Kaimyninėje Lenkijoje visada virė įdomus kinematografinis gyvenimas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą savo filmus lenkai žiūrėjo su didesniu entuziazmu nei komercinę Holivudo produkciją. Tada lenkiškų filmų gamintojai ir platintojai buvo atleisti nuo mokesčių valstybei. Tai kūrėjus skatino geranoriškai publikai pateikti daug įvairaus žanro juostų, kuriose vaidinantys Adolfas Dymsza, Jadwiga Smosarska ar Eugeniuszas Bodo žiūrovams buvo mielesni už populiariausias Holivudo žvaigždes.

Okupacijos metais lenkai visiems rodė puikų „tylios rezistencijos“ pavyzdį, boikotuodami propagandinius nacių filmus ir iš lūpų į lūpas perduodami slaptažodį „Tylko šwinie siedzą w kinie...“ („Tik kiaulės dabar sėdi kine...“).

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo susiformavo garsioji Lenkų kino mokykla (šį terminą po Andrzejaus Wajdos „Kanalo“ bei „Pelenų ir deimanto“ įteisino prancūzai), o pastarajame filme pagrindinį vaidmenį atlikęs Zbigniewas Cybulskis pokario lenkų kartai likojų idealus tobulai įkūnijęs kultinis aktorius. Tokiu fenomenu Amerikoje buvo šviesaus atminimo „maištininkas be priežasties“ Jamesas Deanas.

Pagaliau „brandaus socializmo“ ir „ekonomiškos ekonomikos“ (paprasčiau kalbant, socialistinės stagnacijos) metais būtent Lenkijos režisieriai organizavo „moralinio nerimo kino“ sąjūdį, savo filmuose Ezopo kalba, o kai kada ir visiškai atvirai tautiečiams siuntę signalus, kad socialistinės santvarkos pamatai seniai supuvę.

Antroji Tadeuszo Konwickio retrospektyva

Šiųmečio Lenkų kino festivalio šerdimi tapo rašytojo ir kinematografininko Tadeuszo Konwi­ckio filmų programa. Jos autorių šią retrospektyvą pristačiusi kino kritikė Živilė Pipinytė pavadino žmogumi, kurio likimas atspindėjo visą pokario kartą.

T. Konwickio filmų peržiūra jau kartą vyko Vilniuje, 2000 m. kino teatre „Lietuva“ galėjome pamatyti septynis jo filmus. Tąkart kino kūrėjas ir rašytojas planavo atvykti į mūsų sostinę susitikti su žiūrovais, tačiau dėl sveikatos negalavimų turėjo atsisakyti planų. Vaikystę ir jaunystę praleidusiam Pavilnyje, Naujoje Vilnioje ir pačiame Vilniuje kūrėjui tai būtų buvęs didelis įvykis. O šių metų sausio 7-ąją T. Konwickis mirė. Jo atminimui skirtą retrospektyvą į Vilnių atlydėjo kino kūrėjo dukra Maria Konwicka, ilgai dirbusi animatore „Universal“ studijoje ir daugiau kaip 30 metų gyvenusi Los Andžele.

Būsimas lenkų literatūros ir kino klasikas gimė 1926 m. birželio 22 d. Vilniuje, mokėsi Karaliaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, bet jos nebaigė, nes 1941 m. Lietuvą okupavę naciai gimnaziją uždarė: vidurinio mokslo pažymėjimą jis gavo tik 1944-aisiais, įsitraukęs į pogrindinę veiklą. Tada T. Konwickis jau buvo Armijos Krajovos Ašmenos 8-osios brigados kovotojas: dalyvavo karinėje akcijoje „Audra“ (Burza), nukreiptoje prieš vokiečius, o vėliau Pavilnio miškuose su Lietuvos partizanais kovėsi prieš nacius pakeitusius sovietų okupantus (ši patirtis atsispindėjo pirmajame T. Konwickio romane „Raistas“, parašytame 1947 m., bet išspausdintame tik 1956 m.). Tuoj po karo T. Konwickis tapo Krokuvoje leisto žurnalo „Atgimimas“ (Odrodzenie) korektoriumi, o vėliau – techniniu redaktoriumi. Literatūrinę veiklą pradėjo drauge su pokariu susiformavusios socialistinio realizmo srovės atstovais (tarp jų buvo ir tragiško likimo rašytojas Tadeuszas Borowskis, ir būsima Nobelio premijos laureatė poetė Wislawa Szymborska).

