Vaivos Lanskoronskytės nuotr.

Bella Shirin gimė Kaune po Antrojo pasaulinio karo. Jos tėvai buvo ištvėrę koncentracijos stovyklas. Po to grįžo į Lietuvą, bet Stalino režimas Bellos tėčiui buvo tarsi antra koncentracijos stovykla, tad Bellos šeima pasitraukė į Izraelį. Nors ir greitai Izraelyje pritapo, tačiau Bella pasakoja, kaip niekada nedingo ilgesys Lietuvai, moteris dažnai net mąstydavo lietuviškai. Pastaruoju metu ji reguliariai atvažiuoja į Lietuvą, yra pasiryžusi veikti dėl Lietuvos ir Izraelio, svajoja kuo daugiau laiko praleisti Lietuvoje. Kartą ji netgi užsiminė, kad Lietuvos dangus yra jos stogas, o žemė - grindys.  
 
Dalijamės Bellos Shirin pasakojimu, jos įžvalgomis apie mūsų visuomenės gyvenimo skaudulius bei kaip reikia veikti, gyventi, kad skaudžiosios istorijos tragedijos nesikartotų.  
 
Gal pradėkime nuo Jūsų šaknų. Kokie buvo Jūsų tėvų gyvenimai iki karo?  

 Mano tėvai susipažino maždaug penkeri metai prieš karą. Mano mamytė tada dirbo Klaipėdoje, nes buvo šešių vaikų šeima, o senelis buvo nukentėjęs per Pirmąjį pasaulinį karą invalidas, todėl negalėjo dirbti. Sunku buvo pragyventi, jai buvo šešiolika metų, kai išvažiavo į Klaipėdą dirbti ir padėti šeimai.   
 
Be abejo, mieste vyko ir jaunimo gyvenimas, jauni žmonės susitikdavo. Taip ji susipažino su tėčiu. Jie draugavo ir planavo vestuves. Kaip tada buvo priimta, mama pradėjo ruošti kraitį, pirktis įvairių daiktų. Tačiau juos užklupo karas. Būtent tą mėnesį, kai prasidėjo karas, turėjo būti vestuvės. Kai prasidėjo karas, mano tėvas buvo Tryškiuose, jis nežinojo, kur yra mama. Jis paliko savo šeimą ir bandė surasti mamą. Pamatė, kad visur yra vokiečiai, todėl pradėjo keliauti per miškus. Dešimt dienų jis maitinosi vien uogomis. Jį staiga užklupo būrys nacistų. Kadangi jis bėgo, jie iš karto nusprendė, kad jis žydas. Mano tėvas ir atrodė kaip žydas, jį išdavė nosis. Taip pat jie pamanė, kad jei bėga, jis yra komunistas. Norėjo vietoje sušaudyti.  
 
Atsistojo, pakėlė ginklą, nutaikė, ir tada tėčiui staiga šovė mintis. Jis turėjo labai gražias pirštines kišenėje, odines, visai naujas, užsienietiškas. Jis paėmė tas pirštines, ištiesė vokiečių karininkui ir sakė: „Gali mane nušauti, bet tau bus atminimas nuo manęs.“ Vokietis paėmė tas pirštines, pažiūrėjo ir staiga sako: „Bėk, žyde, bėk, greitai dink man iš akių!“ Taip tėvas pabėgo ir išsigelbėjo.  

Kaip Jūsų tėvai išgyveno Holokaustą?

Pirmiausia mano tėvai atsidūrė kalėjime Šiauliuose, nes buvo įtariami kaip komunistai. O paskiau buvo perkelti į Šiaulių getą. Šiaulių gete gyvenimas buvo nelengvas. Dažnai nebuvo ko valgyti. Buvo lietuviai sargybininkai, kurie kartais leisdavo jiems slapčia išeiti su tuščiais krepšiais. Žydų moterys eidavo į aplinkinius kaimus prašyti ko nors pavalgyti. Ir mano mama, ir mano tetulė pasakojo, kad nebuvo nė vieno žmogaus kaime, kuris neduotų produktų. Visi davė. Taip pat buvo viena labai tikinti senutė. Pamačiusi jas, senutė atsiklaupė ant kelių ir meldėsi. Stipriai verkė ir sakė: „Vaikučiai, kodėl jūs taip kenčiate? Kodėl Dievulis atsiuntė jums tokią kančią?“ Ji palaimino abi moteris, kad jos praeitų tą baisų laikotarpį. Davė visko, ko tik turėjo namuose.  
 
