Juozo Valiušaičio nuotr.

Lapkričio  7 d. Senosios gegužinės ūkyje atidaroma dailininkės Albinos Žiupsnytės paroda. Menininkės kūrybą pristatys menotyrininkė Jovita Glemžaitė-Jociuvienė. Vakaro programoje dalyvaus aktorė Doloresa Kazragytė.

Dailininkės Albinos Žiupsnytės (g.1958 m.) pagrindinės kūrybos temos – žmogaus, Dievo ir gamtos santykis, vidinė dvasios kelionė Viešpaties Karalystės link. Menininkė dirba tapybos, grafikos technikomis, piešia ant šilko, medžio, keramikos. Menininkės paveiksluose – daug angelų, gamtos motyvų, simbolių. Mažos giraitės slapyvardžiu ji leidžia pasakų knygas, kurias pati ir iliustruoja. Su dailininke kalbamės apie tai, kas yra būtina menininko asmenybei, apie jos augimą, apie saugantį tautos sielos pradmenis meną. Bei apie Kūrėjo atvaizdą, atsiskleidžiantį kūrinyje…

Kokie svarbiausi Jūsų, kaip menininkės, kelio pradžios momentai?

Norėčiau kalbėti apie savo mokytojus, kurie pasakydavo labai daug apie dvasingumo pradmenis. Jie sėjo tas sėklas nebūdami etikos mokytojai. Pats meno dėstymo procesas neišvengiamai susijęs su žmogaus dvasia, ir mokytojai mus mokė dvasingumo. Atskirti spalvas, pustonius, tonus – viso to galima išmokti, bet, norint tapti menininku, reikia turėti ir tai, ką nori pasakyti pasauliui, kokią idėją nori perteikti, kuo pats nori tapti. Turi kažkuo tapti. Turi žinoti, kur tavo tiesa ir kokią tiesą nori perteikti žmonėms, mąstyti, ko trūksta pasauliui.

Mokytojai mums davė tas atramas. Tuo metu neatsimeni nieko, tiesiog pieši, tau pasako ką nors apie kompoziciją, kitas detales. Tačiau po daugelio metų prisimeni pastabą, skirtą vienam ar kitam darbeliui, ir supranti, kad iš tiesų ji buvo apie gyvenimą.

Kaip menui kalbėti apie tiesą nepamokslaujant? Kas daro meno kūrinį dvasingą?
Manau, kad idėja. Šiuolaikinis menas yra visiškai nukrypęs nuo bet kurios idėjos, vertos žmogaus. Šiuolaikinis menas kalba apie kažkokius dalykus, kuriuos net sunkiai įvardyčiau. Kartais jie visai neblogi, negali sakyti, kad nieko neliečia, bet tai tokios idėjos, kurios labai sunkiai pasiekia žmogaus širdį, o menas, kuris tiesiogiai paliečia žmogaus širdį, yra netoleruojamas ir neremiamas.

Dievo kiemas

Gal bandoma žiūrėti, ko reikia dabartinei auditorijai?

Nereikia auditorijai šito. Nuvažiavusi į Vilnių bičiuliams sakau, kad norėčiau aplankyti ŠMC, jie visi mojuoja rankomis ir šaukia – tik nevažiuok ten, tu ten nieko nerasi. Tai sako dailininkai. To nesako paprasti žmonės, jiems dar labiau nereikia, aš kalbu apie menininkus. Net jiems šito nereikia…

Tačiau sakoma, kad negrįšime prie viduramžių, negrįšime prie XIX a., esame šių laikų vaikai.

Ir taip, ir ne. Jei menininkui reikėtų nupiešti XIX a. altoriaus paveikslą „Marija su Jėzumi“, jis pasinaudotų ta pačia kompozicija ir nupieštų.

Bet ar jam pavyktų perteikti tokį pat jausmą, tokį pat išgyvenimą kaip to laiko?
Nepavyktų, jis neįdėtų to, jis jau yra kitas žmogus. Bet mes galime pasilikti priemones – realizmą, tam tikrą grožio etaloną. Galime tokiu būdu grįžti prie to, truputį suteikdami kažko kito, permąstydami anų laikų meną šiuolaikinio žmogaus aplinkybių ir galimybių kontekste. Ne tiek svarbu, kokio amžiaus stiliumi kalbės menininkas, nes amžinosios vertybės visada išlieka tos pačios.

