Lietuvių kalba pasirodė knyga „Islandų pasakos ir sakmės" (išleido „Tyto alba“), kurią sudaro 120 retų, anksčiau į lietuvių kalbą neverstų pasakų, perkeliančių skaitytoją į senovės islandų pasaulį – pilną pirmykštės magijos, valdomą gamtos jėgų ir apgyventą nežmogiškų būtybių. Skaitytojams pateikiame knygos įžangą apie islandų literatūros vertimus į lietuvių kalbą, kurią parašė šio leidinio vertėjas ir sudarytojas Aurelijus Vijūnas.

Islandų literatūra Lietuvos skaitytojui jau gerai pažįstama. Šiuo metu į lietuvių kalbą yra išversta daugel įvairių žanrų tiek senosios, tiek ir šiuolaikinės islandų literatūros kūrinių: romanų, apysakų, viduramžių istorijų – vadinamųjų sagų1 – apie įvairius iškilius prabėgusių laikų žmones, šiuolaikinės bei viduramžių poezijos, islandų liaudies pasakų. Lietuvių kalba išleista ir turtinga senosios islandų literatūros antologija, į kurią įtraukta daug svarbiausių islandų viduramžių literatūros paminklų ištraukų ir net ištisų kūrinių.2 Tad galima drąsiai teigti, kad šiandien skaitytojas jau gali džiaugtis tikrai gausiu ir įvairiu šios tolimos, bet kartu Lietuvai taip artimos tautos literatūros vertimų rinkiniu.

Islandijos literatūros lobynas dar toli gražu neišsemtas: per ilgą savo raštijos istoriją islandų tauta sukūrė daugybę literatūros paminklų, ir iš tiesų į užsienio kalbas – įskaitant ir lietuvių – ligi šiol tėra išversta nedidelė jos dalis. Šalia šiuolaikinės literatūros, dažniausiai verčiami senieji islandų tekstai yra senosios islandų sagos, sudarančios didžiausią viduramžių literatūros dalį, ir taip vadinamosios Edos – du svarbūs viduramžių poezijos, poetikos ir senosios germanų mitologijos šaltiniai. Viena iš šių Edų dažniausiai vadinama Poetine, arba Vyresniąja, Eda ir ji jau išversta į lietuvių kalbą3, o kita, daugiausiai parašyta proza, atitinkamai vadinama Prozine, arba Jaunesniąja, Eda. Nepaisant abiejų veikalų pavadinimų panašumo, jų turinys smarkiai skiriasi (plačiau apie tai žr. Poetinės Edos įvadą). Netrukus turėtų pasirodyti ir Rasos Ruseckienės Prozinės Edos vertimas į lietuvių kalbą.

Dauguma senųjų sagų tebėra neišversta. Nedaug išversta ir puošnios, tačiau labai sudėtingos senųjų poetų – vadinamųjų skaldų – poezijos.4

Visiškai nepaliestos ir vėlesnės islandų baladės (isl. kvæði, rímur), kurių epocha prasidėjo maždaug XIV a., pasibaigus ankstesniam sagų ir „edinių“ poemų laikotarpiui. Islandų baladės (taip pat ir joms artimos baladės iš kaimyninių Farerų salų) yra svarbi vėlyvųjų viduramžių šiaurės kraštų literatūros dalis tiek dėl savo apimties, tiek dėl turinio, tiek ir dėl formos savitumo. Dalis baladžių paremtos ankstesniųjų sagų ir senovinių poemų siužetais, plg. „Baladę apie Triumą“, kurioje su tam tikrais pakeitimais perpasakojama senovinė istorija apie tai, kaip troliai pavogė stebuklingąjį dievo Toro kūjį ir kaip tas klasta jį susigrąžino. Senesnė šios giesmės versija išsaugota Poetinėje Edoje. Neretai baladėse sutinkami ir ankstesnių, gerai žinomų herojinių giesmių personažai – pvz., fareriečių baladėje „Kalvis Rejinas“ (far. Regin smiður) minimi senųjų istorijų apie Volsungus ciklo herojai Šjūras / Sigurdas (far. Sjúrður, sen. isl. Sigurðr), jo žirgas Granis (sen. isl. ir far. Grani), Sigurdo tėvas Sigmundas Volsungas (far. Sigmund Vølsungsson, sen. isl. Sigmundr Vl-
sungsson
), motina Jorduisė / Hjordisė (far. Hjørdís, sen. isl. Hjr-
dís
), Sigurdo nukautasis drakonas Fovnis / Favnis (far. Fávnir, sen. isl. Fáfnir) ir kt. Kartais baladėse apdainuotos istorijos tėra vieninteliai daugiau ar mažiau patikimi tų istorijų šaltiniai: pvz., islandų baladėje apie didvyrį Hromundą Gripsoną (sen. isl. Griplur), kaip tikėtina, apdainuojami įvykiai iš prarastos greičiausiai analogiško pavadinimo sagos, ir pan.5