Žmonės rizikavo savo gyvybe, žinojo, kad už mažiausią pagalbą žydams bus sušaudyti. Gete kartu su mano tėvais buvo ir mano tetos, mamos sesers, dukrytė. Jai buvo treji metukai. Kai pradėjo kalbėti, kad pirmiausia išveža vaikus, mano dėdė suprato, jog reikia skubėti gelbėti mergaitę. Jis palaikė ryšius su lietuviais iš Daugėlių kaimo. Dėdė mergaitę slapta išnešė iš geto. Buvo nuspręsta, kad paliks ją nuleistą tuščiame šulinyje, o Grigalaitis iš Daugėlių ateis ją paimti. Vaikui buvo prisakyta, kad ji tylėtų, nė žodelio netartų. Buvo protinga mergaitė, visą laiką tylėjo, o Pranas Grigalaitis ją paėmė. Mergaitė liko pas juos iki karo pabaigos. Jie patys turėjo tris vaikus – du berniukus ir vieną mergaitę, davė jai vardą Aldutė. Kadangi vietovėje buvo žmonių, kurie galėjo juos išduoti, jie perėjo su visais vaikais į kitą kaimą. Į pagalbą įsitraukė ir daugiau Grigalaičių giminės žmonių. 

Ką Jūsų tėvai pasakodavo apie koncentracijos stovyklas?

Mano tėvas buvo laikrodininkas, o mama mokėjo siūti. Lageriuose jie dirbdavo vokiečiams. Tėvas buvo labai geras laikrodininkas. Mama buvo puiki siuvėja, labai tvarkinga ir mokėjo puikiai vokiškai. Kadangi tuomet Klaipėda buvo vadinama Memeliu ir joje gyveno daugybė vokiečių, buvo kalbama vokiškai, o ji mokėjo literatūrinę vokiečių kalbą. Vokiečiai tuo buvo sužavėti. Vermachto sargybiniai už darbą duodavo jai gabaliuką duonos. Aišku, paskui juos išveždavo į kitus darbus, jie buvo sunkūs, net kojos sutindavo.

Kiek laiko Jūsų tėvai ten išbuvo?

Iki išlaisvinimo. Dalimis kalinius siųsdavo į dujų kameras. Atėjo ir mano tėvų eilė eiti į dujų kamerą. Visi žmonės buvo išrengti nuogai prie dujų kamerų, jau turėjo būti atidaromos durys. Tai buvo kelių minučių klausimas. Tik staiga  aplink pradėjo bombarduoti. Pasirodė amerikiečių pajėgos. Dalį stovyklos išvadavo sovietų kariuomenė, dalį – amerikiečių. Vokiečiai paliko viską ir ėmė bėgti. Paliko žmones nuogus ir nubėgo. Taip išsigelbėjo mano tėvai, dvi tetos ir dėdė.  