Angelas ir sniegas

Nesuteikiant neįmanoma?

Galbūt šiuolaikiniam žmogui bus nesuprantama. Tokio lygmens, kaip dirbo meistrai viduramžiais, mūsų meistrai nepasieks. Net dažų tokių nėra. Ir drobė taip neparuošiama. Tie darbai būdavo ilgai ir kantriai tapomi. Mūsų dailininkai dabar neturi laiko ir kantrybės. Juk būdavo piešiami kokie penki darbai iš karto. Dailininkas pirmiausia ruošdavo kartonus, daugelį mėnesių trukdavo, kol sukurdavo kompoziciją su gyvais žmonėmis. Toliau jis nupiešdavo eskizą. Kiekvieną rytą atėjęs jis labai plonu sluoksniu aliejiniais dažais užtepdavo vieną paveikslo sluoksnį. Tą dieną jis daugiau nieko nebedarydavo, laukdavo, kol išdžius. Diena po dienos viską tepdavo sluoksnį po sluoksnio. Kuris dailininkas dabar turi tiek sveikatos, jėgų, noro šitiek atiduoti kūriniui?

Nesunku pastebėti, kad labai mažėja žmonių kantrybė – tiek perskaityti knygą, tiek ko nors nuosekliai mokytis, taip pat ir mene tai matoma, norima greito efekto. Kas tai lemia?

Nežinau, gal mūsų destruktyvumas. Nenorėčiau visko sieti vien su naujųjų technologijų atsiradimu, bet žmogus atprato būti su gamta, natūraliai su žmonėmis, o noras greitai gauti paruoštų produktų, sakykim, per internetą, yra totalus. Dėl to labai daug mokytojų skundžiasi savo mokiniais, kurie daug ką pradeda, bet neturi kantrybės baigti. Pavyzdžiui, tradicinis piešimas, kur tu labai ilgai dirbi prie vieno objekto, yra sudėtingas. Jie pradeda ir meta. Tada ieško kažkokių sričių, kur bus viršininkai ir įsakys žmonėms arba mašinoms atlikti vieną ar kitą darbą. Norima greitomis priemonėmis pasiekti rezultatą. Mes turime šiuolaikinį meną, kuriame dažnai tam tikros kelios užuominos turi atstoti ilgą, kruopštų darbą. Surasti kelias užuominas, jas pateikti kaip idėją nereikia didelių pastangų. Nors yra ir šiuolaikinio meno, kuris kuriamas nepaprastai ilgai. Tam darbui reikia kantrybės.

Tačiau, netapus asmenybe, menininku netampama. Jeigu žmogus nori būti menininkas, bet jo vidus yra kaip „biurgerio“, paprasto šiuolaikinio žmogaus, vartotojo, tada jis pradeda vaidinti menininką. Matyti, kad jis neturi idėjos, iš jo kūrinių neplaukia dvasingumas. Už jokios technikos neįmanoma pasislėpti. Be abejo, dalis visuomenės patikės, bet tai nebus tikra.

Prie šulinio

Galbūt toks žmogus jaučia tokią didelę vidinę tuštumą ir nori kažkuo ją užpildyti. Visaip bando, jam neišeina, net ir į meninės kūrybos bandymus perkelia savo kasdienio gyvenimo modelį?

Turbūt, kad taip. Tiesiog jo dvasingumo trūkumas persikelia visur. Ir tuomet sunku ką nors pakeisti.

Ar įmanomas lūžis?

Aš manau, kad įmanomas. Ir jis įvyksta žmoguje, jei Dievas pasigaili ir siunčia išbandymų, leidžia susidurti su gyvenimu akis į akį. Ne su paviršutinišku grožiu, ne su tuo, kad užtenka turėti gerus namus, gerą profesiją, skaniai pavalgyti, neturėti bėdų. Kita vertus, jeigu Dievo kažkas duota, tai taip veršis iš tavęs, nesvarbu, ar valgysi duonos kriaukšlę, ar kepsnį, nesvarbu, kur gyvensi, ką darysi. Nebūtina gyventi pusbadžiu, kad būtum menininkas. Gali gyventi pusbadžiu ir nebūti menininkas. Jei subręsta didelis poreikis ką nors labai svarbaus pasakyti žmonėms, tai anksčiau ar vėliau pabunda ir jį išveda.

Ar įmanoma meną sukurti be kančios patirties?

