Saulius Šaltenis (g. 1945 m. gruodžio 24 d. Utenoje) – prozininkas, dramaturgas, publicistas, kino scenaristas, Kovo 11-osios akto signataras. Studijavo Vilniaus universitete. 1992–2000 m. buvo Seimo narys, 1996–1999 m. – Lietuvos kultūros ministras. Vienas savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ įkūrėjų ir pirmasis redaktorius. Įnešė daug gaivių vėjų į lietuvių dramaturgiją ir prozą.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Neturėjau laimės ieškoti pašaukimo, jo ieškodamas klysti, abejoji, nes buvau dar mažas, o pašaukimas jau tykojo manęs ir visa jėga sugriebė už gerklės... Mano tėvas buvo kūrybingas literatūros mokytojas (mokytojų mokytojas – taip jį dabar vadina prisimindami jo buvę mokiniai). Vos tik pramokau rašyti, jis paskyrė mane tapti rašytoju, nes, girdi, būtina pratęsti mūsų – A. Baranausko, A. Vienuolio-Žukausko – literatūrinės giminės savotišką kultūrinės bajorystės tradiciją. Kai dar buvo gyvas A. Vienuolis, tėvas veždavosi mane su pirmaisiais rašinėliais pas jį į Anykščius. Pamenu, jis rašė cenzūros išprievartautą romaną „Puodžiūnkiemis“, turėdamas atsidėkoti sovietų valdžiai už ištrauktą iš lagerių savo išsibadėjusį sūnų – jo namuose patogiai gyveno atsiųstas iš Vilniaus kaprizingas ir kibus cenzorius, jam vis virė vištienos buljoną – ir visi kalbėjo pašnibždomis.

Paaugus mane versdavo rašyti į sienlaikraščius, paskui parašiau į moksleivių žurnalą ir labai nustebau gavęs honorarą. Nepamenu, kiek, bet man tai buvo dideli pinigai, galėjau nusipirkti karvelių ar cheminių medžiagų, reikalingų sprogstamųjų medžiagų gamybai. Parašiau būdamas paauglys abitūros rašomąjį egzaminą mokytojai, neturėjusiai diplomo. Ji buvo laiminga, bet po metų mirė ir laidotuvėse man pasakė, kad aš pailginau jos gyvenimą. Gaila, kad tik labai jaunas būdamas turėjau tokią rašytojo dovaną – pailginti gyvenimą!

Rašiau sovietų kariuomenėje latvio, buvusio irklavimo čempiono, priprašytas ir meilės laiškus jo vardu nepažįstamai mergaitei, ir mano širdis, kaip sakoma romansuose, paskui plūdo kraujais, nes jis tą mergaitę šiurkščiai nuskriaudė ant Rygos įlankos smėlio. Dabar niekas nespaudžia, rašau, ką noriu, kada noriu – pašaukimas tiesiog suaugo su manimi. Žinau, kad esu tiesiog rašytojas, nors moku ir kitų mėgstamų darbų – moku vystyti, maudyti vaikus, statyti jiems medžiuose namelius, moku sodinti medžius – ir visi, net vasarą per karščius mano pasodinti, jie kažkodėl prigyja...