Kai po 1956 m. įvykių „Margaisiais“ (Pryszczaci) save vadinusių literatų idealai žlugo, T. Konwickis atėjo į kiną. Tada čia brendo vadinamasis „scenaristų maištas“. Mat geriausi pokario Lenkų kino mokyklos filmai kurti pagal žymius literatūros kūrinius, bet kaskart su vis nauja jėga įsiplieksdavo ginčai apie tai, kad režisieriai laisvai elgiasi su scenarijais, dažnai juos savaip interpretuoja net nepasitarę su autoriais. Amžinas literatų nepasitenkinimas, kad filmų kūrėjai nuskurdina ir net sugadina rašytojų pastangas, galiausiai išsiplėtojo į „scenaristų maištą“. Jo programą suformulavo bene aktyviausiai su filmų autoriais bendradarbiavęs rašytojas Jerzy Stefanas Stawinskis, 1960 m. leidinyje „Kultūros apžvalga“ (Przegląd kulturalny) paskelbęs savotišką manifestą „Eksploatacija kino pramonėje“. Čia audringai reikštas protestas prieš režisierių savivalę ir vienvaldiškumą, ignoruojant scenaristus.

T. Konwickis kone pirmasis pajuto bręstančius permainų vėjus ir su jam būdingu maksimalizmu kilo į ataką. Taip gimė jo pirmasis filmas „Paskutinė vasaros diena“ (1958 m.). Imtis šio debiuto naujoką režisierių išprovokavo operatorius Janas Laskowskis, kuris kartą senam bičiuliui pasiūlė pačiam ekranizuoti savo scenarijų. Operatorius manė, kad pusiau juokais išsakytas pasiūlymas tuoj pat bus užmirštas, bet netrukus T. Konwickis jam atnešė „Paskutinės vasaros dienos“ scenarijų. J. Laskowskis prisimena: „Perskaitęs scenarijų nieko nesupratau. Patyriau tikrą šoką. Tuščias, miręs paplūdimys... Vieniša mergina ir vienišas vaikinas. Tradicinis kino pasakojimas sudaužytas į šipulius. Aš, nepataisomas tradicionalistas, pradžioje norėjau protestuoti, bet staiga patyriau kažką panašaus į nušvitimą – pagaliau mes galėsime eiti nepramintais takais.“

Skeptiškai vertintas ir filmavimo procesas. Niekas nesitikėjo ko nors vertingo, tad debiutantas gavo prasčiausią kino kamerą, nedaug juostos ir visai mažai pinigų. Baltijos jūros pakrantėje nufilmuota skaudi ir pesimistinė „Paskutinė vasaros diena“ Lenkijoje sutikta priešiškai, bet netrukus ji buvo apdovanota IX trumpametražių ir dokumentinių filmų festivalyje Venecijoje. O amerikiečių režisierius Martinas Scorsese šią juostą įtraukė į lenkų kino meistrų šedevrų sąrašą.

Taip tradicinė Lenkų kino mokykla buvo papildyta naujomis temomis. Mat tuo metu jau beišsikvepiančias karo ir pokario kovų istorijas bei samprotavimus apie heroizmą praturtino kameriniai pasakojimai „apie žmonių vienatvės problemą bei naujai besiformuojančius santykius tarp asmenybės ir visuomenės“ (taip naujovė buvo suformuluota žurnale „Kwartalnik filmowy“).

Kino istorikai filmą „Paskutinė vasaros diena“ vadina lenkų autorinio kino pradininku. „Vienatvės kompleksas“ ilgam tapo esmine autorinio lenkų kino tema, kurią tuoj suskubo rutulioti kiti T. Konwickio kolegos, o jis pats toliau plėtojo dramoje „Salto“ (1965 m.). Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Z. Cybulskis tęsia A. Wajdos šedevro „Pelenai ir deimantas“ temas, o jo įkūnytas herojus atrodo kaip Mačekas Chelmickis, jeigu jis nebūtų žuvęs tragiškame „Pelenų ir deimanto“ finale.

