Barbara Beisinghoff. Kęstučio Vasiliūnuo nuotr.

7-osios Vilniaus tarptautinės dailininko knygos trienalės tema „Klaida“ yra tikrai smagi, leidžianti daug laisvės ir eksperimentų. Trienalės organizatorius prof. Kęstutis Vasiliūnas tikėjosi išprovokuoti menininkus pasukti mintis neįprasta linkme, į daug ką pažvelgti naujai.

Dalis menininkų pagavo idėją, tačiau buvo ir tokių, kurie kūrė per daug  neieškodami koncepcijos atitikimo. Dėl to paroda, nors ir netapo žaviai ekscentriška, bet ir nenukentėjo profesionalumo prasme – atrinkti darbai yra tikrai aukštos meninės kokybės, pagaminti rimtai ir be jokių profesinių „suklydimų“.

Dailininko knygos yra tarpdisciplininio meno kūriniai, grafinės-tekstinės-spalvinės-erdvinės raiškos laboratorijos.  Šioje parodoje kuratorius siekė pristatyti kuo įvairesnes jų formas, struktūros principus, įrišimo būdus, medžiagas ir technikas, skirtingų šalių  mokyklas. Nors parodyti kiekvienos knygos vidinę struktūrą yra  sudėtinga, kai vienetinių egzempliorių negalima liesti ir vartyti, tačiau ir be to ekspozicija dėl savo apimties ir įvairovės yra labai vertinga edukaciniu požiūriu.

Lorraine Kwan. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

Dailininko knygoje paprastai matome naujas tradicinių knygos elementų jungtis ir hierarchiją. Čia svarbiausia yra vizuali forma ir optinės, taktilinės, medžiaginės, struktūrinės kūrinio savybės (istoriškai šio reiškinio atsiradime būtų galima įžvelgti paraleles su eksperimentinio kino ar videomeno išsivystymu iš menino kino, sustiprinus ir išlaisvinus gryną vizualinį kalbėjimą). Vis dėlto menininko knyga netampa tradicine erdvine ar dvimate kompozicija. Gal greičiau atvirkščiai, kitos dailės formos palaipsniui priartėjo prie knygos per asambliažą, ready-made objektus. Tradicinės knygos struktūros daugiasluoksniškumas ir ženkliškumas atitinka šiandienos menininkų poreikį kalbėti koliažine kalba, leidžia, ja pasinaudojant,  kurti daugiaprasmius ir daugiabalsius kūrinius.

Žvalgantis po parodą, norisi šiek tiek suardyti vizualią ekspozicijos tvarką ir nusipiešti keletą teminių maršrutų, stabtelint  ties darbais, leidžiančiais aiškiau parodyti specifines šios meno srities vertybes.

1-as maršrutas : Taktiliškumas, medžiagų alchemija, pojūčių šventė.

Kęstutis Vasiliūnas.

Pirmiausia menininko knyga patraukli savo medžiagiškumu, naudojamų tekstūrų ir faktūrų išraiškingumu.

Šiuo požiūriu ypatinga yra Barbaros Beisinghoff (Vokietija) sudėtingos sandaros knyga „Tau-Blau – Rasos mėlyna“, kurioje derinamos įvairios rankų darbo popieriaus rūšys ir atvaizdų kūrimo technikos (ofortas, vandens ženklai), o specialiai apdoroto popieriaus spalvose glūdi magiškas šviesos intensyvumas, beveik prilygstantis  vitražui. Vienoje vitrinoje eksponuojami skirtingų šalių menininkų darbai iš Japonijos, Suomijos, Lietuvos yra panašūs tarpusavy  begalinio jautrumo atspalviais ir linijomis, trapiomis faktūromis, medžiagų jaukumu (Yuko Wada,“Rankraštis“, „Nesurišti

puslapiai“, Synnöve  Dickhoff „Nerišli mintis“, “Netinkamos aplinkybės“, Kęstučio Vasiliūno „Arbatos knyga?“). Subtilumu ir meditacine nuotaika jiems gimininga ir Miglės Pužaitės „(Ne)klaida“, kur derinama tradicinė tušo tapyba ir minimalūs tipografiniai įrašai. Toshihiro Hatori (Japonija) knyga - objektas „Dingęs pasaulis“ labai įdomiai jungia medžiagas - lankstytuose vaškuoto rankų darbo popieriaus lapuose įspaustos sėklas atrodo gražios kaip fosilijos matinėje gintaro masėje.

Popieriaus ir koliažo menininkė  Josephinne Tabbert (Vokietija), jau seniai dalyvaujanti trienalėse, dirba su tirštomis glamžyto popieriaus ir audinių tekstūromis („Vis daugiau ir daugiau“, Jūra ir šiukšlės“, „Klaida / Karas -  ne išeitis“).

