Ar karas apskritai gali būti teisėtas? Nuo klausimo ar, arkivyskupo Gintaro Grušo teigimu, greitai pereiname prie klausimo, kada ir kiek. Jei kas nors gatvėje pagrobia kokio nors žmogaus artimąjį, tuomet nekyla klausimas, ar reikia neutralizuoti mirtimi grasinantį grobiką. Kyla klausimas, kaip ir kiek jėgos naudoti būtų krikščioniškai adekvatu.

Arkivyskupas Gintaras Grušas praėjusią savaitę Romoje dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Ginkluoti netarptautiniai ir naujieji konfliktai. Žmogaus orumo apsauga tarptautinės teisės šviesoje“. Konferencijoje dalyvavo ne tik už Šventojo Sosto santykius atsakingas arkivyskupas, bet ir specialistai, atsakingi už žmonių migraciją, pabėgėlių klausimą. Pirmoji konferencijos dalis buvo skirta kariuomenės ordinarams, buvo bendraujama su humanitarinės teisės specialistais ir praktikais. Kita konferencija buvo skirta svarstymui apie atsakomybę saugoti moralinėje ir teisinėje perspektyvoje.  

Popiežius Pranciškus susirinkusius kariuomenės ordinarus bei kitus specialistus ne tik padrąsino ir pasveikino, bet priminė ir didžiąją šiuo metu pasaulyje patiriamą rykštę – karo sunkumus. Karas, anot Šventojo Tėvo, visada nužmogina. Tarptautinė humanitarinė teisė yra tam, kad apgintų pagrindinius žmogiškumo principus, apsaugotų civilius, medicinos personalą, sužeistuosius ir belaisvius. Kariuomenės ordinarai turi padėti kariuomenėms žmonėms ir visuomenei suprasti, kad svarbiausia, jog būtų apsaugoti žmonės – tiek civiliai, tiek kariai, kad būtų laikomasi tarptautinių sutarčių, kad būtų apgintos žmogaus teisės ir žmogaus orumas.  

Popiežius ordinarams užsiminė, kad šiuo metu tikrai vyksta trečias pasaulinis karas, kuris yra išsimėtęs po visą pasaulį. Pasižiūrėję į tai, kiek yra nukentėjusiųjų, kiek šiandien vyksta karų, turime visi susiimti ir viską daryti, kad nepasikartotų tragedijos, kurios istorijoje, deja, kartojasi nuolatos.  

Gintaras Grušas prisiminė, kaip užpernai sukvietęs ordinarus į Italijos karių kapines popiežius pabrėžė, kad mes negalime sau leisti mąstyti Kaino požiūriu, keldami klausimą, kokią mums vienas ar kitas veiksmas atneš konkrečią naudą. Negalime klausti, kodėl mums turi rūpėti kitų kraštų problemos.  

Kur nors Afrikoje ar Indonezijoje gyvenantis paprastas žmogus nelabai gali tiesiogiai įsiterpti į tragedijas, negali sumažinti jų masto, tačiau visada gali palaikyti savo ir kitų kraštų kenčiančiuosius malda. Popiežius kviečia maldai ne vien dėl to, kad malda padeda kitiems jų situacijoje, tačiau ir dėl to, kad besimelsdami mes neleidžiame sau nužmogėti, išsaugome širdies jautrumą. Išlaikydami krikščionišką žvilgsnį kitų atžvilgiu, mes neleidžiame savo širdims užkietėti. Kad nepasikartotų tai, kas II Pasaulinio karo metais vyko Lietuvoje ir Europoje, svarbu, kad būtų išlaikyta tvirta nuostata žmogiškumo atžvilgiu.  

Konferencijos metu buvo liestas ir dabar ypač opus karo pabėgėlių klausimas. Ordinarams buvo kalbama apie apsaugą žmogaus orumui tarptautinės teisės šviesoje netarptautiniuose kariniuose konfliktuose ir naujuosiuose konfliktuose. Didelė dalis tarptautinių humanitarinių įstatymų bazės yra pagrįsta tuo, kad įstatymai bando reguliuoti tarptautinius konfliktus, siekiant išsaugoti žmogaus orumą ir teises. Greta šių tikslų siekiama išlaikyti ir kiekvieno krašto suverenumą.

