo kolonializmo laikų modeliai, nelabai žiūrint į vaisius. Bažnyčia šiandien nebegali būti paprastai centralizuotai kontroliuojama, tačiau turi išlaikyti savo vienybę ir katalikiškumą, tai yra visuotinumą, kuris geriausiai gali reikštis per lokalumą – per vienybę su Šventuoju Tėvu, kaip tikėjimo raiščiu.

Dabar jau būtinas ir įkultūrinimas Europoje ar JAV – kalbėjimas tomis sąvokomis, išsakymas tų perspektyvų, kurias žmonės sekuliariame pasaulyje nelengvai pastebi ir suvokia taip, kad jos taptų matomos ir suprantamos. Lietuvos įkultūrinimo problema tokia pat kaip daugumoje Vakarų šalių.

Kalbant apie Lietuvą, reikia žiūrėti iš pokrikščioniškos šalies perspektyvos. Turime liautis puoselėję iliuzijas, kad Lietuva yra katalikiška šalis, puoselėjanti katalikiškas vertybes ar pan. Tai pripažinus, tektų pripažinti ir tai, kad reikia kažką daryti. O ką daryti, deja, šiandien nedaug kas žino. Tektų atsisakyti dalies savo ambicijų, kad mes galime visiems patarti ir nurodyti, ką daryti, nes visi mūsų klauso. Iš tikrųjų viskas yra daug prasčiau.

Vienas dalykas, kurį reikia labai aiškiai pasakyti apie Sinodą – jis tikrai nėra paskutinis žingnsis. Visas dokumentas suformuluotas taip, kad leidžia daug ką taikyti vietose pagal skirtingas vizijas. Aiškiai matyti, kaip sunku formuluoti dabartinėje epochoje taisykles mišrių santuokų arba santuokų su netinkinčiais, su skirtingų apeigų katalikais, skirtingų Bažnyčių krikščionimis ar kitų religijų atstovais. Nėra lengva jas spręsti, jos tiesiog konstatuotos, paminint bendrus principus, bet jų įvedimas į apyvartą nauju lygiu, kuris nebegali būti toks pat, koks buvo prieš 50 metų, jau yra svarbus. Bus matyti toliau.

Lygiai taip pat ir su antroje santuokoje gyvenančių tikinčiųjų statusas po ilgų ir sunkių kovų galiausiai buvo apibrėžtas, susiejant su individualia sąžine ir pastoracine situacija. Nėra labai tiksliai pasakyta, štai nuo šiandien gali eiti komunijos ar kokią atgailą turi atlikti, tačiau labai aiškia suformuluotas kitas tikslas: kad stabilioje santuokoje ir ne dėl savo kaltės gyvenantys žmonės vis tiek turi anksčiau ar vėliau gauti galimybę būti inkorporuoti į Bažnyčios gyvenimą. Ir čia kalbama ne tik apie komunijos priėmimą, bet ir apie kitas galimybes, pavyzdžiui, būti krikštatėviais, katechetais ir pan. Šie dalykai turi būti sprendžiami kaskart konkrečiai.

Popiežius Pranciškus labai aiškiai akcentuoja konkrečios situacijos ir nedrastiškų sprendimų svarbą. Pora stebėtojų pasakė, kad šiame Sinode nugalėjo Ignacas Lojola, kuris pabrėžia gebėjimą skirti, įvertinti realų klausimą ar reiškinį, o ne vadovautis vien abstrakčiomis taisyklėmis, kurios yra reikalingos, bet niekada negali išspręsti visko.

Kalbino Saulena Žiugždaitė