Šaltesnis, skaidresnis metalu dengto plastiko ar stiklo knygų grožis  (Claire Jeanine Satin (JAV) “Atgaila: LIII Argent Majeur“,  Dalios Truskaitės „Sentimentalios knygos“). Įdomu, kad ir techniškesnio, mechaniškesnio  pobūdžio  tipografinėse knygose taip pat ieškoma tekstūros subtilybių - mėgiamas plonas pusiau peršviečiamas popierius, kurio dėka kelių sluoksnių  ornamentą sukuria raidės (Kevin Mc.Caughey (JAV) „Yo, kaip sekasi ? Aj nk, tu?“,  Monikos Misevičiūtės „Nesusipratimas“) arba geometrinės figūros (Randi Annie Strand (Norvegija) „Arabeskos klaida“).

2-as maršrutas. Žodžio universalumas

Janis Nedela. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

Teksto, šrifto vartojimas išlieka vienu iš šio tarpdisciplininio meno skiriamųjų bruožų.
Kaip bebūtų svarbūs gryni vizualiniai dalykai, dažniausiai žodinio teksto semantika išlieka būtina kūrinio struktūros dalimi. Tai gali būti filologiniai žaidimai, kaip Katrionos Persson (Švedija) knygose ir objektuose, kartais sąmojingas pavadinimas - nuoroda (Su Grierson (Škotija)  „Kas yar Disleksija“). Žodžius - ženklus naudoja Nina Nisonen (Suomija) savo knygelėje armonikėlėje „Hello Miss Take“, kur Brailio raštas yra ir vizuali struktūra, ir paslėptas turinys.

Teksto panaudojimo galimybės neišsemiamos, bet ypač įspūdinga, kai jis atsiskleidžia specifiniu būdu – virsta savotiška ženklų, schemų  magija. Jis gali žymėti mūsų pėdsakų buvimą beribėje erdvėje (Ålf Björk „Pasivaikščiojimo maršrutai šiaurės Švedijoje“), sustabdo ir įprasmina  laiką (Gabrielės Vingraitės milžiniškais skaičiais išrašytos datos), kalendoriaus žymėjimą paverčia tauriu ornamentu (Lucas Kunz (Vokietija) “L‘argent Brillant“).

Liang Zang. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

Užrašytas žodis dailininko knygoje vizualiai išlaisvėja, gali išsiardyti į atskiras raides, kuri kiekviena skamba atskiru garsu (Janis Rudolfs Nedela (Australija);  tekstas gali  dematerializuotis - jis išdeginamas lazeriu ir virsta kiauraraščiu – ornamentu, pavyzdžiui, Brigitte Amarger (Prancūzija) objekte “Žodžiai iš tinklo“, Liang Zang (Kinija) “Klaidos grožis“;  arba gali būti išpūstas į erdvę  ir sklisti į begalybę pelenų pavidalu, kaip  Aušros Lisauskienės kūrinyje.  Panaudotas asociatyviai, šriftas  tampa metafora  - tipografinės raidės  pavirsta miniatiūrinių piramidžių hieroglifais Thurle Wright (Didžioji Britanija) “Istorijos pabaigoje“. Kaip būtinas knygos matmuo, prasminis jos klodas, tekstas menamai egzistuoja  Maarja Undusk (Estija) „Autisto dienoraštyje“ – čia nesantis tekstas veržiasi iš neatsiverčiančios knygos.

3-as maršrutas. Daiktų sakralumas.

Kai kurios knygos primena senus ritualinius daiktus  ir žadina mumyse snaudžiantį būties paslaptingumo ir šventumo pojūtį.

Hanne Stochholm. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

Šiais metais premijuotos Hanne Stochholm (Danija) objektai, pagaminti  iš perdirbtų knygų,  kažkuo tokie artimi senoviniams  buitiniams  ar liturginiams  objektams, pavaizduotiems  15 -17 a. paveiksluose... nekliudo ir tai, kad dabar  jie rieda ant plastikinės žaislinės mašinėlės ratukų ( „Perdirbinys I-II“). Seni daiktai Åsa Boström (Švedija) asambliaže ”Išlaisvinimo maldų knyga“, jų istorinė forma ir nujaučiamas naudojimo  kontekstas kuria prasmingą foną vos įskaitomai smulkiai parašytiems

Hanne Stocholm. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

tekstams – sentencijoms. Tenka įsižiūrėti į detales ir paklusti šiai senų daiktų kalbai, jos diktuojamam žiūrėjimo ir kvėpavimo ritmui. Galima įžvelgti paradoksalių prasmių sugretinimą (pavyzdžiui, maldų lapeliai – ar tai  papiruso ritinėliai, ar narkotinių žolių suktinių forma?). Ne vieno menininko darbuose knyga metaforiškai pateikiama kaip paslapties, sakralių žinių ar žmonijos  atminties saugojimo skrynia   - Ania Gilmore (JAV) „Aleksandrijos biblioteka“, Nancy Hart (JAV) “Takoma 1940“.

4 maršrutas. Antrasis senų knygų gyvenimas.