Daugiau Lietuvos vertėjų dėmesio sulaukė smulkesni ir vėlyvesni islandų literatūros žanrai: jau minėti šiuolaikiniai islandų romanai, apysakos, taip pat islandų liaudies pasakos (isl. þjóðsögur, ævintýri), padavimai ir sakmės (isl. þjóðsagnir). Romanų ir apysakų jau išleista gana nemažai, o islandų smulkiojo folkloro rinkiniai lietuvių kalba kol kas tėra išleisti du: Gražiausios islandų pasakos ir sakmės6 ir Hilda, elfų karalienė: islandų liaudies sakmės ir pasakos7.

Šiame trečiajame rinkinyje skaitytojas susipažins su naujomis islandų pasakomis, sakmėmis ir padavimais. Į šį rinkinį pasistengta sudėti daugiau retų, Lietuvos skaitytojams dar negirdėtų, tačiau tipiškų istorijų, vaizdžiai apibūdinančių Islandiją ir jos gyventojus. Tam, kad skaitytojai galėtų susidaryti geresnį šių pasakų, sakmių ir padavimų aplinkos vaizdą, pridedamas Islandijos žemėlapis, kuriame pažymėta dauguma tekstuose minimų vietovardžių.

Islandijos pasakų ir sakmių pasaulis

Jau ankstesniuose islandų tautosakos vertimuose į lietuvių kalbą nesunkiai galima pastebėti nemažai lietuviškų ir islandiškų pasakų pasaulių skirtumų. Tuos skirtumus lėmė įvairūs veiksniai: skirtingas abiejų tautų gyvenimo būdas, nepanašios gamtinės sąlygos, senųjų tų tautų tikėjimų skirtumai ir kt. Islandijos kraštovaizdį charakterizuoja lavos plynės, kalnai ir giliomis įlankomis – fiordais – bei mažesniais užutėkiais išraižyta jūros pakrantė.

Šie Islandijos peizažo motyvai atsispindi ir islandų sakmėse bei pasakose – kalnuose ūkininkai ganydavo savo ilgavilnes avis, rinkdavo kerpenas (isl. fjallagras, lot. Cetraria islandica), kurios buvo vartojamos liaudies medicinoje (o sunkmečiu ir valgomos), jūroje žvejodavo, o stačiose jūros pakrantės uolose rinkdavo paukščių kiaušinius. Subarktinė Islandijos gamta gali nesunkiai pakerėti žmogų savo iškilminga ramybe, tiesiog kvapą gniaužiančia tyla ir nenugalimu troškimu gyventi ir išlikti šioje atšiaurioje žemėje, senųjų vikingų ne veltui pavadintoje Islandija – „Ledų šalimi“.

Tačiau po šiuo romantišku Islandijos gamtos paveikslu slypi gausybė pavojų – nors Islandijoje nėra jokių stambių plėšrūnų, pati gamta gali skaudžiai nubausti neatsargų kalnų klajūną ar į jūrą išplaukusį žveją. Islandijos kalnus neretai užkloja tiršti rūkai – tokie, kad nesimato nė ištiestos rankos. Tuomet kalnuose lengva išklysti iš tako, ir, žengęs neatsargų žingsnį, žmogus ar gyvulys gali nugarmėti į tarpeklį, kur neretai šniokščia siautulingi kalnų upokšniai. Panašiai šiaurės Islandijoje Hiorgavos upėje (isl. Hörgá) nuskendo ir vienas garsiausių Islandijos folklorininkų Oulavas Davidsonas (Ólafur Davíðsson, 1862–1903). Nemažai pasakų ir istorijų, įtrauktų į šį rinkinį, surinkta šio darbštaus mokslininko. Daug gyvybių yra pasiglemžusi ir jūra – dėl permainingo Islandijos oro beveik akimirksniu gali imti pūsti stiprūs vėjai ir sukelti jūroje pražūtingą audrą.

