Evgenios Levin nuotrauka

Turbūt nesuklysčiau, jei į klausimą, kokie kultūriniai objektai pastaruoju metu kėlė didžiausias diskusijas, atsakyčiau, kad tai paminklai ir į juos panašūs daiktai. Be tradiciniais ginčų objektais virtusių Žaliojo tilto skulptūrų ir Lukiškių aikštės, apie kurią jau net nemalonu rašyti, atsiranda vis naujų ir vis labiau ginčytinų projektų, kurių statymas, o vėliau, kiek atsikvošėjus (norisi tikėti), griovimas, buvo ir, matyt, kurį laiką dar bus karščiausia kultūrinė tema.

O kaipgi kitaip, juk Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje numatyta, kad „bus atidengti ne mažiau kaip 25 nauji istorinės atminties įamžinimo paminklai (paminklai, biustai, atminimo lentos ir panašiai)“.

Tie ne mažiau kaip 25 paminklai gąsdina, manau, ne mane vieną. Nes ne mažiau čia gresia virsti daugiau. Patirtis kužda, kad jei gali virsti – tai ir virs. O laiko iki 2018-ųjų, kaip žinoma, liko nebedaug. Tad veikiausiai eilinį kartą tikintis, kad kažkokiu būdu kiekybė virs kokybe, maksimalaus rezultato, ko blogo, bus uoliai siekiama mažiausiomis sąnaudomis. Ir kodėl nederėtų, juk kone bet kuriame bent kiek didesniame miestelyje esama tarpukario praktikos pavyzdžių, rodančių, kad didelis biudžetas valstybingumo paminklui nereikalingas – susirinkai akmenų, šiek tiek pamūrijai ir va, puikiausias paminklas, tinkantis papuošti ir kokios nors Pakaušpilės turgaus aikštę, ir patį Vilniaus centrą, minėtąją Lukiškių aikštę.

Juolab kad bene naujausia tendencija nūdienėje Lietuvos paminklizacijoje ir yra semtis įkvėpimo iš tarpukarinės praeities. Dažniausiai, beje, gana tiesmukai. Joną Basanavičių štai siūloma atvaizduoti pagal 1930-aisiais sukurtą Rapolo Jakimavičiaus projektą, su toga ir dar kažkokiais gal romėniškais, gal viduramžiškais atributais. Kai girdžiu, kaip šiandieniai kultūros ir meno veikėjai rimtai vertina šią idėją, nejučiomis prisimenu Patriarcho autobiografiją, kuri vadinasi „Mano gyvenimo ir nervų ligos istorija“ ir akimirką pasirodo, kad ta nervų liga štai klaidžioja po Lietuvą...

Sostinei grasina nenusileisti ir vasaros sostinė. Palanga, atrodo, irgi nori didelio paminklo pagal tarpukario projektą, konkrečiai – pasistatyti 1937-ųjų Vinco Grybo kūrinį, vaizduojantį Kęstutį Peterburgo Varinio raitelio poza ir Birutę, kurią tuoj tuoj pargriaus piestu stovintis kunigaikščio eržilas.

Kas dabar galėtų paneigti galimybę, kad galbūt kažkur archyvuose yra ir vienas kitas paminklo Antanui Smetonai projektas. Nenustebčiau. Juk gatves pastarajam dar gyvam esant jo vardu vadino, tai negi paminklų neplanavo? Kad ir su toga, kad ir ant žirgo. Žmogui, laisvu nuo prezidentavimo laiku vertusiam Platoną, tas visai pritiktų...

Na kodėl, pasakykite man, kodėl tie istoriniai paminklai turi būti tokie nežmoniški, griozdiški, slegiantys. Ar todėl, kad jie paminklai? Ar paminklas jau savaime, pagal apibrėžimą yra kaži kas niūriai stūksančio virš žmonių gyvenimų ir anapus jų kasdienių nuostatų apie tai, kas yra gražu ir skoninga.

