Ant šio ąžuolo ilgą laiką buvo pritvirtintas kryželis. Sako, netoli jo žuvo Lietuvos partizanas Klimašauskas-Genys

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Spalio 14-oji

Kieme dar matau liepsnelę. Ir dūminė raudonuodegė purpčioja aplink pajuodusias saulėgrąžų galvas. Saulėgrąžų sėklas jau seniai išgliaudė čižylos, o raudonuodegė turbūt gaudo kažkokius čia besislepiančius vabzdelius. Ir pilkoji pečialinda cilpsi netoli, Bitinų miške. Neskuba paukšteliai į šiltus kraštus.

Saulėtos rudeniško anticiklono dienos atrodo vienodos lyg paprasta pečialindos giesmė. Cilpsėjo tas mažas paukštelis pavasarį, kai sužydėjo baltosios plukės, cilpsėjo vasarą, kai visokių giesmių gerokai sumažėjo, ir štai dabar vėl kasdien girdžiu tą paprastą, monotonišką cilp-calp, cilp-calp, cilp-calp... Dabar gal ir skaidresnė šio pilko sparnuočio giesmė, nes kai kurie medžiai jau be lapų – ramią dieną rudeniški miškai darosi ir šviesesni, ir skambesni.

Turiu prisipažinti, kad šitų dienoraščio puslapių antraštę beveik pažodžiui nusirašiau iš poeto Aliaus Balbieriaus ekologinių etiudų knygelės „Žalias Nojaus laivas“. Kodėl? Labiausiai gal „kalta“ žolininkė Silvija, vieną rugsėjo dieną atvežusi linkėjimus iš Biržų – taigi nepamiršo manęs Alis, gyvybingas dar, neprapuolęs šiame sudėtingame pasaulyje. Sakau – sudėtingame, nes šiek tiek žinau jo klajonių labirintus, jo norą suprasti, koks gyvenimas yra Vilniuje, Ventės rage, Verkiuose šalia Vilniaus, Biržų krašte. Gal trejetą metų jis žiedavo paukščius ornitologinėje stotyje prie Kuršių marių, „Žaliame Nojaus laive“ ir matyti to darbo įspūdžiai. Trečioji knygos dalis taip ir pavadinta: „Iš praskrendančių paukščių krašto“. Čia ir yra ta klasikinė impresija „Pasaulis, sutilpęs į giesmę“. Norisi dabar ką nors pacituoti, bet vargu ar tai galima padaryti nesugriaunant viso kūrinio poetikos. Pasakysiu tik tiek: ši neilga impresija man primena Konstantiną Paustovskį. Pirmiausia prisimenu, ką viena skaitytoja kalbėjo rašytojui Vladui Dautartui: „Ak, mielasis, Paustovskį paskaičius gyvenimas atrodo daug šviesesnis ir geresnis“ (Žr. Vladas Dautartas, Klevo lapas, rasos lašas, Mintis, 1981, psl. 126).

Ornitologas Vytautas Jusys Ventės rage

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Ventės rage

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gal panašiai galima pagalvoti perskaičius Aliaus Balbieriaus impresijas, rašytas labai seniai, jaunystėje. Gal nesupyks Alis dėl tokių tolimų asociacijų, tuo labiau kad jis dabar labai toli – Indijoje. Taip ir pranešė ta viešnia, atvažiavusi į Liškiavą su savo draugu labai netradiciškai – motociklu. Išgirdęs tokią keistą naujieną apie jaunystės laikų bičiulį, tiesiai ir paklausiau: ko gi į Indiją? Ogi, sakė Silvija, jis jau vieną kartą Indijoje buvo, o dabar ir vėl ten, matyt, jam taip reikia...

Vėl vartau mažą knygelę „Žalias Nojaus laivas“, kurią pirmaisiais Atgimimo metais išleido „Vyturys“. Džiugina tai, kad tiražas – 7 tūkstančiai egzempliorių. Knygelė nedidelė, bet čia tikrai yra Gamtos pažinimo abėcėlė. (Publicistikos knyga „Trobelė ant debesies“ jau visai kitokia, jau ne pradžiamokslis). „Žaliame Nojaus laive“ – ir Žalieji ežerai prie Verkių, ir Širvenos ežeras Biržų pakrašty, ir tvirtas Stelmužės ąžuolas Zarasų krašte, ir melancholiška Kuršių marių nuotaika, kur „...prieš vakarą kyla garnys, atremdamas sparną į vėją, / O marių putota banga su pilku dangum susilieja“... Ir kaip dabar atrodo svarbu, kad anų dienų jauno poeto bei publicisto pažinimas neįsivaizduojamas be nuostabos, be susižavėjimo. Gal todėl impresiją „Pasaulis, sutilpęs į giesmę“ ir norisi lyginti su Konstantino Paustovskio kūrinių nuotaika.Tiktai su ypatinga, tikrai poetiška nuotaika, neieškant kokios ideologijos ar Rusijos istorijos.