Po išlaisvinimo tėtis labai susirgo. Jam grėsė mirtis. Buvo baisus inkstų uždegimas. Tada vokiečių šeima paėmė jį į namus. Visą mėnesį neatsitraukė nuo jo, jis buvo be sąmonės. Per tą mėnesį jam išgelbėjo gyvybę. Tėtis visada sakydavo, kad visur yra visokių žmonių, negalima sakyti, kad visi vokiečiai buvo žudikai. Kai tėtis pagijo, mano tėvai galėjo važiuoti į JAV, nes ten atsišaukė mano mamos dėdė, bet tėtis nusprendė nevykti. Nors žinojo, kad jo šeimos nebėra – nei brolių, nei sesučių. Vis tiek visi nusprendė grįžti į Lietuvą. Mano teta, tėvo sesuo, grįžo ieškoti Aldutės, savo dukrytės, kurią paliko. Kai jie atėjo pas Grigalaičius, o Aldutei buvo pasakyta, kad atėjo jos tikroji mama. Mergaitė verkė, apsikabino Bronę Grigalaitienę ir šaukė: „Neatiduok manęs, mamyte, neatiduok, aš nenoriu tavęs palikti.“ Ji nenorėjo palikti Bronės Grigalaitienės. Mergaitė vadino ją mamyte. Visus metus, iki išvykstant į Izraelį, Aldutė visada važiuodavo pas Grigalaičius. Ją visada traukdavo pas savo antrąją mamytę. Kiti Grigalaičių vaikai jai buvo kaip broliai ir seserys. 

Kaip klostėsi tėvų gyvenimas pokario metais?

Po karo buvo sovietų okupacija. Iš karto tėtis pamatė, kad jis pakliuvo į spąstus. Jis norėjo grįžti į Lietuvą, bet grįžo ne į ją. Grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Nors 1940-aisiais jau buvo viena okupacija, bet jie nespėjo tada pajusti Stalino režimo siaubo, ką reiškia bijoti ištarti žodį. Tėtis sakydavo: „Perėjau vieną koncentracijos lagerį pas vokiečius, dabar turiu antrą – pas sovietus. Ką aš padariau?“ Kai buvau mažytė, mano tėtis dviem žmonėms padėjo pereiti per sieną, kad pabėgtų iš okupuotos Lietuvos. Žinau, kad jis buvo dėl to tardomas, jam per stebuklą pavyko grįžti namo.  

Kokia buvo Jūsų vaikystė Kaune? 

Iš pradžių po karo buvo sunku pragyventi. Atsimenu, mano žaislas buvo guminis sviedinys, mėlynos ir raudonos spalvos. Taip pat turėjau lėlių namelį, kurį man padarė tėvo lietuvis draugas stalius. Tai buvo kažkas nuostabaus. Toks mėlynas namelis, su langučiais, rudu stogu. Atrodė visai kaip tikras namelis. Aš buvau tokia laiminga. Taip pat gavau tokią mažytę plastmasinę lėlytę, mama jai pasiuvo rūbelius. Aš taip tuo džiaugdavausi... 

Senas namas, kuriame gyvenome, buvo bombarduotas per karą. Jo apačioje buvo įsikūrusi žaislų parduotuvė. Aš susidraugavau su tos parduotuvės vedėjos dukrele. Per pertrauką, kai parduotuvė būdavo uždaryta, vedėja įleisdavo mane su dukryte į tą parduotuvę ir leisdavo mums žaisti žaislais, kurių mes abi negalėjome turėti. Tada išgyvento laimės jausmo aš negaliu užmiršti iki dabar.  

Vėliau, kai namas buvo remontuojamas, mus laikinai perkėlė į kitą butą. Aš pradėjau eiti į mokyklą. Mano tėvas labai norėjo, kad aš eičiau į geriausią mokyklą. Tada tokia buvo 2-oji mergaičių gimnazija, dabartinė Maironio gimnazija.  