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Mano mokytojai – tėvas ir motina, abu man dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje. (Dabar ta mokykla pavadinta tėvo vardu.) Jie lyg ir nieko nemokė. Bet kur gėris, kur blogis – buvo savaime aišku. Buvau perskaitęs krūvas tėvo ir Utenos bibliotekos knygų. Augom žaisdami su nepriklausomos Lietuvos laikų į storas dideles knygas įrištais „Naujosios Romuvos“ žurnalais, kaip Atlandida nugrimzdusio pasaulio plytomis statydami iš jų namelius ir skaitydami. Nekantriai laukdavom Kalėdų, o už lango buvo kitas, žvarbus, keistas pasaulis: gaisrai, šaudymai, milžiniškos naktinės duonos eilės, išprotėję nuo tardymų tėvo mokiniai... Prisimenu trispalvę, iškeltą pušyje prie gimnazijos – stovim iš ryto su naktiniais marškiniais prie lango, o ten, prie pušies, stribai, šunys…

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Gyvybė, gyvybės stebuklai – žolė, praauganti rūdijantį plieną. Gražūs, šviesūs žmonės, jaudinantys jų sielų kuždesiai ir ryšiai. Gyvybės stebuklo ieškau ir knygose ar filmuose. Kažkada klausiau S. Gedos, kas jam svarbiausia atpažįstant tos ar kitos knygos vertę, kas tas svarbiausias kriterijus. Išsiaiškinom sau, kad tikroje literatūroje stiprus pirmapradis gyvybės geluonis. Nes šiaip juk pilna daug ir labai išmoningų padirbinių, kai kurie gražūs kaip tobulai išbalzamuotos mumijos, bet negyvi... Menininkų armijos, remiamos Europos fondų, kaip bičių vaško kandys – jų net septynios kartos viena po kitos graužia tą patį vašką. Pirmoji kandžių karta palieka ne visai suvirškintą pirminį vašką antrajai kandžių kartai, tie kitiems – ir taip iki septintos darbštuolių vaško graužikų kartos. Iš gaivalingo, gyvybės galybe kunkuliuojančio A. Baranausko, kaip sakė S. Geda, galima „pridrožti“ ir Maironį, ir visą krūvą mažiau gyvybingų poetų. Maironio „dangaus sužibo akys sidabrinės“ labiau saloninės nei A. Baranauko sakraliniai vidurnakčio tylos, žvaigždelių plevenimo, šventos medžių kalbos vaizdai. Ir iš mano amžinatilsį gaivalingo bičiulio S. Gedos, kaip ir iš A. Baranausko, galima „pridrožti“ neblogų poetų.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Kad jie tokie pat žmonės, kaip mes visi, bet jiems labiau reikia žymiai didesnės pagarbos ir meilės: man gaila vaikų, kurie tempia kas rytą kaip vagonų krovėjai maišus savo sunkias, visokiausių, gal ir nelabai reikalingų žinių prikimštas kuprines, valgydami traškučius ir kitą šiurpiai nesveiką, prasčiausią maistą.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Kaip kirvis ar ratas pakeitė visuomenę, taip ateina ir naujausios technologijos. Socialiniais tinklais, tais puikiais vienišų sielų gaudymo įtaisais, nesinaudoju. Televizorių seniai išmečiau į šiukšlyną, internetą atjungiau. Pagaliau galiu sau leisti prabangą gyventi be Visagalio Ekrano mirgėjimo ir triukšmo.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Jeigu įtraukiam į Raudonąją knygą kokius nors nykstančius bestuburius kirminėlius (nes pasaulis nuskurstų be tos gyvybės rūšies), tai ką kalbėti apie tautas, kurios tūkstančius metų per kančias, vargus atkakliai kūrė savo gyvenimą, savo papročius, kultūrą, savo unikalias savybes? Iš praeities per kartas driekiasi tas nematomas meilės siūlelis iki mūsų ir per mus, mūsų vaikus, anūkus toli į ateitį. Pasaulio įvairovė yra jo grožis ir gili prasmė – žydinti tūkstančiais žiedų, kamanėm dūzgianti pieva yra gražesnė nei chemikalais išmirkusi, apkirpta vienos žolių rūšies veja prie kokio nors stiklinio dangoraižio... Ištikimybė Lietuvai praktiškai man reiškia, kad aš, kadaise dramatiškomis nepriklausomybės atkūrimo dienomis davęs savanorio priesaiką, nedvejodamas dabar ir ginklu ginčiau savo Tėvynę.