Kai po karo visiems rusų rašytojams būtinai reikėjo rašyti apie sparčiąsias statybas, apie pasiaukojimą ir darbą totalitarinės valstybės labui, Konstantinas Paustovskis irgi važiavo į Kara Bugazą, į Odesą, į Kolchidą, į Petrozavodską, skubėjo visur, kur vyko tas nenormalus žmonių susibūrimas, bet rašė apie tai labai savitai, pasakojo apie paprastus žmones. Jo apsakymas „Sniegas“ yra turbūt romantiškiausias rusų literatūroje, o parašytas tuoj po karo.Tokia buvo Konstantino Paustovskio rezistencija. Žinoma, jis negalėjo pranešti skaitytojams, kad jo gimnazijos draugą rašytoją Michailą Bulgakovą sušaudė Rusijos saugumo vadas Berija, kad Karelijos kraštas buvo suskaldytas, didelę jo dalį atimant iš Suomijos, kad ir kare buvo pralieta daug daugiau kraujo, nei oficialiai skelbiama.(Štai kodėl sibirietis Viktoras Astafjevas, dalyvavęs kare, o vėliau parašęs daug tikrai reikšmingų kūrinių, apie karą nerašė, nes nenorėjo meluoti.) Daugelio Konstantino Paustovskio kūrinių nuotaika yra labai šviesi, teigianti, kad gyvenimo pilnatvę galima pajusti kartu su vietiniu vedliu keliaujant prie mažo miškų ežerėlio, o apleistoje sodyboje, sustojus prie vis dar gaivaus šulinio, galima išgirsti, kaip krinta žemėn medžio lapas. Taip, pasaulis kartais gali sutilpti ir į paukščio giesmę. (Tokios asociacijos gal nėra atsitiktinės, nes Konstantinas Paustovskis buvo Lietuvoje, rašė apie gražiausią mūsų krašto kelią, vingiuojantį panemuniais iš Kauno į Šilutę.) Tai ko vis dėlto Aliui Balbieriui prireikė Indijoje? Ko jis iš savo gimtojo Biržų krašto lekia į Aziją, kur viskas viskas yra visiškai kitaip? Niekas neatsakys, reikia laukti.

Nemuno ir Straujos santaka

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Spalio 26-oji

Jau seniai pastebėjau, kad rudenį norisi vis dar ką nors aplankyti – pamatyti, išgirsti, pajausti. Yra čia, matyt, Michailo Prišvino kūrybos įtaka. Svarbi yra šio labai savito rusų rašytojo mintis apie tai, kad lapkričio dienomis tave sušildo saulė, kurią į savo pastogę atsineši iš vasaros. Ir iš vasaros reikia atsinešti, ir iš spalvingo rudens. Tai universali tiesa. Bet gamtininkai ją lyg ir labiau jaučia. Gal darosi panašūs į laukinius gyvūnus, kurie būtent rudenį suaktyvėja, nes reikia sukaupti daug visokių atsargų žiemai – ir ant savo sprando, ir savo urve. Žiemai reikia pasiruošti, negali laukti tingėdamas... Rugpjūtį apėjau aplink Liškiavio ežerą. Visus gamtinius bei etnografinius atradimus aprašiau „Žaliajame Pasaulyje“. Vasarą prisiminti paežerės kaimų senovę vis dėlto yra lengviau nei rudenį, nes rugsėjo pirmąją sodybos pastebimai ištuštėja.

Bet kraštovaizdis ir dabar labai iškalbingas. Štai visai nedaug nutolstu nuo Liškiavos, sustoju ant Lukoševičiaus kalnelio, ir galiu pasigrožėti ypatingu šiose pamiškėse šviečiančiu beržų bei klevų geltonumu. Dabar jau tuščia ir apleista Vaclovo Lukoševičiaus sodyba buvo įsikūrusi labai geroje vietoje: didelę laukymę nuo šiaurės vėjų apsaugo miškas, o į pietus iki pat Kreisos slėnio iškyla kalneliai, kurių papėdėse pasislėpę patys tolimiausi Liškiavos vienkiemiai. Toliau, už Kreisos upelio, jau Gailiūnų sodybos. Lukoševičiaus seklyčios langai vis dar žvelgia į pietų saulę, bet ir pirkią, ir nemažą svirną, ir kluoną, ir tvartą jau slepia dygliuotos slyvų atžalos, ožekšniai ir labai agresyvūs, invaziniai uosialapiai klevai.O laukuose stirkso usnių, daugiamečių lubinų, dirvinių kiečių stagarai. Iš arčiau pažvelgus į sodybos pastatus vis dar matosi, kaip dailiai suręsti sienojai. Tikro meistro darbas. Svarbu ir tai, kad svirnas pastatytas griežtai laikantis liaudies tradicijų: pro virtuvės langą reikia matyti, kas temstant gali svirno duris atidaryti... Visi liškiaviškiai ir tolimesnių kaimų sodiečiai prisimena, kaip kruopščiai ir gražiai dirbo dailidė Vaclovas Lukoševičius. Net ir tais nelemtais kolūkiniais metais, kai vadovavo statybininkų brigadai, išliko toks pat paslaugus ir draugiškas. O baigėsi šio talentingo meistro biografija labai netikėtai: ankstų rytą žmonės jį rado pakelėje gulintį po liepa, nugriuvusį nuo dviračio. Iki namų buvo likęs tiktai kilometras...

