„Jaunas kovotojas už laisvę ir KGB operatyvinis darbuotojas subrendo sovietmečiu. Šiandien jie vertina lemiamomis akimirkomis pasirinktus skirtingus gyvenimo kelius. Disidento žmona, daugelį metų laukusi iš psichiatrinių ligoninių kalėjimo sugrįžtančio vyro, stengiasi užpildyti jo atmintyje atsivėrusias prarajas. Septynerius metus tremtyje kalėjęs pogrindinės spaudos rašytojas susitinka su savo buvusiu tardytoju. Vilniaus centre tebeveikainčiame viešbutyje atsakymų į taip ir neatsakytus klausimus ieško antikvaro kolekcininkas, anuomet šioje vietoje suimtas ir išvežtas į devynis mėnesius trukusią nežinią“, – taip pristatomas dviejų režisierių – italo Maxi Dejoie ir lietuvės Virginijos Vareikytės – bendras kūrybinis vaisius – filmas „Aš už tave pakalbėsiu“. Per „Nepatogaus kino“ festivalio uždarymą pirmą kartą Lietuvos žiūrovams rodytas filmas pasakoja septynias gyvenimo istorijas, kurios vienaip ar kitaip buvo paliestos KGB rankos. Kai vieni rinkosi priešintis režimui, kiti sutiko būti jo bendrais. Kodėl? Kaip tai pakeitė jų gyvenimus?

Su filmo režisieriais kalbėjomės ne tik apie tai, kaip gimė pati idėja susukti šią juostą, kaip sekėsi susitvarkyti su gausia medžiaga, o ir apie tai, kaip sekėsi prikalbinti filmuotis ne tik KGB aukas, tačiau ir šios organizacijos darbuotojus.

Kaip apskritai jums gimė idėja sukurti tokį filmą?

Maxi: 2012 metais festivalis „Kino pavasaris“ pakvietė pristatyti ankstesnį mano filmą („Gerberio sindromas“, red. past.). Buvau festivalio svečias, o Virginija jame dirbo. Mums kaip turistams buvo pristatytos lankytinos Vilniaus vietos, ir aš kartu su savo draugu nuėjau apžiūrėti buvusiuose KGB rūmuose įsikūrusio muziejaus. Tai buvo tema, apie kurią praktiškai nieko nežinojau. Bendros žinios, kurias mes, kalbu ne tik apie Italiją, tačiau veikiausiai ir apie visus Vakarus, turime apie KGB, yra tokios, kad tai buvo kažkokia į CŽV panaši organizacija – šnipai, slaptieji agentai ir panašūs dalykai. Mes mažai ką žinojome apie kitokią KGB veiklą, kaip kad visuomenės kontrolė ar tam tikrų pažiūrų persekiojimas.

Po savo viešnagės Vilniuje grįžau ir pradėjau ieškoti medžiagos, kuri leistų susipažinti su visa šia tematika. Netrukus po to susisiekiau ir su Virginija. Ėmėme kalbėti, kad būtų gerai apie tai susukti filmą. Iš pradžių galvojome apie vaidybinį filmą, tačiau turėjome tik labai abstrakčią jo idėją. Tuomet aš į visą šį procesą įtraukiau ir savo prodiuserius Italijoje, su kuriais kūrėme paskutinį mano filmą. Tuomet ir nutarėme kurti ne vaidybinį, o dokumentinį filmą.

Kas lėmė šį sprendimą apsistoti ties dokumentine, o ne vaidybine juosta?

Tai yra pirmoji mano dokumentinė juosta, nes iki tol buvau dirbęs tik su vaidybiniais filmais. Tad dokumentika man buvo iššūkis. Tačiau medžiagos apie visą šią KGB tematiką yra tiek daug – galima pradėti nuo pat XX amžiaus pirmos pusės, kai susikūrė ČK, ir baigti Sovietų Sąjungos žlugimu. Medžiagos kiekis vertė susikoncentruoti į kokį nors vieną konkretų aspektą. Tad pasukome prie dokumentikos žanro, iš pradžių manydami, kad gal po to sukursime ir vaidybinį filmą. Tačiau dabar nežinau, ar dar to imsimės. Bet bent jau susukome dokumentinę juostą.

Angliškai filmas vadinasi „Kai mes kalbame apie KGB“, tuo tarpu lietuviškas pavadinimas skamba kitaip – „Aš už tave pakalbėsiu“. Žinau, kad nėra nieko keisto, kai tas pats filmas skirtingomis kalbomis yra vadinamas kitaip, tačiau įdomu, kodėl pasirinkti būtent tokie pavadinimai?