Šį kartą T. Konwickiui pavyko užčiuopti tą mistinį praeities poveikį lenkams, kuris tapo svarbiu šios tautos pokario psichologinio identiteto bruožu. Kartu tai ir bandymas apibendrinti ankstesnius Lenkų kino mokyklos pasiekimus. Tiesa, nesenų vertybių (tematikos, herojų, metodų) revizija davė keistoką rezultatą. Vieni filmo autoriaus poziciją ir filosofiją sveikino, kiti ryžtingai atmetė, o treti atvirai prisipažindavo nieko nesupratę. Kino kritikas Mieczyslawas Walasekas recenzijoje „Nacionalinis dušas“ padarė tokią išvadą: „Salto“ labai artimas Lenkų mokyklai ir kartu įrodo, kaip mes nuo jos esame nutolę, nors ir pasiliekame romantikai.“

T. Konwickio filmai labai dažnai vadinami literatūriniais. Autorius šį priekaištą komentavo taip: „Būna muzikinių filmų, būna tokių, kuriuose dominuoja plastiniai vaizdai, taip pat ir tokių, kuriuos formuoja literatūra. Pavyzdžiui, „Paskutinėje vasaros dienoje“ pagrindinis krūvis teko vaizdui. O filme „Salto“ dominuoja literatūra. Man labai svarbu, kad daug ką savo filmuose darau pats; man priklauso sumanymas, jam suteikiu meninę formą, pats atsakau už literatūrinį pagrindą ir įkūniju idėjas vaizdais.“

„Salto“ pasakoja apie apsnūdusį provincijos miestelį, į kurį kartą atvyksta paslaptingas vyriškis, kažkodėl pasivadinantis tai Kowalskiu, tai Malinowskiu. Atvykėlis slepia akis už tamsių akinių ir kaskart apie save pasakoja skirtingus dalykus. Vieniems sako, kad kariavo ir daug kartų buvo sužeistas, o kitus įtikinėja esąs persekiojamas „negerų žmonių“, kurie jį nepelnytai nuteisė (kelis kartus filme kartojamas tai iliustruojantis košmariškas sapnas). Siurrealistinių staigmenų kupino filmo pradžioje gyventojai į atvykėlį žvelgia įtariai, vėliau ima tikėti juo kaip pranašu, galiausiai apmėto akmenimis.

Gudrus lietuvis“

T. Konwickis mėgo save vadinti „gudriu lietuviu“ ir teigė, kad vilniškė patirtis sustiprino jo vaizduotę. Poetas Antoni Slonimskis, pratęsdamas šiuos kolegos pasisakymus, kartą net pajuokavo: „Įdomu, apie ką Konwickis rašytų, jei būtų gimęs Bydgoščiuje?“

Lenkų kino festivalio retrospektyva gerai atskleidžia ir T. Konwickio kūrybai labai svarbius lietuviškus motyvus. Štai jo dramoje „Isos slėnis“ (1982 m.), sukurtoje pagal Czeslawo Miloszo romaną, atgyja XX a. pradžios Lietuvos vaizdai. Bet tai greičiau pasaka apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Isos upės slėnyje senelių dvare gyvena berniukas Tomas. Vaiko stebimoje aplinkoje realybė susipina su lietuviškų pasakų veikiama vaizduote, čia pat egzistuoja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Tragiška kunigo meilės istorija, dėl žmogžudystės proto netekęs eigulys Baltazaras, meilės be atsako kankinama kambarinė – visa tai kelia sumaištį ramiame vaikystės užutėkyje.

