Ne visi mes buvome poetai – taip Tomas Venclova pradeda kalbėti apie didžiulę įtaką jam padariusį paauglystės ir jaunystės laikų draugą Ramūną Katilių, kuris mirė šiek tiek daugiau nei prieš metus. Tačiau poetas pabrėžia, kad R. Katilius buvo vienas tų žmonių, be kurių kultūra tiesiog negalėtų egzistuoti. Tokie žmonės paprastai nebūna rašytojai, humanitarai, menininkai, bet jie suteikia sąlygas greta jų iškilti didiesiems, koks buvo jų abiejų bendras draugas Josifas Brodskis.

Ir Venclovų namuose vykusio R. Katiliui skirto vakaro metu buvo galima jausti, kaip vis nejučiomis atsiminimai apie jį nukrypsta į atsiminimus apie J. Brodskį. Tačiau R. Katilius, anot T. Venclovos, J. Brodskiui buvo toks pat vyresnis brolis kaip ir jam. R. Katiliaus žodis buvo svarbus tiek poezijos, tiek gyvenimo sprendimams.

Ramūnas Katilius buvo Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos tarybos narys. Tačiau jo pagrindinė gyvenimo sritis buvo fizika. 1969 m. gynėsi kandidatinę disertaciją elektrinės ir akustoelektrinės puslaidininkių savybės stipriuose elektriniuose laukuose tema, o daktaro disertacija – fliuktuacijų reiškinių puslaidininkiuose tolimomis nuo pusiausvyros sąlygomis teorija. Tačiau Venclovų muziejuje atsiskleisdavo visai kitas žmogus – Ramūnas, kuris buvo humanitaras, kuris turėjo didelį norą papasakoti apie J. Brodskį, netgi parašė apie jį knygą, kuri visai neseniai buvo išversta ir į rusų kalbą.

Dalijamės Tomo Venclovos pasakojimu apie jo draugystę su Ramūnu Katiliumi, kuri prasidėjo dar mokyklos metais.  

Ne visi mes buvome poetai. R. Katilius nebuvo, bet jis buvo puikus poezijos žinovas ir vertintojas. Tiesa, J. Brodskis mėgdavo pašiepti R. Katilių ir jam tas labai patiko. Buvo žinomas Josifo posakis – Romas knygų neskaito, bet mėgsta apie jas pakalbėti. Eilės skambėjo nuolat. Daugiausiai, žinoma, Josifo eilės. Jis rašė jas kasdien ir visada mums skaitydavo. Bet tai prasidėjo labai seniai, dar nuo mūsų gimnazijos laikų, kada mes su R. Katiliumi susipažinome.  

Mes buvome bendraklasiai. Aš iš pradžių buvau 7 b klasėje. Ten manęs bendraklasiai nemėgo. Iš dalies galbūt dėl to, kad buvau Antano Venclovos sūnus. Galbūt ir dėl to, kad tuo metu dar buvau karštas pionierius ir komjaunuolis. Taip pat, tų laikų supratimu, pasiturinčios šeimos vaikas, o tuo metu aplink vyravo skurdas. Buvau ir mokslo pirmūnas, jų irgi paprastai nemėgsta. Toje klasėje patirdavau daug nemalonumų, bet paralelinėje 7 c klasėje mokėsi Virgilijus Noreika. Jis gyveno mano kaimynystėje ir aš su juo bičiuliavausi. Net kartu eidavome iki gimnazijos. Jis mano tėvams pasakė, kad mane reikėtų perkelti į jo klasę, nes ten mokėsi brandesni vaikai. Su pedagogų taryba ir tėvais buvo sutarta, kad pereičiau į kitą klasę. Joje mokėsi R. Katilius. Ten nors ne iš karto, bet palyginti greitai ir gerai pritapau.  

Pačią pirmąją dieną aš R. Katilių pastūmiau. Jis parkrito ir užsigavo galvą į suolo kampą, kelias dienas negalėjo ateiti į mokyklą. Tėvai nuvarė mane pas jį prašyti atleidimo. Man buvo gal trylika metų, jam buvo gal keturiolika. Atsiprašymas iš karto peraugo į labai artimą bičiulystę. Mes abu domėjomės viskuo, absoliučiai viskuo – astronomija, biologija, fizika, chemija, matematika, literatūra, teatru, kinu, filosofija, vėliau netgi teologija. Ką skaitėme, ką studijavome, stengėmės vienas kitam papasakoti. Taip vienas kitą po truputį auklėjome. R. Katilius mane labai smarkiai veikė, nes buvo skeptikas, nors mes abu buvome komjaunuoliai. Į komjaunimą buvo suvaryta visa klasė, bet ten nebuvo nė vieno blogo žmogaus, kuris įskųstų, įduotų.

Romas, kaip ir aš, tais laikais sutiko, kad marksizmas ne tokia kvaila teorija. Bet vis dėl to, jis buvo didelis skeptikas, davė man skaityti įvairios neaiškios literatūros. Skaitėme vokiečių laikais išleistus tris „Lietuvių archyvo“ tomus. Nors juos gerokai teršia antisemitizmas, bet ten daug įdomios ir vertingos medžiagos. 