Mįslingi gamtos reiškiniai ir gyvenimo įvykiai – žmonių, gyvulių ar pastatų dingimai (o kartais tokie pat paslaptingi jų atsiradimai), vaidenimaisi, pranašingi sapnai ir kt. – žmonių vaizduotės buvo ilgainiui perkūnyti į siurrealistinį pasakų pasaulį, kuriame logiškam žmogaus protui nesuvokiami, nepaaiškinami dalykai įgavo naują meninę logiką, – visi šie paslaptingi, nekasdieniai įvykiai buvo priskirti antgamtinių jėgų veiklai. Pasakų pasaulyje žmogus dažnai susiduria su kalnų dvasiomis elfais (isl. álfar, huldufólk), milžiniškais troliais (isl. tröll), vandenų gyventojais (isl. sæbúar) ir fantastiniais gyvūnais, vaiduokliais; kartais pasakose taip pat veikia ir krikščioniškasis Dievas bei velnias – tokiose istorijose daugiausia pasakojama apie įvairius kunigų ir protestantų pastorių nuotykius (keletas tokių pasakojimų įtraukta ir į šį rinkinį).

Antgamtinės jėgos, kuriomis tikėjo islandai, – žilos praeities paveldas. Elfais, troliais ir kitomis mitinėmis būtybėmis nuo seno tikėjo visos germanų tautos. Tiek Islandijoje, tiek ir kitose Skandinavijos šalyse ligi šiol išlikę nemažai vietovardžių, kuriuose minimi troliai, elfai, dvergai, pvz., Tröllhetta („Trolių kalva“) Islandijoje ir tokio pat pavadinimo miestelis Trollhättan Švedijoje, Älvdalen („Elfų slėnis“) Švedijoje, Jotunheimen („Jotunų pasaulis“) Norvegijoje, Jyndevad („Jotunų brasta“), Dværg-
høj
(„Dvergų kalva“), Ellehøj („Elfų kalva“) Danijoje ir t. t. Islandų pasakose neretai minimas klastingasis vandens arklys (isl. nykur), viliojantis žmones į upių sietuvas, turi savo atitikmenį ir senojoje anglų bei senojoje vokiečių aukštaičių kalboje, plg. sen. angl. nicor „vandenų pabaisa; hipopotamas“, sen. vok. aukšt. nihhus „vandenų dvasia; krokodilas“.

Prieš priimdami krikščionybę, senovės skandinavai ir kitos germanų tautos turėjo turtingą dievų panteoną: pats svarbiausias germanų dievas buvo Odinas (isl. Óðinn), anglosaksų vadintas Vodenu (sen. angl. Wōden), o viduramžių vokiečių – Vuotanu (sen. vok. aukšt. Wuotan). Odinas buvo poezijos, išminties, svetingumo, magijos, karybos ir kt. dievas. Archaiškuoju laikotarpiu jam būdavo aukojami žmonės. Šalia Odino dar buvo plačiai garbinamas griaustinio dievas Toras (isl. Þórr, sen. angl. Þunor ~ plg. angl. thunder „griaustinis“ su vėliau išsivysčiusiu d), kuris buvo daug kuo panašus į baltų Perkūną, taip pat vaisingumo dievai Frėjas (isl. Freyr) ir Frėja (isl. Freyja). Frėjas ir Frėja kadaise greičiausiai puikavosi aukštesniu statusu, kadangi jų vardai pažodžiui reiškia „valdovus“ (plg. gotų frauja „valdovas“, vok. Frau „moteris, žmona“ ← sen. vok. aukšt. frouwa „kilminga moteris, valdovė“). Senovinėje islandų poemoje Grymnio eilės (sen. isl. Grímnismál) taip pat minima, kad pusė mūšio lauke žuvusių karių atitenka Frėjai (kita pusė – pačiam Odinui). Frėja daug kuo artima senovės graikų meilės deivei Afroditei (romėnų Venerai), taip pat senųjų akadų (asirų ir babiloniečių) deivei Ištar bei šumerų Inanai (šumer. Inanna), kurios ne tik globojo meilę, bet ir buvo vienaip ar kitaip susijusios su karyba. Kiti dievai jau pačiuose seniausiuose šaltiniuose yra antraeiliai, plg. teisingumo dievą Forsetį (dabartinėje islandų kalboje šis žodis įgavo naują „prezidento“ prasmę), Ulį (sen. isl. Ullr ~ gotų wulþus „šlovė“), Tiūrą (sen. isl. Týr ~ liet. Dievas, lot. deus „dievas“, gr. Zeús, lot. Jū-piter, ir t.t.), deivę Frigą (sen. isl. Frigg ~ sanskr. priyā- „mylimoji“) ir t.t.