Niekada gyvenime neužmiršiu pirmosios dienos mokykloje. Man tai buvo šventė. Atsikėliau pusę šešių ryto, mama dar miegojo. Žadinu ją šaukdama, kad mes pavėluosime, reikia į mokyklą eiti. Nuo to karto kiekvieną rytą žadindavau mamą į mokyklą. Kai tik pirmą kartą mus įvedė į klasę, aš pamačiau mūsų mokytoją Kazimierą Draugelytę. Ji turėjo žilas supintas kasas, apsuktas vainiku ant galvos. Toks geras jos veidas ir toks švelnus žvilgsnis... Tada žinojau, kad aš apsaugota, kad ta moteris man yra angelas. Aš taip norėjau eiti į mokyklą ir būti su savo mokytoja... Ji buvo nuostabi moteris. Aš dažnai sirgdavau, buvau labai jautri. Kai tik susirgdavau, mokytoja pati ateidavo į mūsų namus ir atnešdavo man užduotis. Taip pat jai buvo galimybė su mano tėčiu klausytis Izraelio radijo laidų, kurias tėtis mokytojai versdavo į lietuvių kalbą. Jie kalbėdamiesi visada prisimindavo Smetonos laikus, kaip gerai buvo gyventi, kai buvo laisvė.  
 

Iš asmeninio Bellos Shirin archyvo.

Gal galite dar ką nors papasakoti apie pasipriešinimą sovietų okupacijai Jūsų namuose, galbūt pogrindinę veiklą?

Atsimenu, vieną dieną, kai mokiausi eilėraštį apie Staliną, kitame kambaryje tėtis sako mamai: „Iki kokių laikų mes priėjome, kad mano vaikas turi stovėti ir šlovinti tą žudiką. Aš negaliu to pakelti.“ Išgirdusi tai nutilau. Rytojaus dieną, kai atėjau į mokyklą ir teko prieš klasę sakyti eilėraštį, negalėjau pratarti nė žodžio. Viską atsimenu, bet nesugebu ištarti žodžio. Tuomet gavau dvejetą. Per pertrauką visi mokiniai išėjo iš klasės, o aš pasilikusi sėdėjau ir verkiau. Mano brangioji mokytoja prieina ir sako: „Bella, negali būti, kad tu nemoki eilėraščio.“ Aš jai sakau: „Tamsta mokytoja, Jūs man sakėte, kad negalima meluoti, taip pat man sako ir tėvelis. Aš negaliu pasakyti, kad myliu Staliną. Aš jo bijau. Aš jo nekenčiu.“ Žinojau, kad savo mokytoja galiu pasitikėti. Dvejetas iš dienyno dingo.  

Vėliau kilo problema, kai reikėjo stoti į pionierius. Aš nenorėjau. Tėvas man jau nieko nebesakė. Aš pati nenorėjau. Nenorėjau to raudono skuduro. Mokytoja K. Draugelytė netgi atėjo į namus, sakė, kad supranta mane, bet tai buvo būtina. Ji paaiškino, kad jei nestosiu, blogai bus mano tėvui ir jai. Įstojau vėliausiai iš visų. Nuo to laiko darydavau viską, kad tą skudurą pamirščiau namuose. Niekada už tai negaudavau blogų elgesio pažymių. Tiesiog negalėjau jo nešioti, mane tas skuduras smaugė. 

Taip pat Kaune buvo jaunimo pogrindis. Jaunimas susirinkdavo per Vėlines ir eidavo su Lietuvos vėliava į dabartiniame Ramybės parke buvusias kapines. Mano tėtis sakydavo, kad mes šaunūs vaikai, linkėdavo, kad tik mūsų nepagautų. Už kiekvieną žodį, už kiekvieną žingsnį tuo metu grėsė Sibiras. Ir man nuolat sakydavo, kad niekam nieko nekalbėčiau, ką girdžiu namuose. Žinojau, kad turiu tylėti. Kalbėdavau visokias kvailystes, bet apie ką namuose būdavo kalbama niekam neprasitardavau. Mokėjau Lietuvos himną giedoti, tėtis mane buvo išmokęs. Giedodavau tyliai, kad niekas negirdėtų.  

Iš asmeninio Bellos Shirin archyvo.

Kaip galiausiai Jūsų šeimoje kilo mintis išvykti į Izraelį? 