Manau, kad įmanoma. Tik prieš klausimą, ar egzistuoja menas be kančios, reikia susimąstyti, ar įmanomas gyvenimas be kančios. Tokio gyvenimo turbūt niekur nerasime. Mąstau apie įvairius menininkus – jie visi susidūrė su tam tikromis kolizijomis, nėra taip, kad kas nors pragyventų visiškai laimingai, viskas būtų nuostabu… Taip tiesiog nėra. O vertingesnis ar ne vertingesnis vienas ar kitas menas – šito negalime pasakyti. Kas lemia meno vertę? Galbūt idėjos įtaigumas, kaip ji perteikiama. Taip pat žiūrovo pasirengimas atsiverti menui. Menas neįmanomas be jį suprantančiojo.

Bet ar gali menas pertekti vien idėją? Kur yra idėjos ir ideologijos riba?

Sausa idėja nebus įtaigi. Ją reikia pateikti taip, kad ji būtų priimtina žmonėms. Reikia išreikšti tą idėją, kuria gyveni. Tai, kas tau labai rūpi, ką jauti, kuo nori pasidalinti. Tai gali būti tam tikros nuojautos, ilgesys. Dažniausiai įtaigiausi yra tie dalykai, kurie perteikiami per niuansus, tam tikrus simbolius, o ne tiesiogiai. Man visai sekasi būti suprastai, nors dažnai būna, kad žmonės pasižiūri paveikslą ir sako: labai gražu, bet kas čia yra? Tai labai džiugina, nes yra pirminis impulsas, kuris žmogų sustabdo ir skatina pagalvoti. Suvoki, kad ir pats žodžiais negali iki galo išreikšti, kas ten yra. Tačiau sustojęs žmogus žino, jog tai irgi yra jo sieloje, kad tai, apie ką kalba šis darbas, jam yra artima.

Kaip gimsta Jūsų paveikslai?

Į šį klausimą nėra atsakymo. Jie tiesiog ateina.

Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną paveikslą? Ar įtemptai dirbate? Gal kūrinys gimsta iš karto, ar tai trunka kelis mėnesius?

Labai įvairiai būna, negaliu net pasakyti. Idėją dažniausiai turiu jau kelerius metus, vėliau išsitraukiu popierėlį, ant kurio nusipiešiu eskizą, ir galiausiai suprantu, kad jau noriu šito darbo, galiu jį įgyvendinti. O kiek trunka – tai priklauso ir nuo formato, kaip viską nupieši. Jeigu kruopščiai nupieši kiekvieną varpą, procesas trunka ilgokai, bet tai daryti verta. Džiaugiuosi, kad iš darbų dažnai sklinda ramybė.

Jei išgyvenate skaudžią, destruktyvią būseną, tuo metu prie kūrybos turbūt nesiliečiate? Ar atvirkščiai?

Turbūt, kad taip. Aš ne visada galiu kurti. Nors visada darau keletą darbų iš karto. Jei žinai, kad kokį nors konkretų darbą savo dabartinėje stadijoje sugadinsi, dabar negali prie jo liestis, bet yra ir tokių etapų, kai gali dirbti grynai techniškai. Tuomet stengiuosi atlikti tokius darbus.

Ar renkatės, kada sudėti į savo paveikslus tai, kas Jums skaudu?

Jei ten ir patenka kas nors, kas man skaudu, tai tik simboliais. Pats skaudžiausias simbolis yra žemuogės. Jos man primena kraujo lašus. Tačiau žmonėms tai nesukelia tokių asociacijų. Jiems tai yra vasara, vaikystė, džiaugsmas. Taip pat rožės. Mano darbuose labai daug rožių. Jos irgi yra gražios, puošnios, niekam nesukelia liūdnų minčių. Man tai – perkeistas skausmas.