Senieji dievai dominuoja islandų mitologinėje poezijoje, kuri sudaro archaiškiausią skandinavų literatūros dalį – žmonės mitologinėse giesmėse beveik nefigūruoja. Tačiau laikui bėgant, kito ir literatūra – herojinėse islandų poemose, atspindinčiose jau istorinius laikus, pagrindiniai veikėjai yra žmonės, nors antgamtinės jėgos – dievai, troliai, kovingosios mergelės valkirijos (isl. valkyrjur ‘išsirenkančios žuvusiuosius’) – neretai sutinkami ir čia. Prasidėjus vikingų sãgų epochai, senieji dievai tapo dar rečiau sutinkami literatūroje, o vėlesniuose žanruose (pvz., pasakose) dievai praktiškai išnyko. Senųjų dievų išnykimui literatūroje greičiausiai įtakos turėjo pokyčiai žmonių tikėjime – prabėgus vos šimtmečiui nuo Islandijos apgyvendinimo, islandai atsisakė senojo tikėjimo, kurį iš Skandinavijos buvo atsivežę jų protėviai, ir priėmė krikščionybę. Seniesiems dievams joje vietos nebeliko.

Tačiau troliai ir elfai islandų vaizduotėje išsilaikė kur kas ilgiau – iš tiesų įvairios istorijos apie elfus bei trolius netgi sudaro bene didžiausią islandų pasakų ir sakmių dalį. Kas lėmė tokį pasiskirstymą, sunku pasakyti. Iš dalies galima teigti, kad elfai bei troliai išgyveno islandų folklore ilgiau, įgiję naują funkciją, – tiek pasakose, tiek sakmėse elfai – ir ypač troliai – paprastai vaizduojami neigiamai: troliai gyvena atkampiuose, tamsiuose ir nešvariuose urvuose, išmano juodąją magiją, neretai grobia žmonių gyvulius, o kartais užsimano ir žmogiena pasigardžiuoti. Krikščionių tikėjimas jiems visiškai svetimas. Tai vaizdingai parodo pasaka apie vyskupo Brinjoulvo Sveinsono (isl. Brynjólfur Sveinsson, 1605–1675) susidūrimą su trole, kurioje vyskupas ir trolė pateikiami kaip dviejų priešingų pasaulių atstovai. Vyskupas čia yra tikėjimo skleidėjas, o trolė – šiurkšti baidyklė, ėdanti žalią arklieną ir abejinga krikščionybei.8

Nemažai neigiamų, priešiškų krikščionybei savybių islandų folklore priskiriama ir elfams – paprastai elfai bijosi dienos šviesos ir negali pakęsti bažnyčios varpų skambesio. Mūsų dienas pasiekė nemažai pasakų, kuriose gudruoliai islandai apgauna elfus, naktimis besilinksminančius žmonių trobose. Jei prieš brėkštant staiga kas suskambina varpais arba garsiai sušunka, kad jau bekylanti saulė, elfai strimagalviais sprunka atgal į savo kalnų buveines, paprastai palikę visus savo turtus. Sakmėje „Kunigas iš Miodrudalio slėnio“ (įtraukta į šį rinkinį) taip pat pasakojama, kaip vienas kunigas susidraugavęs su elfais, ir vėliau dėl šios draugystės atitolęs nuo krikščionybės bei savo brolio kunigo, gyvenusio arčiau žmonių, o galiausiai ir pats pavirtęs dvasia bei pasitraukęs į kalnus.

