Pastaruoju metu spaudoje nuolatos kalbama apie pabėgėlius iš Sirijos. Taip pat yra ir nemažai medijų, analizuojančių šį kalbėjimą. Su nuotraukomis, kuriose – į laivus nebetelpantys žmonės, su karo vaizdais Sirijoje, deja, jau esame apsipratę. Ar tai reiškia, kad jie tapo patogūs?  



Filmu apie Siriją atidarytas kasmetinis „Nepatogaus kino“ festivalis. Seano McAliisterio kino juosta „Siriška meilės istorija“ tikrai, dėkui Dievui, nebuvo patogi. Per itin asmenišką prizmę parodyta penkerius metus trunkanti vienos šeimos istorija. Režisierius į Siriją pakliuvo atsitiktinai, kai dar nebuvo jokių minčių apie revoliuciją. Tuomet į Siriją buvo bandoma pritraukti vakariečių, pristatyti šią šalį kaip patrauklią kurortinę vietą. Režisierius kalbino žmones, norėdamas išgirsti tikrą istoriją. Ilgą laiką visi buvo tarsi kalbantys kurortiniai atvirukai, rodę vien fasadinę šalies pusę...



Kol įvyko lemtingas susitikimas su vienos šeimos vyru Ameru, kurio žmona, kaip besipriešinanti režimui, sėdėjo kalėjime. Režisierius apsigyveno su ta šeima. Nuolat kalbėjosi su vyru, jo beaugančiais berniukais, telefonu susisiekė su moterimi Raghda.Filmo pradžioje, dar prieš pasakodamas savo istoriją, Ameras sakė: „Aš esu silpnas vyras, o ji – stipri moteris.“  



Filmo anonse minima, kad penkerius metus filmuota „Siriška meilės istorija“ – neįtikėtina ir dramatiška šeimos odisėja į politinę laisvę Vakaruose. Ragdai ir Amerui – tai vilties, svajonių ir nusivylimo kelionė, kurioje revoliucijos, gimtinės ir vienas kito trauka patiria sudėtingą išbandymą.

Intymus šeimos portretas padeda geriau suprasti žmones, pasiryžusius žūti dėl pokyčių arabų pasaulyje arba nusprendusius ieškoti prieglobsčio Vakarų Europos šalyse.  

Ne visi anonse paminėti aspektai išbandymą išlaiko. Raghdos siekis kovoti dėl savo šalies išsipildo, tačiau šeima subyra. Taip pat Raghdai kelionė į Vakarus nereiškė kelionės į laisvę. Jai būtent Vakarai, negalėjimas būti kartu su savo šalimi ir buvo didžiausias išbandymas. 



Visa juosta filmuota, galima sakyti, buitiniu būdu. Kartais filmo kadruose atsiranda ir pats režisierius. Girdėti jo balsas už kameros, gyvai dalyvauja šeimos pokalbiuose. Nuolat klausinėja visų šeimos narių, kaip jie viename ar kitame etape jaučiasi, ką išgyvena, ką mąsto. Įdomiausia per tuos penkerius metus stebėti berniukų augimą. Netgi jų nuomonę politiniais klausimais, kaip ji keičiasi.  



Užfiksuotas istorinis momentas, kaip prasideda revoliucija. Tuomet Raghda paleidžiama iš kalėjimo. Po kiek laiko suimamas režisierius. Penkias dienas praleidžia siriškame kalėjime. Režisieriui grįžus, šeima kartu su juo priversta bėgti į Libaną.

Raghda po kalėjimo metų neatsigauna, negali ramiai gyventi šeimyninio gyvenimo, jai rūpi jos šalis. Tad ji nieko nesakiusi pabėga atgal į Siriją.  

Kitais metais režisierius susitinka su šeima, jau vėl sugrįžusia būti kartu ir vykstančia į Prancūziją. Tuomet prasideda šeimyninė drama. Raghda, jos šalyje vykstant revoliucijai, nesusitaiko su pabėgėlės gyvenimu. Vyras kuo toliau, tuo labiau jaučia nuoskaudų dėl šeimyninio gyvenimo.

Režisierius dalyvauja šeimos konfliktuose, vienu metu yra tarsi nuolat greta būnantis šeimos draugas ir tarsi nematoma, stebinti akis.  

Šiurpą kelia ir net nepatogu darosi žiūrėti, tarsi neturėtum teisės ten dalyvauti, kai jaunesnio mokyklinio amžiaus berniukas, mokėdamas kelis angliškus žodžius, bando nupasakoti, kad jo mama mėgino nusižudyti. Kai šeimos vyras, internete susiradęs moterį, grasina sudaužysiąs kompiuterį, jei vaikai jam neišduos slaptažodžio.Net sunku įsivaizduoti, viena vertus, kaip režisieriui pavyko išbūti tokias šeimyninės dramos scenas, kita vertus, – kaip šeima į jas galėjo įsileisti kitą žmogų. 



Nepatogus šis filmas buvo ne vien dėl politinės situacijos, kurią jis analizuoja. Galbūt būtent pabuvimas taip arti konkrečios šeimos, gyvenimas nesuvaidintoje jos dramoje, priverčia ir į pačią politinę situaciją pažvelgti kaip į nepatogią.  

Taip pat labai gerbtinas režisierius už tai, kad nors jo žvilgsnis ir užjaučiantis pabėgėlius, tačiau nebandantis jų pagražinti. Jie vaizduojami pačiomis įvairiausiomis kasdienybės spalvomis, nebūtinai pasirenkantys moraliausius sprendimus. Rodomi ir palūžę, ir netvarkingi, neslepiami ir kultūriniai skirtumai. Nors stebint filmą galima suvokti, kad ši šeima priklauso tai islamo pasaulio daliai, kuri pasirinko sekuliarųjį gyvenimo būdą.

Filmas užbaigiamas parodant jau išsiskyrusius šeimos kelius. Raghda gyvena Turkijoje, Sirijos pasienyje, yra įsitraukusi į aktyvią veiklą dėl savo šalies. Ameras ūkininkauja, gyvena su vaikais. Jis tapęs kur kas santūresnis, sako, kad viduje atradęs ramybę bei nebesupranta, kodėl režisierius dar vaikšto su kamera, jeigu jo filmas yra baigtas.

Nors ir suprantama, bet vis tiek įdomu, kodėl režisierius šią kino juostą pasirinko pavadinti „Siriška meilės istorija“. Viskas prasideda iš tiesų nuo meilės. Ameras nori papasakoti savo meilės Raghdai istoriją. Tačiau istorija, kadangi pradėta pasakoti dar jai nesibaigus, pakrypsta visiškai kitokia linkme.