Jūsų kūryboje dažni ir paukščių, javų simboliai…

Rugiai yra mumyse visuose, mes visi prisėti rugių, nes esame žemdirbių karta. Mūsų tėvai, bent jau seneliai, buvo tokie. Mes tai atsinešėme. Esame „pagonys“ iki kaulų smegenų. Mes priėmėme krikščionybę ir likome „pagonys“ gerąja prasme. Šita „pagonybė“ praturtina mūsų krikščionybę. Ji buvo tokia nuostabi, kad nesunaikino šio mūsų natūralaus santykio su gamta. Pavyzdžiui, pirmieji misionieriai net nežinojo, ką galvoti apie mūsų kryžius su augalų motyvais. Jie iš pradžių net norėjo uždrausti juos daryti, nes Europoje nėra analogų. Tai yra mūsų gamtos pasaulėjauta. Sugyvenimas su gamta yra mumyse. Prieš tai buvo įvairiausių pagonybės stadijų, bet jeigu paimsime aukojimo, ritualo arba kokį kitą simbolį, atrasime, kad tai yra ateisiančios krikščionybės simbolis, tiktai jis visiškai ne taip suprastas. Jis yra kaip to ilgesys. Paimkime kaip pavyzdį patį baisiausią dalyką – actekų širdies aukojimą. Ko prašo iš mūsų Dievas? Širdies. Ir kol žmonija suvokė, kad reikia savo širdį atverti Dievui, ji pjaustė ir aukojo šitaip. Giluminė nuojauta buvo jau tada. Gamta tą patį provaizdį turi. Visa gamta kalbėjo apie Kristų, iki šiol viskas kartojasi. Kas yra ta „pagonybė“? Ji tam tikru būdu siurbė ir ėmė simbolius, kurie paskui pasireiškė istorijos tėkmėje, kol atėjo tas Tikrasis.

Ką Jums pačiai reiškia rugių simbolis?

Man rugių laukas yra amžinybės simbolis. Net ir atsivertę ikonografinį žodyną rasime, kad tai – Kristaus simbolis. Kristus yra labai daug kalbėjęs apie grūdus. Tai Dievo žodis. Marija vaizduojama su drabužiu, ant kurio pavaizduotos varpos – Kristaus simbolis. Kristaus palyginimas – kodėl dabar nekirsti raugių? Kad dabar nenukirstum javų. Tai yra žmonių sielos. Ir Kristaus žodis. Tos sielos jau yra subrendusios, šventos. Na, javų laukas man toks giliamintis, kiekviename lauke patiriu, kad galėčiau ten būti ir būti. Pojūtis tarsi danguje. Man tiek daug kalba tas laukas – jo šnarėjimas, siūbavimas, tas begalinis geltonumas. Toks grynumas. Tai mumyse yra. Kai tampame artimi kokiai nors idėjai, ji pasirenka per mus reikštis mumyse esančiais simboliais, tiesiog leidžiame ją per save, ji nėra mūsų.

Tokiai kūrybai menininkas turbūt turi laisvėti nuo savo ego?

Juozo Valiušaičio nuotr.

Aš nežinau. Manau, kad tai – Dievo duotybė. Aišku, nereiškia, kad jis gali gyventi bet kaip ir piešti Mergelę Mariją. Neišeis, tu ją vis tiek nupieši ne visai taip. Tuomet tavo gyvenimas ir kūryba baigsis žlugimu. Gyvenimas ir kūryba turėtų būti vientisi. Žiūrint, prie kokios idėjos glaudiesi, bet tai būna organiškai, nori perteikti kokias nors itin tau svarbias, švarias idėjas, kurias pasaulyje girdi, matai. Man tai yra gyva, tikra. Tarsi būtų kažkoks sluoksnis, „debesis“, kuris leidžiasi į pasaulį per tave, per tavo piešinius. Aš manau, kad kiekvienam žmogui taip yra – begalybė tų „debesų“, tų sluoksnių.

O labiausiai visuotinai kalba archetipai?

Ir čia turbūt tiesa. Galima pasakyti, kad archetipais kalba mūsų pramotės sielos sumanymai. Mūsų tautą Dievas buvo sugalvojęs. Jaunystėje labai domėjausi papročiais, dainomis. Labai daug kas atsiskleidė, ten pasaulis kalba simboliais, absoliučiai kiekvienas dalykas, kiekviena detalė kalba ir apie aną, ir apie šį pasaulį vienu metu. Tas pasaulis buvo nuostabus. Surinkti didžiuliai tomai dainų, kurias žmonės dirbdami, pjaudami rugius, ardami dainavo… Tada dar siela reiškėsi labai nuoširdžiai. Tautos siela, matyt, dar buvo kaip vaikas. Vaikas, kai piešia, jis negalvoja, kad nemoka piešti, jis tiesiog piešia. Tik kažkodėl vieni žmonės nustoja piešti vienu metu, o kiti – ne. Dažnai jam pasako – va, kaip negražiai nupiešei. O kiti priešingai sako – tu labai gražiai nupiešei. Arba kitas piešė, piešė, kol pasižiūrėjo, kad dailininkai daug gražiau piešia, ir nustojo.
Ypač įdomu, kaip pradeda kurti primityvistai. Pamenu, jaunystėje buvau viename seminare, atrodo, akvarelistų, dalyvavo vienas jau į pensiją išėjęs žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo geležinkelininku, turėjo šeimą, užaugino vaikus. Ir tas žmogus vaikšto tarp piešiančiųjų kaip po rojų, jis gali piešti, jis taip džiaugiasi, jam visi piešiantys žmonės atrodo kaip stebuklas. Jis toks laimingas, kad gali piešti, nes to norėjo visą gyvenimą. Nesimokę jaunystėje piešti žmonės piešia panašiai kaip vaikai, perduoda tokį skaidrumą, tokį grožį. Tai yra tiesiog naujas širdies plakimas.