Psichologinis ir poetinis filmas, anot lenkų kino kritikos patriarcho Aleksandro Jackiewicziaus, yra gerokai poetiškesnis už C. Miloszo knygą. O pats T. Konwickis „Isos slėnį“ komentavo taip: „Įžūliai maniau, kad šiame filme sukūriau lietuviško peizažo modelį. Nuvažiavau į Suvalkų šiaurę, į pačią gilumą. Kai kurie lietuviai mano, jog Suvalkų šiaurinė dalis yra Lietuvos širdis, nes, regis, iš čia atėjo literatūrinė lietuvių kalba. Taigi nuvažiavau ten ir filmavau peizažą prieš pat nusileidžiant saulei... Ir Lietuva man išėjo tokia... magiška, paslaptinga, pagoniška. Vėliau kažkaip netyčia Varšuvoje įjungiau tarybinės televizijos kanalą, žiūriu ir savo akim netikiu: rodo mano „Isos slėnio“ fragmentą. Kaip? Kodėl? Paskui žiūriu – lyg veiksmas ne tas. O ten rodė jūsų lietuvišką filmą apie Čiurlionį. Šiame filme, nors jis, žinoma, kitoks, yra kažkas labai bendra su manuoju: lietuviška dvasia.“

Lietuviškos dvasios daug ir kitame T. Konwickio filme „Lava“ (1989 m.), turinčiame paantraštę „Pasakojimas apie Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Tai paskutinis režisieriaus filmas. Paslaptinga, nerimą kelianti atmosfera perkelia į XIX a. pradžią, carinės Rusijos okupuotą Vilnių ir studentų bei inteligentų pasipriešinimą. Filme susipina XX a. pabaigos, Antrojo pasaulinio karo atgarsiai.

A. Mickevičiaus „Vėlinės“ lenkams yra ypatingas kūrinys. Šio chrestomatinio veikalo inscenizacija Varšuvos teatre „Narodowy“ (1967 m. režisuota Kazimierzo Dejmeko) suvokta kaip atviras spjūvis ne tik socialistinės Lenkijos valdžiai, bet ir „niekšams, kuriuos pas mus atsiunčia Maskva“.

Citata iš spektaklio „Kodėl apie tai taip ilgai tylite, broliai?“ interpretuota kaip raginimas pagaliau prabusti ir imtis ryžtingų veiksmų. T. Konwickis, komentuodamas savo „Lavos“ lietuviškumą, sakė: „Man labai rūpėjo „sublizgėti“ Lietuva. Filme yra baltarusiškų, lietuviškų dainų, yra ir lietuvių malda Dievui apie žmogaus išganymą... Nes, kaip čia pasakius, – visus mus apima Mickevičius. Jis suteikia galimybę pajusti didį vienumą, nepaisyti jokių buvusių smulkių konfliktų.“

Titulinė „Lava“ – tai pavergta tauta, kuri it karšta vulkano srovė kunkuliuoja, veržiasi iš priespaudos. Piotras Wysockis, 1860 m. sukilimo iniciatorius, Varšuvos salone vadinamiesiems kolaborantams sakė: „Mūs liaudis kaip lava / sustingus iš viršaus, bet viduje gyva / Dar amžiai jos ugnies lig šiol neužgesino / Tai leiskimės gilyn, viršūnės tesižino“ (vertė Just. Marcinkevičius – G. J.past.).

Dalis „Lavos“ filmavimų vyko Lietuvoje, matomas Trijų Kryžių kalnas, arkikatedra, Aušros vartai, Rasų kapinės, universiteto kiemeliai, bažnyčios.

Gražiu retrospektyvos akcentu tapo pagal T. Konwickio romaną režisieriaus A. Wajdos sukurtas filmas „Meilės įvykių kronika“ (1986 m.), kuriame atgyja labai impresionistiškai pavaizduotas 1939-ųjų pavasaris. Vienas kitą pamilę lenkų karininko dukra Alina ir Vitekas planuoja vos išlaikę mokyk­los egzaminus pabėgti iš namų. Deja, gydytoju svajojantis tapti vaikinas egzaminų neišlaiko, o merginos tėvai nusprendžia išvykti į užsienį. Į paskutinį pasimatymą Alina ateina pasipuošusi balta suknele, bet po pirmosios nakties ant Vilnelės kranto užmigusius įsimylėjėlius pažadina prasidėjusio karo salvės.