Virginija: Laukiau šito klausimo. Istorija paprasta. Kai mes dėliojome filmo koncepciją, vienas vyras iš Berlinalės mums pasakė, kad ta moteris, kuri viename epizodų sako pakalbėsianti už savo vyrą (mintyje turima disidento Algirdo Statkevičiaus žmona, red. past.), yra tokia pagauli. Ji vis kartojo tą frazę, ir ji mums taip įsikalė į galvą, kad tiesiog nebegalėjome galvoti apie jokį kitą pavadinimą. Šis pavadinimas išreiškė visą esmę: Algirdo žmona kalba už jį, mūsų pačių filmas tampa priemone perduoti mūsų veikėjų pasakojimus. Taip pat pavadinimas reiškia ir tam tikrą jautrią prieigą tiek prie pačios istorijos, tiek prie mūsų veikėjų.

Į anglų kalbą to pavadinimo neišversi, nes prarandama reikšmė. Tai reikštų, kad kažkas tiesiog kalba kito vardu – be jokio jausmo, empatijos. Mes turėjome sugalvoti kitą pavadinimą, kuris atspindėtų patį filmą ir informuotų auditoriją.

O kaip atsirinkote žmones, kurie pasirodo jūsų filme?

Virginija: Vyko tarsi grandininė reakcija. Kai pradėjome tyrimą, nuėjome į Genocido aukų muziejų ir pirmas klausimas, kurio paklausėme, buvo toks: ar jie gali mums pasiūlyti įdomių istorijų iš paskutiniojo komunizmo dešimtmečio. Paskutinysis dešimtmetis mums buvo labai svarbus, nes tuo laiku gimėme ir mes patys, nes žinojome, kad vis dar galime sutikti gyvų to laikmečio liudininkų.

Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis pasiūlė pasikalbėti su Juliumi Sasnausku ir Zigfridu Jankausku. Mes susitikome su jais. Tuomet lentynoje suradau Vytauto Skuodžio knygą „KGB voratinklyje“ ir pradėjau ją skaityti. Mane labai nustebino tai, kaip jis rašo apie savo tardytoją. Mane nustebino su kokia pagarba ponas Vytautas kalba apie žmogų, kuris, rodos, buvo jo kančių kaltininkas. Tada susitikau su V. Skuodžiu ir sužinojau apie jo ryšius su Vytautu Urbonu (jį tardžiusiu KGB tardytoju, red. past.). Po to atsirado ir Danas Arlauskas, kuris labai atvirai kalbėjo apie savo praeitį, niekada jos neneigė.

Bandžiau surasti daugiau žmonių, kurie dirbo KGB. Telefonu kalbėjau su daugeliu jų, tačiau didžioji dalis nedelsdami padėdavo ragelį, vos tik sužinoję, ko iš jų noriu. Kiti sakydavo, kad gali susitikti kavinėje, tačiau niekada nesutiks būti filmuojami. Tad užmegzti santykį su jais buvo sudėtinga.

Viena moteris, kuri, kaip radau, dirbo KGB, tačiau to niekada nedeklaravo, iš pradžių neigė savo sąsajas su šia institucija. Kai pasakiau, jog mačiau jos darbo kortelės kopiją, ji sutiko susitikti. Mes susitikome, įrašiau mudviejų pokalbį, tačiau po savaitės buvo pavogtas mano kompiuteris ir diktofonas. Tad visas įrašas dingo. Tiesa, nežinau, ar šis incidentas yra susijęs su minėtu pokalbiu.

Tuomet gavome rekomendaciją susitikti su Algirdu Statkevičiumi ir jo žmona Ona. Ona mus vaišino sausainiais, arbata, buvo tokia maloni. Tuo tarpu jos vyras pasakojo siaubingas istorijas, kurias patyrė kalinamas psichiatrinėse ligoninėse. Žmona jam padėjo prisiminti kai kurias detales.

Galiausiai veikėjų prisikaupė užtektinai, kad net galvojome, jog teks dalies atsisakyti. Tačiau po visų susitikimų, po visų istorijų mes suvokėme, kad visos tos istorijos yra tokios skirtingos ir iš visų pusių atspindi tuometę sistemą. Galiausiai nutarėme pristatyti jas visas.

Ar buvo lengva įkalbinti filmuotis tokius žmones kaip V. Urbonas?

Maxi: Ne, prireikė metų.

Virginija: Prireikė metų, kol pasiekėme savo. Mes iš pradžių su juo kalbėdavomės telefonu. Galiausiai įkalbinau jį susitikti. Susitikdavome su juo darbe arba jo namuose. Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo, kai jis pradėjo mane tardyti. Jis pradėjo manęs klausinėti įvairių dalykų ir atrodė, kad tas profesinis įprotis yra tiesiog įaugęs jam į kraują.

Mėginau įtikinti jį filmuotis, norėjau pabrėžti, kad tikrai nesiekiame jo pažeminti ar pašiepti, ar galų gale nukreipti į jį viso pykčio. Tačiau vienintelis dalykas, kurį man pavyko pasiekti, buvo jo pasiūlymas atsiųsti jam klausimus, o jis į juos atsakysiąs raštu. Gaudavau iš jo krūvas ranka prirašytų lapų. Jis man sakė, kad turėčiau viską atspausdinti kompiuteriu, nes atsakymus jis norįs turėti ir pats. Tad aš viską surašydavau, užduodavau naujų klausimų. Taip viskas tęsėsi. Aš vis paklausdavau, ar jis tikrai nenori filmuotis. Jis neatsakydavo neigiamai, tačiau neduodavo ir sutikimo. Taip tęsėsi pusantrų metų.