Abejojate dėl tų nuostatų? Ką gi, pagalvokim. O gerai pagalvojus, ar nepasirodys, kad žodis paminklas reiškia ne vien istorinius monumentus? Yra ir kitokių paminklų, apie kuriuos šitų debatų kontekste bemaž negalvojame. Juk daugiau nei bet kurioje kitoje viešoje erdvėje paminklų yra kapinėse. Mes juos taip ir vadiname – antkapiniai paminklai, o ne antkapiniai akmenys ar tiesiog antkapiai. Paminklai – ir taškas. Su visomis iš to sekančiomis išvadomis, apie kurias nebūtinai susimąstome.

Taigi, ką reiškia, kam skirti kapinių paminklai? Mūsų mirusiesiems. Jų kūnams. Jų darbams. Jų gyvenimams. Pasidairykite po kapines, ką ten pamatysite? Kokius paminklus? Ekstravagantiškus? Didžiulius, sunkius, griozdiškus? Įmantriai ir neskoningai išpuoštus? Ar kuklius ir neiššaukiančius, ir apskritai nešaukiančius? Nekalbu apie istorines kapines, kuriose gausu kokio šimtmečio senumo mauzoliejų ir koplytėlių. Prieš šimtmetį daug ką darė kitaip. Tačiau jei iš kuklaus šiandienių paminklų masyvo iššoka koks ekstravagantiškas marmuro luitas, sunku nežiūrėti į jį su lengva pašaipa ir nesupratimu. Kodėl jis toks?

Sakysite, kad painioju žanrus? Esą Basanavičius, Smetona, laisvės kovotojai ar Vileišiai – skamba išdidžiai, o Pakaušpilės kapinėse gulintis Pranas yra viso labo Pranas... O jūs pasižiūrėkite, po kokiu paminklu Rasų kapinėse guli Basanavičius.

Tačiau sakysite, juk čia kapinės, čia paminklai atlieka visai kitą funkciją. O kokią? Kam mirusiesiems statomi paminklai? Ar jie tėra tik kelio ženklai, kažkas panašaus į namų numerius gatvėse, pagelbstintys, kad norėdamas per Vėlines uždegti žvakę Pranui apsižioplinęs neuždegtum jos Pranei? Ar tokiu atveju neužtektų įbesti kuoliuką su lentele? O tikintiesiems palikti medinį kryžių. Bet anaiptol! Giminės ir artimieji kaip beįmanydami stato paminklus. Nes paminklai pagerbia išėjusiuosius. Pagerbia! Išreiškia anaiptol ne atsainų paminklą statančiųjų santykį su tais, kuriems paminklas statomas. Ir tam, pasirodo, visai nereikia nei togų, nei eržilų.

Kapinių paminklus statome tiems, kuriems dažniausiai esame dėkingi už gyvybę, meilę, draugystę. Nežinau, ar tai maži dalykai, ar nereikšmingi, bet paminklai jiems yra maži ir dažnai jaukūs. Žmogiško mastelio. Kaip ir tie, kuriems esame dėkingi.

O istorinius paminklus statome tiems, kuriems esame ar turime būti dėkingi už laisvę ir tai, kad šiandien esame tokie, kokie esame (juk jei nesame jiems dėkingi, tai ir paminklo statyti neverta). Bet paminklai kažkodėl siekia parodyti, kad pagerbiamieji nieko bendro su šiandiena, juo labiau su kasdienybe ir mumis, joje gyvenančiais, neturi. Jie nesikreipia į praeivius, ir aš nelabai suprantu, kaip jie galėtų prisidėti prie to, kad 2018-aisiais „ne mažiau kaip 5 procentais padidės visuomenės pilietinės galios indeksas“. O juk tai irgi numatyta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje

Ir pabaigai. Lietuvoje gausu gyvų žmonių, kurie paminklus jau yra pasistatę ir sau. Kapinėse. Ir užsirašę ant jų savo vardus ir pavardes. Ir gimimo metus. Ir būtinai pasistatę tokius paminklus, dėl kurių patiems nebūtų gėda.

O ar norėtumėte, kad jums pastatytų tokius, kokiais Lietuva ruošiasi pasidabinti po poros metų?