Tačiau šis elfų ir trolių demonizavimas, tapatinimas su piktosiomis dvasiomis ir pačiu Antikristu greičiausiai buvo vėlyvas ir tolydžio stiprėjęs reiškinys, Islandijoje vis labiau įsitvirtinant krikščionybei. Senojoje islandų literatūroje – ypač Poetinės Edos giesmėse – elfai neturi jokio neigiamo atspalvio. Iš tiesų jie netgi idealizuojami, vaizduojami kaip tobulesnės, artimesnės dievams būtybės nei kiti skandinavų mitologinio pasaulio gyventojai – žmonės, nykštukai dvergai ar troliai. Nors troliai dažniausiai vaizduojami kaip netašyti stuobriai arba klastūnai jau Edose, tiek senojoje viduramžių literatūroje, tiek ir vėlesnėse pasakose gausu pavyzdžių apie trolių išmintį, draugystę su žmonėmis, gebėjimą atsidėkoti ir ištikimybę. Kelios tokios pasakos įtrauktos ir į šį rinkinį, pvz., „Kaip trolė įsimylėjo vyrą“, „Jounas iš Heidarhūso ir trolė“, „Stebi, Stebi“ ir kt.

Elfai taip pat dažnai gerai sutinka su žmonėmis – jie dosniai apdovanoja tuos, kurie padeda vargstantiems ir elgiasi dorai. Neretai elfai veda žmonių pasaulio moteris, arba atvirkščiai – mirtingųjų pasaulio vyrai veda elfes.

Be to, islandai yra išsaugoję gausybę sakmių apie vaiduoklius – nemaža šio rinkinio dalis paskirta joms. Islandų vaiduokliai buvo kelių rūšių – šeimų persekiotojai (isl. ættarfylgjur), magijos jėga prikelti numirėliai (zombiai), arba tiesiog nerimstančios savižudžių, tragiškai žuvusiųjų ir kt. žmonių sielos. Vaiduokliai dažnai sergsti ir paslėptus pinigus, kuriuos patys kaupė visą gyvenimą, tačiau nepajėgė pasiimti kartu į aną pasaulį. Norint atimti juos iš vaiduoklio, reikalinga nepaprasta drąsa, jėga ir gudrumas. Kartais vaiduokliai – ypač tragiškai žuvusių žmonių sielos – prisisapnuoja gyviesiems arba papasakoja apie savo liūdną lemtį, naktį atėję prie trobos lango.

Didelę tautosakos dalį sudaro pasakojimai apie jūrą. Tai nėra stebėtina, kadangi didelė islandų gyvenimo dalis susijusi su jūra – ten žmonės žvejojo, medžiojo ruonius ir kitus stambius vandenynų gyvūnus, stačiose uolose gaudė jūrų paukščius ir rinko jų kiaušinius, o vikingų laikais netgi plaukdavo į žemy-
ną – Skandinaviją, Britanijos salas ir kt. Ten vikingai prekiaudavo, parsisamdydavo į tarnybą užsienio šalių valdovams, vykdavo lankyti šventųjų vietų (Romos, Jeruzalės) ar tiesiog ieškoti nuotykių.

Žvejų gyvenimas buvo sunkus – sunkios valtys buvo irkluojamos didžiuliais irklais, žuvis gaudoma tinklais šaltuose ir audringuose Šiaurės Atlanto ir Arkties vandenynuose. Nemažai žvejų nebegrįždavo iš jūros, pasiglemžti bangų kartu su laiveliais. Žmogaus fantazija ilgainiui pagimdė gausybę istorijų apie žmonių gyvenimą prie jūros: žūklės sunkumus ir pavojus, susidūrimus su antgamtinėmis jūrų būtybėmis – jūrų gyventojais, vandeniais, pabaisomis, jūrų karvėmis, šunimis ir t. t.