Vėliau buvo pamažu leidžiama išvykti. Žmonės važiavo per Lenkiją, nes pradėjo išleisti lenkus. Ir tada dauguma žydų surado būdą – kai turėdavo santuokos amžiaus sūnų ir dukrą, sutuokdavo su kokiu nors lenkų kilmės žydu. Ir mano pusseserė Aldutė, kuri buvo išgelbėta karo metais, taip susituokė. Šitaip fiktyviai susituokę jie abu dabar laukia proanūkių. Jie po santuokos įsimylėjo ir liko gyventi kartu. Fiktyvios vestuvės virto meilės istorija. Jie buvo pirmieji, kurie išvažiavo, o paskui mes po kelerių metų pateikėme dokumentus, kad išvažiuotume. 

Kaip atvykus iš Lietuvos atrodė gyvenimas Izraelyje? 

Pirmiausia atvykus į Izraelį reikėjo mokytis kalbos. Buvo rengiami pusmečio kursai, be to, ir apgyvendinama. Mano tėvelis jau mokėjo kalbą, Tryškiuose ketverius metus mokėsi hebrajų mokykloje. Jis galėjo susikalbėti. Mama kalbos nemokėjo. Aš buvau pripratusi kalbėti gražiai, jeigu man trūksta žodžių, aš geriau tyliu.  

Mano tėvas atvykęs iš karto nusprendė, kad nori dirbti savarankiškai. Kadangi buvo laikrodininkas, atidarė iš karto mažą  taisyklą. Jam padėjo vyresnis brolis iš Pietų Afrikos, buvo labai turtingas. Mamos dėdė iš Amerikos atvažiavo ir padėjo nupirkti Tel Avive mažytę taisyklėlę, kur tėvas galėtų užsidirbti pragyvenimui. Tėtis man pasakė: „Mes pradedame naują gyvenimą, pradedame nuo nieko, aš tau nieko negalėsiu duoti. Esi jauna mergaitė, jei nori ką nors nusipirkti, turėsi dirbti, susirask darbą.“  

Kiek Jums tada buvo metų? 

Septyniolika su puse. Mano laimei, gavome nuomai valdišką butą, trijų kambarių, neblogą butelį, nuomos kaina buvo nedidelė. Toje vietoje buvo daug atvykėlių iš Argentinos, buvo daug mergaičių, kurios Argentinoje mokėsi groti fortepijonu. Kadangi atsivežėme iš Lietuvos fortepijoną, priimdavau merginas mokytis. Taip geriau išmokau kalbą, nes bendraudavau su mokinėmis. Kai išmokau kalbą, įstojau į muzikos akademiją, dar pildžiau tėvo norą.  

O Jums pačiai muzika nebuvo artima? 

Aš nenorėjau būti vidutinė. Taip pat būti mokytoja nebuvo mano siekis. Žinojau savo  sugebėjimus, žinojau, kad negalėsiu būti tobula, o būti vidutine man netinka. Nuo pat vaikystės nemėgstu meluoti sau. Neužmiršiu, kai baigiau tą akademiją, mečiau tą pažymėjimą tėvui. Pasakiau, kad gavo, ko norėjęs, bet tai nebuvo mano ateitis. Labai pykau ant tėvo. Jis mėgo muziką, tačiau pats negalėjo to pasiekti jaunystėje. Taip pat jaunystėje labai mėgo piešti, nuo trejų metų vesdavosi mane į operas Kaune, bet aš sukilau. Groti nenorėjau, bet dirbti vis tiek reikėjo.  

Kai mokiausi akademijoje, ten buvo litvakų komitetas, ten dalyvavo tie, kurie dar prieš karą buvo atvykę į Izraelį, jie man pasiūlė darbą pas juos. Buvau sekretorė, taip pat tekdavo padėti jaunimui, kuris po truputį atvykdavo į šalį, rengdavau įvairius susitikimų vakarus. Izraelyje integravausi nesunkiai, išmokau kalbą, bet jaučiau ilgesį. Ne vieną naktį atsikeldavau ir pagalvėlė būdavo šlapia.  

O ko ilgėjotės? 

