Lapkričio 10 d. popiežius Pranciškus lankėsi Florencijoje vykstančiame Italijos Katalikų Bažnyčios suvažiavime „Naujasis humanizmas Jėzuje Kristuje“. Kreipdamasis į unikalaus renginio dalyvius – kelis šimtus visų Italijos vyskupijų kunigų, vienuolių ir pasauliečių atstovų – Pranciškus palietė daugybę temų, neabejotinai aktualių visai Bažnyčiai Europoje, tad ir Lietuvai. Skaitytojams siūlome Vatikano radijo lietuvių redakcijos bendradarbių parengtą popiežiaus kalbos santrauką.

Šios nuostabios katedros kupole pavaizduotas Paskutinysis teismas: centre – Kristus, mūsų šviesa, - pradėjo savo kalbą Pranciškus. Mirusio ir prisikėlusio Jėzaus veido kontempliavimas atnaujina mūsų žmogiškumą, draskomą gyvenimo sunkumų ir slegiamą nuodėmės. Tačiau neturime bandyti prisijaukinti Jėzaus veido, nes jis yra Dievo transcendencijos ženklas. Jėzus yra mūsų žmogiškumo šaltinis. Turime visada su nerimu sau kelti klausimą, kurį jis kitados uždavė savo mokiniams: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15).

Nenoriu čia kalbėti apie abstraktų žmogiškumą, - tęsė Pranciškus, - apie tam tikrą žmogaus idėją, bet norėčiau paprasčiausiai nurodyti kelis esminius bruožus krikščioniškojo humanizmo,  kuris visų pirma reiškia „buvimą tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (plg. Fil 2, 5). Koks tai nusistatymas?

Visų pirma – nuolankumas. „Vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2, 3), – sako šv. Paulius filipiečiams. Čia glūdi labai konkreti žinia. Neturime kaip apsėsti siekti savo garbės, ginti savo orumą, savo įtaką kitiems. Turime siekti Dievo garbės, žinodami, kad ji nesutampa su mūsų garbe.

Kitas krikščioniškajam humanizmui būdingas bruožas yra nesavanaudiškumas. „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), prašo šv. Paulius. Krikščioniškame humanizme nėra vietos nei narcisizmui, nei susitelkimui vien į save. Jei mūsų širdis patenkinta savimi, joje nelieka vietos Dievui. Venkime užsidarymo struktūrose, kurios mums teikia saugumo iliuziją; venkime užsidarymo įpročiuose, kurių laikydamiesi jaučiamės ramūs.

Dar vienas krikščioniškojo humanizmo bruožas yra gyvenimas pagal palaiminimus. Krikščionis yra palaimintas, nes jis kupinas Evangelijos džiaugsmo. Palaiminimais Viešpats mums rodo kelią. Eidami juo mes, žmonės, galime pasiekti tikrąją laimę.

Nuolankumas, nesavanaudiškumas, palaiminimai, – kalbėjo popiežius, – trys bruožai, kuriuos šiandien siūlau jūsų meditacijai apie krikščioniškąjį humanizmą. Jo šaltinis yra Dievo Sūnaus žmogystė. Jei Bažnyčia neseka Jėzaus nusistatymu, ji pameta orientaciją ir praranda prasmę. Jėzaus nusistatymas mums byloja, kad jei Bažnyčia žiūrėtų tik savęs, ji būtų liūdna Bažnyčia. Palaiminimai yra tarsi veidrodis, kuriame galime žiūrėti į savo atspindį, pasitikrinti, ar einame teisingu keliu. Šis veidrodis niekada nemeluoja. Jei Bažnyčia turės šiuos tris bruožus – nuolankumą, nesavanaudiškumą, palaiminimų dvasią – ji sugebės atpažinti Viešpaties veikimą pasaulyje, kultūroje, kasdieniame žmonių gyvenime. Daug kartų esu sakęs, kad geriau aplamdyta Bažnyčia, sužeista ir susitepusi kelionėje, negu susirgusi nuo užsidarymo, įsitvėrimo į tai, kas saugu.

Bažnyčiai gresia daugybė pagundų. Norėčiau paminėti dvi, – sakė popiežius. Visų pirma tai pelagianizmas, gundantis pasitikėti struktūromis, organizacijomis, abstrakčiu planavimu. Bažnyčios gyvenime pasitaikančių blogybių ar problemų akivaizdoje nevalia sprendimo ieškoti konservatizme ir fundamentalizme, seniai atgyvenusių formų restauravime. Krikščioniškasis mokymas nėra uždara sistema, nesugebanti kelti klausimų, abejonių, bet yra gyvas, neleidžiantis nurimti, įkvepiantis. Bažnyčia yra „semper reformanda“.

EPA nuotrauka

Kita pagunda, su kuria reikia kovoti, tai gnosticizmas, pasitikėjimas tik samprotavimų logika, nematant čia pat esančio brolio. Gnosticizmas įkalina tikėjimą subjektyvizme. Esminis dalykas, kuriuo krikščioniškoji transcendencija skiriasi nuo gnosticizmo yra įsikūnijimo slėpinys.

Bažnyčios gyvenime pasitaikančių blogybių ar problemų akivaizdoje nevalia sprendimo ieškoti konservatizme ir fundamentalizme, seniai atgyvenusių formų restauravime. 

Tad ką mums daryti? Ko popiežius iš mūsų reikalauja?

Jūs turite nuspręsti, – sakė popiežius Italijos Bažnyčios atstovams, – jūs, ganytojai ir Dievo tauta. Aš jus tik paraginau pakelti akis aukštyn ir kontempliuoti Kristų, pavaizduota Paskutiniojo teismo scenoje virš mūsų galvų. Kas atsitiks, kai „ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir... atsisės savo garbės soste“ (Mt 25, 31)? Ką sakys Jėzus?

Palaiminimai ir Jėzaus žodžiai apie Paskutinįjį teismą padeda mums savo krikščionišką gyvenimą suvokti šventumo perspektyvoje. Keli paprasti žodžiai, bet labai naudingi. Viešpats mums tesuteikia malonę suprasti šią žinią!

Savo gana ilgą kalbą Italijos Bažnyčios suvažiavimo dalyviams popiežius Pranciškus užbaigė keletu praktinių patarimų. Visų pirma jis ragino Italijos Bažnyčią visada būti vargšų pusėje, vengti galios, politinės įtakos, pinigų, rūpinimosi tik savo įvaizdžiu pagundų. Bažnyčia turi būti atvira ir dialoguojanti su visais. Dialogas – tai ne derybos, kuriomis siekiama sau laimėti kuo didesnį kąsnį. Dialogo tikslas – visų gerovė.

Taip pat reikia saugotis, kad teologija nebūtų paverčiama ideologija. Tačiau tuo pat metu Bažnyčia turi duoti aiškius atsakymus į visus iššūkius, iškylančius visuomenės gyvenime, nes tikintieji – tai juk ir savo šalies piliečiai. Tai ypač svarbu dabartinių didžiųjų permainų laikais.

Galima net sakyti, kad dabartiniai laikai – tai ne kaitos epocha, bet epochos kaita. Dabartinio meto problemas turime priimti kaip iššūkius, o ne kaip kliūtis. Viešpats veikia pasaulyje, – sakė Pranciškus. – Tad jūs eikite į kelius ir kryžkeles, kvieskite visus, ką sutiksite, nieko neatstumdami. Kvieskite ypač tuos, kurie yra palikti pakelėse. Nekurkite kliūčių, nestatykite sienų, bet aikštes ir karo lauko ligonines.