Galiausiai vieną dieną apsilankėme pas V. Skuodį. Užsiminėme apie galimybę jam susitikti su V. Urbonu ir jis nedelsiant atsakė: „Kodėl gi ne, aš tuoj jam paskambinsiu.“ Viskas buvo taip paprasta. Jis paskambino V. Urbonui ir pakvietė susitikti, ir mes tiesiog negalėjome patikėti, jog visa tai vyksta prieš kamerą. Tuomet ir V. Urbonas sutiko, kad susitikimas būtų nufilmuotas, nors mes buvome pasirengę neigiamam atsakymui. Jis teigė galįs kalbėti kartu su V. Skuodžiu, nes tai jam nepadarysią didelės žalos.

Gal žinote, kiek laiko buvo praėję nuo paskutiniojo judviejų pokalbio?

Maxi: Atrodo, kad 30 metų.

Virginija: Tiesa, kai jau atvykome filmuoti susitikimo, paaiškėjo, kad jis jau nėra pirmasis. Pokalbio metu mes buvome sutarę susitikimo datą, tačiau pasirodo, kad dar papildomai V. Skuodžio kvietimu susitiko likus savaitei iki filmavimo. Tad mes filmavome antrą jų susitikimą.

Maxi, kas tau pačiam kaip užsieniečiui buvo didžiausias atradimas kuriant šį filmą. Juk Virginijai bent dalis istorijų tikrai buvo žinomos iš anksčiau, tuo tarpu tu, kaip pats sakei, apie šią temą nežinojai praktiškai nieko.

Maxi: Negaliu pasakyti, kad galiu įvardyti vieną kokį nors dalyką. Tai buvo nuolatiniai atradimai, ypač pačioje pradžioje, kai pirmą kartą susitikome su žmonėmis, kuriuos filmavome. 2012 metų rugsėjį pirmą kartą su savo komanda iš Italijos atvykau kurti šio filmo. Kiekvieną kartą, kai susitikdavome su savo personažais, jaučiausi labai apdovanotas, nes galiu prisiliesti prie šių išskirtinių žmonių istorijų, išgyvenimų, kurių dalis yra labai siaubingi. Džiaugiuosi, kad jie visu tuo dalijasi su manimi.

Man buvo svarbu aplankyti vietas, kurios yra susijusios su mūsų herojų gyvenimais. Tam tikra prasme lankydamiesi tose vietose mūsų herojai iš naujo išgyveno savo istoriją.

Kuriant filmą, ne kartą buvo iškilę sudėtingų situacijų. Ilgą laiką nežinojome, ar, tarkime, V. Urbonas sutiks filmuotis, ar ne. Buvo įvairių problemų dėl pinigų ir pan. Manau, kad visi kūrėjai susiduria su panašiais iššūkiais. Tačiau jautėmės įsipareigoję tiems žmonėms, kad papasakotume jų istorijas, o tai vertė nesustoti.

Virginija: Aš dar pridurčiau tai, kad, kai mes kalbame apie KGB ir žmones, kurie ten dirbo, tai turime pasakyti, jog ten būta visokių žmonių. Būta tokių, kurie piktnaudžiavo savo pozicija, kurie buvo siaubūnai. Tačiau ne visi buvo tokie. Mes dažnai nenorime to pripažinti ir paprasčiau yra galvoti, kad ten buvo tik monstrai, o ne žmonės. Kai įsivaizduoji, kad tai tėra monstrai, tai ir visus juos pasmerkti yra lengviau. Tačiau kurdami filmą pamatėme, kad tai yra žmonės, kad jie yra lietuviai, kad jie yra dalis mūsų istorijos. Žmonėms tai nėra lengva pripažinti, ypač tiems, kurie nuo jų nukentėjo. Jiems sunku suprasti, kad jie taip pat buvo žmonės ir turėjo skirtingą motyvaciją taip elgtis. Ar ta motyvacija buvo teisinga, ar ne, yra jau kitas klausimas. Manau, kad didžioji dalis ten dirbusių žmonių apskritai buvo tiesiog neatsakingi žmonės, kurie nekeldavo sau klausimų, ar tai, ką jie daro, yra teisinga, ar ne. Jie tiesiog į darbą ateidavo prastumti laiko, tarsi jie dirbtų kokioje nors gamykloje. Jie nė nesusimąstydavo, kad bylos, su kuriomis jie dirba, yra žmonių, kurie čia pat sėdi rūsyje esančioje kalėjimo kameroje. Galų gale viskas tampa labai banalu.