Kokios svarbiausios Jūsų gyvenimo knygos arba kino filmai?

Visą gyvenimą labai daug skaičiau. Vienos knygos buvo svarbios vienokiu gyvenimo laikotarpiu, kitos kitokiu. Jaunystėje labai didelį įspūdį paliko Vydūnas. Perskaičiau jo viską, ką tuo metu buvo įmanoma gauti. Ir galiu pasakyti, kad net gūdžiuoju sovietmečiu buvo galima gauti, ko tiktai nori. Žmonės per rankas siųsdavo perspausdintus, perfotografuotus leidinius. Tai man yra palikę labai didelį įspūdį. Vydūnas mane labiausiai paskatino ieškoti santykio su Dievu. Tačiau neapsistojau vien ties juo. Vydūną perskaičiau kaip pasaulio sandaros modelį, o pati supratau, kad man būtina glaustis prie krikščionybės ir žvelgti į tai, koks yra tautos turtas, ką davė tauta. Kartu pradėjau suvokti ir simbolius. Didžiausi plotai buvo dainų, papročių, tuo metu visi sirgome Toporovu, Ivanovu. Tada visai rimtai bandėme prisiliesti prie pagonybės, ne ta prasme, kad tai priimtume kaip religiją, bet tai mums buvo svarbu kaip tautos savivertės stiprinimas, sovietinės okupacijos akivaizdoje tai irgi buvo rezistencijos aktas. Toji „pagonybė“ buvo mūsų sukurta, o ne ta, kuri kadaise buvo, tai – emocinis paveikslas, kokį tada galėjome įsivaizduoti, nieko bendro neturintis su tikrąja religija, kuri visiškai dingusi.

O kaip įvairūs tautiniai, etnografiniai papročiai?

Neturto poetas

Tai yra šiuolaikinio žmogaus permąstytas etnografinis paveldas. Tai visiškai ne ta pagonybė, kuri buvo. Apie tai, kas buvo, mes neturime supratimo. Tai, ką daro šiuolaikiniai „pagonys“, yra netiesa. Esu įsitikinusi, kad tai sugalvota, pritaikyta, vis dėlto tai – žaidimas. Tikroji tiesa giliai miega. Neduok Dieve, prie jos prisiartinti, ji turi miegoti. Bažnyčia teisi, sakydama, kad pabaigėme su pagonybe, išėjome iš ten ir nereikia jos tęsti. Tačiau iš to laikotarpio galime perimti didžiulį artimumą gamtai, su ja susijusį dekoratyvumą savo darbuose – kryžių tikrai gražiai padarysime. Jei drošime, tai tikrai su augalais, saulėmis, mėnuliais. Tai labai gražu. Ar gali tai Dievui būti bloga ar tolima? Be abejo, kad ne. Mes esame artimi gamtai, ją jaučiame. Dievą Kūrėją pajusti kūrinyje yra didžiulė dovana.

Minėjote, kad laisvu laiku studijuojate istoriją? Ką tai Jums duoda?