Arkivyskupo teigimu, tik dabar galime pastebėti, anksčiau tai nebuvo pastebima, kad didelė dalis karinių konfliktų šiuo metu vyksta kurio nors konkretaus krašto viduje. Tai yra jau nebe tarptautinis konfliktas. Dabartiniai įstatymai nelabai aiškiai nurodo, kada galima gelbėti žmones. Šiuo metu pasaulyje yra šešiasdešimt milijonų pabėgėlių. Kalbėdami apie dalelę, kuri pasiekia Europą, mes kalbame apie lašą jūroje. Tai yra žmonės, kurie turėjo palikti savo žemę, savo tėvynę dėl karo, dėl grėsmės, dėl persekiojimų. Šimtas penkiasdešimt milijonų žmonių yra paveikti karo. Tai yra didžiausi skaičiai, kokius pasaulis yra matęs nuo Antrojo pasaulinio karo. Arkivyskupas įvardija, kad tai yra ženklas, jog mūsų pasaulyje yra kažkas labai ne taip.

Konferencijoje dalyvavęs Sirijos arkivyskupas svarstė, kad geriau būtų, jog tarptautinės jėgos leistų jiems patiems susitvarkyti savo viduje. Iš šono ateinančios jėgos visada padidina šalyje tvyrančią įtampą. Atsilaikyti nuo karo jėgų visada yra problema. Arkivyskupas prašė visų religijų, kad jos daugiau kreiptų žmones į tai, kad būtų siekiama taikos, o ne karo. Jos turi priminti apie taikos kelią, apie dialogo svarbą. Viena iš diskusijų sesijų buvo įvairių religijų požiūris į humanitarines teises į sugyvenimą kartu ir apie gailestingumą. Dalyvavo budistas, induistas, krikščionis – pasaulinės bažnyčios tarybos atstovas, žydų rabinas ir musulmonas.  

Nors spektras platus, bet visų mintys sutapo. Mes dažnai kalbame apie savo religijas, bet ne apie tai, ką mūsų religijos nori įgyvendinti. Turėtume daugiau kalbėti apie tarpusavio ir žmones pasiekiančią Dievo meilę. Visose religijose yra mintis, kad turi būti tarpusavio taika ir Dievo meilė. Turėtume siekti labiau įgyvendinti ir skleisti tai, kas yra mūsų tikėjimų esmėje. Nereikia apsitverti savo tikėjimo teritorijoje ir bandyti apsiginti nuo kitų. Popiežius ragina sprendimų ieškoti dialoge.  

Taip pat buvo kalbama apie naujojo karo sritis bei dėl jų ištinkančius sunkumus. Spaudoje vis dažniau matome pranešimų apie robotus ir dronus, kaip sukuriami robotai, kurie gali kariauti, apie lėktuvus ar bombonešius, kurie gali būti valdomi iš tolo. Jie kyla Afganistane, o yra kontroliuojami kažkur Amerikos dykumose. Tai kelia daug naujų moralės ir humanitarinės teisės klausimų. Svarstoma, kokį poveikį tokie ginklai gali turėti tiek civiliams gyventojams, tiek kariams. Yra daug lengviau paspausti mygtuką, kuris gali nužudyti daugybę žmonių, kai jų nematai ir esi kitoje pasaulio pusėje. Šioje vietoje karo etikos diskusijos laukas labai išsiplečia.

Dabartiniai mokslininkai šioje srityje ieško naujų ribų, nes kyla klausimas, kiek pati technologija gali programuoti ir keisti, daryti sprendimus pagal savo gautą informaciją vykdant misiją be žmogaus sutikimo. Žmogus, būdamas visai kitur, paspaudžia mygtuką, o lėktuvai, kurie sukasi virš civilių gyventojų ir kokias jiems gali kelti grėsmes. Kiekvienas atvejis yra sveriamas pagal pamatinį supratimą ir vietos aplinkybes.  