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Pagarba, bendravimo džiaugsmas. Lola, tokia mergaitė nustebusios stirnos akimis iš Patagonijos, Pietų Argentinos, mūsų dukrų motina, paliko dienoraštyje įstabią eilutę: „Dėkoju už suteiktą malonę bendrauti...“ Jie iškalti jos antkapyje.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vaikystėje ilgai merdėjau ligoninėje – mažai turėjau vilčių išgyventi... Nebuvo vaistų, gydytojų. Prisimenu išdaužytus, pagalve užkimštus pokario ligoninės langus, kažkokius kriokiančius besikeikiančius sužalotus vyrus sulaužytais kaulais, kankinantį troškulį – atmerkęs akis dieną ar naktį vis išvysdavau motiną šalia lovos. Ji turėjo greitai gimdyti mano jaunesnį brolį, tuo pat metu jai reikėjo slaugyti ir karščiuojantį, staiga atkritusį tėvą. Tas vaikystėje patirtas svyrinėjimas tarp gyvybės ir mirties, tas jausmas, lyg būtum staiga išvarytas iš saulėto vaikystės rojaus į neaprėpiamas troškulio, skausmo, liūdesio dykumas, žinoma, pakeitė mane, padarė tuo, kuo esu – tokiu, va, žmogum, tokiu, va, rašytoju, atsakinėjančiu į didžiai garbingos Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimus.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Pasirinkimo laisvė – pati įstabiausia, mįslingiausia ir didingiausia laisvė. 1990 m. sugalvojom leisti „Šiaurės Atėnų“ laikraštį – A. Juozaitis parašė manifestą. Į tą tekstą įterpiau ir savo sakinį: „Žmogus – Dievo kibirkštis, gimęs laisvei ir meilei.“ Dabar įterpčiau dar ir žodį „kūrybai“. Suteikdamas pasirinkimo laisvę, Dievas, matyt, taip išreiškia savo pagarbą žmogui kaip sąmoningai, kūrybingai asmenybei. Visados žmogus turi pasirinkimo laisvę. Ypač, kai nėra, rodos, jokio pasirinkimo, nesunku pasirinkti. Taip juokėsi kartą Čikagoje mano aplankytas prieš mirtį senelis, Lietuvos nepriklausomybės kovų karys. Keturiasdešimtaisiais metais enkavedistų verčiamas nuėjo į jų būstinę su pistoletu kišenėje, jie suspardė jį įniršę, kad jis atėjo ne naktį, o dieną, bet nesusiprato apieškoti. Ir taip jie, savo laimei, liko gyvi, senelio neiššaudyti. Senelis prasiveržė tą pačią naktį susišaudydamas su sovietų pasieniečiais į Vokietiją – ten jį naciai įkišo į konclagerį. Man labai artima mano senelio gryna ir aiški pasirinkimo filosofija. Ta didinga akimirka, kai mes, nepaisydami visų baimių, išdrįstam teisingai pasirinkti, lieka mūsų sieloje kaip auksinė dieviškos kibirkšties išdeginta žymė. (O kas yra teisinga, juk mes visi, atsibudę naktį, puikiai žinom, kad ir kiek save apgaudinėtume, teisintume.) Mes esame gamtos, Dievo pasaulio dalis – kaip kokios kanalizacijos nuotekos užteršia upes ir vandenis, taip ir mūsų mintys, gimstančios proto sutemose, skleidžiančios neapykantą, juk niekur nedingsta, kaupiasi, augina beprotiškų ideologijų chimeras ir išvirsta agresija, atvirais kruvinais ar klastingais naujoviškais hibridiniais karais.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Kartą Antakalnio pušynuose užgirdau keistą ūkavimą, lyg kokio apsiputojusio žvėrelio kriokimą – palikau savo mažą dukrą ant tako ir nuėjau į tą garso pusę. Ten, prie pušies, vis lingavo galvą ir skleidė tuos garsus mergaitė raudonu blizgančiu lietpalčiu. Paklausiau: kas, širdele, atsitiko? Gal reikia pagalbos? Ji staiga griebė mane už rankos ir sušuko: „Įsileisk Jėzų į širdį.“ Nurodė, kur ir kada ateiti, bet, nusivylusi manimi, kad nepavyko šitokiu kontrabandiniu būdu įpakuoto jos Jėzaus įgrūsti į širdį, išvadino mane velnio vaiku... Paskui savo mažai dukrai turėjau kaip moku paaiškinti, kodėl žmonės paklaikusiomis akimis kartais kinkuoja galvą, ir kaip ten reikalai su širdies durelėmis ir Jėzumi. Miške atradom kelias ypatingas vietas, kur pernai tikriausiai buvo stovėta Dievo, ir pasodinom kaštoną. Dabar tas medis didelis, ir dukra užaugus. Gyvenimo grožis kartais net kvapą gniaužia…