Į šį pasakų rinkinį įtraukta ir nemažai istorijų apie konkrečius žmones – tokios istorijos Islandijoje buvo populiarios. Jose paprastai pasakojama apie kokių nors ypatingų savybių turėjusius žmones – didžius gudruolius ir išminčius, burtininkus, tradicinės poezijos meistrus, išskirtinės jėgos asmenis, dvasininkus, baisius šykštuolius ar kvailius. Šios istorijos paprastai gana trumpos, jose pasakojama apie kokį vieną įvykį iš šių žmonių gyvenimo, pvz., „Istorijoje apie Bjordną“ pasakojama apie stipruolį Bjordną, panorusį išmėginti savo jėgas su kitoje apskrityje gyvenančiais stipruoliais. Nuvykęs į tų žvejų ūkį, jis tesutinka senio dukterį, tačiau ta pasirodo besanti tokia galiūnė, kad Bjordnas ir ją nugalėjo tik padedamas klastos. Grįžus namo pačiam seniui, Bjordnui apie savo kelionės tikslą beliko nutylėti...

Daug istorijų apie įstabius žmones vienaip ar kitaip susijusios su velniu: neretai žmogus sudaro sandėrį su nelabuoju, pažadėdamas jam savo sielą, tačiau galiausiai kipšas lieka apgautas. Taip ilgai velnią vedžiojo už nosies kunigas Sẽmundas Išmintingasis (sen. isl. Sæmundr fróði, 1056–1133), apie kurį išlikę daug istorijų ir anekdotų. Keletas jų įtraukta į šį rinkinį. Sandėrių su nelabuoju yra sudarę ir poetai – istorijoje apie poetą Kolbeiną iš Louno šis pažadėjęs velniui savo sielą, kad pačiam nereikėtų dirbti žemės ūkio darbų, kurių niekada nemėgo. Kai kipšas atėjo pasiimti savo užmokesčio, Kolbeinui teko imtis klastos. Kitoje istorijoje, apie poetą Haukoną Haukonarsoną, šis pažadėjęs savo sielą velniui netyčia – negalėdamas rasti rakto nuo skrynios, įpykęs senis sueiliavo posmą, kuriame pasisakė sutiksiąs tarnauti nelabajam, jei tas atversiąs jam skrynią. O toji staiga ėmė ir atsivėrė… Daug istorijų išlikę ir apie pastorių Halgrimą Pietursoną (isl. Hallgrímur Pétursson, 1614–1674), garsiausią islandų psalmių kūrėją. Pasakojama, kad jis buvęs doras žmogus, tačiau didis aštrialiežuvis. Kelios anekdotinės istorijos apie šį pastorių yra ir šioje
knygoje.

Daug mažiau islandai turi mums įprastų stebuklinių, gyvulinių, juokų, melų pasakų ir kt. Į šį rinkinį tėra įtraukta keletas tokių tekstų: „Džiovinta žuvis“, „Troškimų akmenėlis“, „Kumelaitė“, „Apie vyskupą Brinjoulvą ir berniūkštį“ ir kt.

Islandų folklorininkai taip pat surinko nemažai senovinių maldų, prietarų ir kitokių smulkių tekstų. Keletas tokių tekstų vertimų išspausdinta ir čia, pvz., „Vagių šaknis“, kurioje pasakojama apie stebuklingą šaknį, kuri neša pinigus (panašiai kaip lietuvių pasakų aitvarai). Pasakoje „Marijos žolelė“ pasakojama apie stebuklingą žolelę, jos padedamas žmogus gali tapti nematomas, o istorijoje „Apie skofiną ir skugabaldrą“ pasakojama apie dvi magiškas būtybes, naminių kačių ir lapių mišrūnus. Keletas šio tipo tekstų įtraukta ir į anksčiau minėtą islandų pasakų rinkinį Gražiausios islandų pasakos ir sakmės, pvz., „Sviesto mazgas“, „Toro kūjis“ ir pan.