Humanitarinės teisės, karo etikos klausimai yra iškelti ir kibernetikos srityje. Teisėtame kare paprastai būna aišku, kas yra vienos, kas yra kitos pusės kariai bei kas yra civiliai. Kibernetinėje erdvėje tampa absoliučiai nebeaišku, kada esi, o kada nesi kare. Kai išnyksta riba tarp karinių ir civilinių objektų, labiausiai nukenčia civiliai žmonės. Internetinėje erdvėje nebegalima kalbėti ir apie nacionalines ribas. Karyboje tai dabar tampa strategine sritimi ir kyla labai daug klausimų etikos ir moralės srityse.  

Antrojoje konferencijoje buvo kalbama apie pareigą apsaugoti. Kyla klausimas, kaip veikti, kai suverenios valstybės teritorijoje vyksta su žmogaus orumu besikertantys dalykai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui. Vatikano valstybės sekretoriatas labai aiškiai pasisakė, kad privalu yra stengtis tiek apsaugoti žmogaus teisės, tiek išlaikyti konkretaus krašto suverenumą. Svarbu siekti, kad pats kraštas taptų atsakingas už savo žmonių apsaugą, užtikrintų savo piliečių gerbūvį net karinių konfliktų metu.  

Pati valstybė turi užtikrinti žmonių teises. Kur vyksta neteisėtas karas, ten yra atsakomybė sustabdyti agresorių. Tačiau, kad tai galėtų būti įgyvendinta, reikia naujų įstatymų, naujos tvarkos. Jungtinėse Tautose Šventasis Sostas jau kalbėjo apie tarptautinę pareigą įsiterpti, taip pat pabrėžė didžiųjų valstybių veto apribojimo svarbą, kad tai netrukdytų padėti žmonėms.  Dabartinėje teisės sistemoje reikalingi pataisymai taip pat reikia rasti geresnių dialogo ar arbitražo modelių.   

Formuluotėje sakoma, kad pagrindinė atsakomybė krenta tai valstybei, būtent kurioje vyksta nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai, ir tik išskirtiniais atvejais, kai vyksta genocidai ir valstybė pati negali susitvarkyti, reikia kviestis kitus kraštus. Bet tą pirmiausia reikia daryti diplomatiniais, politiniais ir humanitariniais metodais ir tik paskiausiai, jei būtina, pasitelkti karinę operaciją. Tačiau, arkivyskupo teigimu, dar yra ilgas kelias kol mes pasieksime šiuos sprendimus, tai palieka didelius randus visuomenei. 

Konferencijos metu buvo nustatytos ir ateities kryptys, kurių reikia siekti. Pirmiausia reikia viską daryti, jog išvengtume, kad skaudžios istorijos patirtys nesikartotų. Šiuo metu vyksta labai daug konfliktų, negalime tylėti, turime stengtis, kad tai nesiplėstų. Tarptautinė bendruomenė turi visada būti pasirengusi įsikišti katastrofų atvejais. Čia savo vaidmenį turi ir kariuomenės kapelionai bei ordinarai. Jie turi diegti etikos modelį karininkų ir kapelionų mąstyme.  

Taip pat popiežius pabrėžė, kad neturime išleisti iš akių maldos. Politikai dirba savo darbą, tai yra jų pareiga. Mes turime malda užtikrinti, kad mūsų širdys yra atviros Dievo malonei, kad besimeldžiant už kitus mūsų širdys neužkietėtų. Svarbu, kad būtume pasirengę vidine prasme adekvačiai, krikščioniškai reaguoti.  

Vienas geriausių mūsų istorijos pavyzdžių, anot arkivyskupo Gintaro Grušo, – palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kai buvo žydų persekiojimo metas, jis nebijojo užstoti ir užtikrintai siekti, kad žmonės būtų išgelbėti, ir užstoti žmogaus teises. Tai yra maldos, santykio su Viešpačiu gyvenimo vaisius.  

Baigdamas arkivyskupas pabrėžė, kad nereikia pamiršti, jog religija turi didžiausią ginklą – maldą. Šventas Tėvas dažnai tą ginklą naudoja ir ragina nepamiršti, kad visi turime skirti laiko maldai. Kariuomenės ordinarams jis priminė, kad vienintelis kelias dirbti savo darbą – būti maldos vyrais.