„Dievui, artimui, tėvynei“ – taip skamba visiems puikiai žinomas skautų šūkis, kurį dažnai pasitelkia ne tik skautai. Šis šūkis tarsi kalba apie tai, vardan ko mes esame pašaukti gyventi ir kam tarnauti. Prisimenu savo diskusijas su vienu bičiuliu, kuris visada man sakydavo: „Žinai, Donatai, mes mąstome panašiai, tik va tu Dievą iškeli aukščiau už tėvynę, o štai aš pirminiu atramos stulpu laikau būtent tėvynę, o, tiksliau tariant, tautą.“ Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik nereikšmingas žodžių perdėliojimas. Ir iš tikro galime klausti, o koks skirtumas, ar sakysime „Dievui, artimui, tėvynei“, ar „Tėvynei, artimui ir Dievui“, ar dar kaip nors kitaip perdėliodami šiuos žodžius.

Vis dėlto neabejoju, kad ši žodžių tvarka buvo pasirinkta tikrai neatsitiktinai, o bet koks bandymas perdėlioti šią seką sugriauna tai, kas buvo norima pastatyti. Esminis klausimas čia netgi gali būti toks – kodėl tėvynė iš visų šių trijų idealų yra paminėta paskutinė?

Pradėkime nuo pradžių ir pasvarstykime, kaip viskas keistųsi, jei pasiremtume mano bičiulio įsivaizdavimu ir tėvynę iškeltume aukščiau už Dievą. Ironizuojant galima sakyti, kad taip nacionalizuotume Dievą. Nacionalizuotas Dievas jau nėra visagalis, jis yra įkalintas Dievas. Nacionalizuotas Dievas jau nėra kūrėjas, o veikiau kūrinys, sukurtas pagal žmogaus įsivaizdavimą ir pritaikytas aptarnauti nacionalistinę mitologiją. Nacionalizuotas Dievas jau nėra visus mylintis Dievas, o tik ribotai mylėti gebantis stabas, kuriam svarbi tik viena, t. y. tavoji tauta. Mes visada esame gėrio pusėje, Dievas visada yra su mumis, o tie anapus yra ne tik grėsmė mums, bet ir papiktinimas Dievui.

Tuo tarpu Tikėjimo išpažinimas mums visiems primena, kad esame visuotinės Bažnyčios dalis. Visuotinės, o ne nacionalinės Bažnyčios. Taip, esu lietuvis, tačiau esu ir šis tas daugiau – Katalikų Bažnyčios narys. Ši narystė man primena, kad yra kažkas aukščiau nei mano tautinė tapatybė, kad yra kažkokie universalūs kriterijai, kurie leidžia man reflektuoti savo tautinę tapatybę. Šie universalūs kriterijai ar idealai yra ta bendra pastogė, po kuria susitinkame visi, nepaisant tautinių skirtumų. Tas aiškiausiai matyti per Pasaulio jaunimo dienas ar šv. Velykų ar šv. Kalėdų šventės metu pasidairius po Vatikano Šv. Petro aikštę. Visa tai yra vienijančio katalikybės potencialo simbolis.

O kas gi būtų, jei į pirmą vietą iškeltume ne Dievą, o, tarkime, artimą? Galėtume kalbėti apie privatizuotą Dievą, kuris kaip ir pirmuoju atveju nebėra absoliutas, o tėra žmogaus kūrinys. Pasiskolinant Ray Bradbury pasakymą, galėtume kalbėti apie sacharininį Jėzų – saldų, švelnų, pataikaujantį visoms mūsų silpnybėms ir užgaidoms, paklūstantį mūsų nustatytiems kriterijams. Tokiu atveju pareiškiame, kad nėra jokių universalių normų, o viskas yra susitarimo reikalas. Jei taip, tai moralinės normos, kurios galiojo vakar, šiandien gali būti lengvai bendru sutarimu išimamos iš apyvartos. Viskas atrodo puiku, tačiau, peržvelgę istoriją, matome, kokios gi „vertybės“ dažnai pakeisdavo tas „atgyvenusias“, „diskredituotas“, „autoritarines“ ir t. t. krikščioniškas normas.

Problema čia nėra normos, nėra Dievas. Problema yra žmogus – silpnas, nuodėmingas, linkęs savintis Dievo vietą, įsivaizduoti save antžmogio, viešpaties vaidmenyje. Problema yra žmogus be Dievo, įsivaizduojantis, kad jam viskas leidžiama. Taip, Bažnyčia, krikščionys neabejotinai turi už ką atsiprašyti ir tai ne kartą jau darė. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad Bažnyčia ir krikščionys privalo atsiprašyti kaip tik todėl, kad ne kartą išdavė savo pačių skelbtus idealus, o ne dėl to, kad juos apskritai puoselėjo.

Galiausiai pasvarstykime dar vieną alternatyvią kombinaciją. Sukeiskime vietomis žodžius „artimui“ ir „tėvynei“. Apskritai galima klausti: ar įmanoma pasirūpinti tėvyne nepasirūpinant savo artimu? Padėk tam, kuris šalia tavęs skursta, trokšta, liūdi, kenčia, ir padėsi savo tėvynei. Ir tik tada, jei pats neišgali padėti, nukreipk arba kreipkis aukščiau. Prisiimk atsakomybę, o ne perduok ją kitam. Apie tai kalba ir Bažnyčios socialiniame mokyme įtvirtintas subsidiarumo principas, skelbiantis kad aukštesnio lygmens bendruomenė neturi teisės kištis į žemesnio lygmens bendruomenės vidaus gyvenimą susiaurindama jos kompetenciją. Iškėlę tėvynę aukščiau už artimą mes šį principą išmetame į šiukšliadėžę.

Puikiai regime, kas nutinka, kai valstybė stengiasi perimti šeimos, vietos bendruomenių funkcijas. Iš asmenų atimama atsakomybė ir pilietis tampa paprasčiausiu pacientu, o ne atsakomybę turinčiu aktyviu veikėju. Be to, abejingumas artimui dažnai dangstomas pasiteisinimais, kad, girdi, aš moku mokesčius, atlieku visas valstybės reikalaujamas prievoles, tad ko dar iš manęs norite, juk yra ir valstybės socialinės rūpybos schema, prie kurios per mokesčius prisidedu, tad lai ji nuskriaustaisiais ir rūpinasi. Veikiausiai galima sakyti, kad tarnaudamas artimui visada tarnauji ir tėvynei, tačiau, tarnaudamas tėvynei, nebūtinai tarnauji savo artimui.

Kitų galimų šio šūkio „Dievui, artimui, tėvynei“ variacijų jau ir nebenagrinėsiu, juolab ir rašinio tikslas yra ne visus juos pristatyti, o paprasčiausiai pabrėžti, kad mes labai dažnai nuvertiname kalbą, manomės galį be didesnių svarstymų atlikti vieną ar kitą perstumdymą, kuris neturės didelių padarinių. Tačiau net žodžių tvarka yra svarbi, nes, kaip kad šiuo atveju, parodo, nuo ko mes pradedame statyti savo bendruomeninį gyvenimą. Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise rašė, kad nedera griauti sienos, jei nežinai priežasties, kodėl ji buvo pastatyta. Lygiai taip pat, perfrazuojant jį, galima sakyti, kad nedera keisti žodžių tvarkos, jei nesi apmąstęs ir nežinai priežasties, kodėl jie buvo sudėlioti vienaip, o ne kitaip.