Nuo Lukoševičiaus kalnelio iki skulptoriaus Artūro Makštučio-Maksimiliano pirkios veda siauras laukų keliukas. Jau matau senovišką koplytstulpį su išdrožtais paleoastronominiais ženklais, jau atbėga didžiulis, rudmargis sanbernaras Gloris ir, draugiškai šokinėdamas aplink, taikosi nuversti mane nuo dviračio. Kaip staiga iš senoviškos dzūkiškos sodybos galima patekti į naujovišką erdvų kiemą, kur visko taip pat yra daug, tik ne iš karto suprasi, ką tie eksperimentai reiškia. Bet svarbiausią idėją šio kiemo šeimininkas paaiškina labai paprastai: visi sodybą saugantys akmeniniai, metaliniai ir mediniai šamanai akumuliuoja Saulės energiją ir perduoda mums. Juk ir žalias augalo lapas daro tą patį: fotosintezė sukuria mums energiją iš Saulės.Juk ir cikados cirpia tik tada, kai šviečia saulė, nes joms reikia šio dangaus šviesulio energijos. (Apie tai pirmas nedrąsią hipotezę sukūrė prancūzas Žanas Anri Fabras.)

Artūras Makštutis-Maksimilianas ne tiktai skulptorius, bet ir daržininkas. Žemė čia gera, priemolinga, mažame plote įmanoma gana intensyvi daržininkystė ir sodininkystė, bet dirbti, žinoma, reikia kastuvu. Užtat visai šalia aviečių, braškių ir juodųjų serbentų geltonuoja vešlūs peržydėjusių melsvųjų gencijonų kupstai. Augalai iš Lietuvos raudonosios knygos, labai retai kur matomi, reikalaujantys ypatingų sąlygų, bet štai iš miesto atėjusio žmogaus kaimynystė jiems nė kiek nekenkia. Pervažiuok čia su naujoviškais septyniavagiais apverčiamaisiais plūgais – ir nieko neliks, nei cikorijų, nei raktažolių, nei gencijonų...

Mes kalbamės darže, kur jau beveik viskas paruošta žiemai, staiga atbėga Gloris, žiūri į šeimininką ir smagiai loja. Aš klausiu, ką jis nori pasakyti. Ogi praneša, kad jau pietų metas, reikia eiti virti košę, sako Glorio šeimininkas.

Atsisveikinus su Artūru Makštučiu-Maksimilianu ir leidžiantis į platų Kreisos slėnį, šio krašto turtingumas neatrodo menkesnis, nors sodybų ir nebėra. Upelio srovę saugo galingi juodalksniai, aukštesnėse terasėse auga vinkšnos ir skroblai, raudonas uogas jau sunokino barbarisai, gudobelės ir erškėčiai, labai daug sulaukėjusių, bet derančių obelų. Dideli raudoni ir gelsvi obuoliai dar kabo viršūnėse, dar vilioja strazdus ir kėkštus. Galima spėti, kad šito kraštovaizdžio turtingumas priklauso nuo dirvožemio, bet čia tikriausiai yra dar kažkas. Juk visai netoli dunkso paminklinis Viedzmos akmuo, o šalia jo slepiasi Laumės loma. O čia pat tūnantis Pamelnyčio ežerėlis primena kažkada buvusią melnyčią, kurios girnas suko Kreisa. Ir tuos vardus, ir legendas, ir malūnus sugalvojo čia gyvenę žmonės.

Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio gana keistu vardu, gal visa tai ir galima pajausti. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. Gal tokią minutę pravartu prisiminti, ką rašė egzistencialistas Žanas Polis Sartras: „Jeigu tu būdamas vienas jautiesi blogai, tai reiškia, kad patekai į prastą kompaniją.“ Bet šitokią valandą galima truputį kitaip suprasti šio filosofo ištarmę: pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, su šaltiniais. Pabandyk suvokti, kas buvo čia prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu šito negali prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena... Kai šitaip pagalvoji, tai supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tiktai apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį. Ir akmuo, ir medis, ir šaltinis, ir paukštis buvo tada, kai tavęs dar nebuvo.