„Meilės įvykių kroniką“ pradeda citata iš „Pono Tado“ epilogo: „Yra vienintelė šalis, kurioje lenkui skirta truputis laimės – tai vaikystės šalis, kuri visada liks šventa ir tyra tarsi pirmoji meilė.“ Tais pačiais metais kaip ir T. Konwickis Suvalkuose gimęs A. Wajda dar kartą grįžta prie to istorinio laikotarpio, kurį ne kartą nagrinėjo savo filmuose. O T. Konwickis vaidina Nepažįstamąjį ir tarsi antikinių kūrinių choras komentuoja „Meilės įvykių kronikos“ veiksmą bei savo vaidmenį jame: „Aš esu dvasia, kuri nieko negąsdina, bet tik kankina pati save, stengdamasi surasti prasmę ten, kur jos tiesiog nėra.“

Istorinė atmintis gyva

Brolius lenkus galima pagirti ir už tai, kad jie nesigėdija žodžio „patriotizmas“, kurį Lietuvoje kvailiai vis nesiliauja kompromitavę, o radikalai savinasi, tarsi tai būtų tik jų vienų privilegija. Lenkų kino režisieriai, kuriantys filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, stengiasi vengti tokių kraštutinumų, todėl ir rezultatai įdomūs. Ryškių patriotinio kino pavyzdžių kasmet pateikia ir patyrę režisieriai, ir debiutantai. Pernai Lenkijos ekranuose pasirodė net keli tokie darbai – režisieriaus Roberto Glinskio karinė drama „Akmenys ant pylimo“, pasakojanti apie jaunų idealistų pasiaukojimą kovojant su fašistais, neseniai LRT kultūros parodyta „Vesterplatės paslaptis“ priminė apie didvyrišką ir iš anksto pasmerktą lenkų įgulos pasipriešinimą naciams pirmąją 1939-ųjų karo savaitę, o Varšuvos sukilimo septyniasdešimtąsias metines paminėjo originaliu filmu „Varšuvos sukilimas“, kurio autorių kolektyvas neapsiribojo vien žinomais kronikų kadrais, bet ryžosi 1944 m. tragediją parodyti platesniame ne tik karo, bet ir anuometinės buities kontekste. Pagrindiniai filmo herojai broliai Witekas ir Karolis kadre nepasirodo, mes girdime tik jų komentarus ir matome jų filmuotus vaizdus. Na, o modernios technologijos leidžia žiūrovui maksimaliai identifikuotis su tuo, kas vyksta ekrane.

Šiemet ryškiu Lenkų kino festivalio akcentu tapo dar viena karinė drama „Miestas 44“, pernai vasarą pirmą kartą parodyta Varšuvos stadione. Tai specialiaisiais efektais, drastiškais vaizdais ir net pompastika pribloškiantis įspūdingas reginys. Filmo herojai – sukilime dalyvaujanti grupė jaunuolių. Iš pradžių jie kupini džiaugsmo ir noro aukotis už tėvynę, bet susidūrę su mirtimi bando desperatiškai išsaugoti žmogiškumą ir meilę. Režisieriaus Jano Komasos dėmesio centre atsiduria Stefanas (aktorius Jozefas Pawlowskis) ir Boružėlė (aktorė Zofia Wichlacz), kurių meilę nužudo karas. Filme akivaizdžiai matomos paralelės su chrestomatiniu A. Wajdos „Kanalu“ (1957 m.), o kai kur šis šedevras cituojamas atvirai. Tačiau personažams pritrūksta pirmtakų (Tadeuszo Janczaro ir Teresos Izewskos) nesuvaidinto, o išjausto dramatizmo, todėl „Miestas 44“ greičiau panašus į tradicinę holivudinę produkciją – joje lakoniškai nužymėtus žmogiškus jausmus gožia efektingai nufilmuoti degančios Varšuvos, kulkų draskomų kūnų ir sprogimų vaizdai.

Nors panašių filmų autoriai deklaruoja ištikimybę lenkų karinio kino tradicijoms, jie savo kūrinius visų pirma skiria jaunajai auditorijai, todėl žiūrovams nuobodžiauti neleidžia ir dinamiškas ritmas, ir „holivudiški“ vaizdai, dažnai primenantys... siaubo filmų stilistiką ar vaizdo klipus, ir gerai su vaizdu derantys trankios muzikos (kažkodėl net Czeslawo Niemeno) ritmai.