Nepasakyčiau, kad ją studijuoju. Manau, jog dabar galiu apmąstyti savo gyvenamą laikotarpį. Istorinės žinios padeda apmąstyti, kur link eina mūsų tauta, Europa, pasaulis. Žvelgiu iš perspektyvos – viltis ar neviltis. Žvelgdama į istoriją matau, kaip viskas vyko, kas pasikeitė į gera, o kas visai nepasikeitė ir niekada nesikeis. Man tai padeda susigaudyti savo gyvenamame laikotarpyje. Suvokiau, kuo mes, mažos tautos žmonės, turime būti. Mes nuolat turime budėti prie esminių mūsų tautai vertybių, jos sielos konstrukcijos, kad ji nesugriūtų, kad jos neprarastume, kad neiškeistume į kitų tautų pirmavaizdžius, kad nepradėtume meluoti, jog esame kitokie. Aš savo kūryba suvokiau esanti tarsi tautos sielos sargas. Tautos saugojimą suvokiu ne tik aš, bet ir daugelis tautos žmonių suvokia tai kaip svarbiausią šiuo metu savo uždavinį.

Kiek menininkui yra svarbus ryšys su visuomene ir tauta, kiek svarbus „užsidarymas kambarėlyje“, kuriame kuriama, kontempliuojama?

Manau, kad viskas priklauso nuo asmenybės. O man svarbūs abu šie aspektai. Man reikalingas ir televizorius, ir internetas, nes iš ten galima labai daug ko pasiimti. Laikmečio, kuriame gyvenu, apmąstymas, man yra reikalingas kaip žmogui. Kiek tai veikia mano kūrybą – nežinau. Nors pernai tapiau tokį didžiulį paveikslą, procesiją. Jo eskizas jau buvo nupieštas prieš kelerius metus. Bet tuo metu, kai piešiau, vyko Maidanas. Jį buvo galima stebėti tiesiogiai, ten važiuodavo mano draugai. Daug žinojau apie jį, daug mačiau. Mane jaudino ukrainiečių tapimas tauta. Tai buvo taip didinga. Pagal paveikslo sumanymą, procesija turėjo būti rami – žmonės, paukščiai, pusiau žmonės, pusiau paukščiai, pusiau žvėriukai. Jie visi eina procesijoje, neša vėliavas, žvakes, vainikus, tempia įvairius muzikos instrumentus. Ir tuo metu, kadangi gyvenau Maidano liepsna, ji net man to nesiekiant įsiveržė į tą paveikslą. Jame buvo vienu metu ir ramybė, ir didelis nerimas, virpėjimas, nepaisant to, kad kompozicija nepakito. Net ir kai kuriems paveikslą mačiusiems žmonėms kilo asociacijų su Maidanu.

Koks yra meno tikslas ir ar jis yra?

Man atrodo, kad menas turi tikslą. Apie literatūrą Kafka yra pasakęs, kad jos tikslas būti kirviu, kuris prakirstų mūsų širdžių ledą. Literatūra turi mokyti žmogų mylėti. Mene reikalingas žmogaus sielos tikrumas. Jeigu žmogų supranti, jį iš karto myli. Dailė taip pat atskleidžia žmogaus sielą ir galbūt joje ieško Dievo pradmenų. Visi menai turi labai kilnius tikslus. Mes turime instrumentų, su kuriais galime atskleisti Dievą žmoguje.

Angelas rožių sode

Kas yra dvasingas grožis?

Kai būna gražus raukšlėtas senuko veidas, kai matai gražaus gyvenimo suformuotą senatvę. Kai matai, kad ir senatvė, ir vaikystė, ir jaunystė yra tokios pat gražios. Kai pastebi sudžiūvusį lapą… Dvasingas menas ir yra bandymas šiek tiek pažiūrėti Kristaus akimis. Ir manau, kad mūsų tautai natūraliai tiko Kristaus idėjos, jas nešiojomės nuo seno ilgėdamiesi… Kai skaitai Evangeliją, atrodo, kad visada buvome su Kristumi, kad niekada nebuvo kitaip. Vaikystėje man Kristus asocijuodavosi su sniegu. Kad krentančios snaigės yra Kristus. Taip krenta jo palaima. Iki šiol man sniegas yra labai didelė šventė.
Iš tiesų gamta padėjo pajausti Dievo didybę. Dienų dienas rudenį galiu prabūti baltų, pražilusių smilgų lauke. Visą rudenį turbūt pravalkataučiau. Tiesiog eičiau laukais, geltonais miškeliais, nieko nedaryčiau. Mano didžiausios rekolekcijos – sėdėti ant slenksčio ir stebėti, kaip gelsta medžiai. Marijos šventumą patyriau Čepkelių raiste, ankstyvą pavasarį, kai žydėjo andromedos. Tai buvo tokia nepaliesta erdvė…