Apie islandų vardus

Islandai ligi šių dienų išlaikė tradicinę asmenvardžių sistemą, kurioje vartojamos ne pavardės, o tėvavardžiai. Islandų tėvavardžiai yra sudurtiniai žodžiai, kurių pirmasis dėmuo yra tėvo vardo kilmininko linksnis, o antrasis dėmuo – atsižvelgiant į lytį – priesaga -son (kilusi iš žodžio sonur „sūnus“) arba -dóttir (isl. „duktė“), pvz., Jounsonas (isl. Jónsson Jóns son[ur]), Pietursonas (isl. Pétursson), Jounsdouhtir (isl. Jónsdóttir ← Jóns dóttir), Helgadouhtir (isl. Helgadóttir) ir pan.9 Dėl šios priežasties iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad islandų šeimose visi šeimos nariai turi skirtingas pavardes, – iš tiesų tai natūraliai skirtingi tėvavardžiai, pvz., jei tėvų vardai yra Egertas Jounsonas (isl. Eggert Jónsson) ir Gudrūna Sveinsdouhtir (isl. Guðrún Sveinsdóttir), vaikų tėvavardžiai būtų atitinkamai Egertsonas (isl. Eggertsson) ir Egertsdouhtir (isl. Eggertsdóttir).

Kadangi islandiškų vardų skaičius ribotas, vardai dažnai kartojasi. Neretai tėvas ir sūnus turi tokį pat krikšto vardą, pvz., Jounas, Pietras, Gudmundas ar kt. Dėl tokios priežasties abu vardo nariai gali skambėti panašiai, pvz., Jounas Jounsonas, Gudmundas Gudmundsonas ir t. t. Tai, savaime suprantama, labiau būdinga vyrų vardams, nors pasitaiko ir tokio tipo moteriškų vardų, pvz., Helga Helgadouhtir (isl. Helga Helgadóttir), Jouna Jounsdouhtir (isl. Jóna Jónsdóttir) ir t. t. Tikslumo sumetimais islandų vardus galima išreikšti ir trimis nariais, pridedant tėvo tėvavardį, pvz., Jón Pétursson Jónssonar arba Guðrún Pétursdóttir Jónssonar. Tokiais atvejais tėvo tėvavardis rašomas kilmininko linksniu, o visas trinaris vardas suprantamas šitaip: Jounas Pietursonas, Pietro Jounsono sūnus, Gudrūna Pietursdouhtir, Pietro Jounsono duktė, ir pan.

Pavardės Islandijoje egzistuoja, tačiau jos labai retos. Dalis jų sudaryta iš vietovardžių, pvz., Breiðfjörð (plg. Breiðafjörður „Breidafiordo įlanka“), Blöndal (← Blöndudalur [miestelis]), Briem (← Brjánslækur [gyvenvietė]); kitos – iš iškraipytų islandiškų vardų ar tėvavardžių, pvz., Thorlacius (~ isl. Þorlákur „Tòrlaukas“), Thoroddsen (~ isl. Þórður „Tourdas“), arba atėjusios iš užsienio, pvz., Scheving, Waage, Wiium ir kt.

Tėvavardžių tradicijos iš dalies prisilaikoma ir kaimyninėse Farerų salose, nors paveldimos pavardės čia daug dažnesnės. Fareriečių pavardės sudarytos panašiais principais, kaip ir islandų.

Kitose Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje – iš senosios tėvavardžių tradicijos telikę likučiai: šių tautų pavardėse neretai pasitaikanti galūnė -sen arba -son yra ne kas kita, kaip senasis daiktavardis „sūnus“, ilgainiui praradęs savo reikšmę. Šiais laikais tokia galūnė vartojama ir moterų pavardėse.