Apie dievus ir žmones

Režisieriaus Lukaszo Palkowskio vaidybinis filmas „Dievai“ pasakoja apie garsų kardiochirurgą Zbigniewą Religą, kuris 1985 m. Lenkijoje pirmą kartą atliko širdies transplantacijos operaciją. Filme labai tiksliai atkurta socialistinės Lenkijos atmosfera, persmelkta mums iki šiurpulių pažįstamų detalių – partinės nomenklatūros visagalybės ir paprastus žmones valdančių nerimo, baimės, abejonės bacilų. Šiam marazmui stengiasi priešintis jaunas medikas, nebijantis imtis atsakomybės ir rizikuoti, nors viskas aplinkui priešinasi jo entuziazmui. „Dievai“ – nuoširdus himnas užsispyrimui, pasiaukojimui ir nesavanaudiškumui.

Panašiu himnu galima vadinti ir režisieriaus Marcino Glowackio dramą „Mano ašigalis“, kurios centre – dar vienas lenkams gerai žinomas didvyris. Penkiolikmetis Janas Mela tapo jauniausiu žmogumi, nukeliavusiu į Šiaurės bei Pietų ašigalius ir pirmuoju neįgaliuoju, kuriam pavyko tai padaryti. Nelaimingo atsitikimo metu gavęs sunkią traumą, vaikinas sugebėjo gyvenimą pradėti iš naujo. Filme pasakojama nelaimių prislėgtos šeimos istorija, kai, netekus vieno sūnaus, užklumpa kito negalia. Tėvų tvirtybė, užsispyrimas ir meilė padėjo vaikinui nepalūžti ir tapo jo kelionių kelrodžiu.

Ryškus Lenkų kino festivalio akcentas – daug nacionalinių ir tarptautinių prizų pelnęs filmas „Body / Kūnas“, šiemet jau rodytas „Kino pavasaryje“. Režisierė Malgorzata Szumowska mėgsta erzinti publiką, pasirinkdama stiprų rezonansą provokuojančias temas. Jos filme „Vardan...“ (2013 m.) aktorius Andrzejus Chyra vaidino mažos provincijos parapijos kunigą tėvą Adamą, kuris, kaip greitai paaiškėja, pasirinko kunigystę, norėdamas pabėgti nuo kūniškų pagundų, bet prigimties apgauti nesugebėjo. Rimta tema, deja, nesulaukė adekvataus įkūnijimo, filmas vietomis atrodė pretenzingas, o aktoriai (tikriausiai tai stereotipų kupino scenarijaus problema) neįstengė banaliems monologams įkvėpti gyvybės. Panašiai spekuliatyvus buvo ir dar ankstesnis M. Szumowskos filmas „Jos“ (2011 m.), kuriame kiekvienas kadras spindi standartinio euroremonto detalėmis: viskas čia akinamai blizga – sterili aplinka, reklaminius bukletus primenantys vaizdai, prabangūs aksesuarai, idealus prancūziškas aktorių makiažas ir net, regis, fiziškai jaučiami malonūs kvapai. Prancūzų aktorė Juliette Binoche čia vaidina elitinio madų žurnalo ELLE žurnalistę, renkančią informaciją straipsniui apie studenčių prostituciją. Tačiau labai greitai supranti, kad ši aktuali ir opi problema autoriams visai nerūpi. Nes visas dėmesys skiriamas TV plepalų laidas primenantiems jaunų prostitučių atviravimams, kurie žurnalistę priverčia sau prisipažinti, kad ji slapta šiuolaikinėms panelėms pavydi tokios patirties. Gal čia ir slypi feministinis šio kūrinio diskursas, pasak mūsų festivalio „Šeršėliafam“ organizatorių, „drąsiai nušviečiantis moters seksualumą ir visą jo sudėtingumą“? Bet rimtai tokias įžvalgas (filmo kontekste) vertinti sunku.