Ilgėjausi Lietuvos. Labai ilgėjausi. Susirašinėti su draugėmis negalėjau. Buvo laikotarpis, kai lietuviai bijojo rašyti į užsienį. Nutrūko visi ryšiai. Buvo daug ilgesio. Bet reikėjo gyventi.  

Ar Izraelis kada nors tapo namais? 

Aš labai myliu Izraelį. Ten mano šeima, mano sūnus. Ši šalis man tapo namais. Taip pat svarbu, kad Izraelis kovoja už  galimybę gyventi taikiai. Teko labai daug dalyvauti draugų, pažįstamųjų vaikų laidotuvėse. Žūsta žmonės... Supratau vieną dalyką – Izraelis yra žydų tautos stiprybės siena. Po tokio Holokausto, kai šeši milijonai buvo nužudyti tik už tai, kad buvo žydai, labai gerai, kad yra Izraelis. Izraelio žmonės yra ypatingi. Izraelyje tempas yra labai greitas. Jie yra pietiečiai – greitai supyksta, jų karštas temperamentas. Bet širdis auksinė. Jei žmogus gatvėje parkrenta, apie jį susirinks minia, kiekvienas stengsis kaip nors padėti. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir Izraelyje yra tokių pat problemų, kaip ir visur.  

Dažnai sakote, kad mes turime veikti ateičiai. Ar galite plačiau tai paaiškinti? 

Mes turime veikti, kad būtų taika, kad žmonės būti jautresni vieni kitiems. Manau, kad pasaulis truputį užsimiršo. Žmonės per daug pasuko į materializmą. Mūsų pareiga yra grąžinti juos atgal. Gal netgi į senovinius laikus, kai žmonės buvo artimesni vieni kitiems. Viskas, kas susiję su mūsų praeitimi, kultūra, man yra nuostabu. Negalime pamiršti savo istorijos. Pasaulis per greitai eina pirmyn. Reikia truputį sustoti.  

Veržimasis pirmyn ne visada reiškia kokybę... 

Ne visada tai gera. Mes tiesiog netenkame jausmų. Pavyzdžiui, priklausomybė nuo socialinių tinklų ir virtualaus bendravimo. Bendraudami virtualiai, dažnai mes dar labiau atitolstame vienas nuo kito.  

Kai pirmą kartą atvažiavau į Kauną, sužinojau, kad kaimynai vos sveikinasi vieni su kitais. Kai mes gyvenome Kaune, mano tėvas padėdavo visiems. Kai tik sužinodavo, kad kas nors ko nors neturi, kam nors reikia gydytojo, jis būdavo pirmas.  

Kai atvykusi į Lietuvą nuomodavausi butus, stengiausi megzti su žmonėmis ryšius, ir jie pradėdavo bendrauti. Jie mane pradėdavo kviesti kavos. Mano draugės stebėdavosi, kad jos tiek metų gyvena su kaimynais ir joms nepavyko susidraugauti. Aš žinau, kad gauni tą, ką duodi. Jeigu duodi savo širdį, tai ir kito žmogaus širdis atsiveria.  

Turbūt žmogui dažnai būna sunku išdrįsti savo širdį duoti pirmam...

Taip... Bet būkime tie, kurie duoda. Būkime tie, kurie atveria širdį kitam. Būkime tie, kurie pradeda, kaip aš vadinu, „virtualų“ judėjimą žmogui, tobulesnei visuomenei. Nebūsime prezidentais, pirmininkais, tiesiog kreipsimės per internetą į visus. Taip pat noriu pabrėžti, kad kiekvienas yra atsakingas ir turi mąstyti, ką jis gali duoti šeimai, aplinkai, gimtinei. Dabar dauguma mąsto, ką jie gali gauti. Pirmiausia pradėkime mąstyti, ką mes galime duoti. Tai gali būti geras žodis, glostantis žvilgsnis, pagalba, išklausymas.  