Apie Islandijos vietovardžių sandarą ir tarimą

Lietuvos skaitytojui Islandijos vietovardžiai gali atrodyti ilgi, neįprasti ir sunkiai ištariami. Ilgieji islandų vietovardžiai yra sudurtiniai žodžiai, neretai susidedantys iš dviejų, trijų ar net daugiau dėmenų, pvz., Vestmanaejaro salyno pietų Islandijoje (isl. Vestmannaeyjar) pavadinimas susideda iš trijų šaknų: vest- „vakarai“, mann- „žmogus, žmonės“ ir ey(j)- „sala, salos“, t. y. „vakarų žmonių (t. y. keltų, airių) salos“. Tokiu pat būdu sudaryta dauguma islandiškų vietovardžių, plg. Mihklavahtnas (isl. Mikla-vatn „didysis ežeras“), Ejafjadlajokudlis (isl. Eyja-fjall-a-jökull „salų kalnų ledynas“)10, Bajarklehtas (isl. Bæjar-klettar „uolos prie ūkio“), Brekhukotas (isl. Brekku-kot „viensėdis ant šlaito“) ir pan. Paskutinis tokių vietovardžių dėmuo paprastai apibūdina patį objektą, pvz., -vahtnas „ežeras“ (isl. vatn), -bairas „ūkis“ (isl. bær, plg. Mihklabairas), -kotas „ūkis, viensėdis“ (isl. kot), -vikas, -fiordas „įlanka“ (isl. vík, fjörður, plg. Skoruvikas, Reikjavikas, Ysafiordas, Aulftafiordas), -fedlis, -fjadlis „kalnas“ (isl. fell, fjall, plg. Vasdalsfjadlis), -nesas „pusiasalis“ (isl. -nes, plg. Kambsnesas, Haganesas), -ava „upė“ (isl. , plg. Hiorgava, Jokulsava, Raungava), -sandas „smėlynas“ (isl. -sandur, plg. Hedlisandas, Rioidisandas), -myris „pelkė“ (isl. mýri, plg. Vidimyris, Myris), -dalis „slėnis“ (isl. -dalur, plg. Hjaltadalis, Miodrudalis) ir t. t.

Islandų kalboje paprastai kirčiuojamas pirmasis skiemuo – net ir tokiais atvejais, kai žodis susideda iš daugiau nei keturių skiemenų, pvz., Rangárvallasýsla, Eyjafjarðarsýsla, Svalbarðsstrandahreppur (administracinių rajonų pavadinimai), Eyjafjall-ajökull (ledyno pavadinimas), Menntamálaráðuneyti (Islandijos Respublikos švietimo ministerija) ir t. t.


1 Senąja islandų kalba žodis saga reiškia „istorija“

2 Mimiro šaltinis: senųjų islandų tekstų antologija, sudarytoja ir vertėja Rasa Ruseckienė, vertė Aurelijus Vijūnas, Rasa Baranauskienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 20

3 Poetinė Eda, iš senosios islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas, Vilnius: Aidai, 2009.

4 Senąja islandų ir senąja norvegų kalba žodis skáld reiškia „poetas“. Skaldų poezijos nuotrupų galima aptikti turimuose sagų vertimuose (Egilio saga, vertė Svetlana Steponavičienė; Kniutlingų saga, vertė Ugnius Mikučionis), taip pat minėtoje antologijoje Mimiro šaltinis.

5 Finnur Jónsson, Fernir forníslenskir rímnaflokkar, Kaupmannahöfn. S. L. Möller, 1896.

6 Gražiausios islandų pasakos ir sakmės, sudarė Dangis Verseckas, iš islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas, Kaunas: Vaiga, 2007.

7 Hilda, elfų karalienė: islandų liaudies sakmės ir pasakos, sudarė Rasa Ruseckienė, vertė Rasa Ruseckienė, Jolita Kiuraitė, Margarita Poškutė, Vilnius: Vaga, 2007.

8 Arklienos valgymą šioje pasakoje galbūt galima suprasti ir simboliškai – Bažnyčia buvo visuomet nusistačiusi prieš arklieną, ir jos valgymas buvo laikomas nuodėmingu, netinkamu krikščionims. Atlaidžiau į arklienos valgymą imta žiūrėti tik naujausiais laikais (arkliena Islandijoje valgoma ir dabar).

9 Retesniais atvejais vartojamas ne tėvo, o motinos vardas, pvz., Helgis Ingibjargarsonas (isl. Helgi Ingibjargarson, plg. moterišką vardą Ingibjörg) ir pan.

10 Minimosios salos – greičiausiai Vestmanaejaro salynas, kuris gerai matyti nuo Ejafjadlio kalnų.