Nebenaudojama knyga virsta medžiaga naujam kūriniui. Tokie yra Robertos Vaigeltaitės  formų, medžiagų, šriftų, faktūrų  abstrakcija, gauta išardžius, apdorojus ir nauja tvarka sudėjus seną leidinį; Svanborg Matthiasdottir (Islandija) ir Marja Leena Valkola (Suomija) „tapybos galerijos“ sukurtos, dažais pridengiant senų knygų tekstus; jau minėtuose Hanne Stochholm objektuose knygos virsta senoviniais daiktais; Dalia Lopez Madrona (Švedija) paštu keliavusią apniokotą, nukirstu kampu  knygą paverčia saugoma dėžutėje brangia relikvija („Atlanto kirtimas).

Lorraine Kwan (Kanada) iš knygos  pagamina gana estetišką sparnuotą sukutį  (“Kūlverstuko pasaka: neskaityti vonioje“). Gaila, kad sunkoka būtų išsiaiškinti, ar knygoje dalinai matomas spausdintas istorijos tekstas ir nauji, dailiai jį „apkraštuojantys“ įrašai yra kažkaip konceptualiai  susiję su pačiu besisukančios knygos pavidalu?

Yuko Ebina. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

5 maršrutas. Tradicijos gyvybingumas – mūsų gyvenimas kultūroje.

Skirtingų tradicijų jėga spinduliuoja iš skirtingų šalių meninkų darbų.
Nepriekaištinga kodeksinės knygos dizaino kultūra, šrifto ir vaizdo dermė, tradicinė popieriaus ir spaudos spaudos kokybė, būdinga vokiečių menininkų darbams, matoma Peter J. Moosbrugger knygoje „Mark Twain: Niūri, baisi viduramžių meilės istorija“. Brody Neuenschwander (Belgija) darbai  - tai virtuoziškai atnaujintas kaligrafijos menas ir jo kūrybiškas jungimas su fotografija bei tipografija.

Mayumi Arakawa. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

Įspūdingai  amato tradicijas naudoja japonų menininkai. Ryškūs pavyzdžiai - akordeoninės struktūros knygos: ažūrinė keliasluoksnė Mayumi Arakawa “Narcizas“ ir  nepaprastai preciziškai atliktas, derinantis ranka išsiuvinėtus ir spausdintus šrifto ženklus Youko Ebina darbas „Garsas ir prasmė“.

Menininkų iš Australijos kūriniuose, nors iš pirmo žvilgsnio tarpusavy nepanašiuose, jaučiamas šios šalies senųjų kultūrų kvėpavimas – jis glūdi vaizdo ornamentiškume, šiltose žemės spalvose, uolų tapybos šviečiančius siluetus ar „dykumų tapybos‘‘ žemėlapius primenančiuose motyvuose (Wayne Crothers „Gyvenimas, meilė, istorija ir laikas; klaidų knyga“, Katherine Marmaras „Pasaulio žemėlapis (Ieškant tylos)“).
Net labai šiuolaikiškuose darbuose juntamas kūrybingas tradicijos perkūrimas. Meiyi Wang (Kinija) tobulina knygos – albumo estetiką, derindama senas ir naujas  fotografavimo ir spaudos  technikas, Joseph Johannes Visser(Olandija) tipografinį  tekstą spausdina ant žuvies odos. Evaldo Mikalauskio knygoje skirtingų technikų ir stilistikų junginys  - tradicinės dailios „europietiškos“ graviūros ir jas puolančios brutalios chaotiškos formos - virsta dramatiška istorija.

Neįprasčiausias tradicijos panaudojimas, ko gero būtų labai įdomus savo asociacijomis Timothy Frerrichs (JAV) darbas  „Anthropocenas – Skalūnai“. Tai daugiasluoksnė metafora, tikra šarada, kurios sudėtines dalis reikėtų pagvildenti: objektas primena atskeltos uolienos formą ir struktūrą, šiuo atveju -  sluoksniuotą skalūno struktūrą. Kartu tai – viduramžių kalnakasybos knyga Re De metalica, tiksliau, išpjauta jos dalis – iliustracijų fragmentai. Storas popieriaus lapų sluoksnis su senovinių raižinių linijomis „suskaldytais“ atvaizdų fragmentais primena uolienų margą tekstūrą, jos sluoksnius. Antropocenas  - geologinis periodas, kai žmogaus veikla pradeda keisti žemę. Skalūnas -  šių dienų geologijos strategija, klimatologija, ekologija.

Timothy Frerichs. Kęstučio Vasiliūno nuotr.

6 - as maršrutas. Jo kaip ir nėra, bet jis numanomas, paslėptas kiekvienoje užverstoje knygoje.

Tai laikas, kurį galėtum išgyventi kartu su knygos autoriumi, jei turėtum galimybę knygą liesti, vartyti lapus, vaizdo  detalėse ir visumos struktūroje ieškodamas būdų ir kodų perskaityti  tikrąjį pasakojimą. Kęstutis Vasiliūnas užsiminė apie knygų eksponavimą kartu su monitoriuose vartomais  jų elektroniniais analogais, kaip tai daroma kitose šalyse vykstančiose dailininko knygos parodose. Stacionariose mūsų muziejų ekspozicijose tai jau taikoma, gal tokia įranga ateityje būtų naudojama ir šioje trienalėje?