Skaitėme įvairius panašius dalykus ir baigę mokyklą abu buvome politine prasme gan brandūs. O kai žmogus kuo nors smarkiai tiki ir po to pasijaučia apgautas ir apviltas, jis prisipildo neapykantos netgi labiau nei tie, kurie nuo pat pradžių suprato, kas tai per daiktas. Buvau labai pilnas neapykantos ir pasipiktinimo tarybine santvarka. Ypač tuo metu, kai buvau bebaigiąs universitetą. Galima sakyti, kad tada buvau kraštutinis dešinysis. Vėliau tai po truputį praėjo. Buvau ir tautinininkas. Labai didelis tautos dvasios ir tautos likimo mylėtojas, kokiu mane dabar jau kiek sunkiau būtų pavadinti, bet žmonės keičiasi. Romas jau tada mane truputį koreguodavo, sakydavo, kad kiek per daug įsijaučiu.  

Vėliau susitikome J. Brodskį, kurio pažiūros buvo tokios pat kaip mūsų – gerokai radikalios. Vienas jo pirmųjų klausimų – jei būtumėte tėvai, ar išleistumėte savo dukterį už raudonojo? Mes sakome: jokiu būdu. Jis mums pritaria ir dėl to mus pradeda pripažinti. Mums buvo labai lengva rasti bendrą kalbą. Be to, mes su R. Katiliumi labai anksti pradėjome skaityti poeziją. Skaitėme ir B. Brazdžionį, ir J. Aistį. Daug ką atnešdavau iš tėvo bibliotekos, bet ir mano draugas savo bibliotekoje daug ko turėjo. Mokėjome atmintinai daugelį J. Aisčio, B. Brazdžionio, A. Miškinio eilėraščių. Tarpukario klasikai mums buvo labai gerai pažįstami dar vidurinėje mokykloje.  

Paskui pradėjome skaityti ir rusų poetus. Turėjome gerą rusų literatūros mokytoją, kuris mums skaitė kursą apie Majakovskį. Mums taip ankstyvasis Majakovskis patiko, kad aš net į lietuvių kalbą išverčiau visą jo poemą „Debesis su kelnėmis“. Vertimas buvo siaubingas, ačiū Dievui, neišliko.

Įdomu buvo tai, kad Majakovskis kitus poetus minėjo su pagarba. Vienas jo eilėraštis buvo skirtas Jeseninui. Dėl to jau reikėjo paskaityti Jeseniną. Vienu metu, dar gimnazijoje, šį poetą mes labai mėgome. Vėliau Majakovskio tekste atradome B. Pasternaką. Tėvo bibliotekoje suradau B. Pasternako knygą, atnešiau R. Katiliui. Beveik nieko nesuprasdami pradėjome skaityti.  

Paskui dviese važiavome į Kaukazą. Pasiėmėmė su savimi Pasternako poezijos. Ten pradėjome skaityti daug Pasternako eilių apie Kaukazą. Mums staiga atsiskleidė, kas iš tiesų yra Pasternakas. Visa tai vyko gana anksti, dar toli iki pažinties su J. Brodskiu. Vėliau atsirado Mandelštamas, Achmatova, Cvetajeva. Visa tai mus pasiekdavo mašinraščiais, tekstuose būdavo siaubingų klaidų, netikslumų, eilutės būdavo klaikiai iškraipytos. Tačiau vis tiek buvo galima justi, kad kūriniuose yra kažkas labai esmingo.  

Kai atvyko J. Brodskis, mus realiu kūrimo laiku pasiekdavo ir jo kūriniai. Galų gale aš ir pats rašiau, skaitydavau R. Katiliui, jam kai kas patiko. Aš labai drovėjausi, vengiau savo eiles bet kam skaityti. Brodskiui atvykus, jau turėjome, apie ką su juo kalbėtis.  

Taip pat tuo metu jau buvau skaitęs ir Sartrą, ir Kamiu. Kamiu man patiko, o Sartras mažiau. Jie abu nesutarė dėl to, kaip žiūrėti į gulagą, tarybinius lagerius. Sartras buvo beveik linkęs su tuo susitaikyti, o Kamiu tam griežtai priešinosi. Tarp jų takoskyra buvo labai aiški. Kai Sartras savo vizito metu pasakė, kad Lietuva yra laisvesnė šalis už Prancūziją, šito jam negalėjau atleisti. Ir negaliu atleisti iki šios dienos.  

Katilius buvo žmogus, be kurio kultūros nėra ir negali būti. Jis buvo žymus veikėjas fizikos srityje, bet savo knyga apie Brodskį jis nusipelnė filologijos mokslų daktaro vardo. Jei būtų mano valia, būčiau jam jį suteikęs. Nors jis nebuvo rašytojas ar humanitaras, tačiau be tokių žmonių kultūra neegzistuoja. Tik kai yra tokių žmonių terpė, atsiranda didieji žmonės, tokie kaip Brodskis.  

Kada Brodskis iš Peterburgo išvyko į emigraciją, paskutinį vakarą prieš kelionę jis man pasakė: „Aš esu pratęs gyventi be tėvų, be mylimosios, esu vienturtis, neturiu brolių ar seserų, esu pratęs gyventi vienas. Bet be penkių žmonių man bus sunku.“ Jis išvardijo tas pavardes, tarp jų buvo ir R. Katilius. Manau, jam jis buvo tarsi auklėtojas, toks pat vyresnysis brolis kaip ir man.