Ant pavojingų briaunų balansuoja ir filmas „Body / Kūnas“, kuris taip pat provokuoja ir „kabina“ retai kino kūrėjus dominančias temas. Šį kartą tai anoreksija, kankinanti merginą Olgą (aktorė Justyna Suwala). Po motinos mirties Olgą sieja sudėtingi santykiai su tėvu (aktorius Januszas Gajosas), kuris yra teismo medicinos ekspertas, dažnai kviečiamas į kruvinų nusikaltimų ir savižudybių vietas atlikti mirusių kūnų apžiūras. Trečias, ne mažiau svarbus šio filmo personažas Olgos psichologė Ana (aktorė Maja Ostaszewska) yra savotiškas mediumas, tikintis, kad gali bendrauti su mirusiaisiais ir perduoti jų žinią artimiesiems.

Kasmet lenkai kuria filmus, kurių siužetus diktuoja pati realybė. Režisieriaus Patryko Vegos „Slaptojoje tarnyboje“ galima pamatyti tikrų specialiųjų pajėgų karininkų ir nusikaltėlių. Lenkijoje, Irake, Latvijoje ir Italijoje filmuota drama panardina į klampias slaptų užduočių bei specialių misijų realijas, kurios balansuoja ties pavojinga riba tarp politikos, žiniasklaidos, verslo ir nusikalstamo pasaulio. Scenarijus parašytas remiantis aktualiomis lenkų spaudos publikacijomis.

Režisieriaus Boryso Lankoszo kriminalinis trileris „Tiesos grūdas“ sukurtas pagal didelio populiarumo susilaukusį Zygmunto Miloszewskio bestselerį (jo knyga „Tiesos grūdas“ 2011 m. Lenkijoje paskelbta geriausiu detektyvu). Filme pasakojama apie prokurorą Teodorą Šackį (aktorius Robertas Wieckiewiczius), kuris po skyrybų iš Lenkijos sostinės persikelia į mažą Sandomierzo miestelį. Vos atvykus jam tenka imtis žiaurios žmogžudystės tyrimo. Knygoje ir jos ekranizacijoje nemažą vietą užima žmogaus silpnybės ir baimės. Idiliškos architektūros mieste susikaupė daugelį metų slepiamos baugios paslaptys. Vykdant tyrimą atrodo, jog visi tampa įtariamaisiais, užsukamas pragaištingas nepasitikėjimo ratas. Svarbus filmo kontekstas – lenkų ir žydų santykiai bei istoriniai šešiasdešimties metų senumo įvykiai, o į visas lenkų visuomenės poras įsiskverbęs melas apsunkina detektyvo užduotį išpainioti mįslę ir atskleisti tiesą.

Įdomu žiūrėti ir naujausią režisieriaus Jano Jakubo Kolskio kūrinį „Širdis. Širdelė“. Išgarsėjęs savitos stilistikos filmais, kuriuos tautiečiai seniai vadina lenkiško magiškojo realizmo kūriniais, pastaruoju metu šis režisierius akivaizdžiai krypsta į tradicinius žanrus. Neseniai jis ėmėsi žiauraus trilerio („Užmušti bebrą“, 2012 m.), o dabar pasinėrė į visada sudėtingų šeimyninių santykių atmosferą. „Širdis. Širdelė“ – tai istorija apie vienuolikmetę Mašenką, kuri svajoja tapti balerina. Mergaitė net pabėga iš globos įstaigos, kad galėtų nuvykti į baleto mokyklos stojamąjį egzaminą. Šioje kelionėje Mašenką lydi vaikų namuose įsidarbinusi mergina Kordula, mėgstanti tatuiruotes ir aplinkinius atbaidanti savo išvaizda bei manieromis. „Kelio filmo“ struktūra leidžia parodyti daug nuotykių, keistuolių ir ekscentriškų personažų (ko vertas vien Boryso Szyco suvaidintas modernus kunigas, tatuiruotas labiau už Kordulą ir parapijiečiams pamokslą skaitantis per skaipą!). „Širdis. Širdelė“ – senamadiškai nuoširdus pasakojimas apie tai, jog didžiausios svajonės išsipildo. Reikia tik labai tikėti.