Sako, kad Lietuvoje žmonės labai užsidarę. Tai neteisinga. Žmonės neturi kam pasipasakoti, nes niekam neįdomu, kas darosi su jais. Kiek aš sutikau įvairių žmonių ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, ir Palangoje, ir Kaune, ir autobuse, ir poliklinikoje... Jie atsiverdavo man. Pasakodavo apie savo skausmą. Jie jautė, kad man tai yra svarbu. O kai išgirsdavo, kad esu iš Izraelio, sakydavo man: „Pasilikite čia. Jūs mums reikalinga čia, Lietuvoje.“ Turbūt mano širdis reikalinga. Negaliu nepaguosti žmogaus, kai jam sunku. 

Bet jautresniems žmonėms dažnai būna sunku išdrįsti kalbėti... 

Vaikystėje ir jaunystėje dažnai jausdavausi bejėgė. Jautrus žmogus dažnai bijo kalbėti. Bet aš manau, kad jautrūs žmonės yra tikroji pasaulio galia. Materializmas yra išorinė galia. Materializmas, institucijos, kariuomenė, vyriausybė – tai yra išorinė galia.  

Jei susijungtume, daugiau kalbėtume, išvien veiktume, mes pradėtume kurti tobulesnę visuomenę. Norėčiau, kad mano anūkėms ateityje būtų geriau, nes dabar visuomenė yra blogos būklės. Mes turime veikti ateičiai. Net mano mažoji anūkė sako, kad pasaulio negalima pakeisti, bet jį galima patobulinti. Ji sako, kad ji tam skirta ir tam veiks.  

Aš ruošiuosi kalbėti mokyklose su abiturientais ir mažesniais. Manau, kad svarbu dirbti prevencijai. Kova su alkoholizmu, narkomanija – negera formuluotė. Kova sukelia baimę. Visko, ko negalima, norisi daugiau. Manau, kad dėl to daugiau reikia veikti prevenciškai. Reikia vesti mokinius į kalėjimus, į ligonines, kur guli alkoholio pasekmes išgyvenantys žmonės. Reikia parodyti mokiniams, kur jie gali atsidurti, jeigu gers, vartos narkotikus.  

Turime dirbti tam mažam žmogeliui, kuriam kažkas skauda, kuriam sunku. Veikime jam. Mums turi rūpėti, kad jam būtų geriau. Didelė sėkmė susideda iš mažų, palaipsniui daromų darbelių. Kelias ilgas, nelengvas, bet aš prisiekiau prie savo tėvų kapo, kad juo eisiu...  

Neseniai susitikote su gimnazistais Tryškiuose, aplankėte senąsias žydų kapines, masinių žudynių vietas. Minėjote, kad kai gyvenote Lietuvoje su tėvais ir kai vėliau pati lankydavotės, būdavo sunku ryžtis ten nuvažiuoti. Kaip susiklostė, kad visgi nuvykote? 

2008 m. Kaune lankiausi poliklinikoje. Kai stovėjau eilėje, už manęs buvo labai įdomi mergina. Kažkaip mes žodis po žodžio pradėjome bendrauti. Pasakodama apie save, užsiminiau jai, kad mano tėtis gimęs Tryškiuose. Ji abstulbusi sako, kad pati kilusi iš Tryškių. Pasipasakojo, kad ji yra aktorė, dirba Kaune, ir taip mes pradėjome su ja bendrauti. Pasikviečiau ją pas save kavos ir mes su ja neišsiskyrėme iki vakaro. Paskui dažnai susitikdavome. Kartą ji man sakė, kad Tryškiuose ji pasakojo apie mane, apie mano tėtį. Ji pažįsta ten labai aktyvią lietuvių kalbos mokytoją, kuri norėtų, kad atvažiuočiau į Tryškių mokyklą ir kalbėčiau mokiniams. Taip gimė idėja lankytis Tryškiuose. Tą kartą jau turėjau išvažiuoti, nes buvo besibaigiąs mano leidimas būti Lietuvoje. Dabar, kai grįžau prieš pusantro mėnesio, paskambinau jai ir sakau, kad jau galiu važiuoti į Tryškius.  

International Centre for Litvak Photography

Tryškiuose iš karto mus sutiko šiltai. Su lietuvių kalbos mokytoja Rita Masiuliene apsikabinome iš karto kaip senos bičiulės. Atėjusi pasitikti gimnazistė iš karto pradėjo pasakoti apie prieškario Tryškius. Ji ėjo pas vieną seną žmogų, kuris viską atsimena Tryškiuose. Padarė puikų pasiruošimo darbą, netgi parodė, kur buvo mano močiutės parduotuvė. Tai buvo jaudinanti minutė.  

Po to važiavome į senąsias kapines. Vėliau – į nužudymo vietą, kur buvo nužudyti 73 vyrai. Vyrai buvo nužudyti prie Tryškių, prie Virvytės upelio, o moterys buvo išvežtos prie Žagarės. Penkiasdešimt žmonių iš nužudytųjų buvo mano giminės, kurių nepažinau. Nepažinau nei savo močiutės, nei senelio. Vaikystėje pavydėdavau vaikams, kurie turi senelius.  

Buvo labai sunku. Pirmą kartą išdrįsau atvažiuoti ten. Kaskart būdama Lietuvoje negalėdavau. Ir mano tėvelis niekada nevažiuodavo į Tryškius, buvo per skaudu, nematė prasmės vykti ten, kur likę tik kapai. Aš irgi nesugebėdavau, bet prižadėjau tiems savo giminėms, kad šį kartą jau atvažiuosiu pas juos. Man buvo net sunku eiti, Rita Masiulienė prilaikė mane. Taip mes kartu apėjome tas kapines.  

Be abejo, reikia restauruoti, reikia įdėti daug darbo. Prieš skrydį kalbėjau su Telšių savivaldybe, man pažadėjo pastatyti rodykles į visas atminimo vietas. Bet restauravimui lėšų nėra. Kalbėjau su savo giminėmis, sutarėmė, kad kiek įmanoma susidėsime pinigų. Manau, kad būtina kažką ten nuveikti.  

Iš kapinių grįžome į mokyklą. Abiturientai buvo paruošę renginį. Buvo skaitomos labai stiprios Algimanto Mackaus eilės apie mirtį. Buvo vaidinama ištrauka iš Anos Frank dienoraščio. Taip pat dvi mokytojos atliko į lietuvių kalbą išverstą dainą iš geto, kurią dainuodavo mano mamytė. Negalėjau sulaikyti ašarų. Tryškiuose, mano tėvo senelių ir prosenelių žemėje... Taip pat senuose sąrašuose surado mano močiutės vardą, taip pat mokyklos sąrašuose surado mano jauniausios tetos, kuri buvo išvežta ir nužudyta prie Žagarės, vardą. Mokiniai po to skaitė pranešimus apie žydų istoriją Tryškiuose.  

Papasakojau savo giminei apie šiltą sutikimą, jie sakė, kad visi atvažiuos. Visa gentis, kuri yra Izraelyje – daugiau kaip šimtas žmonių...  

Minėjote, kad ir ateityje ketinate dirbti su jaunimu... 

Lietuvoje yra nuostabus jaunimas. Reikia jiems duoti kryptį, įprasminti gyvenimą, kad jie geriau suprastų. Mūsų karta turi prisiimti atsakomybę. Ypač tai taikau sau, nes esu daug ištvėrusi ir daug supratusi. Noriu prisidėti prie savanoriško darbo Lietuvoje.  

Istorijos negalima pakeisti, bet ateitis priklauso nuo mūsų. Dabar, kai pasaulyje žūsta tiek vaikų, turime pasakyti, kad reikia sustoti. Atsakymas terorui yra prevencija. Pasaulio pakeisti negalima, bet galima sumažinti beprasmišką neapykantą tarp tautų, tarp žmonių. Kad žmogus vėl priartėtų prie vieno Dievo įsakymo, kad žmogus žmogui yra brolis. Tai yra kelionė atgal, prie ištakų.